Baudžiamosios teisės

Dr. P. Malakauskis.
LITNET IU

BAUDŽIAMOSIOS
TEISĖS.

Imprimatur.
Kaunae, die 23 iunii 1927,
C. Šaulys,

(L. S.) Vicar. Generalis.

Nr. 1925 |

TURINYS

Turinys .
Cituotų autorių sąrašas
Atitaisymai

Bendrosios pastabos. 2
Baudžiamųjų teisių apibrėžimas, padala
ir t.t. .

Baudžiamųjų teisių šaltiniai
Baudžiamųjų teisių literatūra .

PIRMOJI DALIS.
Nusikaltimai.
1 skyrius.
Nusikaltimo prigimtis ir padala

II skyrius.
Nusikaltimo atsakingumas,
ji padidinančiosios ir suma-
žinančiosios priežastys ir
juridiniai nusikaltimo pada-
riniai š
Nusikaltimo subjektas
1. Atsakingumas 3
2. Atsakingumą padidinančiūsios ir su-
mažinančiosios priežastys . 5
3. Juridiniai nusikaltimo padariniai .

II skyrius.
Kėsinimasis nusikalsti

90-18

19—49
19—21
21-—22

23—48
48—49

50—53

1V Turinys.
ANTROJI!I DALIS.
Bausmės.

Nr. I. Bausmės in genere. Psl.
38—42 — Bažnyčiosgaliabausti. 55—60
IV skyrius.

43—48 — Bausmių apibrėžimas, rūšys,
aiškinimas ir pritaikinimas 61—74
V skyrius.
49—54 — Vyresnysis, kurs galibausti 75—81
VI skyrius.
55—62 Pasyvus bausmių subjektas 82—95
VII skyrius.
63—68 — Bausmių atleidimas 06—101
II. Bausmės in specie.
VIII skyrius.
60—124 — Medicinalinės bausmės arba
cenzūros ' 102—164
69—80 — I. Cenzūros in genere . 102—125
81—124 — II. Cenzūros in specie 126—164
85—98 — 1. Ekskomunika 127—145
99—113 — 2. Interdiktas 145—157
114—124 — 3. Suspensa ||| 204 158—164
IX skyrius.
125—145 — Baudžiamosios bausmės . 165—180
132—137 — I. Bendrosios baudžiamosios bausmės 168—172
138—145 — II. Tam tikros baudžiamosios bausmės
dvasiškių . ——— 173—180
X skyrius.
146—158 -— Baudžiamosios p? ir
apgailos. 5 181—187
146—152 — I. Baudžiamosios adamonės „ 181—184
153—158 — II. Apgailos . š 185—187
TREČIO JI DALIS.
Bausmės už atskirus nusikaltimus.
XI skyrius.
159—165 +" Nusikaltimai tikėjimui ir
Bažnyčios vienybei 189—214

Nr.
166—176
171—200

201—212

213—218

219—231

232— 245

246—260

261—271

212—214

215—281

Turinys.

XII skyrius.
Nusikaltimai tikybai

XIII skyrius.
Nusikaltimai bažnytinei val-
džiai, asmenims ir daiktams

XIV skyrius.
Nusikaltimai gyvybei, lais-
vei, nuosavybei, šlovei ir
dorovei Ši S
XV skyrius.
Neteisybės nusikaltimai.

XVI skyrius.
Nusikaltimai, administruo-
jant ar einant šventimų ir
kitų sakramentų.

XVII skyrius.
Nusikaltimai dvašiškiųarvie-
nuolių luomo priedermėms

XVIII skyrius
Nusikaltimai, suteikiant, gau-
nant ar nustojant bažnytinių
dignitačių, oficijų ir beneficijų

XIX skyrius.
Bažnytinėsvaldžios saviva-
liavimas. ė š
XX skyrius.

Dar kai kurie nusikaltimai

KETVIRTOJI DALIS.
Priedai.
I. Prašymų ir liudijimų pavyzdžiai
II. Pius, const. „Apostolicae Sedis“,
12 oct. 1869 i o
III. Generalinė kanonų rodyklė .
VI. Alfabetinė rodyklė

Psl.
215—238

239—295

296—319

320—327

328—342

343—359

360—367

368—374

375—37T7

379—383

384—393
394—395
396—404

Cituotų autorių sąrašas.

1. Antonelli I., Medicina pastoralis*“, Romae 1920, I-III.

2. Battandier A., Guide canonigue, Paris 1923,

3. Blat A., Commentarium textus Codicis Iuris Canonici, V:
De delictis et poenis, Romae 1924.

a „ Commentarium textus Codicis Iuris Canonici, 111:

De rebus, Romae 1923.

4. Cappello F. M, Tractatus canonico-moralis de censuris
iuxta Codicem luris Canonici*, Taurinorum Augustae 1925.

5. Cathrein V., Die Grundbegriffe des Strafrechts, Frei-
burg im Br. 1905.

2 „ Der Socialismus, Freiburg 1923.

6. Cerato Pr., Censurae vigentes ipso facto a Codice luris
Canonici excerptae?, Patavii 1921.

7. Cipollini A. D., De censuris latae sententiae iuxta
Codicem Iuris Canonici, Taurini 1925.

8. Chelodi I., Ius poenale, Tridenti 1920.

i „lus de personis, Tridenti 1922.

0. Claeys Bouuaert F. et Simenon G., Manuale
iuris canonici?, Gandae et Leodii 1926.

10. Cocchi G., Commentarium in Codicem Iuris Canonici,
Taurinorum Augustae 1920—1925, I-V.

11.D'Annibale I, Summula theologiae moralis, Reate 1874, I.

12. Devoti L, Institutiones canonicae, Romae 1829, IV.

13. Eichmann E., Das Strafrecht des Codex luris Cano-

nici, Paderborn 1920.
Das Prozessrecht des Codex luris

Canonici, Paderborn 1921.
L „ Lehrbuch des Kirchenrechts auf Grund

des Codex luris Canonici, Paderborn 1923.
14. Gasparri P. (cura), Codicis Iuris Canonici fontes,

Romae 1923 —1927, I-IV.

Cituotų autorių sąrašas. VII

15. Lega M., Praelectiones in textum iuris canonici: De
delictis et poenis?, Romae 1910.
16. Malakauskis P., Moterystės teisės, Kaunas 1923, 11.
5 „ Moterystės teisės, Kaunas 1926, II.
„ Diecezinis sinodas, Kaunas 1926.
17. Marot 0 Ph., Institutionės iuris canonici, Matriti 1919, L.
18. Meyer Th,, Institutiones iuris naturalis, Friburgi im
Br. 1900, II.
19. Noldin H., De poenis ecclesiasticis", Oeniponte 1908.
4 „ De principiis theologiae moralis!, Oeni-
ponte 1920.
š De praeceptis Dei et Ecclesiae'?, Oeniponte 1922.
20. Noldin H.etSchėonegger A., De censuris*, Oeni-
ponte 1923.
21. Noval I, Commentarium Codicis Iuris Canonici, IV:
De processibus, Romae 1920.
22. Ojetti B., Synopsis rerum moralium et iuris ponti-
ficii?, Romae 1912.
23. Prūmmer, Manuale theologiae moralis, Friburgi im
Br. 1923, III.
24. Reiffenstuell, lus canonicum universum, Romae
1833, V.
25. Roberti P., De processibus, Romae 1926, I.
26. Salucci G., II diritto penale, Subiaco 1926.
27. Schmalzgrueber Fr., lus ecclesiasticum universum, V.
28. Sole I., De delictis et poenis, Romae 1920.
29. Taparrelli L., Saggio teoretico del diritto naturale,
Roma 1855, I.
30. Vermeersch A., De castitate et vitiis contrariis?,
Romae 1921.
4 „ Theologiae moralis principia-respon-
są-consilia, Romae 1921, II-III.
31. Vermeersch A. et Creusen I., Epitome iuris
canonici, Mechliniae-Romae 1921, I.
. “ Epitome iuris
canonici, Mechliniae-Romae 1925, II-III“,
32. Wernz Fr., Ius decretalium, Prati 1913, VI.

Psl,

Strof.

-

Nn N

m

1

4
Z
7
1

1

5
4
5
1

t

5
5
4
2
4
2
3
9
6
1

6
iš
2
8
3
iš
3
iš
6
4
2
5
iš

ž

Atitaisymai.

Eil, | Išspausdinta:

BN ma £-
Arm o | i

-

1-1

"AN=-U—-ANNNO=- | AU ABS

"

m

[=]

Turi būti:

balsu
impliciter
kartu
gynasi
atkrytęs
Jie negali
Teisinis

1

2)

pačių
paskirėjo
uždrausta
iš lauko
Vaidnasi
Jeigu labai ir
išpažintis

pais ar
kan. 1240, 5 2

kontingento
degradaciją
deliguedum
lus canonicum
ostijas
pačiu teisių

[V

P
piktosiso

neįeina

com

procuratio abortas
metus.

ta „detractio“
Ispėjamasis
L'Annibale

balsų

implicite

drauge

ginasi

atkritęs

Jie gali

d) Teisinis

Z

2)

pačiu

paskyrėjo

uždrausta,

iš lauko artimesnis

Vadinasi

Jeigu labai ar

išpažinties

Į šį psl atkellina iš 133 psl.
pirmoji išnaša

pats ir

kan. 1240, $ 1

Į šį psl Arbius iš 154
psl. išnaša

kontinento

degradacija

delinguendum

Ius ecclesiasticum

ostijos

pačių teisių

praleisti

piktosios

neįeiną

com.
procuratio abortus
metus“.

tai „detractio“
spėjamasis
D'Annibale

Bendrosios pastabos.

1, Medžiaga, — 1. Baudžiamųjų teisių apibrėžimas, padala
ir t. t, 2. Baudžiamųjų teisių šaltiniai, 3. Baudžiamųjų teisių
literatūra ir 4. Klausimo pastata.

2. Baudžiamųjų teisių apibrėžimas, padala ir t. t. — 1. Bau-
džiamosiomis teisėmis vadinamos tos teisės, kuriomis bau-
džiama už nusikaltimus,

2. Bavdžiamosios teisės skiriamos procesualinės (ius pro-
cessus poenalis seu criminalis) ir šiaipjau baudžiamosios tei-
sės (ius poenale criminale).

3. Dekretalių teisėse bet kurios baudžiamosios bažny-
tinės teisės buvo dedamos i vieną knygą, būtent, V Korpuso
I. C. 1—2 jos titulas kalbėdavo apie baudžiamąsias procesua-
lines teises, gi 3—39 tit. — apie šiaipjau baudžiamąsias teises.
Kodeksas I. C. baudžiamąsias procesualines teises įdėjo į IV
knygą, kuri kalba apie bažnytinį procesą, gi šiaipjau baudžia-
mosioms teisėms paskyrė V knygą. Taip padaryta del to,
kad ir procesualinėse baudžiamosiose teisėse laikytinasi yra
bendrojo proceso ir tik vienas kitas dalykas tėra specialinis,
apie ką kalba kan. 1933—1959.

3. Baudžiamųjų teisių šaltiniai. — 1. Baudžiamųjų bažny-
tinių teisių šaltiniai yra šie:

1) Prigimties įstatymas; nes taip baudžiamųjų procesua-
linių, taip šiaipjau baudžiamųjų teisių daug kas paimta iš pri-

4 Bendrosios pastabos. Nr. 3.

gimties įstatymo, pav., kaltinamajam reikia leisti gintis, ne-
pašalinamas ir nekaltas įstatymo nežinojimas pateisina nuo
nusikaltimo ir bausmės ir t. t.

2) Pozityvios Dievo teisės, labiausiai N. Įstatymas, ir
padavimas. Nes pats Dievas yra išleidęs ne vieną baudžia-
mąjį dalyką. Pav., J. Kristus sako: „Jeigu tavo brolis tau
nusidėjo, eik ir bark jį tarp savęs ir tarp io vieno. Jei jis
tavęs paklausys, tu laimėjai savo brolį. Jeigu iis tavęs ne-
paklausytų, imk su savim dar vieną ar du, kad kiekvienas
dalykas būtų nutartas dvieju ar trijų liudytojų pasakymu. Jei
jis ir jų nepaklausytų, pasakyk Bažnyčiai; įei jis nepaklausytų
Bažnyčios, tebūna jis tau kaip pagonis ir muitininkas").

3) Bažnytiniai įstatymai.

Jau apaštalų teisėse randame baudžiamųjų įstatymų. Pav.,
šv. Povilas sako: „Skundo prieš kunigą nepriimk, įei jis ne-
patvirtintas dviejų ar trijų liudytojų. Nusidedančius sudrausk
visų akyvaizdoje, kad ir kiti turėtų baimės."") Arba vėl: „Vi-
sur tenka girdėti apie paleistuvystę jūsų tarpe ir tai tokią pa-
leistuvystę, kokios nėra ir tarp pagonių, taip jog vienas gy-
vena su Savo tėvo pačia. Ir įūs esate pasipūtę ir nėmaž ne-
nuliūdote, kad tas, kurs tą dalyką padarė, būtų pašalintas
iš jūsų tarpo. Aš, tiesa, nebūdamas pas jus kūnu, bet būdamas
dvasia, jau nuteisiau taip padariusį, lyg kad būčiau čia pat:
Mūsų Viešpaties Jezaus galia, paduoti tokį šetonui, kad kūnas
žūtų, kad dvasia būtų išgelbėta mūsų Viešpaties Jezaus Kri-
staus dienoje."“)

Juo vėliau, juo daugiau išleista baudžiamųjų bažnytinių
įstatymų. Tik pirmaisiais amžiais nėra specialinių jų rinkinių.
Pirmuosius kalbamųjų teisių pėdsakus terandame šv. Griga-
liaus Neocesariensis (258 m.) laiške ir trijuose kanoniškuose
šv. Baziliaus laiškuose. Ten kalbama apie bažnytinius nusi-

15 Mat. 18, 15- 17,
2) 1 Tim. 5, 19—20.
3) 1 Kor. 5, 1—5, Vz. dar Tit. 3, 10—11 ir k.

Nr. 3. Bendrosios pastabos. 5

kaltimus ir viešąją apgailą. Iš čia pamažu atsirado vadina-
mosios „libri poenitentiales".

Baudžiamosios bažnytinės teisės labai šūkterėjo naujųjų
teisių eroj (nuo Tridento susirinkimo iki Kodekso I. C.). Čia
pirmojoi vietoj stovi Tridento susirinkimas'). Toliau, daug
baudžiamųjų įstatymų randame Benedikto XIV bulare, Galop,
12 spal. 1869 m. išleista garsi Pijaus IX konstitucija ,„Aposto-
licae Sedis"*). | Joj įdėtos visos anuo metu tebegyvenusios
įvykio cenzūros. Kitos bažnytinės bausmės pasiliko po Sse-
novei pakraikomis,

Šiandien mažne visos bažnytinės bausmės arba baudžia-
mosios teisės sudėtos Kodekse I. C. Tai pirma tokia kolekcija.

4) Romėnų ir germanų teisės, nes iš jų paimta daug bau-
džiamųjų bažnytinių teisių.

5) Įpročio teisės — įprotis irgi šį tą yra davęs kalbamo-
sioms teisėms, pav., „processum summarium“, ir net panai-
kinęs, pav., tortūras.

6) Dorovės filosofija ir moralinė teologija, nes jiedvi pa-
deda sudaryti tikrą baudžiamųjų teisių santvarką (sistėmą)
Ir t

7) Atskirų tautų baudžiamųjų teisių istorija.

8) Kriminalinė statistika, kuri rodo, kas yra atšauktina
ar paaštrintina,

2. Depozityvinis tikrųjų baudžiamųjų bažnytinių teisių
šaltinis yra Kodeksas I. C. Jis yra legaline prasmę autentiš-
kas ir vienintelis (unicus) visuotiniųjų baudžiamųjų teisių šal-
tinis ir išskiria bet kuriuos kitus šaltinius (exclusivus). Nes
kan, 6, n. 5 sako: „Jeigu kalbėsim apie bausmes, tai tos, ku-
rios jokių būdu nėra paminėtos, ar jos būtų dvasinės ar pa-
saulinės, medicinalinės ar vadinamosios baudžiamosios, įvykio
ar išsprendžiamosios, tebūna atšauktos.“

!) Plg. sess. XIII, de ref., c. 1—8; sess. XIV, de ref., c. 1, 4, 5 ir t.t.
2) Vz. P, Gasparri (cura), Codicis Iuris Canonici fontes, Romae
1923—1927, I-V n. 552.

6 Bendrosios pastabos, Nr. 4.

Pastaba. — Aiškinant bažnytines bausmes, reikia lai-
kytis raidės arba literalinės prasmės. Be to, baudžiamo-
sios senovės teisės nėra tikras šiandienykščių baudžia-
mųjų bažnytinių teisių aiškinimo šaltinis. Jomis tegalima
naudotis terminams suprasti ar išaiškinti. Bet ir tada
griežtai laikytinasi Kodekso I.C. prasmės. Tai rodo
kan. 6, nn. 2—5.

4, Baudžiamųjų teisių literatūra. — 1. Pirmaisiais amžiais
baudžiamųjų bažnytinių teisių, kaip ir kitų bažnytinių teisių,
literatūros visai nebuvo. To dalyko prereformacija prasideda
nuo bažnytinių teisių kolekcijų gimimo dienos ir labiausiai nuo
vadinamųjų „libri poenitentiales".

2. Baudžiamųjų bažnytinių teisių literatūra labiausiai pa-
plito senųjų ir naujųjų bažnytinių teisių eroj. Bet kadangi bau-
džiamosios teisės yra aiškintinos, laikantis įstatymo raidės,
ir bažnytinės senovės teisės begalimos vartoti terminams aiš-
kinti ar suprasti (n. 3 past.), tai, mano išmanymu, užteks pa-
minėti tik svarbiausieji ir vien naujųjų teisių eros autoriai.
Štai jie:

1) M. De-Luca, Praelectionęs iuris canonici: De de-
lictis et poenis ecclesiasticis, Romae 1898;

2) I. Bucceroni, Commentarii, Romae 1899;

3) M. Lega, Praelectiones in textum iuris canonici: De
delictis et poenis“, Romae 1910;

4) Fr. Wernz, Ius decretalium, Prati 1913, VI.

3. Pokodeksinių baudžiamųjų bažnytinių teisių autorių irgi
turime ne vieną. Tik klasikų dar nėra. Svarbesnieji jų yra šie:

1) I. Sole, De delictis et poenis, Romae 1920;

2) I. Chelodi, Ius poenale, Tridenti 1920;

3) E. Eichmann, Das Strafrecht des Codex Iuris Ca-
nonici, Paderborn 1920;

ė „ Lehrbuch des Kirchenrechts auf Grund
des Gedas Juris Canonici, Paderborn 1923;
4) Pr. Cerato, Censurae vigentes', Patavii 1921;

Nr. 5. Bendrosios pastabos. 7

5) A. Vermeersch et I. Creusen, Epitome luris
Canonici, Mechliniae-Romae 1925, 1IĮ*;

6) H. Noldin-A. Schėnegger, De censuris“, Oeni-
ponte 1923;

7) A. Blat, Commentarium textus Codicis Iuris Canonici:
De delictis et poenis, Romae 1924;

8) F. M. Cappello, Tractatus canonico+moralis de
censuris iuxta Codicem. Iuris Canonici“, Taurinorum Au-
gustae 1925;

9) A. D. Cipollini, De censuris latae sententiae iuxta
Codicem luris Canonici, Taurini 1925;

10) G. Cocchi, Commentarium in Codicem Iuris Ca-
nonici, V: De delictis et poenis, Taurinorum Augustae 1925;

11) R. Saluceci, IĮ diritto penalę secondo il Codice di
Diritto Canonico, Subiaco 1926, I.

5. Klausimo pastata. — Šiose knygose tenagrinėsimę šiaip-

jau baudžiamąsias bažnytines teises. Tai darome, sekdami
Kodeksu I. C.

Pirmoji dalis.

NUSIKALTIMAI (DE DELICTIS).
I SKYRIUS.
Nusikaltimo prigimtis ir padala

(de natura delicti eiusgue divisione)
(kan. 2195—2198).

6. Medžiaga. — 1. Nusikaltimo apibrėžimas, 2. Nusikal-
timo kokybė ir didumas ir 3. Nusikaltimo padala.

7. Nusikaltimo apibrėžimas. — 1. Kodeksas I. C. nusikal-
timą apibrėžia štai kaip: „Nusikaltimas bažnytinėse teisėse
vadinasi išorinis ir morališkai kaltas nesilaikymas įstatymo,
prie kurio yra pridėta bent neįvardyta arba nedeterminuota
kanoniška sankcija" — kan, 2195, Š$ I.

Pasakyta:

a) Nusikaltimas. Seniau bažnytinių teisių šaltiniuose
nusikaltimas, bendrai, be skirtumo lotyniškai vadindavosi „de-
lietum, crimen, excessus, scelus" ir t. t. Net romėnų teisėse,
be kitų terminų, „crimen"“ ir „delictum" dažnai buvo varto-
jamu be skirtumo. Kodeksas I. C. nusikaltimą vadina „de-
lietum", o „crimen" pavartota tik V kn. XV titulo įvardijime,
būtent, „De crimine falsi", ir jo kanonuose. Bet tam tikro skir-
tumo nėra. Be to, „crimen" dar vadinama nusikaltimo kliūtis
(kan. 1075, 1042, $ 2, n. 5).

b) Bažnytinėse teisėse. Vadinas, apibrėžiamas
tik bažnytinių teisių nusikaltimas. Tai Kodeksui I. C. ir terūpi.

10 I. Nusikaltimai. Nr. 7.

c) Išorinis (externa violatio legis). Kitais žodžiais kal-
bant, nusikaltimui reikia išorinio veiksmo. Tai bus tada, kai
nusikalstama tokiu būdu, kad ieigu kas toj vietoj būtų buvęs,
tai būtų galėjęs matyti, girdėti, paiausti. Jeigu to niekas ne-
matė, negirdėjo, nepajautė, tai įvyko atsitiktinai. Todel nu-
sikaltimui užtenka net slapto veiksmo, by tik jis yra išorinis.
Del to paties dalyko baudžiama net už slaptą nusikaltimą, pav.,
slaptą ereziją ir t. t. Atbulai, ne nusikaltimas, kai baudžiamasis
įstatymas sulaužomas vidujiniu būdu, savy, mintimi. Tai tik
nuodėmė.

d) Morališkai kaltas, t. y. baudžiamojo įstatymo
nesilaikymas ar sulaužymas tada tėra nusikaltimas, kai iš-
orinis veiksmas pridera ne nuo Žmogaus, nelyginant, gyvulio,
tik nuo paties žmogaus — turi būti „actus humanus“, 0 ne
„hominis“, moralistų terminologija kalbant, Tai bus tada, kai
daroma žinomas ir norimas dalykas, kas sudaro „dolum et
culpam"; nes žmogaus atsakingumo pamatas yra įo protas
ir laisva valia. Todel nebus nusikaltimo, pav., kai baudžia-
mąjį įstatymą sulaužo beprotis.

e) Nesilaikymas įstatymo. Kalbamasis įstaty-
mas gali būti visuotinis ar dalinis, bendras ar specialinis ir t, t.

f) Prie kurio yra pridėta bent neįvardyta
arba nedeterminuota kanoniška sankcija, Va-
dinasi, nusikalstama tik tada, kai nesilaikoma baudžiamojo
įstatymo, būtent, tokio, prie kurio yra pridėta kanoniška baus-
mė. Paskutinioji gali būti pridėta įvardytai arba determinuotai
ir neįvardytai arba nedeterminuotai, kas determinuoti palikta
teismui. Įvardyta bausmė, pav., kan. 2391, $ 1, kur pasakyta:
„Kolegija, kuri žinodama išrinktų nevertą (indignum — į baž-
nytinę oficiją ar beneficiją), pačiu įvykiu nustoja tą kartą tei-
sės iš naujo rinkti"* Atbulai, to paties kanono $ 2 bausmė
yra neįvardyta; nes ten pasakyta: „Gi atskiri rinkėjai, kurie
žinodami nesilaikytų substancialinės rinkimų formos, gali būti
ordinaro nubausti pagal kaltės didumą".

Jeigu nesilaikoma šiaipjau arba nebaudžiamojo įstatymo,
tai bus vien „legis transgressio", tik ne „gdelictum" — įsta-

Nr. 7. Nusikaltimo prigimtis ir padala. 11

tymo sulaužymas, nesilaikymas ar neįvykdymas, tik ne nusi-
kaltimas. Pav., paprastai draudžiamųjų knygų skaitymas tėra
įstatymo sulaužymas (transgressio legis). Tai kan. 1398. At-
bulai, nusikalsi, ieigu, žinodamas ir neturėdamas tam tikro
leidimo, skaitysi tas apostatų, eretikų ar atskalūnų knygas,
kuriose įrodinėjama apostazija, erezija ar atskala. Tai kan.
2318, $ 1.

Be to, pažymėtina, kad baudžiamieji įstatymai čia su-
prantami tik bažnytiniai. Atbulai, išskiriami prigimties įsta-
tymas ir pozityvios Dievo teisės. Jų nesilaikymas tėra nuo-
dėmė. Tik jeigu Bažnyčia prie prigimties įstatymo ar pozi-
tyvių Dievo teisių prišlėtų savo bausmę, tada padaromas nau-
jas, būtent, baudžiamasis bažnytinis įstatymas. Tada, žinoma,
jų nesilaikymas yra tikras nusikaltimas. Todel neteisingai
kalba kai kurie kanonistai, kurie be restrikcijos sako, jog nu-
sikaltimas esąs taipogi nesilaikymas Dievo įstatymų?).

Pagaliau, įstatymų nesilaikymas gali būti pozityvus —
veiksmas, pav., erezija, šventvagystė ir t. t., ir negatyvus —
apleidimas, pav., klebono apsileidimas savo pareigose.

2. Konstitutyviniai nusikaltimo elementai yra trys, bū-
tent: a) juridinis arba legalinis — baudžiamasis įsta-
tymas; b) objektyvusis arba materialinis — iš-
orinis veiksmas, ir c) subiektyvusis arba morali-
nis — atsakingumas (imputabilitas), arba tyčiapadarymas (do-
lus) ar kaltė (culpa).

Iš konstitutyvinių nusikaltimo elementų visai reikalingas
tėra obiektyvusis ir subjektyvusis, nes be jųdviejų visai ne-
gali būti nusikaltimo. Tretysis nusikaltimo elementas, būtent,
juridinis, irgi yra reikalingas, bet ne taip absoliutine prasme,
jog be jo niekada nebūtų galima nusikalsti. Nes kai kuriais
atvejais, būtent, papiktinus kitus ar šiaip jau sulaužius tam
tikrai didelį įstatymą, vis delto galima bausti, nors už tuos

) Pav, E. Eichmann, Das Strafrecht des Codex Iuris Canonici,
Paderborn 1920, 27; Lehrbudi des Kirdhenrechts aut Grund des Codex
Iuris Canonici. Paderborn 1923, $ 288.

12 I. Nusikaltimai. Nr. 7.

veiksmus jokie baudžiamieji įstatymai nebūtų paskyrę deter-
minuotos ar nedeterminuotos bausmės. Tai rodo kan. 2222,
S 1, kuris sako: „Nors įstatyme nebūtų pridėtos jokios sank-
cijos, tačiau teisinis vyresnysis, net pirma nepagrasęs bausme,
gali bausti teisinga kokia bausme, įeigu būtų papiktinimas ar
to reikalautų tam tikras didelio įstatymo sulaužymas."

Ką tik kalbėtasis dalykas visai tetinka baudžiamosioms
bažnytinėms, tik ne valstybių teisėms. Nes paskutiniosioms
vra taisyklė, kad nėra nusikaltimo ir bausmės be įstatymo
(nullum crimen, nulla poena sine lege). Valstybių įstatymuose
kitaip ir negali būti, nes ten įstatymų leidimas, teismas ir ad-
ministratyvinė valdžia nepridera kita kitos. Kitaip yra baž-
nytinėj valdžioj, kur tie dalykai, galima sakyti, eina išvien,

Kai kurie kanonistai sako, jog ir bažnytinėse teisėse gy-
venanti taisyklė, kad nesą nusikaltimo ir bausmės be įstatymo,
ir kan. 2222, $ 1 esąs išimtis.') Tiesa, kan 2222, $ 1 — išimtis,
Bet išimtis negali sugriauti taisyklės. Be to, del tos išimties
mes augščiau ir pasakėm, jog juridinis nusikaltimo elementas
absoliutinę prasme nėra reikalingas — kartais atkrinta. Tai
ir rodo, kad mūsų tiesa. Pagaliau, praktikoj taip mūsų išdė-
stytasis mokslas, taip ką tik kalbėtoji nuomonė vargu kuo
skiriasi.

3. Jeigu nusikaltimą palyginsime su nuodėme, tai jųdviejų
tarpe rasime šį tą bendra ir daug skirtumo. Bendra yra tai,
kad taip nusikaltimas, taip nuodėmė yra morališkai blogas
veiksmas (actio moraliter mala); nes eina prieš bažnytinius
įstatymus ir t. t. Gi skirtumas yra šis: a) nuodėmė yra Dievo
ar Bažnyčios įsakymo, gi nusikaltimas — baudžiamojo bažny-
tinio įstatymo sulaužymas; b) nusidėti galima net vidujiniu
būdu, savy, mintimi, gi nusikaltimui reikia išorinio veiksmo,
ir c) nuodėmes Bažnyčia atleidžia sąžinės srity, gi nusikaltimai
pridera prie išorinės srities.

I pastaba. — Bažnyčia nusikaltimais padarė nesilai-
kymą tik tų įstatymų, kurie ardo bažnytinės visuomenės

11 Pav, IL Chelodi, Ius poenale, Tridenti 1920, n. 2.

Nr.8 Nusikaltimo prigimtis ir padala. 13

tvarką. Paskutinioji yra ne kas kita, kaip teisinis ir išori-
nis katalikų tikybos išreiškimas arba profesija ir bažny-
tinių įstatymų laikymasis. Visi bažnytiniai įstatymai pa-
daryti baudžiamaisiais būtų neprotinga ir per sunkų pa-
kelti ar net nepakeliama.

II pastaba. — „Jeigu iš aplinkybių ko kitą nesi-
matyti, tai kas kalbama apie nusikaltimus, taikintina yra
taipogi sulaužymams tų įsakymų, prie kurių pridėta bau-
džiamoii sankcija" — kan. 2195, $ 2. Čia baudžiamieji
įsakymai suprantami tik tie, kuriuos yra davę ar išleidę
Bažnyčios vyresnieji, turį iurisdikciją. Nes jie tegali iš-
leisti bažnytines bausmes ir konsekvenčiai baudžiamuo-
sius įsakymus. Atbulai, išskiriami yra tie įsakymai, kurie
yra duodami viešpaties valdžia (potestate dominativa). —
Baudžiamojo įsakymo nesilaikymas irgi yra nusikaltimas.

8, Nusikaltimo kokybė ir didumas. — 1. „Nusikaltimo ko-
kybė pridera nuo paties įstatymo objekto..." — kan. 2 196. To-
del kurios rūšies yra įstatymo objektas, tos rūšies bus ir
nusikaltimas, pav., nusikaltimas tikybai, nuosavybei ir t. t.

2. Nusikaltimo didumas subjektyviai pridera nuo nusikal-
tėlio atsakingumo didumo. Pav., labiau nusikalsta tas, kieno
vra didesnė kaltė arba kas yra augštesnės būklės ir t, t.

Nusikaltimo didumas objektyviai pridera nuo sulaužomojo
įstatymo didumo ir padarytos skriaudos. Pav., nesilaikymas
tų Dievo įstatymų (prigimties įstatymo ar pozityvių Dievo
teisių), prie kurių Bažnyčia yra pridėjusi bausmes, nusikalti-
mas yra didesnis, nekaip sulaužymas šiaipiau baudžiamųjų baž-
nytinių įstatymų. Be to, kalbamoji skriauda gali būti materia-
linė ar moralinė, pav., papiktinimas, nešlovė ir t. t., visuo-
meninė ar privatinė: nes paskutinioji yra visuomenės skriau-
dos dalelė. Tik visuomeninė skriauda, žinoma, yra svarbesnė
už privatinę,

Patį obiektyvųjį nusikaltimo didumą rodo bausmės didu-

mas. Jis vėl kaitaliojasi, atsižiūrint į laiko, krašto, žmonių
dorovingumo ir kitas aplinkybes.

14 I. Nusikaltimai. Nr. 9.

Ką kalbėjom apie nusikaltimo didumą, Kodeksas I. C, iš-
reiškia štai kaip: „...Gi didumas (nusikaltimo) nustatytinas
vyra ne vien iš įvairaus sulaužomojo įstatymo didumo, bet tai-
pogi iš didesnio ar mažesnio atsakingumo arba padarytos
skriaudos" — kan, 2196.

9. Padala, — Nusikaltimai skirstomi šiaip:
a) „Nusikaltimas yra:

„.. Viešas, jeigu jau yra paplitęs ar atsitiko ar yra to-
kiose aplinkybėse, jog protingai galima ir reikia manyti jį pa-
plisiant" — kan. 2197, n. 1. Taigi nusikaltimas bus viešas,
įeigu jį kiti tikrumoi jau žino ar, apytikrai, sužinos. Žinoti
reikia daugeliui. Jeigu nusikaltimą težino vienas kitas, tai
jis tada tebus viešas, kai tie asmens yra tokie, kurie, apytikrai,
paskleis žinią. Čia užtenka net vieno plepio. Pav., konkubi-
natas bus viešas, jeigu jis žinomas daugeliui ar žinoma, kad
tuodu asmeniu gyvena lyg susituokę ar turi neteisinių vaikų.

b) Žinomas (delictum notorium). Tai būna tada, kai
yra viešai žinomas nusikaltimo įvykis ir pats nusikaltimas,
arba viešai yra žinomas obiektyvusis ir subjektyvusis nusi-
kaltimo elementas. Atbulai, nusikaltimas nebus žinomas, jeigu
težinomas objektyvusis arba nežinomas subiektyvusis jo ele-
mentas ar žinoma, kad nėsama atsakingumo ar kaltės. Tas
pat pasakytina, kai abejojama atsakingumu ar kalte. Pav.
nužudytas žmogus, daugeliui matant. Tai, kaip žinom, ob-
jektyvusis nusikaltimo elementas. Tas nusikaltimas tebus ži-
nomas tada, kai žinoma, kad tai atsakingai ar tyčia nužu-
dyta ir t. t. Atbulai, jis tebūtų viešas, tik nežinomas, įeigu
būtų žinoma, kad tai įvyko netyčia ar teisingai ir teisiniu būdu
ginantis nuo užpuoliko, ar bent abejojama nužudytojo kalte.

Žinomas nusikaltimas vadinasi „Žinomas teisių žinojimu,
kai kompetentingas teisėjas išsprendžia ir jo išsprendimas įsi-
teisėja ar kai nusikaltėlis prisipažino teisme kan. 1 750 norma"
— kan. 2197, n. 2. Teisėjas ar teismas čia suprantamas taip
bažnytinis, taip valstybės, by tik paskutinysis yra kompeten-
tingas objekto ir asmens atžvilgiu. Nes mūsų kanonas neskiria

Nr. 9. Nusikaltimo prigimtis ir padala. 15

dalyko — nė mums nėra ko skirti. „Išsprendimas įsiteisėia:
1?. Nutarus du tokiu pat išsprendimu; — 27. Išsprendus ir
laisvu metu neapelavus ar, nors ir apelavus del teismo a guo,
bet atsisakius nuo teismo ad guem; — 39. Galutinai išspren-
dus, kur nėra apelacijos kan. 1880 norma" — kan. 1902, Gi

„ kan. 1750 sako: „Raštu ar žodžiu vienos šalies pasakymas
kurio įvykio teisme prieš save ir priešo naudai, taip paties,
taip klausiant teisėjui, vadinasi teismo prisipažinimas“. — Bet
ne teisių žinojimu žinoma, kai prisipažįstama ar faktas įvyko
vyresniojo ar teisėjo akyse ne teisme.

Be to dar, nusikaltimas vadinasi „Žinomas įvykio žino-
jimu, jeigu jis būtų žinomas viešai ir įvykęs tokiose aplinky-
bėse, jog dalykas niekaip negalimas paslėpti ir niekaip ne-
galima juridiškai išsiteisinti" — kan. 2197, n. 3. Tai daiktų
evidencija.

c) „Slaptas (delictum occultum), kur nėra viešas; ma-
terialineę prasme slaptas, įeigų nežinoma paties nusikaltimo, ir
formaline prasme slaptas, įeigų nežinoma įo atsakingumo" —
kan. 2197, n. 4. Jeigu nusikaltimo negalima įrodyti išorinėji
srity, tai kai kurių kanonistų vadinamas visai slaptu.*)

Gali atsitikti ir taip, kad viešas nusikaltimas ilgainiui pa-
sidaro slaptas. Tai bus, pav., ieigu jis užmirštamas. Be to,
tas pat nusikaltimas vienur gali būti viešas, gi kitur slaptas,
by tik ir čia lengvai negali paplisti.

Jeigu apskųstasis teismo išteisinamas ar atleidžiamas ab
instantia, tai formaliniu atžvilgiu jo nusikaltimas bus lyg slap-
tas, nors tai būtų padaryta, remiantis netikrais ar neteisingais
dokumentais.

d) Bendras (d. commune), kurį padaryti gali bet kas

— šiaipjau katalikas, kunigas, vienuolis, ir tam tikras (d.

proprium), kur padaromas atskiro luomo ar atskiros būklės
| asmenų, pav., kunigų, vienuolių, klebonų nusikaltimai ir t. t.

) Pav.: Fr. Wernz, lus decretalium, Prati 1913, VI n. 17; IL Solle,
De delictis et poenis, Romae 1920, n. 10; G. Coc chi, Commentarium
in Codicem Iuris Canonici, Taurinorum Augustae 1925, V n. 2.

16 I. Nusikaltimai. Nr.9.

e) Pabaigtas (d. consummatum) ir kėsintasis (d.
attentatum), veizint į tai, ar nusikaltimas padarytas visai ar tik
buvo pradėtas daryti, norint padaryti.

f) Paprastas (d. ordinarium) ir nepaprastas (d.
extraordinarium). Pirmasis būna tada, kai už įį skiriamos pa-
prastos bausmės. Antrasis — kur bausmės taikomos nepa-
prastos.

g) Mažas (d. leve), didelis (d. atrox) ir dideliau-
sias (d. atrocissimum), veizint į nusikaltimo didumą,

h) Nusikaltimas, kurs kyla iš pastovaus įvykio (delictum
facti permanentis), ir nusikaltimas, kurs kyla iš išnykstančio
įvykio (delictum facti transeuntis),

i) Bažnytinis, pasaulinis ir mišrus (d. eccle-
siasticum, civile et mixtum), veizint į tai, kieno dalykas yra
bausti už nusikaltimą — Bažnyčios, valstybės ar abiejų. Apie
tai kalba kan. 2198. „Už nusikaltimą", sako jis: „kurs įžeidžia
vien Bažnyčios įstatymą, savo prigimtimi baudžiama vien Baž-
nyčios vyresniojo, pareikalavus kartais, jeigu tai jis laikytų
reikalinga ar atatinkama, valstybės pagalbos (auxilium brachii
saecularis); už nusikaltimą, kurs įžeidžia vien valstybės įsta-
tymą, savo teisėmis, neliečiant kan. 120 įsakymo, baudžia val-
stybė, nors ir Bažnyčia čia yra kompetentinga nuodėmės at-
žvilgiu: už nusikaltimą, kurs įžeidžia abiejų valdžių įstatymą,
abiejų gali būti baudžiama", Pav.: visai bažnytiniai nusikal-
timai — nusikaltimai tikybai; visai pasauliniai nusikaltimai —
pinigų padirbimas, tėvynės išdavimas ir t. t.; mišrūs nusi-
kaltimai — neteisinga priesaika, nusikaltimai nuosavybei, mo-
terystės ištikimybei, dorovei ir t. t.

Kalbamosios Bažnyčios ir valstybės kompetencijos pa-
grindas yra tai, kad vieni dalykai betarpiškai kenkia Bažny-
čios tikslui, kiti — valstybės, dar kiti — abiejų. Nuo tų savo
užpuolikų apsisaugoti katra jųdviejų leidžia savo įstatymus.
Gi kas gali leisti įstatymus, tas taipogi gali bausti už įstatymų
nesilaikymą.

Ką tik minėtas kan. 120 kalba apie dvasiškių teismo pri-
vilegiją.

Nr. 9. Nusikaltimo prigimtis ir padala. 17

Už pasaulinius nusikaltimus Bažnyčia tegali bausti nuo-
dėmės atžvilgiu. Apie tą pat kalba kan. 1553, $ I, n. 2, kuris
sako: „Ecclesia iure proprio et exclusivo cognoscit: ... De vio-
latione legum ecclesiasticarum degue omnibus in guibus inest
ratio peccati, guod attinet ad culpae definitionem et poenarum
ecclesiasticarum irrogationem".?) Tikrumoj tai tedaroma są-
žinės srity.

Del mišriųjų nusikaltimų galima skųsti valstybei ar Baž-
nyčiai. Čia jųdviejų galia eina „iure praeventionis". Vadinasi,
galima skųsti valstybei ar Bažnyčiai ir šiedvi abi yra kompe-
tentingi, iki viena jųdviejų teisiniu būdu pakviečia apskųstąjį
į teismą ar apskųstasis pats stoja į teismą. Tada paskutiniosios
vienos bėra dalykas nagrinėt ir išspręsti byla (plg. kan. 1 725,
n. 2). Jeigu kas taip iškeltą kriminalinę bylą bažnytiniame
tribunole iškeltų dar valstybės teisme, tai nusikalstų ir gali-
mas bausti kan. 2222 norma. Be to, jis pačiu įvykiu nustoja
teisės varyti bylą prieš tą pat asmenį del to paties dalyko ar
su juo susijusių dalykų bažnytinėj srity (kan. 1554). Pagaliau,
„Ordinarai, bendrai, tegul neteisia mišrių nusikaltimų tada, kai
kaltininkas yra pasaulininkas ir valstybė, nubausdama nusi-
kaltėlį, yra patenkinusi visuomenės gerovę" — kan. 1933, $ 3.

Pastaba. — Bažnyčia net visai bažnytiniuose nu-
sikaltimuose turi teisę reikalauti pagalbos iš valstybės,
pav., išmesti iš beneficijos teisiniu būdu pašalintą kleboną,
priversti kunigą atlikti paskirtą bausmę baudos namuose
ir t. t. To reikalauja pati visuomenės gerovė. — Jau senų
senovėj Bažnyčiai padėdavo valstybė. Pav., deponuotam
vyskupui Sa mosatenus griežtai atsisakius išsikelti iš
vyskupo namų, imp. Aurelianus buvo paprašytas jį
mestinai išmęsti. Valstybės pagalba labiausiai naudotasi
viduriniais amžiais. Kodeksas I. C. ir dabar pripažįsta Baž-

I) To kanono aiškinimą vz.: I. Noval, Commentarium Codicis Iuris
Canonici, Lib. IV: De processibus, Romae 1920, n. 44; E. Eichmann,
Das Prozessrecdt des Codex Iuris Canonici, Paderborn 1921, $ 6;
Fr. Roberti, De processibus, Romae 1926, I n. 43.

2

I. Nusikaltimai. Nr. 9.

nyčiai teisę reikalauti sau pagalbos iš valstybės (kan.
2198). Bet šiandien daugelis valstybių yra užmiršusių kal-
bamąją savo priedermę. Pagaliau, kur ir galima gauti val-
stybės pagalba, Bažnyčia tikrumoj mieliau tenkinasi savo
priemonėmis, nekaip eina belstis į svetimas duris.

II SKYRIUS.

Nusikaltimo atsakingumas, jį padidinan-
čiosios ir sumažinančiosios priežastys ir
juridiniai nusikaltimo padariniai (deimpu-
tabilitate delicti, de causis illis aggravan-
tibus vel minuentibus et de iuridicis

delicti effectibus)
(kan. 2199—2211).

10. Medžiaga. — 1. Nusikaltimo subjektas, 2. Atsakingu-
mas: a) atsakingumo sąvoka, b) tyčiapadarymas ir c) kaltė;
3. Atsakingumą padidinančiosios ir sumažinančiosios prieža-
stys: a) proto trūkumas, b) beprotystė, c) pasigėrimas, d) silp-
naprotystė, e) nežinojimas, i) dėmesio neatkreipimas ir klaida,
g) neatsargumas, h) atsitiktinumas, i) amžius, k) prievarta,
I) baimė, reikalas ir didelė skriauda, m) teisinis gynimasis ir
provokacija, n) aistra, 0) dar kai kurios atsakingumą padidi-
nančios aplinkybės, p) atkrytis ir a) bendrininkavimas, ir
4. Juridiniai nusikaltimo padariniai.

11. Nusikaltimo subjektas, — 1. Nusikalsti tegali žmogus;
nes jis vienas šiame pasauly teturi protą ir laisvą valią, be
ko negali būti atsakingumo,

2. Seniau ginčytasi, ar moralinis arba juridinis kolegialinis
asmuo galįs nusikalsti ar ne. Prieš pat Kodeksą I. C. mažne
visi kanonistai kalbėjo teigiamai“) Po Kodekso I. C. jau visi
sako, jog ir moralinis kolegialinis asmuo galįs nusikalsti, arba
esąs nusikaltimo subjektas.

Tą dalyką, kad moraliniai kolegialiniai asmens yra nu-
sikaltimo subjektai, įrodo štai kas: a) Moraliniai kolegialiniai

J) Pav: M. Lega, Praelectiones in textum iuris canonici: De de-
lictis et poenis2, Romae 1910, n. 50; Fr. Wernz, lus decretalium, VI
n. 18 ir k.

22

20 I. Nusikaltimai. Nr. 11.

asmens tikrai ir realine prasme (vere et realiter) yra teisių ir
priedermių subiektai. Tai ir sudaro jų iuridinę asmenybę. Bet
jeigu moraliniai kolegialiniai asmens gali turėti teisių ir prie-
dermių, tai kodel jie negalėtų nusikalsti?! Juk jie, naudodamiesi
savo teisėmis, gali padaryti savivalę ar įžeisti kitų fizinių ir
moralinių asmenų teises, Gali taipogi neatlikti savo priedermių.
Tai jau bloga, padaryta išorinių būdu (externe). Taigi turim
obiektyvųjį nusikaltimo elementą, būtent, išorinį veiksmą.
b) Kolegialiniai asmens turi savo valią, atskirą nuo sudėtinių
fizinių asmenų valios. Ji pareiškiama tada, kai kas nubalsuo-
jama teisiniu balsų skaitliumi ar teisiniu būdu darant ką tei-
siniams to asmens atstovams. Kalbamosios valios užtenka pa-
daryti tam tikriems veiksmams, kuriems padaryti juridiškai
neužtenka sudėtinių to moralinio asmens individų. Užtenka
įgyti teisėms ir užsitraukti priedermėms, kurios visai nėra anų
individų teisės ir priedermės. Taigi, tie moralinių kolegialinių
asmenų veiksmai yra „actus deliberati" ir todel jų užtenka
nusikalsti. Tai subiektyvusis nusikaltimo elementas. c) Baž-
nytinės teisės baudžia ir moralinius kolegialinius asmenis. Taip
buvo jau prieš Kodeksą I. C., pav., Tridento susirinkimas,
sess. XXIII, c. 10; c. 23, X, de electionibus, 1, 6; Pijus IX,
konst. „Apostolicae Sedis", 12 spal. 1869 m. ir t. t. Taip yra
dabar, Kodekso I. C. eroj. Pav., kan. 2255, $ 2 sako, jog inter-
diktu galima esą bausti taipogi moraliniai asmens. Gi kan.
2274, Š$ 1 sako, jog „jeigu nusikalstų bendruomenė ar kolegija,
tai galima bausti interdiktu ar atskiri asmens, ar pati bendruo-
menė, ar nusikaltusieji asmens ir bendruomenė (vz. dar kan.
2285, $ 1, 2291, n. 1, 2391, Š 1 ir k.). Tai juridinis nusikaltimo
elementas. — Taigi.

3. Atbulai, negali nusikalsti: a) Moraliniai nekolegialiniai
asmens (parapijos beneficija, seminarija ir t. t.), nes jie neturi
savos valios ir veiksmų. Taigi trūksta subjektyviojo ir ob-
jektyviojo nusikaltimo elemento. Tiesa, kartais ir tie asmens
liečiami kai kurių bausmių, pav., vietos interdikto, Bet čia ne
tam tikrai arba betarpiškai baudžiami. Ne; tik, paskiriant baus-
mės vietą ar teritoriją, bausmė tarpiškai paliečia taipogi tuos

Nr. 12-13. Nusikaltimo atsakingumas ir t.t. 21

daiktus, kurie yra toj teritorijoi. Be to, tikrumoj teliečiami tik
fiziniai asmens ir tai formalinę prasme tik tie, kurie yra nusi-
kaltę patys ar neatlyginę skriaudų ar nesukliudė kitų nusi-
kalsti. b) Gyvuliai ir kiti neprotingieii daiktai, nes čia trūksta
mažne visų konstitutyvinių nusikaltimo elementų. Tiesa, vi-
duriniais amžiais ir tai net iki pat XVII amžiaus gyvuliai
buvo baudžiami Bažnyčios ir valstybės. Bet tai nebuvo baus-
mės tikra prasme; nes buvo baudžiama ne už nusikaltimus,
tik visai tam tikriems ar savotiškiems (galams pasiekti, pav.,
blogam atsiminimui pašalinti, pabauginti ir t. tt Taip, c. 4,
C. XV, gu. 1, moteriškei nusidėjus su gyvuliu, abu baudžiamu
mirti. Gratianus aiškiai sako, jog tai daroma „non propter
conscientiam peccati, sed guia refricat memoriam facti",
Pastaba. — Apie kitus, pav., angelus, nekalbėsime,
nes tai ne mūsų sritis.

1. Atsakingumas
(kan. 2199 — 2200).

12. Atsakingumo sąvoka, — Atsakingumas baudžiamo-
siose teisėse yra vienas konstitutyvinių nusikaltimo elementų
— subjektyvusis arba moralinis elementas (n. 7). Atsakingumą
padaryti gali vienas trijų dalykų, būtent: tyčiapadarymas (do-
lus), įstatymo nežinojimo kaltė (culpa in ignorantia legis vio-
latae) ir neatsargumo kaltė (culpa in ommissione debitae dili-
gentiae). Paskutiniuoju du dalyku imamu drauge ir vadinamu
vienu terminu „kaltė“ (culpa). Todel kan. 2199 sako: „Nusi-
kaltimo atsakingumas pridera nuo nusikaltėlio tyčiapadarymo
ar jo kaltės, kad nežino sulaužomojo įstatymo ar nėra, kaip
reikiant, atsargus“...

13. Tyčiapadarymas. — 1. Šiaipiau tyčiapadarymas būna
tada, kai kas ką daro žinodamas ir norėdamas (sciens et vo-
lens). Kas yra tyčiapadarymas baudžiamosiose teisėse, kalba
kan. 2200, $ 1. Jis sako: „Tyčiapadarymu čia vadinamas lais-
vas ir apgalvotas norėjimas sulaužyt įstatymas..." Taigi kon-
stitutyviniai tyčiapadarymo veiksniai yra protas, kurs pažįsta
dalyką, ir laisva valia, kuri palenkia žmogų sulaužyti bau-
džiamąjį įstatymą. Jeigu trūksta proto supratimo ar valios lais-

22 I. Nusikaltimai, Nr. 14.

vumo, tai nebėra tyčiapadarymo ir konsekvenčiai tuo atžvilgiu
nebenusikalstama. Todel ką tik cituotas kan. 2200, $ 1 toliau
sako: „...Jam (tyčiapadarymui) priešinasi iš proto pusės pa-
žinimo trūkumas ir iš valios pusės laisvės trūkumas".

2. „Išoriniu būdu sulaužius įstatymą, išorinėj srity spėja-
ma, kad tai tyčia padaryta, iki priešinga neįrodyta" — kan.
2200, $ 2. Tas spėjimas yra teisių (praesumptio iuris), tik ne
teisių ir teisėmis (non praesumptio iuris et de iure). Nes čia
leidžiama stačiai įrodinėti, kad dalykas esąs padarytas netyčia.

14. Kaltė, — 1. Kaltė būna tada, kai kas nusikalsta, ne-
žinodamas įstatymo, kurį turėjo ir galėjo žinoti, ar nebūdamas,
kaip reikiant, atsargus.

2. Kaltė skirstoma štai kaip:

a) Didelė (culpa lata), maža (c. levis) ir mažiausia
(c. levissima), Pirmoji būna tada, kai kas nesistengė taip pa-
žinti sulaužomojo įstatymo ar nebuvo tiek atsargus, kaip ar
kiek, bendrai, tai daro visi kiti tokios pat būklės žmonės. Ant-
roji būna, kai to nedaryta tiek, kiek uolūs žmonės daro. Tre-
čioji būna tada, kai kas nepasistengė taip pažinti sulaužomojo
įstatymo ar nebuvo tiek atsargus, kaip ar kiek tai daro uoliausi
žmonės.

b) Civilinė ir kriminalinė, veizint į tai, ar kas
šiaip jau padaroma ar nusikalstama. Jiedvi skiriasi tik pada-
riniais (effectibus): civilinė kaltė liepia atlyginti skriaudą, gi
kriminalinė liepia atlyginti skriaudą ir užsitraukiama bausmė.

c) Teologinė (culpa theologica). Tai teologų terminas.
Ji būna tada, kai yra nuodėmė.

3. Atsakingumo tėra ten, kur esama didelės ar bent mažos
kaltės. Tik paskutiniuoju atveju nusikaltimas vadinamas lyg
nusikaltimu (guasi delictum), kaip matysime žemiau (n. 22).
Atbulai, į mažiausią kaltę nekreipiama akies nei skriaudų nei
bausmių klausime; nes „de minimis non curat praetor". Tik
civiliniuose dalykuose gali būt įdėta į sutartį, kad ir už ma-
žiausią kaltę esą atsakytina, ir kartais to reikalauja pats da-
lyko ar veiksmo obiektas.

Nr. 15-16. Nusikaltimo atsakingumas ir t. t. 23

2. Atsakingumą padidinančiosios ir sumažinančiosios prie-

žastys
(kan. 2201 — 2209).

15. Bendrai. — 1. Kadangi, kaip jau matėme, nusikaltimo
atsakingumas pridera nuo tyčiapadarymo ar kaltės, gi tyčia-
padarymas — nuo proto ir valios, tai konsekvenčiai kas didina,
mažina ar visai panaikina supratimą (cognitionem intellectus)
ar laisvą valią, tuo patim didina, mažina ar visai panaikina
tyčiapadarymą ar kaltę. Todel ir kan. 2199 sako: „Todel bet
kurios priežastys, kurios didina, mažina ar visai panaikina
tyčiapadarymą ar kaltę, tuo patim: didina, mažina ar visai pa-
naikina nusikaltimo atsakingumą.“"

2. Priežastys, kurios didina atsakingumą, vadinasi padi-
dinančiosios (c. aggravantes), pav., tyčia kurstoma aistra (kan.
2206), augšta dignitatė (kan. 2207, n. 1) ir t. t. Priežastys,
kurios mažina atsakingumą, vadinasi sumažinančiosios (c. ex-
cusantes), pav., proto silpnumas (kan. 2201, $ 4), nepribren-
dęs amžius ir t. tt Galop, priežastys, kurios visai panaikina
atsakingumą, vadinasi išteisinančiosios (c. iustificantes), pav.,
beprotystė (kan. 2201, $ 1), fiziška prievarta (kan. 2205,
Sirt t.

3. Vienos padidinančiųjų, sumažinančiųjų ir išteisinan-
čiųjų priežastų liečia protą, pav., nežinojimas ar klaida; kitos
— valią, pav., prievarta ir baimė; dar kitos — protą ir valią,
pav., beprotystė.

16. Proto trūkumas (carentia usus rationis). — „Negali
nusikalsti tie, kurie tikrumoj (actu) nevaldo protu" — kan.
2201, $ 1. Nesvarbu, ar taip yra nuolat (habitualiter), pav.,
vaikai ir bepročiai, ar tik laikinai, pav., užėjus pašėlimui (in
furiam versi). Tik reikia, kad protu nebūtų valdoma nusi-
kalstant.

Kalbamieji asmens nenusikalsta del to, kad jie tikrumoj
neturi proto. Be to, jie neturi nė valios; nes „nihil volitum,
nisi praecognitum" (pirma sužinoma, paskum tik norima). Kaip
čia žinosi — nėsama proto, Gi kur nėsama proto ir dar labiau

24 I, Nusikaltimai, Nr. 17.

valios, negali būti atsakingumo — trūksta subjektyviojo nu-
sikaltimo elemento.
Pastaba. — Pažymėtina, kad kan. 2201, $ 1 apie
proto trūkumą kalba bendrai, gi SS 2-4 — in specie.

17. Beprotystė. — 1. Beprotystė yra proto trūkumas
(amentia est carentia mentis).

Beprotystė yra proto liga — liga to įrankio, kuriuo protas,
dvasinė galia, naudojasi ar vartoja savo veiksmams. Proto
liga liečia ir valią: kur nėra proto, ten nėra nė valios. Pamatas
— „nihil volitum, nisi praecognitum", kaip augščiau (n. 16).
Atbulai, kur esama proto, ten esama ir valios. Nes valia, kuri
yra visai dvasinė galia ir savo prigimtimi seka protu, negali
sirgti, t. y. del fizinės kurios ligos, tik skyrium nuo proto ligos,
negali taip susilpnėti, jog prieš savo prigimtį nebegalėtų pasi-
rinkti to, ką protas jai normaliniu pristato. Tiesa, įgimtas ar
paskum įgytas blogas palinkimas ar įprotis gali padaryti žaizdų
valiai ar kliudyti tiesiai keliauti. Bet tai jos nepanaikina visai
arba taip, jog veiksmas nebebūtų blogas ir visai nebeatsakin-
gas. Todel neteisingai kalba kai kurie psichiatrai ir krimina-
listai, kurie sako: a) jog vien valia, protui tebesant sveikam,
galinti sirgti abulija arba anenergija ar lipemanija, kur taip nu-
stojama valios, jog ii nebegalinti nenorėti to, ko norinti, ir no-
rėti to, ko nenorinti, nors gerai suprantanti, kad tai esą negera
ar neleistina, ir b) jog esą tokių žmonių, kurie, tebeturėdami
sveiką protą, turį nenugalimų inpulsų į tam tikrus nusikaltimus,
pav., pyromaniją, kleptomaniją ir t. t. Tai materializmo ir lais-
vos valios neigimo išvados.

2. Beprotystė skirstoma šiaip:

a) Visuotinė arba generalinė (totalis seu gene-
ralis) ir dalinė (partialis seų dementia), veizint į tai, ar
visuose ar tik kai kuriuose arba atskiruose dalykuose bepro-
čiaujama. Dalinė beprotystė, bendrai ją imant, įprasta vadinti
monomanija.

b) Visiška (perfecta) ir nevisiška (imperiecta). Pir-
moji būna tada, kai visuose ar tam tikruose dalykuose ne-

Nr. 17. Nusikaltimo atsakingumas ir t.t. 25

turima nė trupučiuko proto. Antroji būna, kai beprotystės da-
lykuose šiek tiek proto dar turima.

3. Visuotinė visiška beprotystė visai pateisina nuo atsa-
kingumo ir konsekvenčiai nuo bet kurio nusikaltimo. Tas pat
pasakytina apie dalinę visišką beprotystę jos dalykuose. Ne-
visiška visuotinė ir dalinė beprotystė visai nepanaikina atsa-
kingumo, tik mažina respective visuose ar tik tuose dalykuose,
kuriuose bepročiaujama.

Visi tie dalykai glūdi augščiau kalbėtame kan. 2201, $ 1
(n. 16). Pamatas savaime aiškus.

Be to, „Nuolatiniai bepročiai, nors kartais turėtų lucida
intervalla, arba kai kuriuose tam tikruose protavimuose ar
veiksmuose atrodytų sveiki, vis delto, kaip spėjama, negali
nusikalsti" — kan. 2201, $ 2. Vieni sako, jog kalbamasis spė-
jimas esąs teisių ir teisėmis (praesumptio iuris et de iure)');
kiti — vien teisių (pr. iuris tantum)?). Todel, pirmąja nuo-
mone, tas spėjimas tegalimas griauti nestačiai, būtent, įro-
dant, kad nusikaltėlio visai nebūta bepročio ar jis sulaužęs
baudžiamąjį įstatymą, būdamas visai pagijęs. Gi, antrąja nuo-
mone, kalbamasis spėjimas galimas griauti net stačiai, būtent,
įrodant, kad nuolatinis beprotis sui compos (sąmoningai) su-
laužęs baudžiamąjį įstatymą. Pirmoji nuomonė, mano išma-
nymu, yra tiesa. Nes: a) Kodeksas I. C. nesako, jog ant ano
spėjimo užsipulti ar jis griauti esą galima stačiai. Kas kita, jeigu
būtų pasakyta, pav., iki priešinga bus įrodyta ir t. t. b) Jeigu
ir antroji nuomonė, pirmosios nuomonės visai nenugalėjusi,
pretenduotų prie teisybės, tai vis delto baudžiamosios teisės
galimos ir reikia aiškinti prielankiau nusikaltėliui.

Kalbamojo spėjimo pamatas yra tai, kad lucida intervalla
yra ne kas kita, kaip laikinis atrodymas, kad beprotis neb-
esąs bepročiu. Tai yra beprotystės sumažėjimas, tik ne vi-
siškas išgijimas. Taip sako mažne visi psichiatrai.

) Pav.: A. Blat, Commentarium textus Codicis Iuris Canonici, V:
De delictis et poenis, Romae 1924, n. 14; „Ius Pontilicium“, (1924) 83:
I. Noval, De semi-amentibus.

2 Pav.: E. Eichmann, Das Stralrecht, 38; A. Vermeersch et
I. Creusen, Epitome Iuris Canonici, Mechliniae-Romae 1925, III? n. 389,

26 I. Nusikaltimai. Nr. 18.

Šiandienykščiai valstybių kodeksai lucida intervalla irgi
laiko neužtektina sveiko proto rodykle ir konsekvenčiai pa-
teisina nuo atsakingumo daugely ar bent kai kuriuose daly-
kuose arba veiksmuose.

4. Tam dalykui, kad beprotystė turėtų įtaką atsakingumui
ir nusikaltimui, turi būti tikrai žinoma ar įrodyta. Nes nespė-
jama, kad kas esąs beprotis, iki priešinga neįrodyta. Jeigu
beprotyste abejojama, tai reikia ištirti, kur dažnai praveru
kreiptis į specialistą gydytoją. Atbulai, beprotis laikomas be-
pročiu, iki tikrai bus įrodyta, kad jis yra visai pagijęs. Čia
irgi dažnai praveru kreiptis į specialistą gydytoją.

18. Pasigėrimas. — 1. Kas yra pasigėrimas (ebrietas), vi-
siems gerai žinoma. Tik pažymėsime, kad nesvarbu, nuo ko
pasigerta, pav., vyno, alaus, koniako, degtinės, kokaino,
opiumo, mortijo ir t. t.

2. Pasigėrimas skirstomas šiaip:

a) Visiškas (ebrietas periecta), kai prageriamas visas
protas, ir nevisiškas (e. imperiecta), kur iki tiek neda-
einama.

b) Norėtas (e. voluntaria) ir nenorėtas arba
atsitiktinis (e, involuntaria seu accidentalis), veizint į tai,
ar pasigerta tyčia ar ne.

c) Paprastas (e. simplex), įprastas (e. habitualis)
ir tyčia norėtas (e. affectata). Paskutinysis būna tada,
kai geriama nusikalsti ar pasiteisinti.

3. „Nusikaltimas, padarytas noromis pasigėrus, nėra visai
neatsakingas, tik atsakingumas yra mažesnis, nekaip padaryti
tas pats nusikaltimas, turint visą nuovoką, nebent jeigu tyčia
būtų gerta nusikalsti ar pasiteisinti; gi sulaužius įstatymą, ne-
noromis pasigėrus, visai išnyksta atsakingumas, jeigu pasigė-
rimas visai atimtų protą; sumažėja, jeigu jis tik iš dalies te-
būtų atimtas..." — kan. 2201, $ 3. Kitais žodžiais kalbant,
visiškas atsitiktinis pasigėrimas visai panaikina atsakingumą,
nes čia visai neturima proto ir jo nustota netyčia. Norėtas
visiškas pasigėrimas visai nepanaikina atsakingumo, tik su-
mažina ir tai daugiau, jeigu pasigėrimas yra paprastas; ma-

Nr. 19-20. Nusikaltimo atsakingumas ir t. t. 21

žiau, jeigu jis yra įprastas. Nevisiškas pasigėrimas atsakin-
gumą tik mažina; nes čia proto esama, tik ne viso. Pats at-
sakingumas yra didesnis, ieigu pasigėrimas yra įprastas; ma-
žesnis, įeigų pasigėrimas tėra paprastas ar atsitiktinis. ,Ebrl-
etas affectata" ne tik nepanaikina ar sumažina, bet dar pa-
didina atsakingumą — padidinančioji priežastis; nes čia bloga
valia pasiekia augščiausį laipsnį.

4. „... Tas pat pasakytina apie kitas proto perturbacijas,
panašias į ji (pasigėrimą)" — kan. 2201, $ 3.

Kodeksas I. C. kalbamųjų perturbacijų neįvardija. Tai su-
ieškoti palikta mums patiems. Tokiomis proto perturbacijomis
laikoma, pav., miegas, liunatizmas, hipnotizmas ir t. t.

Taip, miegant esama atsakinga už tuos veiksmus, kuriuos
numatoma tada padarysiant, pav., palikai bedegantį žiburį ir
sudegė namai, ir už numatytą priedermės apleidimą, pav., bre-
vioriaus neatkalbėjimą.

Iš liunatizmo veiksmų atsakingi tėra tie, kurie padaryta
pirma įgytu ir nesirūpintu pamesti įpratimu (habitu) ar del to,
kad buvo manyta atsibudus padaryti, pav., ką užmušti.

Per hipnotizmą padarytieji nusikaltimai irgi yr atsakingi,
jeigu tai numatyta — numatyta iš to, kad žinojo mediumo
planus ar pats turėjo blogą įpratimą, kaip augščiau, kur kal-
bėjom apie miego atsakingumą.

19. Silpnaprotystė (debilitas mentis). — „Proto silpnu-
mas mažina nusikaltimo atsakingumą, tik visai nepanaikina"
— kan. 2201, $ 4,

Prie šios kategorijos pridera kai kurie psichastenikai, iste-
rikai, kvailiuoti (fatui), kurčiai-nebyliai ir t. t. Jų atsakingumo
didumas nustatytinas atskirais atvejais,

20. Nežinojimas. — 1. Nežinojimas (ignorantia) yra „ca-
rentia cognitionis de aligua re". Jo objektas yra idejos. Ne-
žinojimas, bendrai, reiškia nuolatinę supratimo nebuvimo
būklę.

2. Nežinojimas skirstomas šiaip:

a) Teisių (iuris) ir įvykio (iacti), Pirmasis būna tada,
kai nežinoma įstatymo ar įo prigimties ar tysos, pav., jeigu

28 I. Nusikaltimai. Nr. 20.

kas nežinotų ar manytų, kad penktadieniais esą leidžiama val-
gyti mėsiška, Antrasis būna, kai nežinoma įvykio ar dalyko ar
jų aplinkybių, pav., ieigu kas sumaišytų dienas ir penktadienį
palaikytų šeštadieniu.

Bausmės nežinojimą vieni priskiria prie teisių nežino-
jimo'): kiti — prie įvykio nežinojimo, nes bausmė esanti su-
sijusi su nusikaltimu“); treti jį laiko trečiąja nežinojimo rū-
šimi"); ketvirti sako, jog dalykas esąs skirtinas, būtent, bau-
džiamojo įstatymo nežinojimas esąs teisių nežinojimas, gi pa-
čios bausmės nežinojimas esąs įvykio nežinojimas'). Paskuti-
nioji nuomonė, mano išmanymu, yra tiesa. Nes iš tiesų gali
kas nežinoti paties baudžiamojo įstatymo; bet gali kas žinoti
tą įstatymą, tik arčiau nepažinti paskirtos bausmės — nežinoti,
kurios esama bausmės in concreto.

b) Nepašalinamas (invincibilis) ir pašalina-
mas (vincibilis). Pirmasis būna tada, kai negalima pašalinti,
ir vadinasi fiziškai nepašalinamas, jeigu pašalinti jokiu būdu
negalimas, ir morališkai nepašalinamas, kur, morališkai sten-
giantis, negalima pašalinti. Antrasis būna, kai morališkai ga-
lima pašalinti, bet nepašalinama. Be to, nepašalinamas neži-
nojimas visada būna nenorėtas (ign. involuntaria). Gi pašali-
namas nežinojimas būna norėtas (ign. voluntaria), jeigu jo
objektas yra toks, kurs turima žinoti, ir nenorėtas (ign. in-
voluntaria), jeigu jo objekto leistinai galima nežinoti.

c) Mažai kaltas (ignorantia levis), kur mažos kaltės
tėsama; labai kaltas (ignorantia non crassa aut supina),
kur kaltės esama didelės; kalčiausias (i, crassa vel su-
pina), kur kyla iš dideliausios kaltės, ir tyčia norėtas
(ignorantia affectata), kur tyčia nesistengta pašalinti nežino-
jimo tam, kad lengviau būtų nusikalsti ar pasiteisinti.

1) Pav, A .Vermeerschetl. Creusen, Epitome iuris canonici,
Mechliniae-Romae 1921, I n. 63.

2 Pav, H. Noldin, De principis theologiae moralis!2, Oeni-
ponie 1920, n. 49.

3) Pav.,. M. Lega, De delictis et poenis?, n.42; I. Sole, De delic-
tis et poenis, n. 28,

+ Pav,Ph. Maroto, Institutiones iuris canonici, Matriti 1919, I n. 402.

Nr. 20. Nusikaltimo atsakingumas ir t. t. 29

Prieš Kodeksą I. C. buvo ginčijamasi, ar esama tokio ne-
žinojimo, kurs būtų labai kaltas ir vis delto nebūtų „igno-
rantia crassa vel supina". Tai nūnai išrišta teigiamai, nes,
kaip ką tik matėme, nežinojimas gali būti labai kaltas ir kal-
čiausias.

3. Tyčia norėtas įstatymo nežinojimas ne tik nesumažina
atsakingumo, bet jį dar padidina; nes čia esama blogiausios
valios.

Toliau, „Visai neatsakoma už nežinomo įstatymo sulau-
žymą, jeigu nežinojimas yra nekaltas; kitaip atsakingumas
mažėja proporcingai paties nežinojimo kaltei" — kan, 2202,
S 1. Kitais žodžiais kalbant, nepašalinamas įstatymo nežino-
jimas visai panaikina atsakingumą ir konsekvenčiai nusikal-
timą, nes čia nėra nei tyčiapadarymo nei kaltės. Tas pat
pasakytina apie nenorėtą pašalinamą įstatymo nežinojimą. (Gi
norėtas pašalinamas įstatymo nežinojimas viso atsakingumo
nepanaikina, tik sumažina proporcingai paties nežinojimo kal-
tei. Nes čia, tiesa, nėsama tyčiapadarymo, bet vis delto esama
kaltės tuo atžvilgiu, kad nežinojimas nepašalintas, ir konse-
kvenčiai esama atsakingumo.

Galop. „Vien bausmės nežinojimas nepanaikina nusikal-
timo atsakingumo, tik šiek tiek sumažina" — kan. 2202, $ 2.
Nes čia, nors nežinoma specifikinės bausmės, kuri gražoja
už tam tikro įstatymo sulaužymą, bet vis delto įsaistytai (im-
pliciter) žinoma, kad esama bet kurios bausmės — įstatymai
be bausmių retai teleidžiami. Taigi čia esama tyčiapadarymo
ir atsakingumo. Tai pamatas, kodel vien bausmės nežinojimas
visai nepanaikina nusikaltimo atsakingumo. Bet jeigu kas nusi-
kalsta, nežinodamas vien bausmės, tai suponuojama, kad jis
nusikaltęs ne tiek tyčia, kiek tas, kurs tai padaro, žinodamas
įstatymą ir bausmę. Paskutiniajam ir blogos valios daugiau,
nes jam ne baisios nė bausmės. Tai pamatas, kodel vien baus-
mės nežinojimas sumažina nusikaltimo atsakingumą.

Kalbamosios taisyklės lengvai pritaikomos sąžinės srity,
kur tikima nusikaltėliu, Atbulai, išorinėj srity nežinojimas turi
būti pakankamai įrodytas. Nes kan. 16, $ 2 sako: „Nespė-

30 I. Nusikaltimai. Nr. 21-22.

jama, kad nežinoma įstatymo, bausmės..." Kitaip toj srity
kiekvienas nusikaltėlis išsiraitytų arba išsiteisintų.

21. Dėmesio neatkreipimas ir klaida, — 1. Dėmesio at-
kreipimas (advertentia) yra proto veiksmas, kur kuomi nors
domimasi (actus, guo mens ad aliguid attendit) To dėmesio
nebuvimas yra dėmesio neatkreipimas (inadvertentia).

Dėmesio neatkreipimas skiriasi nuo nežinojimo tuo, kad
čia aktualine prasme trūksta žinojimo, gi nežinojimas, kaip
kalbėjome n. 20, bendrai, yra nuolatinio žinojimo trūkumas.
Todel kas ko nežino, į tai nė dėmesio nekreipia. Atbulai, kas
neatkreipia dėmesio, tai dar nereiškia, kad to dalyko nežinotų.

2. Klaida (error) yra neteisingas manymas apie kurį da-
lyką (iudicium falsum de aligua re). Nuo nežinojimo ii skiriasi
tuo, kad pirmojo objektas yra idejos, gi klaidos — manymai.

3. Dėmesio neatkreipimo ir klaidos padala yra maždaug
tokia pat, kaip ir nežinojimo (n. 20).

4. „Kas pasakyta apie nežinojimą, tas pats taikintina tai-
pogi dėmesio neatkreipimui ir klaidai" — kan. 2202, $ 3. Nes
to Pat esama pamato.

22. Neatsargumas. — 1. Kriminalinė kaltė, kaip matėm
augščiau (nn. 12 ir 14), būna dvejopa, būtent, sulaužomojo įsta-
tymo nežinojimo ir neatsargumo. Apie pirmąjį kalbėjome n, 20.
Belieka pakalbėti apie antrąjį.

2. Neatsargumas yra dvejopas, būtent:

1) Kas nusikalsta, galėdamas ir turėdamas numatyti, gi nę-
numatė. Pav., beneficijos administratorius, nieko bloga ne-
manydamas, neatsargiai saugojo beneficijos turtų dokumentus
ir todel jie pavogta.

Kalbamasis neatsargumas kanonistų vadinamas lyg nusi-
kaltimu (guasi delictum)'). Jo pažymiai yra du. būtent: a) Ga-
lėjimas numatyti. Bet vis delto nenumatyta. Tai kilo iš ma-
žos kaltės. Tuo lyg nusikaltimas skiriasi nuo tyčiapadarymo
ar bent neatsargumo, kuris stovi arčiau tyčiapadarymo, ne-

1) Pav.;: M. Lega, De deliclis et poenis2, n. 44; Fr. Wernz,
Ius decretalium, VI n. 23; I. Sole, De delictis et poenis, n. 19; I. Che-
lodi, lus poenale, n. 8.

Nr. 23. Nusikaltimo atsakingumas ir t. t. 31

kaip yra lyg nusikaltimas, kaip tuoj pamatysime. b) Turėjimas
numatyti. Tuo lyg nusikaltimas skiriasi nuo atsitiktinumo (ca-
sus fortuitus).

Lyg nusikaltimas yra atsakingas; nes esama kaltės: nu-
sikaltėlis galėio ir turėjo numatyti nusikalsiąs, o nenumatė, Ne-
numatė del to, kad nebuvo, kaip reikiant, atsargus, arba buvo
apsileidęs. Ret lyg nusikaltime blogos nusikaltėlio valios tėra
mažiau, nekaip nusikalstant tyčia. Todel lyg nusikaltimas su-
mažina atsakingumą.

Pagaliau, pats atsakingumas čia dar matuojamas kaltės
didumu — iuo mažiau esama kaltės, iuo mažėia atsakingumas.
Tai nustatyti yra teisėjo dalykas, atsižiūrint į aplinkybes.

Kalbamuosius dalykus rodo kan. 2203, $ 1, kur pasakyta:
„Jeigu kas sulaužytų įstatymą, nebūdamas, kaip reikiant, at-
sargus, tai atsakingumas sumažėja ir io laipsnį nustato teisė-
jas, protingai atsižiūrėdamas į aplinkybes..." Sulaužomasis
istatymas čia suprantamas baudžiamasis. Tai rodo kontekstas.

2) Jeigu kas nusikalsta, turėdamas numatyt ir numaty-
damas.

Ta kaltė yra „proxima dolo" (artima tyčiapadarymui). Jos
pažymiai: a) Turėjimas numatyti. Tuo skiriasi nuo atsitikti-
numo. b) Numatymas. Vadinasi, nusikaltėlio numatyta, kad
jis sulaužys baudžiamąjį įstatymą, ir vis delto tam dalykui
išvengti nesigrėbė tų priemonių, kurių šiuo atveju būtų grėbę-
sis šiaipjau atsargus arba uolus žmogus. Tai jis padarė iš di-
delės kaltės.

Kalbamasis neatsargumas yra visai atsakingas, nes kan.
2203, $ 1 sako: „...ieigu kas numatytų dalyką ir vis delto
jam išvengti nepavartotų tų priemonių, kurių būtų grėbęsis
šiaipjau uolus žmogus, tai kaltė yra artima tyčiapadarymui".

23. Atsitiktinumas. — „Atsitiktinumas (casus fortuitus),
kurio negalima numatyti ar jam numatytam negalima užbėgti
už akių, pateisina nuo viso atsakingumo" — kan. 2203, $ 2.
Nes čia nėra nei tyčiapadarymo nei jokios kaltės,

22 1. Nusikaltimai. Nr. 24.

24. Amžius. — 1. Žmogaus amžius skirstomas štai kaip:

a) Mažametis (minor) ir pilnametis (maior). Pir-
masis būna iki 21 metų sukakimo. Antrasis eina, sukakus 21
metus amžiaus (kan. 88, $ 1).

b) Mažamečiai dar skirstomi pribrendę ir nepri-
brendę, Pribrendęs (pubes) vadinasi vaikinas, sukakęs 14
metų, ir mergaitė, sukakusi 12 metų amžiaus (kan. 88, $ 2).
Iki to meto žmogus vadinasi nepribrendęs (impubes). Be to,
iki 7 metų amžiaus taip vaikinas, taip mergaitė vadinasi vai-
kas (infans seu puer — kan. 88, $ 3).

Prieš Kodeksą I. C. pilnamečiams reikėdavo 25 metų am-
žiaus, gi pribrendusiu baudžiamosiose teisėse taip vaikinas, taip
mergaitė tebūdavo vadinama, sukakus 14 metų amžiaus, Pa-
skutinijį dalyką ir dabar tebetvirtina vienas kitas'). Bet tai
yra netiesa; nes Kodeksas I. C. aiškiai sako, jog vaikinas lai-
komas pribrendusiu tada, kai sukankąs 14 metų, gi mergaitė
— kai sukankanti 12 metų amžiaus (kan. 88, $ 2), ir niekur ne-
daro jokios restrikcijos.

c) Senatvė, Ji (taip vyriškio, taip moteriškės) prasi-
deda, pradėjus šešiasdešimtuosius metus amžiaus (plg. kan.
1254, $ 2).

2. Įvairus amžius įvairiai yra atsakingas. Ir tai:

1) Pilnamečiai yra visai atsakingi, nes jie turi visą protą
ir valią.

2) Mažamečiai, kurie yra išbėgę iš vaiko, irgi yra atsa-
kingi, tik ne visai; nes kan. 2204 sako: „Mažametystė, ne-
bent jeigu kas kita būtų žinoma, sumažina nusikaltimo atsa-
kingumą ir tai juo daugiau, juo arčiau stovima vaikystės".
Nes šie turi proto ir valios, tik jųdviejų laipsnis pridera nuo
pačių metų.

Tas dalykas, kad mažamečiui šiek tiek trūksta subjekty-
viojo nusikaltimo elemento, yra teisių spėjimas (praesumptio
iuris). Jis tveria, iki neįrodyta priešinga. Vadinasi, spėjimas
užleidžia vietą realybei, jeigu įrodoma, kad mažametis turėjęs

1) Pav., I. Sole, De delictis et poenis, n. 31 išn, 1,

Nr. 25. Nusikaltimo atsakingumas ir t. t, 33

visai pribrendusį protą ir valią, kaip ir pilnametis, ir tyčia
nusikaltęs.

Žemiau dar matysime, kad kai kurie mažamečiai vis delto
visai paleidžiami nuo kai kurių bausmių (kan. 2 230).

3. Vaikai yra visai neatsakingi, nes šie yra laikomi „sui
non compotes" — kan. 88, $ 3.

Vieni sako, jog ką tik paminėtasis spėjimas esąs teisių ir
teisėmis (praesumptio iuris et de iure)'); kiti — tik teisių
(praesumptio iuris tantum)*). Pirmoji nuomonė, mano išma-
nymu, yra tiesa; nes Kodeksas I. C. nieko nesako, jog ant jo
galima esą tiesiog užsipulti ar griauti, ir abejojant baudžiamo-
sios teisės aiškintinos prielankiau nusikaltėliui,

Vienų valstybių įstatymai vaikus baudžia taip pat, kaip
ir kitus nusikaltėlius; kitų — tam tikru būdu, ir jau kelinti
metai labai pradeda imti viršų įprotis steigti tam tikri teismai
nepilnamečiams ar bent vaikams.

Lietuvos įstatymai visai neatsakingais laiko asmens iki
10 metų amžiaus“),

4. Senatvė savaime yra atsakingą — nei panaikina nei
sumažina atsakingumo. Nes seniai savaime turi protą ir valią.
Be to, jie turi dar gyvenimo prityrimo ir turi būti paveikslas
jauniesiems. Seniai vien tik gali būti paleisti nuo tų bausmių,
kurios nesutinka su jų amžių ir jėgomis. Taigi senatvė dau-
giausia galima priskirti prie tų priežastų, kurios mitiguoja
ar moderuoja bausmes, tik ne atsakingumą.

25. Prievarta. — 1. Prievarta (vis) įprastai apibrėžiama
šiaip: „maioris rei impetus, gui repelli non potest" (stipresnio
užpuolimas, prieš kurį negalima atsispirti)*).

Prievarta, žinoma, teliečia išorinę laisvę, nes vidujinės
laisvės niekas negali paliesti.

2. Prievarta skirstoma štai kaip:

Pav, G. Cocchi, Commentarium, V n. 5.

2 Pav, A. Vermeerschet L Creusen, Epitome, III? n. 389,
3) Baudžiamasis Statutas, str. 40.

9 L. I, 2, D, guod metus causa, WV, 2.

34 I. Nusikaltimai. Nr. 26.

a) Fiziška ir morališka, veizint į tai, ar fiziškai
ar morališkai verčiama. Paskutinysis dalykas yra ne kas kita,
kaip grasinimas, baidymas ir t, t.

b) Absoliutinėirrelatyvinė arba secundum guid.
Pirmoji būna tada, kai verčiamasis asmuo kiek galėdamas spi-
riasi prieš prievartą ir todel visai nenoromis daro. Jis tada
yra vien jėgos įrankis. Antroji būna, vienų nuomone, tada,
kai kas prievartą gali pašalinti ar bent sumažinti, tik to ne-
daro: kitų nuomone, kai verčiamasis asmuo negali pašalinti
prievartos, bet ir ne visai nenoromis daro').

3. „Fiziška prievarta, kuri atima visą galią veikti, visai pa-
šalina atsakingumą" — kan. 2205, $ 1. Čia yra fiziška abso-
liutinė prievarta. Pamatas yra tai, kad čia nėsama tyčiapa-
darymo. Tas pat pasakytina apie absoliutinę morališką prie-
vartą. Tik absoliutinė fiziška ir morališka prievarta nepanai-
kina viso atsakingumo tada, kai kas patenka į jos rankas del
savo neatsargumo arba apsileidimo. Tada taikintinos neat-
sargumo taisyklės, apie kurias kalbėjome n. 22.

A sensu contrario, relatyvinė fiziška ar morališka prie-
varta nepanaikina viso atsakingumo. Jis pasilieka didesnis
ar mažesnis, veizint į pačios prievartos didumą ir įtaką“).

26. Baimė, reikalas ir didelė skriauda, — 1. Baimė (metus)
įprastai apibrėžiama šiaip: „instantis vel futuri periculi causa
mentis trepidatio" (žmogaus dvasios drebėjimas, kurs kyla iš
esamo ar būsimo pavojaus)').

2. Baimė skirstoma šiaip:

a) Didelė (gravis) ir maža (levis), veizint į tai, ar bi-
jomasis bloga yra didelis ar mažas. Be to, didelei baimei reikia,
kad pasyvus jos subjektas būtų įsitikinęs, jog bloga jam gresia.
Todel nors bijomasis bloga būtų didelis, baimė vis delto bus
maža šiais atvejais: jeigu pasyvus baimės subiektas žino, kad
gražotojas negali įvykdyti ar įprastai nevykdo to, kuo gra-
žoja; jeigu tai negerovei jis ne labai sunkiai gali užbėgti už

1 Vz. Ph. Maroto, Institutiones iuris canonici, I n. 395,
2) A. Blat, De deliclis et poenis, n. 18.
3) Plg. L. I, D., guod metus causa, IV, 2.

Nr. 26. Nusikaltimo aisakingumas ir t. t. 35

akių, pav., šaukdamasis vyresniųjų ar draugų, pasišalindamas
iš tų asmenų valdžios ir t. t. Pagaliau, jeigu bijomasis bloga
yra toli, tai dažniausiai baimė taipogi nėra didelė; nes tam
dalykui išvengti dažnai galimas rasti būdas.

Didelė baimė dar vadinasi absoliutinę ir relatyvine prasme
didelė. Pirmoji būna tada, kai sujudina kiekvieną, apskritai,
žmogų, kas lotyniškai vadinasi „metus cadens in virum con-
stantem""). Tai bus, pav., mirtis, kankinimas, sužeidimas, ka-
lėjimas, nelaisvė, visų ar didelės dalies turtų nustojimas, do-
kumentų nustojimas tokiems pat turtams apginti, didelės nau-
dos nustojimas, turint į tai teisės, k. a. vaikų įpėdinystės; teisių
ar įvykio nešlovės užsitraukimas (infamia iuris seu facti), įeigu
tam dalykui negalima lengvai užbėgti už akių; neteisinga eks-
komunika, įeigu lengvai negalima ios pašalinti ir t, t.

Ką tik pasakėm „apskritai“. Nes esama ir tokių asmenų,
kurių ne visi dideli dalykai tesujudina. Pav., kelių dienų ar
mėnesių kalėjimas gal ne daug tereikš ištvirkusiam žmogui,
kurs ten jau daug kartų yra sėdėjęs. Tokiais atvejais baimė
absoliutinę prasme yra didelė in genere, bet maža relatyvine
prasme. Todel šiam asmeniui ji bus maža.

Pagaliau didelė baimė gali liesti asmenį betarpiškai ir tar-
piškai. Paskutinysis dalykas būna tada, kai liečiami to asmens
tėvai, vaikai, pati, vyras, broliai, sesers, net kiti gentys, ar-
tume esą ar namiškiai,

Antroji būna, kai savaimę maža negerovė pasidaro didelė
atžvilgiu to asmens, kurs bijosi. Čia svarbu amžius, lytis, bukš-
tumas, silpnumas ir t. t.

Dar reikia atsiminti ir tai, kad savaime maži dalykai, susi-
dėję su kitais, kartais gali padaryt ir padaro didelę baimę.

b) Pagarbos (metus reverentialis) — kai bijomasi įžeisti
ar užrūstinti tie asmens, kurių valdžioj esama ir kurie kartu
gerbiami, pav., tėvas, motyna, vyras, viešpats ir t. t. Kalba-
moji baimė savaime tėra maža; nes ta negerovė, kuri čia reikia
iškęsti žemesniam asmeniui vien del vyresniojo įsižeidimo ar
) c. 15, 28, X, de sponsalibus et matrimoniis, IV, 1; c. 6, X, de iis,
guae vi metus:sgue causa fiunt, 1, 40.

S

36 I. Nusikaltimai. Nr. 26.

užsirūstinimo, savaime tėra maža. Ji vis delto pasidaro didelė
tada, kai dar prisideda pavojus patekti į didelę kitą negerovę,
nors ir trupučiukas mažesnę už tą, kuri savaime sukelia didelę
baimę, pav., nuolatinis barimas, bijojimas amžinai užsitraukti
„indignationem", gražojimas padaryti didelė negerovė, nors iT
mažas mušimas, primigtiniai ir nepakeliami prašymai (preces
importunae et instantissimac), dideli skundai ir t. t.

Didelė pagarbos baimė atsitikti gali dažniau mergaitėms,
nekaip vyriškiams, ir išorinėj srity turi būt įrodyta.

c) Iš lauko (ab extrinseco) ir iš vidaus (ab intrinseco).
Pirmoji būna tada, kai padaroma kitų žmonių (a causa libera),
pav., vagių užpuolimas. Antroji būna, kai kyla iš paties pa-
syvaus baimės subjekto, pav., iš ligos, ar padaryta natūralinės
priežasties (a causa necessaria), pav., žemės drebėjimo, karo
ir t. t.

d) Teisinga (iusta) ir neteisinga (iniusta), veizint
į tai, ar turima teisinga priežastis ir laikomasi teisinio būdo
baimei padaryti ar ne. Jeigu prievartai ar baimei padaryti ne-
turima teisingos priežasties, tai baimė vadinasi neteisinga sub-
stancijos atžvilgiu (metus iniustus guoad substantiam). Jeizu
daroma neteisiniu būdu, tai ji bus neteisinga būdo atžvilgiu (me-
tus iniustus guoad modum). Pav., senolis grasina sūnaus sūnui
neduosiąs dalies, jeigu jis nevesiąs X. Ta baimė yra teisinga,
nes senolis neturi priedermės duoti vaikučiams dalies. Arba,
nuskriaustos mergaitės tėvai ar broliai grasina užmušią skriau-
diką, jeigu jis nevesiąs anos nelaimingosios. Baimė neteisinga
būdo atžvilgiu. Atbulai, ji būtų teisinga, jeigu būtų gražojama
teismu už nevedimą ar bent nedavimą dalies nuskriaustajai.

3. Baimė visai panaikina atsakingumą tik tada, kai atima
visą protą.

Kitais atvejais baimė savaime visai nepanaikina atsakin-
gumo; nes čia, nors ir priversta, vis delto dar esama valios
ir veiksmas, nors yra involuntarius secundum guid, bet vis
delto yra dar simpliciter voluntarius ir laisvas.

Baimė savaimę sumažina atsakingumą. Nes čia esama
daugiau gynimosi nuo užpuoliko, nekaip tyčiapadarymo. Gi

Nr.26. Nusikaltimo atsakingumas ir t.t. 37

kur mažiau tėsama tyčiapadarymo, ten mažiau tėsama ir at-
sakingumo. Be to, čia nėsama nė kaltės.

Tai savaime.

Jeigu paimsime Kodeksą I. C., tai jis, visų pirmiausia, sako:
„Taipogi didelė baimė, nors tik relatyvinė, reikalas ir net di-
delė skriauda dažniausiai visai panaikina nusikaltimą ten, kur
tėsama vien bažnytinių įstatymų" — kan. 2205, $ 2. Čia rei-
kalas suprastinas ne bet koks ar bendras, tik didelis; nes ki-
taip visa būtų leistina daryti. Tik jis gali būti fiziškas ar mo-
rališkas.

Ką tik cituotas kan. 2205, $ 2 yra bažnytinių įstatymų
išimtis — Bažnyčia šiuo atveju atšaukia baudžiamuosius savo
įstatymus. Kitais žodžiais kalbant, čia ne pati baimė, reika-
las ir skriauda panaikina nusikaltimo atsakingumą, tik del jų
Bažnyčia nebaudžia už įstatymų sulaužymą — nėra juridinio
nusikaltimo elemento. Tai padaryta štai del ko: Bažnyčia,
kaip ir valstybė, turi leisti tokius įstatymus, kurie sutinka su
žmogaus prigimtimi. Kas nepanešama ar sunkiai pakeliama,
tai kaip tik nesutinka su ana prigimtimi, Todel pasidaro ne-
protinga. Ar ne tokio atvejo ir esama tada, kai baimė, skriauda
ar reikalas yra didelis? Taigi. Tai apskritai kalbant. Nes vis
delto kartais galimi leisti ir tokie įstatymai, kurie labai sunku
įvykdyti. Tai būna tada, kai kitaip pasidarytų kitiems didelė
skriauda. Pav., Bažnyčia gali įsakyt ir įsako klebonams admi-
nistruoti paskutiniuosius sakramentus, nors tai būtų susiję su
dideliu pavoju sveikatai ar net gyvybei. Tada neišskiriama
didelė baimė, reikalas ir skriauda iš atsakingumo ir einama ben-
drosiomis jo taisyklėmis, apie kurias kalbėiom augščiau. Todel
ir kan. 2205, $ 2 pasakyta „dažniausiai“.

Be to, kan. 2205, $ 3 sako: „Jeigu veiksmas būtų iš vi-
daus blogas ar niekais verstų tikėjimą ar bažnytinį autoritetą
(vergat in contemptum iidei vel ecclesiasticae auctoritatis), ar
būtų sielų skriauda, tai $ 2 kalbėtosios priežastys nors atsa-
kingumą mažina, bet visai nepanaikina". Iš vidaus bloga yra,
pav., neteisinga priesaika, paleistuvavimas, piktžodžiavimas
(blasphemia) ir t. t. Niekais verčia tikėjimą, pav., aposta-

38 “1. Nusikaltimai. Nr. 27.

zija, erezija, susituokimas prie nekatalikų dvasiškio ir t. t.
Niekais vertimas bažnytinio autoriteto turi būti didelis, pav.,
kriminalinis skundimas vyskupo valstybės teismui. Sielos nu-
kentėti gali, neinant dvasiškiams savo pareigų, pav., klebonui
nereziduojant savo parapijoj. Tas pat bus, pav., nepranešant
išpažinties solicitacijos ir t. t.

Kan. 2205, $ 3 yra to paties kanono $ 2 išimtis. Ji da-
roma del to, kad čia esama ne bažnytinių, tik Dievo įstatymų.
Todel čia atsakingumas matuojamas ne bažnytinių įstatymų
dėsniais, tik veizima, kokią įtaką jam savaime daro atskiros
priežastys, būtent, didelė baimė, reikalas ir skriauda. Tie da-
lykai kan. 2205, $ 3 atvejais visai nepanaikina atsakingumo
del to, kad savaime nepanaikinama valios. Bet vis delto suma-
žina atsakingumą, nes čia nėsama visos laisvės,

27. Teisinis gynimasis ir provokacija. — 1. Visada galima
gintis nuo neteisingo užpuoliko. Tai leidžia pats prigimties
įstatymas.

2. Teisinių būdu gintis patiems leisdavo romėnų ir ger-
manų teisės. Paskutiniosios į teisinį gynimąsį senovėį buvo
įterpusios net kerštą. Ir šiandienykščios visų valstybių teisės
pripažįsta kalbamąiį teisinį gynimąsi. Baudžiamasis Statutas
apie tą dalyką kalba str. 45—46.

3. Apie teisinį gynimąsi kan. 2205, $ 4 sako štai ką: „Tei-
sinis gynimasis nuo neteisingo užpuoliko, laikantis tam tikros
tvarkos, visai panaikina nusikaltimą; kitaip atsakingumą tik
sumažina, kaip ir provokacija". Paskutinieji to kanono žodžiai
„Kitaip atsakingumą tik sumažina" reiškia: jeigu, ginantis nuo
neteisingo užpuoliko, nesilaikoma tam tikros tvarkos, tai atsa-
kingumas visai neišnyksta, tik sumažėja. Be to, prie kalba-
mojo kanono prikergta provokacija — ji irgi sumažina atsa-
kingumą.

Ką tik minėtoji tvarka lotyniškai vadinasi „„moderamen in-
culpatae tutelae". Į ją įeina štai kas:

a) Užpuolimas ant gyvybės, laisvės, dorovės, teisių ir
brangių turtų. Tie daiktai ar dalykai gali priderėti pa-
čiam, kurs gynasi, ar kitiems. Be to, užpuolimas turi būti ne-

Nr. 28. Nusikaltimo atsakingumas ir t. t. 39

teisingas bent materialine prasme. Todel nesvarbu, ar už-
puolama tyčia ar ne visai tyčia, sąmoningai ar visai nesąmo-
ningai ir t. tt Del tos pat priežasties neteisingais užpuoli-
kais gali būti net vaikai, bepročiai ir pasigėrę. Atbulai, ne-
galima pačiam gintis nuo teisingo užpuolimo. Jis būna tada,
kai daromas teisiniais įstatymais. Pavyzdys — teisinis areš-
tavimas nusikaltėlio.

b) Gynimosi būdas turi būti proporcingas užpuolimui arba
reikalui apsiginti. Vadinasi, tiek ir taip tegalima gintis, kiek
ir kaip užtenka apsiginti nuo užpuoliko. Taigi, jeigu užtenka
vien sužeisti, tai negalima užmušti; negalima nė sužeisti, kai
užtenka užprotestuoti ar šaukti; jeigu užpuolikas jau bėga, me-
tęs užpuolęs, tai nebegalima nieko daryti; jeigų kaip kitaip
galimi atvaduoti ar išgelbėti užpuolamieji daiktai ar dalykai,
tai irgi negalima gintis pačiam. Paskutiniojo dalyko pavyzdys
— jeigu turtai galimi atgauti teismo keliu, tai užpuoliko ne-
galima sužeisti ar užmušti.

c) Teisės gintis pačiam prasideda nuo užpuoliko kėsinimosi
pulti ir baigiasi kartu su metimų pulti. Tik į kėsinimąsi įdėtina
taipogi ruošimasis pulti. Kitaip gali būti per vėlai. Be to,
leistina yra grėbtis atsargos priemonių prieš būsimąjį užpuo-
limą. Todel leistinos yra automatiškosios gynimosi priemonės,
sląstai, automatiškieji šautuvai ir t. t. Atbulai, žmogaus ne-
galima mušti, taip sakant, avansui, nors jis būtų manęs pulti, tik
dar nieko nedarė, arba nesirengė. Taipogi išskiriamas yra sa-
varankiškas kerštas ar baudimas.

28. Aistra. — 1. Aistros (passiones), pav., pyktis, neapy-
kanta, meilė, kūno geiduliai ir t. t., daug įtakos daro žmogui.
Moralistai jas vadina nuodėmių versmėmis. Penalogai irgi
sako, jog iš aistrų kylą daug nusikaltimų.

2. Žinome, kad bet kokia prievarta, taigi ir morališka, su-
mažina ar kartais visai panaikina atsakingumą. Aistros irgi
yra prievarta tam tikra prasme. Vienos jų visai perbloškia
žmogų ir todel panaikina visą atsakingumą. Tai tos, kurios
nejuščiomis iškyla — iškyla be jokio dėmesio atkreipimo ir
valios veiksmo, pav., actus primo primi. Be to, tokios yra tos

40 I. Nusikaltimai. Nr. 29.

aistros, kurios visai aptemdo protą ir pažaboja valią. Kitos
aistros tik sumažina žmogaus protą ar valią skyrium ar drauge.
Todel jos savaime sumažina ir atsakingumą. Tik tai išorinėj
srity reikia pakankamai įrodyti. Kurios aistros visai panaikina,
kurios tik sumažina atsakingumą in specie, dažniausiai reikia
veizėt į atskirus atvejus. Galop, tos aistros, kurios tyčia su-
keliamos ar kurstomos, padidina atsakingumą; nes čia esama
blogos valios. Todel ir kan. 2206 sako: „Aistros, jeigu laisvai
ir tyčia būtų sukeltos ar kurstomos, sakykime (potius), padi-
dina atsakingumą; kitaip jį sumažina, atatinkamai aistros laips-
nį, ir visai panaikina, įeigu iškyla prieš bet kokį proto svar-
stymą ir valios sutikimą ir tai sukliudo".

29. Dar kai kurios atsakingumą padidinančios aplinkybės.
— „Be kitų padidinančiųjų aplinkybių, nusikaltimą padidina
štai kas:

1". Juo augštesnės būklės yra tas, kurs nusikalsta ar ku-
riam nusikalstama;

29. Jeigu kas savivaliauja autoritetu ar pareigomis nusi-
kalsti" — kan. 2207.

Iš pirmosios ką tik cituotojo kanono strofos numanu, kad
esama ir tokių nusikaltimą padidinančių aplinkybių ar prie-
žastų, kurios Kodekso I. C. visai neminimos. Jos reikale su-
ieškoti paliktos mums patiems. Čia tik pažymėsime, kad vie-
nos jų guli pačiame nusikaltėly, kitos nusikaltimo paliečiamuo-
siuose asmenyse, trečios pridera nuo papiktinimo, ketvirtos
pridera nuo nusikaltėlio ryšio su nusikaltimo paliestaisiais as-
menimis, pav., gentystės, geradarystės ir t. t.

Be to, kan. 2207, nn. 1—2 neva pavyzdžiui įvardija keletą
aplinkybių, kurios padidina nusikaltimą, būtent: a) Augštesnė
būklė, kurs nusikalsta ar kuriam nusikalstama, Ji suprantama
mokslo, pareigų, dignitatės, dorovės, šventimų atžvilgiu ir t. t.
Pav., kunigo žmogžudystė yra didesnis nusikaltimas, nekaip
šiaipjau žmogaus, ir taipogi didesnis bus nusikaltimas, jeigu
nužudomas dvasiškis, nekaip šiaipjau žmogus. Kalbamojo da-
lyko pamatas yra tai, kad čia esama daugiau blogos valios ir
papiktinimo. b) Savivaliavimas autoritetu ar pareigomis nu-

Nr. 30. Nusikaltimo atsakingumas ir t t. 41

sikalsti. Autoritetas čia suprantamas labiausiai bažnytinis. Bet
taipogi įeina ir pasaulinės valdžios autoritetas, nes kalbama
bendrai. Be to, pareigos suprantamos plačiąja prasme — bet
kokios pareigos. Taip kalbėti mums liepia kontekstas (plg. kan.
145). Autoritetu ar pareigomis savivaliaujama tada, kai, pri-
sidengus bent viena katra jųdviejų, laužomi įstatymai ar da-
romas neteisingumas. Kalbamieji dalykai atsakingumą padi-
dina štai del ko; a) Žemina patį autoritetą ar pareigas, kurios
turi tarnauti visuomenės naudai. b) Žmonės užuot klausę ir
gerbę autoritetą ar pareigas ima ių neapkęsti. c) Esama di-
desnio papiktinimo.

30. Atkrytis (recidivus). — 1. „Atkrinta atgal juridine
prasme tas, kurs kartą pasmerktas vėl padaro tos pačios rū-
šies nusikaltimą ir tai tokiose daiktų ir labiausiai laiko ap-
linkybėse, jog protingai galima matyti blogos jo valios užsi-
spyrimas" — kan. 2208, $ 1.

„Kas daug kartų nusikalstų, nors tie nusikaltimai būtų kitos
rūšies, tas padidina savo kaltumą" — kan, 2 208, $ 2.

2. Atkrytis skirstomas specifikinis ir generikinis. Pirma-
sis būna tada, kai pasmerkus atkrintama į tos pačios rūšies
nusikaltimą, pav., dvi žmogžudysti. Jis apibrėžtas kan. 2 208,
Š 1. Antrasis būna, kai kas daug kartų nusikalsta ir tie nusi-
kaltimai yra skirtingos rūšies, pav.. žmogžudystė, paleistu-
vystė, vagystė ir t. t. Jis minimas kan. 2 208, $ 2.

3. Atkrytis jau žinomas romėnų teisėms, kur už jį buvo
skaudžiau baudžiama'). Germanų teisėse buvo specifikinis at-
krytis, Už jį buvo skiriamos didesnės bausmės.

Šiandienykščiai valstybių kodeksai irgi yra linkę bausti
net už generikinį atkrytį. Taip yra, pav., Anglijoj, Italijoj,
Prancūzijoj ir t. t. Kitaip yr Austrijoj ir Vokietijoj.

Baudžiamasis Statutas apie atkrytį kalba str. 67 ir už
ji baudžia,

4. Bažnytinėmis teisėmis taip specifikinis, taip generikinis
atkrytis padidina kaltumą.

') L. 28, D. 48, 19; L. 3, $ 9, D. 49, 16.

42 I. Nusikaltimai. Nr.30.

Specifikiniam atkryčiui reikia, kad nusikaltėlis padarytų
tos pat rūšies nusikaltimą ir būtų matyt, jog tai padaryta
ta pačia bloga valia. Paskutinysis dalykas turi būti matomas
iš daiktų ir labiausiai laiko aplinkybių. Į daiktų aplinkybę čia
įeina vieta, priemonės, subiektyvusis nusikaltimo elementas
ir t. t. Pav., jeigu antroji žmogžudystė būtų padaryta, ne labai
teisiniu būdu ginantis nuo neteisingo užpuoliko, tai atkrytis ne
specifikinis. Kalbamosios laiko aplinkybės čia reiškia tai, kad
atkrytis tebus specifikinis tada, kai įvyksta ne po ilgo, pa-
darius pirmesnį nusikaltimą ir už jį pasmerkus nusikaltėlį. At-
bulai, ilgam laikotarpiui praslinkus, išnyksta ryšys tarp nusi-
kaltimų ir nebegali būti juridinio atkryčio. Kiek tam dalykui
reikia laiko, Kodeksas I. C, nesako. Tai bene bus po 2—3
metų.

Be to, specifikiniam atkryčiui reikia, kad blogos nusikal-
tėlio valios užsispyrimas būtų matyti „protingai“ (kan. 2 208,
S 1). Vadinas, jis turi būti žinomas apytikrai (probabiliter).

Kas pasakyta apie specifikinį atkrytį, tas pat pasakytina ir
apie generikinį, t. y, turi būti apytikrai matyti blogos nusikal-
vėlio valios užsispyrimas, kas semtina iš daiktų ir labiausiai
laiko aplinkybių; nes tuodu atkryčiu yra panašiu į vienas antrą.

Galop, specifikinis ir generikinis atkrytis tepadidina kal-
tumą tada, kai „daug kartų" atkrintama (kan. 2 208, $ 2). Tas
„daug kartų" prasideda nuo dviejų, nes 40 teisių taisyklė in VI"
sako: „Pluralis Iocutio duorum numero est contenta".

Dar atkreiptina akis į tai, kad atkrytis padidina „kaltumą“,
ne atsakingumą; nes paskutinysis nuo ko kita pridera.

5. Klausimas, iš kur kyla atkryčio kaltumo padidėjimas.
Čia įvairiai manoma. Vieni sako, jog atkryčio kaltumo padi-
dėjimas kyląs iš paties atkryčio. Bet tai yra netiesa, nes del
paties atkryčio nepadidėja nusikaltimas. Pav., X šįmet užmušo
vieną žmogų, kitais metais užmuš kitą. Ar tas antrasis nusi-
kaltimas savaime yra didesnis už pirmąjį? Kiti sako, jog at-
kryčio kaltumo padidėjimas priderąs nuo visuomenės skriau-
dos — visuomenės ramybė esanti pastatoma pavojun. Tiesa,
bet ne visai. Taip būna, jeigu atkryčio nusikaltimai yra vieši.

Nr.31. Nusikaltimo atsakingumas ir t. t. 43

Kas kita, jeigu vienas jų yra viešas, kitas slaptas; nes čia tik
teisėjai tegali bijotis atkryčio — visuomenė nežino. Treti at-
kryčio kaltumo padidėjimą mato paprastos bausmės neužtek-
tinume, būtent: atkrytęs parodąs, jog pirmesnės paprastos baus-
mės neužtenką ir todel reikią padidinti bausmė. Bet jeigų tai
visa būtų tiesa, tai nepaprastosiomis bausmėmis niekada nebūtų
galima bausti prieš paprastąsias. Ketvirti juridiniu atkryčio
kaltumo pamatu laiko štai ką: a) pirmesnės blogos valios už-
sispyrimą, kas didinąs subiektyvųjį nusikaltimo elementą; b) vi-
suomenės pavojaus padidėjimą, ir c) blogą pavyzdį, kur ma-
toma, kad baudžiamieji įstatymai ne visada pasiekią visą savo
tikslą. Paskutinieji, mano išmanymu, kalba tiesą, nes jiems
nieko negalima prikišti.

31. Bendrininkavimas (concursus in delictum arba coope-
ratio), — 1. Bendrininkavimas būna tada, kai daugelis susi-
tarę padaro nusikaltimą, kuris savaime būtinai nereikalauja
daug aktyvių subiektų, pav., ką pavogė, užmušo ir t. t.

Bendrininkavimas objektyviai yra vienas nusikaltimas, bet
subjektyviai — dauglypis, būtent, tiek nusikaltimų, kiek asmenų
bendrininkavo.

2. Nuo bendrininkavimo reikia skirti tie nusikaltimai, kurių
vienas savaime negali padaryti, bet reikia dviejų ar keleto.
Vienų kalbamųjų kitų asmenų dalyvavimas eina natūralinių nu-
sikalstamojo veiksmo elementu, arba pareina nuo pačios daiktų
prigimties; kitų — esminių elementu. Pirmasis atvejis būna
tada, kai antrasis asmuo reikalingas dalyvauti pasyviai, pav.,
pagrobiamoji mergaitė. Antrasis atvejis bus, kai abu ar visi
asmens aktyviai dalyvauja nusikaltime, pav., dvikova (duelius)
ir paleistuvystė. Pirmuoju atveju tėra vieno asmens nusikal-
timas. Antruoju atveju, nors nusikaltimas yra bendras arba
abiejų ar visų aktyvių subjektų, bet ių dalyviai žymimi žodžiu
„Complex“ (dalyvis).

3. Bendrininkavimui reikia dviejų dalykų, būtent: a) Nu-
sikaltimas turi būti bendrai norėtas bendrininkų, arba jiems su-
sitarus. Kitaip nėra atskirų bendrininkų atsakingumo ir kon-

44 1. Nusikaltimai, Nr.31.

sekvenčiai jie negali nė nusikalsti. Atbulai, ne bendrininkavi-
mas, įeigu kas padaroma atsitiktinai ar visai nesusitarus, pav.,
daug pagautų pykčio puola ir sužeidžia vieną asmenį. b) Kiek-
vienas bendrininkų bet kaip turi prisidėti prie nusikaltimo. Vien
noras ne nusikaltimas — reikia norėt ir daryti. Jeigu nieko ne-
darei, tai ir nenusikaltai.

Ką tik kalbėtasis bendras noras ir bet koks prisidėjimas
prie nusikaltimo yra esminis bendrininkavimo elementas. Jeigu
jųdviejų vieno trūksta, nėra nė bendrininkavimo.

Prisidėti prie nusikaltimo arba bendrininkauti galima fi-
ziškai ar morališkai. Fiziškai — ką darant ar padedant fiziškai.
Morališkai: a) Įsakant. Įsakyti gali tik vyresnysis, kuris turi
valdžią ant įsakomojo asmens įsakomojo objekto atžvilgiu. Ki-
taip tegali būti prašymas, prievarta ar grasinimas ir t, t. b) Pa-
perkant, susitariant ar prašant padaryti papirkėjo ar prašytojo
naudai ir sutinkant tai padaryti įvykdytojui. c) Patariant pa-
daryti ne patarėjo, tik paties nusikaltėlio ar kitų naudai. Tik
tas patarimas turi būti nę kas kita, kaip įtikrinimas ir nuro-
dymas, kokiu būdu nusikalsti. Atbulai, įeigų vien tik pakur-
stoma, tai bendrininkavimas tebus tada, kai vien del to nusi-
kalstama. d) Pagiriant, pažadant padėt ir t. t., kai vien del to
nusikalstama. e) Verčiant, grasinant ir t. t.

Bendrininkavimo nebus šiais atvejais: a) Jeigu kieno veiks-
mas tėra visai materiališkas (mere materialis). Tai bus tada,
kai kas, nenorėdamas nusikalsti, ką daro, tik tą jo veiksmą,
jam nežinant ir nesutinkant, kas kitas pavartoja nusikalsti, pav.,
ginklų ar nuodų pardavėjas. b) Jeigu kas tik nori prisidėti
prie nusikaltimo, bet nei fiziškai nei morališkai neprisideda.
c) Jeigu bendrininkaujama visai neigiamai arba nesukliudoma.
Išimtis — jeigu kam būtų juridinė priedermė sukliudyti. d) Jeigu
tarp veiksmo ir nusikaltimo nėsama nė moralinio ryšio, nes
tada negali būt jokios įtakos nusikaltimui. Todel nebendrininka-
vimas — po nusikaltimo pagyrimas, paslėpimas ar gynimas nu-
sikaltėlio, vaisių pasidalinimas ir t. t. Tik tie dalykai gali
sudaryti naują ar atskirą nusikaltimą, būtent, jeigu už įuos
baudžiama įstatymų. Kas kita bus, jeigu apie tai kalbėta ar

Nr.31. Nusikaltimo atsakingumas ir t. t. 45

susitarta prieš nusikaltimą — bendrininkavimas; nes tada pa-
daroma įtaka nusikaltimui.

4. Bendrininkai skirstomi šiaip; a) Principaliniai
arba didieji (principales) ir padėjėjai arba antraeiliai (ac-
cessorii). Pirmieji yra tie, kurie iš tikrųjų dalyvavo nusikaltime.
Antraisiais vadinami tie, kurie savo bendrininkavimu tik pa-
dėjo lengviau nusikalsti, kur ir be jų būtų buvę nusikalsta, pav.,
parodė geresnį kelią ar įėjimą. b) Fiziški ir morališki,
veizint į tai, kokiu būdu bendrininkauta. c) Kai kurių dar skir-
stomi: įvykdytojai (executores), kurie laisvai padaro
nusikalstamąiį veiksmą; bendrininkai (cooperatores), ku-
rie morališkai padeda ar kaltai nesukliudo, ir užiaučian-
tieji (fautores), kurie nusikaltus morališkai ar materiališkai
padeda nusikaltėliui*).

5. Romėnų teisėse nebuvo bendros tam tikros ir atskiros
bendrininkavimo taisyklės, tik buvo kalbama apie atskirų nu-
sikaltimų bendrininkavimą, Bet tie įstatymai priderėjo įvai-
riems laikams. Todel iie nesudarė tikros bendrininkavimo at-
sakingumo ir baudimo sistėmos. Tik žinoma, kad romėnų tei-
sėmis tam tikrų nusikaltimų bendrininkai buvo tokio pat at-
sakingumo ir taip pat buvo baudžiami, kaip ir tikrieji nusi-
kaltėliai.

Germanų teisėse irgi buvo bendrininkavimas, tik — taipo-
gi nebuvo tikros io atsakingumo ir baudimo sistėmos.

Bažnytinės teisės iš pradžių į bendrininkavimą veizėjo ro-
mėnų ir germanų teisių akimis ir todel taipogi neturėjo jokios
aiškios ir pastovios jo sistėmos.

Bendrininkavimą pastūmėjo pirmyn Italijos juristai pasau-
lininkai viduriniais amžiais. Bet vis delto nepasiekta bendros
bendrininkavimo santvarkos ir dar pasiliko nematyti galo.

Prieš Kodeksą I. C. bažnytinėse teisėse buvo dar neaišku,
ar antraeiliai bendrininkai užsitraukią principalinių bendrininkų
įvykio bausmes ar ne. Iš baudžiamųjų teisių dėsnių, kad baus-
mMės aiškintinos suglaustai ir prielankiai nusikaltėliui, atrodė,
kad kalbamosios bausmės negalinčios jų liesti, nes jie visgi

') Pav, A. Vermeerschet I, Creusen, Epitome, III? n. 392.

46 I. Nusikaltimai. Nr.31.

lyg mažiau tenusikalsta. Tik Kodeksas I. C. galutinai išvaikė
visus rūkus bažnytinėse teisėse,

6. Jeigu kalbėsim apie bendrininkavimo atsakingumą, tai
pasakytina štai kas:

a) Principaliniai fiziški bendrininkai visi lygiu būdu yr at-
sakingi, arba lygūs kaltininkai. Nes kan. 2209, $ 1 sako: ,Kas
bendrai susitarę fiziškai nusikalsta, visi lygiu būdu yra kalti...
Išimtis — „Nebent ieigų aplinkybės padidintų ar sumažintų
kieno kaltumą" — kan, 2209, $ 1. Pav., jeigu vienas bendri-
ninkų labiausiai įkalbinėtų kitus nusikalsti, tai, žinoma, io kal-
tumas būtų didesnis už kitų. Atbulai, įeigu bendrininkas būtų
mažametis ar paimtas didelės baimės dalyvautų nusikaltime,
tai jo kaltumas tebūtų mažesnis už kitų.

b) Principaliniai morališki bendrininkai irgi lygiu būdu yra
atsakingi — lygiu būdu savo tarpe ir taip pat, kaip ir prin-
cipaliniai fiziški bendrininkai; nes ir jie yra tikri nusikaltimo
autoriai — nusikaltėliai ir kan. 2209, $ 3 sako: „Ne tik įsaky-
tojas (mandans), kurs yra principalinis nusikaltimo autorius,
bet taipogi ir tie, kurie įveda nusikalsti ar tai padaryti kaip
kitaip padeda, užsitraukia, kitkuo esant lygiems, nemažesnį at-
sakingumą už patį nusikaltimo įvykdytoją, įeigu be jų nebūtų
nusikalsta". Išimtis — „,„..Nebent įeigu aplinkybės padidintų
ar sumažintų kieno kaltumą" — kan. 2209, $ 1. Tai rodo ir
kan. 2209, $ 3 žodžiai „kitkuo esant lygiems", t, y. tyčiapa-
darymo ar kaltės atžvilgiu.

c) Bendrininkai padėjėjai arba „Jeigu jų bendrininkavimas
tik palengvino nusikalsti, kas ir be jų bendrininkavimo būtų pa-
daryta, tai mažesnio tėsama atsakingumo" — kan. 2209, $ 4.
Tas atsakingumas yra mažesnis už principalinių bendrininkų,
nes jie trupučiuką tepadėjo nusikalsti ir be jų vis delto būtų
nusikalsta.

d) Kan. 2209, $ 5 sako; „Kas savo įtaką nusikaltimui būtų
visai sėkmingai atšaukęs, tas paleidžiamas nuo viso atsakin-
gumo, nors įvykdytojas vis delto būtų padaręs nusikaltimą
del kitų savų priežastų; jeigu ne visai būtų atšaukęs, tai kal-
tumą sumažina, tik nepanaikina". Visai sėkmingai atšaukti

Nr.3t. Nusikaltimo atsakingumas ir t. t. 41

(opportuna retractione abduxerit plene) reiškia įsakymas, pa-
tarimas, grasinimas ir t. t. atšaukti reikia taip, jog nebebūtų
jokios įtakos nusikaltimui. Vadinasi, tai reikia pareikšti tiems
bendrininkams, kuriems padaryta įtaka. Tai viena. Antra, pa-
reikšti reikia prieš nusikaltimą.

Atsakingumas, visai sėkmingai atšaukiant įtaką, išnyksta
del to, kad panaikinamas moralinis ryšys tarp ano veiksmo ir
nusikaltimo. Jeigu įvykdytojas vis delto nusikalto, tai manoma,
kad jis tai esąs padaręs daugiau pats, būdamas „perversus
homo", ar del kurių kitų savo priežastų, nekaip dei anos mo-
rališkos įtakos. Tas dalykas, kad nevisiškas įtakos atšaukimas
sumažina, bet visai nepanaikiną atsakingumo, savaime aiškus
— mažiau beprisidedama prie nusikaltimo.

e) Šiaipjau neigiamas bendrininkavimas juridiškai savaime
yra neatsakingas. Todel visai nenusikalsta tas, kas meilės prie-
dermės liepiamas nesukliudo nusikaltimo.

Už neigiamą bendrininkavimą vis delto atsakingi yra tie,
kurie nesukliudo nusikaltimo, turėdami tai padaryti ex officio
arba teisingumo priederme, pav., sargas ir t. t. Tas atsakin-
gumas yra proporcingas priedermei sukliudyti nusikaltimą; nes
kan. 2 209, $ 6 sako: „Kas nusikaltime bendrininkautų, vien ap-
sileisdamas savo pareigose, tas yr atsakingas proporcingai
priedermei, kuria turėio sukliudyti ex officio".

1) „Padaryto nusikaltimo pagyrimas, vaisių pasidalinimas,
nusikaltėlio paslėpimas ir priėmimas ir kiti veiksmai, kurie eina
Po jau visai padaryto nusikaltimo, gali sudaryti naujus nusi-
kaltimus, būtent, jeigw už įuos yra baudžiama įstatymo; bet
nėra atsakingi už įvykusį nusikaltimą, nebent jeigu del jų būtų
buvę susitarta su nusikaltėliu prieš nusikaltimą" — kan. 2 209,
Š 7. Nes pirmuoju atveju jie neturi iokios įtakos nusikaltimui,
gi antruojų — turi.

g) Nusikaltimo dalyviai (complices) arba „Tuo nusikal-
timu, kurs savo prigimtimi reikalauja dalyvio, abi šali yra
tokiu pat būdų kalti" — kan. 2209, $ 2. Nes abi jiedvi prin-
cipaliniu būdu nusikalto. Išimtis — „...Nebent jeigu iš ap-
linkybių kas kita būtų matyti" — kan. 2209, $ 2. Pav., jeigu

48 B Nusikaltimai. Nr. 32.

nusikalstama VI Dievo įsakymui ir vienas dalyvių būtų padaręs
skaistybės apžadus, gi antrasis to nežinotų, tai pirmojo kaltu-
mas yra didesnis už antrojo.

h) Pasyvūs nusikaltimo dalyviai visai yra neatsakingi, nes
jie tikrumoį nepadeda nusikalsti.

3. Juridiniai nusikaltimo padariniai
(kan. 2210—2211).

32. Ieškiniai. — Nusikalstama. Valdžia tuoj įgyja teisę
teisti ir bausti nusikaltėlį.

Kai nusikalstama, tai įžeidžiama visuomenės tvarka ir daž-
nai net privatinė gerovė. Pirmasis dalykas šaukia bausmės,
antrasis reikalauja atlyginti skriaudas. Pirmojo dalyko ieški-
nys vadinasi kriminalinis, gi antrojo — civilinis.

Kriminalinis ieškinys yra dvejopas, būtent, įeigų bausmė
yra įvykio, tai prašoma ii paskelbti, ir jeigu bausmė yra iš-
sprendžiamoji, tai — visai nubausti, Todel kan. 2210, $ 1 sako:
„Iš nusikaltimo kyla:

19. Kriminalinis ieškinys, kuriuo prašoma paskelbti bausmė
ar nubausti ir atsiteisti;

29. Civilinis ieškinys atlyginti skriaudos, įeigu nusikaltimas
kam būtų padaręs skriaudą".

„Abu ieškiniu eina kan. 1552—1959 norma" — kan.
2210, $ 2.

Be kitko, kriminalinis ieškinys iškelti yra teisingumo gy-
nėjo dalykas. Išimtis tėra viena, būtent, kai kas įžeidžiamas
ar jam nuplėšiama šlovė, tai kalbamasis ieškinys iškelti yra
ižeidžiamojo asmens dalykas, kur ar stačiai iškeliamas ieški-
nys ar bent pranešama (denuntiatio). Tik jeigu įžeidžiamasis
asmuo ar įžeidėjas yra dvasiškis ar vienuolis, labiausiai turįs
dignitatę, tai kalbamajį ieškinį iškelti gali taip pats įžeidžia-
masis asmuo, taip teisingumo gynėjas (kan. 1 934 ir 1938). Ki-
tais atvejais privatiniai asmens tegali ir kartais net turi pra-
nešti apie nusikaltimą vietos ordinarui ar teisingumo gynėjui
(kan. 1 935—1 937).

Nuo iškelto kriminalinio ieškinio atsisakyti negalima.

Nr. 33. Nusikaltimo atsakingumas ir t. t. 49

Civilinis ieškinys iškelti yra nuskriaustojo asmens dalykas.
Nuo io atsisakyti galima.

Civilinis ir kriminalinis ieškinys nagrinėjamas skyrium.
Tik „...ir tas pat kriminalinis teisėjas, prašomas nuskriausto-
sios šalies, gali nagrinėt ir išspręsti taipogi civilinį ieškinį" —
kan. 2210, $ 2. Nes jam iau žinomas visas dalykas ir todel
lengviau galimas išspręsti. Reikalaujama čia nuskriaustosios
šalies prašymo del to, kad civiliniai ieškiniai iškelti yra vien
privatinių asmenų dalykas, gi be ieškinio nėra nė teisimo.

33, Bendrininkų priedermė atlyginti skriaudos ir išlaidos.
— Visos skriaudos ir išlaidos, kurios kyla iš nusikaltimo, turi
būti atlygintos. Nes nuskriaustasis asmuo, taip fizinis, taip
moralinis, niekuo nėra kaltas.

Jeigu vienas nusikalto, tai jis vienas ir atlygina skriaudas
ir išlaidas. Jeigu nusikalto daug asmenų drauge, arba būtų
bendrininkavimas ar dalyvavimas (complicitas), tai skriaudas
ir išlaidas atlyginti turi tikrieji to nusikaltimo autoriai — prin-
cipaliniai fiziški ir morališki bendrininkai ir dalyviai (com-
plices).

Kalbamosios išlaidos ir skriaudos turi būti išdalintos kiek-
vienam jų proporcingai kaltumui.

Kiekvienas principalinių bendrininkų ir dalyvių turi dve-
jopą priedermę atlyginti skriaudas ir išlaidas, būtent, savo dalį
ir visas skriaudas arba išlaidas in solidum. Paskutinysis da-
lykas reiškia tai, kad kiekvienas jų turi atlyginti visas skriau-
das ir išlaidas, iki kiti atlygins savo dalį. Nes bendrininkavi-
mas ar dalyvavimas subjektyviai yra ne vienas nusikaltimas,
bet tiek, kiek buvo bendrininkų ar dalyvių. Todel ir kan. 2211
sako: „Visi, kurie prisideda nusikalsti kan. 2 209, S$ 1—3 norma,
turi atskirai (in solidum) atlyginti išlaidas ir skriaudas, kilusias
iš nusikaltimo bet kuriems asmenims, nors teisėjo tebūtų pri-
teista po atatinkamą dalį (pro rata)".

III SKYRIUS.

Kėsinimasis nusikalsti (de conatu delicti)
(kan. 2212—2213).

34. Medžiaga. — Tretysis skyrius turi du kanonu, būtent,
2212 ir 2213. Pirmasis jųdviejų apibrėžia kėsinimąsi nusikalsti
ir nepasisekusį nusikaltimą, gi antrasis kalba apie kėsinimosi
nusikalsti ir nepasisekusio nusikaltimo atsakingumą.

35. Kėsinimosi nusikalsti ir nepasisekusio nusikaltimo są-
voka. — 1. Išorinis veiksmas — objektyvusis nusikaltimo ele-
mentas. Be jo, kaip žinome, negali būti nusikaltimo.

Pačiame išoriniame tame veiksme galimi skirti trys pe-
riodai, būtent: rengimasis (actus praeparatorii), vykdymas (ac-
tus executorii) ir įvykdymas (finis seu consummatio delicti).
Be to, vykdymo arba įvykdymo veiksmai skirstomi artimesni
ir tolimesni, veizint į tai, kiek toli stovi nuo nusikaltimo galo.

Jeigu nusikalstamieii veiksmai davaromi iki galo, tai bus
nusikaltimas. Jeigu jie nedavaromi iki galo, tai bus' kėsinima-
sis nusikalsti (conatus delicti),

2. Kėsinimasis nusikalsti skirstomas šiaip:

a) Kėsinimasisnusikalsti generikinepras-
me. Tai veiksmas, kuriuo pradedamas nusikaltimas. Čia veiks-
nys nori nusikalsti, tik vis delto nenusikalsta del kokių nors
priežastų.

b) Kėsinimasis nusikalsti tikrąja prasme arba stačiai k ė-
sinimasis nusikalsti (conatus delicti). Jis būna tada,
„Jeigu kas padarytų ar praleistų tai, kas savo prigimtimi veda

=—--

Nr. 36. Nusikaltimo atsakingumas ir t. t. 51

nusikalsti, tik nusikaltimo nepabaigtų, atsimesdamas nuo savo
sumanymo ar del priemonių neužtektinumo arba netinkamu-
mo..." — kan. 2212, $ 1. Tik kai kurie kanonistai pažymi, jog
kalbamosios priemonės ne visai turinčios būti netinkamos nu-
sikaltimui įvykdyti, arba šiek tiek tam dalykui turinčios tikti.
Kitaip nėsą bloga išorinėj srity. Pavyzdys — jeigu vietoj nuodų
padedami šiaipjau milteliai?).

c) Nepasisekęs nusikaltimas (delictum frustra-
tum). Apie jį kan. 2212, $ 2 kalba šiaip: „Jeigu padaryta ar
praleista visa tai, kas savo prigimtimi veda ir ko užtenka nusi-
kalsti, tik del ko kita veiksmas vis delto pasiliko be savo pa-
darinio, tai Ikėsinimasis nusikalsti vadinasi tam tikru vardu,

. būtent, zepasisekęs nusikaltimas“.

d) „Kėsinimąsi nusikalsti prilygsta nesėkmingas stengima-
sis įvesti kitą nusikalsti" — kan. 2212, $ 3. Nesvarbu, kaip
stengtasi, pav., liepiant, įsakant, patariant ir t. t.

Kalbamųjų dalykų pavyzdys galimas duoti štai koks:
X nori užmušti Y. Tam galui jis perka šautuvą. Tai paruo-
šiamieji veiksmai. Toliau, X ieško Y ir, iį suradęs, jau kelia
šautuvą šauti. Bet susilaiko. Tai vykdomasis tolimesnis ir aT-
timesnis veiksmas ir net pats kėsinimasis. Jeigu X jau buvo
bešaunąs ar jau šovė, tik nepataikė ar Y suskubo pašokti į šalį,
tai bus nepasisekęs nusikaltimas. Jeigu, galop, X šoktų ir iš
naujo šautų ir pataikintų, tai nusikaltimas.

3. „Jeigu už kėsinimąsi nusikalsti būtų įstatymų baudžiama
tam tikra bausme, tai jis yra tikras nusikaltimas" — kan. 2 212,
Š 4. Nes tie veiksmai yra ne tiek kėsinimasis, kiek savaime
kriminaliniai dalykai. Pavyzdžiai — dvikovos provokavimas
ar priėmimas (kan. 2351, $ 1).

36. Istorija, — Senovės romėnų teisės tebausdavo tik už
kėsinimąsi nužudyti žmogų ir savivaliauti valdžios autoritetu.
Paskiau imta bausti taipogi už daug kitų nusikaltimų kėsini-

1) Pav.: A. Vermeersch et I. Creusen, Epitome, III? n. 396;

G. Cocchi, Commentarium, V n. 13; F. Claeys Bouuaert et

G. Simenon, Manuale luris Canonici?, Gandae et Leodii 1926, n, 1249.
ą*

62 I. Nusikaltimai. Nr. 37.

mąsi. Germanų teisės irgi tebausdavo už tam tikrų nusikal-
timų kėsinimąsi.

Prieš Kodeksą I. C. bažnytinės teisės neturėjo tam tikros
formalinės kėsinimosi nusikalsti teorijos. Tik kanonistai jau
senai ėmė skirti nusikaltimą ir kėsinimąsi nusikalsti. Tai jie
darė, eidami bendru teisių pradu, kad bausmės plačiai aiškin-
tinos, ir būdami romėnų teisių ir jų aiškintojų įtakoj. Be to,
už kėsinimasi nusikalsti kanonistų, bendrai, buvo palikta bausti
teisėjo nuožiūrai, Bet buvo ir tokių, kurie kėsinimąsi laikė lygiu
su nusikaltimu ir todel už jį taip pat baustina?).

37. Kėsinimosi nusikalsti ir t. t. atsakingumas. — 1. „Kė-
sinimasis nusikalsti yra atsakingas ir tai juo labiau, juo arčiau
stovi nuo nusikaltimo galo, nors vis delto mažiau, nekaip pa-
baigtas nusikaltimas, neliečiant $ 3 įsakymo" — kan. 2213, $ I.
Nes kėsinimasis nusikalsti savaime siekia nusikalsti. Todel jis
drumsčia visuomenės tvarką ir tai juo daugiau, juo arčiau stovi
nuo paties nusikaltimo galo. Bet kadangi vis delto nenusikal-
stama, tai visuomenės tvarka suardoma ne visai, kaip tai pa-
daro pabaigtas nusikaltimas.

2. „Nepasisekęs nusikaltimas yra daugiau kaltas, nekaip
paprastas kėsinimasis" — kan. 2213, $ 2. Bet vis delto jis
tėra mažiau atsakingas už patį nusikaltimą. To dalyko pama-
tas yra tai, kad čia esama tyčiapadarymo ir tai nemažiau, kaip
visai nusikalstant. Tik visuomenei skriaudos tikrumoj tepa-
daroma mažiau, nekaip visai nusikalstant.

3. „Visai paleidžiamas nuo atsakingumo tas, kas pats metė
pradėjęs nusikalsti, ieigu iš kėsinimosi nėra skriaudos ar pa-
piktinimo" — kan. 2213, $ 3. Atbulai, visai nepaleidžiamas nuo
atsakingumo tas, kas nenusikalsta vien del to, kad nepavartoio
užtektinų ar tinkamų priemonių. Nes tik ką cituotasis kanonas
visai tepaleidžia nuo atsakingumo tik tuos, kurie patys metė
nusikaltę, ir esama blogos valios,

Taipogi neatsakingas yra rengimasis nusikalsti, nes tie
veiksmai labai toli stovi nuo paties nusikaltimo ir todel yra

1) Vz.: M. Lega, De delictis et poenis2, nn. 23—27; Fr. Wernz,
lus decretalium, VI n. 31.

Nr. 37. Nusikaltimo atsakingumas ir t. t. 53

„actus indifferentes". Jie negali būti pavartoti taip blogam, taip
geram dalykui pasiekti — neišduoda veikiančiojo asmens blo-
gos valios ir todel nedrumsčia visuomenės tvarkos.

4. Kalbamasis kėsinimosi ir nepasisekusio nusikaltimo atsa-
kingumas yra juridinis. Atbulai, moralinis jųdviejų atsakingu-
mas yra toks pat, kaip ir nusikaltimo. Bet apie tai tekalbam
„Incidenter“, nes ne mūsų sritis.

Pastaba. — Nors išoriniai veiksmai yra obiekty-
vusis nusikaltimo elementas, bet ne už visus bloguosius
veiksmus tebaudžiama.

Veiksmai, už kuriuos baudžiama, yra šie: a) Labai pa-
vojingi visuomenei. b) Pats veiksmo objektas turi būti
toks, kur galima nusikalsti arba „crimini aptus". Todel ne
žmogžudystė, pav., šovimas į lavoną ar jo mušimas. Arba
vėl, nebus nusikaltimo, jeigu kas daroma manant, kad tai
esąs nusikaltimas, gi tikrumoį nebūtų prieš baudžiamuosius
įstatymus. Tai manomas nusikaltimas (delictum putati-
vum). c) Turi būti priežastinis ryšys tarp veiksmo ir nusi-
kaltimo. Pav., jeigu, nusidėjus VI Dievo įsakymui, viena
mergaitė padarytų abortą, tai šiuo nusikaltimu vyriškis,
anos nuodėmės dalyvis, visai nėra kaltas.

Be to, visai nenusikalstama šiais atvejais: a) Jeigu
kas naudojasi savo teisėmis, nes „iuris executio non habet
iniuriam""). Pav., sargas pavartojo ginklą plėšikui paša-
linti; nėjau teisman del to, kad mane šaukė nekompeten-
tingas teisėjas ir t. t. b) Jeigu įstatymai nebesaugoja tei-
sės. Todel degraduotas dvasiškis mušti nėra šventvagy-
stės nusikaltimo (kan. 2343, $ 4, plg. kan. 213 ir 2305).
c) Jeigu kas, galėdamas ir neprieštaraujant visuomenės
gerovei, atsisako nuo teisės. Todel visada nusikaltimas
skųsti dvasiškis valstybės teisman, nužudymas jo ir t. t.
Teisinis gynimasis, kaip matėm augščiau (n. 27).

I) L. 1, $ 5, D. 47, 10.

Antroji dalis.

BAUSMĖS (DE POENIS).

I SEKCIJA.

Bausmės in genere (de poenis in genere)
(kan. 2214—2240).

38, Medžiaga. — 1. Bažnyčios galia bausti, 2. Ar Baž-
nyčia gali bausti mirti, 3. Istorija ir 4. Bažnyčios baudimo
taktika.

39. Bažnyčios galia bausti. — „Bažnyčiai yra įgimta ir
sava teisė, nepriklausoma jokios žmonių valdžios, bausti nusi-
kaltėliai valdiniai dvasinėmis ir pasaulinėmis bausmėmis" —
kan. 2214, $ 1.

Tas dalykas, kad Bažnyčia gali bausti savo valdinius dva-
sinėmis bausmėmis, yra dogma; gi kad gali bausti pasaulinė-
mis bausmėmis — teologijos tiesa (theologice certum).

Bažnyčios galią bausti dvasinėmis ir pasaulinėmis baus-
mėmis savo valdinius įrodo štai kas:

a) Bažnyčios prigimtis. Nes Bažnyčia yra tobula draugija
(societas perfecta), t. y. turi augščiausią savą tikslą ir savas
priemones jam pasiekti. Todel Ji gali leisti įstatymus ir teisti.
Pripažįstame tiedvi gali Bažnyčiai — turim Jai pripažinti tai-
pogi galią bausti; nes paskutinysis dalykas yra natūralinis anų
dviejų galių papildinys arba vainikas, kurs verčia laikytis įsta-
tymų ir teismo išsprendimų. Kitaip Bažnyčia nebūtų „eificax“,
arba negalėtų savaime pasiekti savo tikslo ir konsekvenčiai
nebūtų galima vadinti tobula draugija.

56 II. Bausmės. Nr. 39.

Į Bažnyčios galią bausti įeina dvasinės ir pasaulinės baus-
mės, nes abiejų tų bausmių Bažnyčiai reikia savo tikslui pa-
siekti. Pav., ar labai pabaidysi ekskomunika ir t. t. atvėsusį
kataliką ar eretiką? Pagaliau, kur nusikalstant įžeidžiama „bo-
num sensibile", ten pritinka taipogi bausti „privatione boni sen-
sibilis", arba „poena sensibili".

b) Šventasis Raštas. Iš Jo sužinome, kad pats Kristus yra
davęs Bažnyčiai galią bausti. Pav., Jis sako: „Jeigu jis (nusi-
kaltėlis) ir jų nepaklausytų (įspėtas prie liudytojų), pasakyk
Bažnyčiai; jei jis nepaklausytų Bažnyčios, tebūna jis tau, kaip
pagonis ir muitininkas""). Tai ekskomunikos bausmė. Todel ir
šv. Povilas sakosi gavęs galią bausti ne iš žmonių, tik iš paties
Kristaus. Štai jo žodžiai: „Todel aš tau rašau toli būdamas,
kad atėjęs neturėčiau elgtis kiečiau ta valdžia, kurią Viešpats
yra man davęs statymui, ne griovimui"*). Kitoj vietoj tas pat
apaštalas sako: „Ko jūs norite? kad aš ateičiau pas jus su
rykšte ar su meile ir romumo dvasiaį“). Galop, apaštalai tik-
rumoj bausdavo taip dvasinėmis, taip pasaulinėmis bausmėmis
nepriklausomai įokios pasaulinės valdžios. Pav., šv. Povilas
ekskomimikavo viešą paleistuvį, piktžodžiautoją Iminiejų ir
Aleksandrą ir t. t“) Gi šv. Petras nubaudė Ananiją ir jo žmoną
Safirą už melavimą.

c) Bažnyčios pareiškimai. Taip, Jonas XXII, konst. „Li-
cet", 23 spal. 1327 m., pasmerkė Marsilijaus Patavinus propo-
ziciją, kuri skamba šiaip: „Tota Ecclesia simu] iuncta nullhum
hominem punire potest punitione coactiva nisi concedat hoc
imperator'""). Benediktas XIV brevėj „Ad assidua", 4 ko-
vo 1755 m., pasmerkė P. La Borde knygas, kur neigiama Baž-
nyčios galia bausti pasaulinėmis bausmėmis. Pijus VI, konst.
„Auctorem fidei", 28 rugp. 1794 m., tokią pat sinodo Pistoriensis
klaidą paskelbė eretiška“). Pijus IX pasmerkė 24 propoziciją,

1) Mat. 18, 17.

2) 2 Kor. 13, 10.

3) 1 Kor. 4, 4,

* 1 Kor. 5, 1—5; 2 Tes. 3, 14; 1 Tim. t, 20.
53 Vz. P. Gasparri, Fontes, I n. 38.

6) Vz. P. Gasparri, t. p., II n. 475,

Nr. 40. Bausmės in genere. 57

kur pasakyta: „Ecclesia vis inferendae potestatem non habet,
negue potestatem ullam temporalem directam vel indirectam“".
Galop, Tridento susirinkimas pasmerkė tuos, kurie sako, jog
Bažnyčia tegalinti pašalinti nuo sakramentų, kur bausmė yra
labiausiai dvasinė"). Vadinasi, Bažnyčia gali bausti ne vien
dvasinėmis, bet taipogi pasaulinėmis bausmėmis.

d) Bažnyčios praktika. Bažnyčia visada vartojo dvasines
ir pasaulines bausmes. Pirmųjų pavyzdys — ekskomunika, dc-
pozicija ir t. t.; antrųjų — ištrėmimas, kalėjimas, rykštės, pi-
nigų baudos ir t. t. Jeigu Bažnyčia taip būtų dariusi, neturė-
dama teisės, tai būtų klydusi. Bet Ji negali klysti nuolatinčėį
tokioj pat praktikoj. Taigi.

e) Dvasinėse kai kuriose bausmėse glūdi taipogi pasaulinės
bausmės, pav., ekskomunikoj, kaip matysime žemiau.

40. Ar Bažnyčia gali bausti mirti? — Ar Bažnyčia galinti
bausti mirti, ginčijamasi. Absoliutinė dauguma mokslininkų
neigia. Tai, mano išmanymu, yra tiesa. Nes: a) Šv. Raštas
miekur stačiai ir pažymėtai nekalba už tokią teisę. b) Baž-
nyčia niekada nėra buvusi ir nėra išleidusi tokio įstatymo,
kuriuo bažnytiniai nusikaltėliai būtų baudžiami mirti. Tik Ji
tam tikrus savo nusikaltėlius atiduodavo valstybei, kuri savo
įstatymais bausdavo mirti. Bet tai ir rodo, kad Bažnyčia pati
negalėjo ir negali bausti mirti. c) Bažnyčia net kartkartėmis
yra pareiškusi priešinga. Pav., Leonas Did. sako, jog Baž-
nyčia vengianti kraujo bausmių (cruentas refugit ultiones)').
Mikalojus! irgi sako: „Bažnyčia teturi dvasinį kardą, ne-
užmuša, tik gaivina" (Ecclesia gladium non habet nisi spiri-
tualem, non occidit, sed vivificat)*). d) Tokia galia turėti Baž-
nyčiai būtų nenaudinga ir negalima įvykdyti . Nes jeigu Baž-
nyčia geruoju gyvens su valstybe, tai ši pati baus už dides-
niuosius bažnytinius nusikaltimus, kurie ardo taipogi jos tvarką,
ar bent pasirūpins, kad ir šiaipjau bažnytinės bausmės biitų
įvykdytos. Jeigu tuodų suverenitetu gyvens nesantaikoj, tai

1) Sess. VII, de baptismo, can, 14.
2) Epistola XV, ad Turribium, vz. Mi gn e, Patrologia Latina, L. IV 680.
5» C 6, C. 33, gu. 2.

58 II. Bausmės. Nr.41.

vis delto Bažnyčia fiziškai ar morališkai negalės vartoti anos
zalios. Taigi.

41. Istorija. — Jau apaštalai bausdavo. Įprasta jų bausmė
— ekskomunika. Ji buvo svarbiausia ir dažniausia visų kitų
bažnytinių bausmių per tris amžius. Greta ekskomunikos eina
viešoji apgaila, Be to, jau pirmaisiais amžiais dvasiškiai buvo
baudžiami tam tikra bausme, būtent, iš jų buvo atimamos įplau-
kos ir deponuojami (įplaukų atėmimas ir depozicija).

Pirmaisiais amžiais labiausiai buvo baudžiama už idololat-
riją (stabų garbinimą), paleistuvystę ir žmogžudystę.

Patekėjus laisvės saulelei, Bažnyčia dar labiau galėjo nau-
dotis ir vartoti baudžiamąsias savo teises. Prie ekskomunikos
pridėtos mažesnės bausmės, būtent, draudimas eiti kommunijos,
dvasinių teisių sustabdymas, draudimas eiti į bažnyčią ir t. t.
Dvasiškiams imtos vartoti naujos bausmės: sugrąžinimas į pa-
saulinį luomą (reductio ad statum laicalem), depozicija į že-
mesnį laipsnį, negalėjimas eiti augštesnio laipsnio, perkėlimas.
„dicijos suspensa ir t. t. Be to, Romos imperatoriai Bažnyžiai
ištiesė „brachium saeculare“, kai kuriuos dvasinius nusikalti-
mus stačiai perkėlė į savo sritį ir išleido savo bausmes už
dvasiškių nusikaltimus, Tai buvo IV—VII amžiuj.

Paskiau, viduriniais amžiais, darant germanų teisėms įtaką,
atsiranda rykštės, kalėjimas, ištrėmimas, turtų konfiskavimas,
pinigų baudos ir „reductio ad servitutem". Iš dvasinių bausmių
pažymėtina, kad tada atsiranda interdiktas, gi ekskomunika
1zyja civiknius padarinius.

Per visus vidurinius amžius Bažnyčios galia bausti prak-
tikoj iš esmės nepakitėjo, tik tobulėjo jos metodas.

Galop, religinis gyvenimas susimaišo su civiliniu — Baž-
nyčia paplečia savo jurisdikciją ant visai pasaulinių nusikal-
timų (causae synodales) ir mišrių klausimų. Net patys ka-
raliai ir kiti valstybių valdovai deponuojami — pašalinami nuo
sostų. Tai pirmasis padarė Grigalius VII 1076 m.

Iki VIII amžiaus mažne visos bažnytinės bausmės buvo iš-
sprendžiamosios (ferendae sententiac), Nuo to amžiaus prasi-
deda taipogi įvykio (latae sententiae) bausmės,

Nr.42. Bausmės in genere. 59

Bausmių klausime Bažnyčios turėta ir priešų. Jau V amžiui
donatistai tvirtino, jog Bažnyčia negalinti bausti pasaulinėmis
bausmėmis. Marsilius Patavinus sakė, iog Bažnyčia
tegalinti bausti „punitione coactiva", gavusi tokią galią iš im-
peratoriaus. Viduriniais amžiais Bažnyčios galią bausti neigė
albigensai ir valdensai, gi paskiau legalistai, jansenistai ir
febrionys. Pasak jų, tam dalykui reikėio valstybės leidimo.
Galop, Bažnyčios galią bausti puolė pozitivistai ir pseudoisto-
rininkai, kurie sakė, jog visos teisės kylančios iš valstybės;
nes ji teturinti fizišką jėgą.

Net katalikų yra buvę tokių, kurie tvirtino, iog Bažnyčia
tegalinti bausti vien dvasinėmis bausmėmis, pav., Balgeni,
Vacandard, Turnel, Laberthonniėreirt. t.

Tai teoretiški priešai.

Baigiantis viduriniams amžiams, prasideda reakcija prieš
bažnytinę jurisdikciją net praktikoj. Valstybės atšaukė iš Baž-
nyčios visai pasaulinius nusikaltimus ir pasisavino mišriuosius
klausimus. To negana, valstybės ima spausti ir siaurinti liku-
siąją Bažnyčios galią — Bažnyčia mažne visur ar bent dau-
gely vietų nustoja civilinių ir kriminalinių bylų „privilegium
tori" (teismo privilegijos); daugelis valstybių atsisakė duoti
„brachium saeculare“, ir šiandien Bažnyčia praktikoj begali
bausti dvasinėmis bausmėmis už visai bažnytinius nusikaltimus.

42. Bažnyčios baudimo taktika. — Bažnyčia, bausdama nu-
sikaltėlius, labai taikinasi prie laiko aplinkybių. Todel senovėj,
barbarų laikais, labai smarkiai bausdavo už nusikaltimus; nes
kitaip visai nebūtų buvę galima sulaikyti ekscesų. Tiesa, anais
laikais būta ir savivalių. Bet tai atskirų Bažnyčios reprezen-
tantų, tik nę pačios ar visos Bažnyčios darbai. Šiandien, pa-
kultūrėjus pasauliui, Bažnyčia, kiek galėdama, tenkinasi vien
dvasinėmis bausmėmis, kurios, palyginant, yra labai švelnutės.

Be to, kan. 2214, $ 2 sako: „Tebūna atsiminama Tridento
susirinkimas, A/// sesija, de ref., cap. 1: Teatsimina vyskupai
ir kiti ordinarai, kad jie yra ganytojai, tik ne mušeikos, ir kad
taip turi vadovauti savo valdiniams, jog jiems neviešpatautų,
tik juos mylėtų lyg vaikus ir brolius ir stengtųsi atitraukti nuo

60 II. Bausmės. Nr. 42

neleistinų dalykų, ragindami ir įspėdami, kad už ių nusikalti-
mus nebūtų priversti bausti tam tikromis bausmėmis; įeigu
kam iš žmogaus silpnumo atsitiktų nusidėti, tai laikytinasi apaš-
talo įsakymo, būtent, jie reikia papeikti,. maklauti, pabarti su
visu gerumų ir kantrumu, nes pataisytiniems dažnai daugiau
daro įtakos gerumas, nekaip smarkumas, daugiau paraginimas.
nekaip grasinimas, daugiau meilė, nekaip valdžia; jeigu del
nusikaltimo didumo reikėtų rykštės, tai aštrumas vartotinas
su meile, teisimas su gailestingumu, kad be žiaurumo būtų lai-
komasi drausmės, kuri žmonėms yra reikalinga ir naudinga,
ir kad nubaustasis pasitaisytų arba, jeigų nenorėtų pasitaisyti,
kad kiti, matydami gelbstamą bausmių pavyzdį, būtų nubai-
dyti nuo blogų įpratimų“,

IV SKYRIUS.

Bausmių apibrėžimas, rūšys, aiškinimas ir
pritaikinimas (de poenarum notione, spe-

ciebus,interpretatione atgue applicatione)
(kan. 2215—2219).

43. Medžiaga. — 1. Bausmės apibrėžimas, 2. Bausmių si-
stėma, 3. Padala, 4. Pritaikinimas ir 5. Aiškinimas.

44. Bausmės apibrėžimas, — 1. Visai apskritai kalbant,
bausmė galima apibrėžti V. Cathrein'o žodžiais: „Bloga, kurs
padaromas už nusikaltimą""). Čia įeina taip valstybės ir Baž-
nyčios, taip privatinės bausmės (tėvų, globėjų ir t. t.). Bausmę
bendrai, kur įeina Bažnyčios ir valstybės bausmės, M. Lega
apibrėžia šiaip: ,„„Malum passionis propter malum actionis seu
propter perturbationem ordinis publici socialis a competente
potestate publica sancitum"*).

2. Prieš Kodeksą I, C. bažnytinę bausmę Fr. Wernz
apibrėžia štai kaip: ,„„Malum guoddam passionis aut privatio-
nis, delicto ab Ecclesia notato, per auctoritatem ecclesiasticam
etiam ignotis tidelibus ad conservandum socialem Ecclesiae or-
dinem, iuste inflictum"*). Dabar Kodeksas I. C. bažnytinę baus-
mę trupučiuką kitaip apibrėžia, būtent: „Bažnytinė bausmė yra
kokio nors gera atėmimas, padarytas teisinio vyresniojo nusi-
kaltėliui pataisyti ir nubausti už nusikaltimą" — kan. Z 215.

1) Die Grundbegritie des Stralrechts, Freiburg im Br. 1905, 124.
2) De delictis et poenis?, n. 66.
3, Ius decretalium, VI n. 71.

62 II. Bausmės. Nr. 44.

Esminis skirtumas tarp prieškodeksinio ir Kodekso I. C.
bažnytinės bausmės apibrėžimo yra tai, kad paskutiniojo pra-
leista žodžiai „malum passionis" ir bepalikta „„malum privatio-
nis". Pirmasis reiškia tas bausmes, kurios bloga padaro po-
jučiams (sensui), arba kur reikia kentėti, pav., rykštės, kalėji-
mas ir t.t. Antrasis būna, kai iš žmogaus atimamas koks nors
gera ir tuo jam padaroma negerovė, pav., pinigų bauda, šlovės
nustojimas, teisės ar dvasinės malonės atėmimas ir t, t. Ko-
deksas I. C. praleido „malum passionis“ del to, kad Bažnyčia
nebevartoja tokių bausmių. Bet tai nereiškia, kad Bažnyčia
būtų jų visai išsižadėjusi ar sakytųsi nebeturinti. Ne; nes kur
kitur, pav., konkordatuose, Ji pažymėtai kalba ir apie tas baus-
mes, kur yra „„malum passionis".

Kodekso I. C. apibrėžime pasakyta:

a) Bažnytinė bausmė. Nes čia tik bažnytinės baus-
mės tenagrinėjamos.

b) Kokio nors geraatėmimas, Tai bus augščiau
kalbėtasis „malum privationis". Jis gali būti absoliutinis ar re-
latyvinis, pasaulinis ar dvasinis, pav., uždraudimas eiti sakra-
mentų, katalikiškai laidoti ir t. tt Tik šiandien Bažnyčia, kiek
galėdama, labiausiai bausdama pasaulininkus, tenkinasi vien
dvasinėmis bausmėmis.

Kalbamasis atėmimas gali įvykti ir dažniausiai įvyksta, ne-
norint arba nesutinkamt nusikaltėliui,

c) Padarytas teisinio vyresniojo. Tai akty-
vus bausmių subjektas arba autorius. Apie jį tam tikrai kalbė-
sime žemiau (n. 49—53).

d) Nusikaltėliui pataisytir nubaustiužnu-
sikalMtimą. Tai bausmių tikslas. Baudžiant reikia tam tikro
tikslo, nes kitam bloga daryti tik del bloga (propter se) ne-
galima. Tas tikslas turi būti toks, kurs atsvertų daromąjį bloga
arba galėtų „conhonestare malum“, būtent, geras ir svarbus.
Čia tokio tikslo ir esama.

3. Atbulai, bausmė nėra šie dalykai: administratyvinis pa-
šalinimas nuo vietos, skriaudos atlyginimas, teisimo išlaidų su-

Nr. 45, Bausmių apibrėžimas ir t.t. 63
grąžinimas, iregularitatė, kaucijos įnešimas, privertimas eiti sa-
vo pareigos ir t. t.

4. Bausmė skiriasi nuo apgailos tuo, kad pirmoji yra at-
silyginimas Bažnyčiai, gi antroji — Dievui; pirmoji gali būti
paskirta ir įvykdyta, nesutinkant nusikaltėliui, gi antrajai rei-
kia, kad penitentas ią priimtų ir pats įvykdytų.

45. Bausmių sistėma. — 1. Į bausmių sistėmą įeina bau-
dimo priežastis ir bausmių tikslas,

Baudimo pagrindas, arba principalinė priežastis, kodel Baž-
nyčia ar valstybė gali bausti nusikaltėlį, yra nusikaltėlio kaltė.
Nes jeigu nenusikalstama, tai niekas negali bausti. Taipogi įeigu
nekaltai sulaužomas baudžiamasis įstatymas, irgi negalima
bausti. Tik kai nusikalstama tikrai, tada valdžia įgyja visą
teisę pavartoti savo galią nusikaltėliui nubausti. Iki tolei val-
džia galią bausti teturi in potentia.

Pati kalbamoji galia bausti in potentia yra gauta Bažny-
čios iš Kristaus, gi valstybės — iš prigimties įstatymo,

2. Bausmių tikslo klausime yra daug nuomonių. Jos gali-
mos suvesti į tris klases. Tai absoliutinė, relatyvinė ir mišri
teorija.

1) Absoliutinė teorija bausmę laiko būtinu nusikaltimo pa-
dariniu, kur visai neveizima į visuomenės gerovę ar tikslą. Tai
esminė tos teorijos žymė.

Prie absoliutinės teorijos pridera šios nuomonės:

a) Kantas sako, jog nusikaltėlis esąs baustinas vien del
to, kad nusikaltęs (weil er verbrochen hat). Baudžiamasis įsta-
tymas esąs kategoriškas imperatyvas. Bausmių būdo ir laip-
snio pradas esąs toks pat atlyginimas (Wiedervergeltung) ar
tolygus dalykas (Gleichheit). Todel žmogaus nužudytojas turįs
būti nubaustas mirti; įžeidėjas esąs baustinas ne pinigų bauda,
tik turįs išreikšti įžeistajam pagarbą — atsiprašyti ar pabu-
čiuoti į ranką; už vagystę — nelaisvė. Tik už nužudymą ne-
teisinių vaikų nėsą baustina; nes jie esą gimę prieš įstatymus
— įstatymų nesaugojami.

b) Hegel bausmę laiko logiška funkcija, negacijos nega-
cija, teisės atitaisymu (Wiederherstellung des Rechts) ir t. t.

64 Ii. Bausmės. Nr 45

c) Herbart tvirtina, jog baustina esą del to, kad neat-
lyginti veiksmai nepatinką (Missfallen am Streit).

Absoliutinė teorija yra netiesa. Nes bausti yra bloga, Gi
bloga daryti vien del bloga negalima. Pats Dievas, kurs yra
absoliutinis žmogaus viešpats, negali bausti vien del pačios
bausmės arba tam. kad būtų nubausta, bet visada turi turėti
tam tikrą tikslą. Juo labiau to daryti negali šiaipjau žmogus ar
net valdžia — Bažnyčia ar valstybė.

2) Relatyvinė teorija bausmių pagrindu ir tikslu laiko rei-
kalą pasiekti visuomenės ar paties nusikaltėlio gerovę,

Šioj teorijoj reikia skirti dvi nuomoni, būtent, vieni neigia
tikrą nusikaltimą ir sako, iog nusikaltėlis esąs baustinas ne už
nusikaltimą, tik tam, kad kitą kartą nebelaužytų įstatymų;
kiti pripažįsta nusikaltimą.

Prie pirmosios kategorijos pridera kriminalinė antropolo-
giškoji ir kriminalinė sociologiškoji mokykla. Jiedvi galimi pa-
vadinti vienų vardu, būtent, užbėgimo už akių kitiems nusi-
kaltimams arba apsaugos teorija (Vorbeugungstheorie),

a) Kriminalinė antropologiškoji mokykla pastatyta ant ma-
terialistiškojo išsivystymo mokslo. Žmogus esąs tobuliausias
gyvulys, gi nusikaltimas — lyg ligos rūšis ar būtinas fizinės su-
dėties trūkumo padarinys. Nusikaltėlis esąs fiziologinio ar bio-
loginio vystymosi atsilikėlis ar atkritėlis į pirmuosius vysty-
mosi laipsnius, Tokie žmonės savo kūno ir dvasios ypatumais
esą gimę nusikaltėliai (geborene Verbrecher).

b) Kriminalinė sociologiškoji mokykla nusikaltimą išveda
iš psichologiškojo žmogaus ypatumo ir labiausiai iš socialinių
veikiančiojo asmens sąlygų, pav., auklėjimo ir t. t.

Abiemdviem kalbamojom mokyklom žmogus yra neatsa-
kingas už savo nusikaltimus. Todel jis ir esąs baudžiamas ne
už nusikaltimus, tik tam, kad kitą kartą to nebedarytų ar juo
nesektų kiti.

Tas dalykas, kad relatyvinės teorijos pirmoji kategorija
vyra netiesa, savaime aišku; nes pagrindas netikras — ir kon-
sekvencijos neteisingos.

Prie antrosios relatyvinės teorijos kategorijos pridera:

Nr. 45. Bausmių apibrėžimas ir t. t. 65

a) Pataisymo teorija. Ji sako, jog bausmių tikslas esąs
pataisyti nusikaltėlis.

Pataisymo teorija yra neteisinga. Tai rodo štai kas: Vie-
na, kartais bausmės visai nepataiso nusikaltėlio. Antra, bau-
džiama net tada, kai nusikaltėlio negalima pataisyti. Trečia,
valdžios dalykas labiausiai yra rūpintis visuomenės, o ne pri-
vatiniais reikalais. Ketvirta, veda prie nesąmonės, būtent, prie
to, kad nepataisomųjų nusikaltėlių nebereikia nė bausti — baus-
mė pasilieka be tikslo,

b) Pabaidymo teorija. Ji sako, jog baudžiama tam, kad būtų
nubaidyta nuo nusikaltimų.

Bet tai tik iš dalies tėra tiesa, nes bausmės turi dar kitų
ir net svarbesnių tikslų.

c) Apgailos teorija. Ta teorija bausmių tikslu laiko apgailą.
Nusikaltimas suardąs teisių tvarką. Todel reikią reakcijos tei-
sių žaizdoms užgydyti ar teisių tvarkai atitaisyti,

Čia užteks vienos pastabos, būtent, kad nežinoma, ką kal:
bamoji apgaila reiškia. Juk apgaila dažniausiai daroma už nuo-
dėmes. Tai sąžinės sritis. Gi mes esam išorinėj srity. Taigi.

d) Reikalo teorija (Notwendigkeitstheorie), kuri tvirtina,
jog bausmių tikslas esąs atitaisyti visuomenės ramybė ir tvarka.

Ši teorija yra vienšališka, kaip ir pataisymo teorija.

3) Mišri teorija, kuri visai yra teisinga, sako, jog bausmių
tikslas esąs pataisyti nusikaltėlis ir nubausti už nusikaltimą.
Tai bendrai.

Jeigu plačiau kalbėsim apie bausmių tikslą, tai pasaky-
tina dar štai kas: a) Pirmaeilis iš vidaus, taigi ir esminis bet
kurių bausmių tikslas yra nubausti už nusikaltimą, kas atitaiso
ir apsaugoja visuomenės tvarką. b) Pirmaeilis iš lauko baus-
mių tikslas yra pataisyti nusikaltėlis. c) Dar esama antraeilių
bausmių tikslų, taip visuomeninių, taip privatinių, pav., nu-
baidyti kiti nuo nusikaltimų ir t.t. d) Tiek pirmaeilis iš lauko,
tiek antraeiliai bausmių tikslai gali būti artimesni (proximi) ir
tolimesni (remoti), veizint į tai, ko pirmiausia ir stačiai no-
rima arba siekiama, Pav., medicinalinėsę bausmėse artimesnis
tikslas yra pataisyti nusikaltėlis.

5

66 II. Bausmės. Nr. 45.

Tas dalykas, kad pirmaeilis iš vidaus bet kurių bausmių
tikslas yra nubausti už nusikaltimą, arba atitaisyt ir apsau-
goti visuomenės tvarka, matyt iš pačios valdžios ga-
lios bausti. Iš tikrųjų, visų valdžios galių pamatas
yra visuomenės gerovė. Tai gerovei apsaugoti leidžiami įsta-
tymai. Gi šių vainikas yra bausmės. Įstatymus leidžiant, akys
visada turi būti įsmeigtos į visuomenės gerovę. To paties turi
veizėt ir baudžiamoji galia, Kitaip kalbant, įeigu pačią baudžia-
mąją galią valdžia turi visuomenės naudai, tai bausdama nie-
kada negali užmiršti visuomenės gerovės. Bet visuomenės
gerovė labiausiai pridera nuo jos tvarkos. Todel ir baudžia-
moji galia turi veizėt į visuomenės tvarką. Toliau, jau gamtos
įstatymų kiekvienas gyvulys nesąmoningai ginasi mio savo
užpuolikų. Nuo to neatsilieka nė žmogus ir jau primo primi puola
ant savo gyvybės užpuoliko. Teisių tvarka yra visuomenės
gyvenimo pradas ir pagrindas. Kas ant jos užpuola, paliečia
pačią visuomenės ekzistenciją. Visuomenė nenoromis turi kelti
kardą prieš savo užpuoliką. Bet visuomenė yra lyg mažametė,
kur pati negali veikti ar ką daryti. Jai atstovauja valdžia.
Taigi valdžia ir turi ginti visuomenę nuo užpuolikų — bausti.
Dar toliau, nusikaltimas sudrumstė visuomenės ramybę, kur
bijomasi, kad šiandienykštis nusikaltimas gali atsikartoti rytoj
ir tam pačiam asmeniui ar kitiems padaryti bloga. Todel vi-
suomenei nuraminti reikia bausti jos užpuolikai,

Valdžia bausdama gali ir turi turėti dar ir kitų tikslų, at-
sieit, pirmaeilį iš lauko, arba pataisyti nusikaltėlį, ir antraeilių.
Nes jai turi rūpėti tai, kad visuomenė ne tik ekzistuotų, bet
dar tobulėtų.

3. Jeigų nūnai grįšime prie bažnytinių bausmių, tai pasa-
kytina štai kas:

a) Pirmaeilis iš vidaus, taigi ir esminis, bažnytinių bausmių
tikslas yra nubausti nusikaltėlis už nusikaltimą, arba atitaisyt
ir apsaugoti bažnytinės visuomenės tvarka, Tai rodo kan. 2215
žodžiai: „„...ir būtų nubaustas už nusikaltimą". Tą pat rodo
bendri ir ką tik kalbėtieji bausmių tikslo įrodymai (sub 2).
Net medicinalinėse bausmėse, kur pirmiausia ir stačiai norima

Nr. 46 Bausmių apibrėžimas ir t. t. 67

pataisyti nusikaltėlis, vis delto kyšote kyšo tikslas nubausti
nusikaltėlis už nusikaltimą.

b) Pirmaeilis iš lauko bažnytinių bausmių tikslas yra pa-
taisyti nusikaltėlis. Medicinalinėse bausmėse jis eina net arti-
mesniu tikslu. Tuo dalyku Bažnyčia rūpinasi daugiau, nekaip
valstybė. Taip ir turi būti, nes Bažnyčios tikslas yra ne tik
bažnytinės visuomenės gerovė, bet taipogi kiekvienas Žmogus
padaryti tobulas ir išganyti.

Kai kurie kanonistai be restrikcijos sako, jog pataisyti mu-
sikaltėlis esąs pirmaeilis bausmių tikslas ir tik paskum einanti
bažnytinės visuomenės tvarka'). Bet tai tvirtina be įrodymų ir
augščiau mūsų kalbėtieji dalykai griauna tokias kalbas.

c) Antraceilis bažnytinių bausmių tikslas yra žmonės nu-
baidyti nuo nusikaltimų — prieš nusikaltimą, grasinant nubau-
sti, gi nusikaltus, tikrumoį baudžiant.

46. Padala, — Bažnytinės bausmės skirstomos šiaip:

a) Tikslo atžvilgiu — medicinalinės arba cenzi-
ros (p. medicinales seu censurae), kur pirmaeilis iš lauko
bausmių tikslas, t. y. pataisyti nusikaltėlis, eina artimesniu
tikslų; baudžiamosios (poenae vindicativae), kur labiau-
siai veizima į pirmaeilį iš vidaus bausmių tikslą — nubausti
nusikaltėlis, ir baudžiamosiospriemonėsir apgai-
los (remedia poenalia et poenitentiae), kur norima užbėgti
nusikaltimui už akių. Be to, apgaila kartais gali atstoti baus-
mes. Tada ii yra artima baudžiamosioms bausmėms. — Todel
kan. 2216 sako: „Bažnyčia baudžia nusikaltėlius :

1". Medicinalinėmis bausmėmis arba cenzūromis;

2". Baudžiamosiomis bausmėmis;

3. Baudžiamosiomis priemonėmis ir apgailomis."

b) Prigimties atžvilgiu — dvasinės (spirituales), kur
atimamas dvasinis labas, ir pasaulinės (temporales), kur
atimamas pasaulinis labas.

c) Pažymėjimo atžvilgiu — pažymėtos (determinatae)
ir nepažymėtos (indeterminatae). „Bausmė vadinasi:

1) Pav.: L Sole, De delietis et poenis, n. 66; R. Salucei, II di-
ritto penale, Subiaco 1926, 67.

58

68 II. Bausinės. Nr. 46.

„„.„Pažymėta, jeigu pačiame įstatyme ar įsakyme ji yra
taksatyviai paskirta; nepažymėta, jeigu ji paskirti būtų įsako-
mai ar neisakomai (sive praeceptivis sive facultativis verbis)
paliktą protingai teisėjo ar vyresniojo nuožiūrai" — kan, 2217,
SL n. 1.

Valstybės įstatymuose įprastai nėra nepažymėtų bausmių.
Kitaip vargu ir gali būti, nes ten teismas griežtai išskirtas nuo
įstatymų leidybos.

d) Baudimo būdo atžvilgiu — „Zvykio (latae sententiae),
jeigu pažymėta bausmė taip būtų pridėta prie įstatymo ar įsa-
kymo, jog į ią būtų įkrintama pačiu padaromojo nusikaltimo
įvykiu..." — kan, 2217, Š 1, n. 2, ir „... Išsprendžiamoji (ie-
rendae sententiae), įeigu ji turi būti paskirta teisėjo ar vyres-
niojo" — kan 2217, Š 1, n. 2.

Kalbamajam dalykui suprasti reikia prisiminti tai, kad baus-
mėse esama trijų veiksnių. būtent: įstatymo leidėjo, teisėjo ir
kaltininko. Pirmasis išleidžia bausmes, antrasis jas išspren-
džia, tretysis yra pasyvus bausmės subjektas. Bet kartais pats
įstatymas eina teisėjo pareigas ir bausmė paskiriama nusikaltė-
liui tuo pačiu momentu, kai nusikalstama. Tai daroma tam, kad
sėkmingiau būtų užbėgta nusikaltimui už akių ar išrautos arba
išnaikintos visuomenės piktažolės.

„Bausmė visada suprantama esanti išsprendžiamoji, nebent
jeigu pažymėtai būtų pasakyta, jog ji esanti įvykio ar užsi-
traukiama pačių įvykiu ar pačiomis teisėmis, ar būtų varto-
jami kiti į tai panašūs žodžiai" — kan. 2217, $ 2. Nes įvykio
bausmės yra išimtis, gi išimtys turi būti žinomos.

iKą tik cituotas kan. 2217, $ 2 kalba ne taksatyviai, tik pa-
vyzdžiui. Tai rodo jo žodžiai „ar būtų vartojami kiti į tai pa-
našūs žodžiai". Todel bausmė laikoma esanti įvykio štai kada:
jeigu pasakyta, jog ji užsitraukiama !u0/ ar nuo fo meto už-
gulusi laikanti nusikaltėlį; jeigu pasakytas pats baudimas,
pav., „ekskomunikuojame“, „suspenduojame“ ir t. t, ir jei-
gu kalbama į nusikaltėlį, lyg jis būtų jau pasmerktas, pav.,
„težino, kad yra ekskomunikuotas", „habeatur tamguam ex-
commiunicatus", „excommunicatio tenet", „maneat excommu-

Nr.46. Bausmių apibrėžimas ir t. t. 69

micatus", „subiaceat excommunicationi". Paskutinįjį dalyką
rodo pasyvi žodžio „subiacere" reikšmė ir tai, kad jo bausmės
kartais rezervuojamos kitam asmeniui. (Gi išsprendžiamosios
bausmės taip rezervuoti negali teisėjas ar vyresnysis. Bent
taip buvo iki šiolei ir neturime pamato manyti, kad tas dėsnys
šiandien jau esąs pakeistas. Atbulai, bausmė bus išsprendžia-
moji: jeigu ji liepiama paskirti, pav., „excommunicetur“, „SU-
spendatur" ir t. t.; jeigu grasinama nubausti, pav., draudžiama
kas nors daryt ir kitaip žadama nubausti nepažymėta ar net
pažymėta bausme; jeigu pasakyta „manet excommunicatus".
Paskutiniojo dalyko pamatas yra tai, kad žodis „manet“ gali
reikšti taip esamąjį, taip būsimąjį laiką ir aiškiai meišskiriamas
teisėjas. Bet jeigų pasakyta, iog „reum manere excommunica-
tionis" ir t. t., ir drauge pažymėta, kad ta bausmė esanti re-
zervuota, tai bausmė laikytina įvykio. Nes teisėjas, savo nuo-
žiūra paskirdamas bausmę, niekada jos nerezervuoja vyres-
niajam.

Jeigu abejojama, ar bausmė esanti įvykio ar išsprendžia-
moji, tai laikytina išsprendžiamąja. Nes paskutinioji yra leng-
vesnė, gi bausmės yra aiškintinos prielankiai nusikaltėliui.

Padarinio. atžvilgių įvykio ir išsprendžiamosios bausmės
skiriasi nuo viena antros tuo, kad pirmosios saisto nuo pat
nusikaltimo įvykio, gi antrosios — nuo pasmerkimo dienos.
Tik visai, taip sakant, įvykio bausmės pilnačiai kartais reikia
teisiniu būdu paskelbti pati bausmė, kaip matysime žemiau.

e) Autoriaus atžvilgiu — „7eisių (a iure), įeigų pažymėta
bausmė paskiriama paties įstatymo, neveizint į tai, ar ji yra
įvykio ar išsprendžiamoji; ab homine, jeigu paskiriama spe-
cialinio įsakymo būdu ar pasmerkiamuoju teismo išsprendimu,
nors ji būtų determinuota teisių; todel ta išsprendžiamoji (fe-
rendae sententiae) bausmė, kuri yra pridėta prie įstatymo, prieš
pasmerkiamąjį išsprendimą yra Vien teisių (a iure tantum), pa-
skum teisių ir kartų a6 hominė, tik laikoma lyg ab homune“
— kan, 2217, Š I, n. 3.

Čia paaiškintini yra kai kurie žodžiai, būtent, pasakyta:

70 II. Bausmės. Nr. 47.

Viena, jeigu pažymėta bausmė paskiriama
pačio įstatymo. Čia įstatymas suprantamas taip visuo-
tinis, taip dalinis, pav., vyskupijos ir t. t.

Antra, ab homine, jeigu paskiriama specia-
linio įsakymo būdu. Tas įsakymas suprantamas asme-
ninis (praeceptum personale). Nieko nekalbama apie genera-
linį įsakymą, kuris duodamas bendruomenei ar kuopai arba vi-
suomenės daliai (comminitati). Bet jeigu palyginsime mūsų
kan. 2217, Š 1, m. 3 su kan. 2245, Š$ 2 ir 4, tai pamatysime,
kad Kodeksas I. C. generalinio įsakymo įvykio cenzūras laiko
teisių (a iure). Nes kan. 2245, $ 4 sako, jog įvykio cenzūra
tėsanti rezervuota tada, kai tai įsakymo pažymėtai pasakyta,
gi cenzūra ab homine visada esanti rezervuota.

Trečia, tik laikoma lyg ab homine, t. y. juridinių
padarinių atžvilgiu,

1) Atleidimo atžvilgiu — rezervuotos ir nerezer-
vuotos.

47. Pritaikinimas. — 1. „Baudžiant tebūna laikomasi tei-
singos proporcijos nusikaltimo atžvilgiu, atsižvelgiant į atsa-
kingumą, papiktinimą ir skriaudą; todel turi būti kreipiamas
dėmesys ne tik į įstatymo obiektą ir svarbumą, bet taipogi į
nusikaltėlio amžių, mokslą, išlavinimą, lytį, šiaipjau būklę, dva-
sios būklę (status mentis), įžeidžiamojo asmens ar nusikaltėlio
dignitatę, siektąjį tikslą. nusikaltimo vietą ir metą, ar nusikaltė-
lis tai padarė paimtas aistros ar didelės baimės, ar jis gailėjosi
nusikaltęs ir stengėsi išvengti blogų nusikaltimo padarinių ir
į tai panašu" — kan. 2218, Š$ 1. Tie dalykai įvardyti ne
taksatyviai, tik pavyzdžiui; nes pasakyta: „ir į tai panašu",
Tai mažnę visa yra nagrinėta augščiau, įvairiuose nn. Tik kai
kas bepasakytina.

Šiaip jau „poena decernere" pridera įstatymų leidėjui;
nes teisėjas ne „decernit“, tik „infligit“ bausmes. Bet nagri-
nėjamame kan. 2218, $ 1 „poena decernere" pridera teisėjui,
0 ne įstatymų leidėjui. Tai rodo mūsų skyriaus rubrika,

Nr. 48. Bausmių apibrėžimas ir t. t. 71

Šiaipjau būklė suprantama taip socialinė, taip ekonominė.
Pav., suponuojama, jog kaimietis mažiau težinąs įstatymų ir
mažiau tėsąs blogos valios, nekaip miestelėnas.

Dar pastebėtina, jog paskiriant bausmes, reikia kreipti
dėmesys į lyti. Tiesa, šiaipiau blogos valios, užsispyrimo ir
priemonių atžvilgiu moteriškės nusikalsdamos kartais toli pra-
lenkia vyriškius. Todel jų atsakingumas negali būti mažes-
nis už vyriškių. Tik moteriškės gali mažiau Žinot įstatymų
ar mažiau būt išlavintos, nekaip vyriškiai, ir tik tuo titulu būti
mažiau atsakingos. Bet vis delto ne visa, ką gali pakelti ar
pridera vyriškiui, tai gali pakelti ar pridera mmoteriškei. Tai
ir atsimintina.

2. „Ne tik tai, kas pateisina nuo viso atsakingumo, bet
taipogi ir tai, kas pateisina nuo didelės nuodėmės, pateisina
taipogi muo bet kurios įvykio ar išsprendžiamosios bausmės
net išorinėj srity, jeigu tai būtų įrodyta toj srity" — kan, 2218,
S 2. Tai sąžinės srity visada pateisina. Išorinėj srity visada
reikia įrodyti, jog nebūta didelės nuodėmės — iki tolei įsta-
tymo sulaužytojas laikomas nusikaltėliu. Kalbamasis dalykas
visai pateisina nuo atsakingumo del to, kad visų mažmožių iš-
vengti yra morališkai negalima ir už juos atsakyti būtų per-
daug skaudų ir sunku.

3. „IĮžeidimas kits kito atsilygina, nebent jeigu viena ša-
lis turėtų būti nubausta už didesnį įžeidimą, sumažinus reikale
bausmę" — kan. 2218, $ 3. Taip ir žmonių manoma ir da-
roma. Bausmė gali būti sumažinta, tik ne visada tai darytina.
Sumažinti galima tada, kai ii yra pažymėta.

48. Aiškinimas. — 1. Baudžiamosios teisės aiškintinos
suglaustai. Apie tą dalyką 49 taisyklė, R. I., in VI" kalba šiaip:
„In poenis benignior est interpretatio facienda". Tą pat sako
kan, 19 ir 2219, $ 1. Paskutinysis skamba: taip pat, kaip ką
tik cituota 49 teisių taisyklė, būtent: „Bausmės aiškintinos
prielankiau", vadinasi, nusikaltėliui. Todel jeigu visą dalyką
gerai ištyrus, tebebūtų abejojama baudžiamojo įstatymo bu-
vimu ar tysa (teisių abejonė) ar nusikaltimu (ar nusikaltimas
esąs tikras ir visai padarytas ir t. t. — įvykio abejonė), tai
negalima bausti.

72 II. Bausmės. Nr. 48.

2. „Bet ieigu abejojama, ar bausmė, paskirta kompeten-
tingo vyresniojo, esanti teisinga ar ne, tai laikytinasi hbaus-
mės abiejose srityse, išskyrus apelacijos atvejį in suspensivo"
— kan. 2219, $ 2. Nes spėjama, kad vyresnysis teisingai
einąs savo pareigas.

3. Kas pasakytina apie tikrai neteisingas bausmes?

Neteisinga bausmė būna tada, kai baudžia nekompetentin-
gas vyresnysis ar be teisingos priežasties, ar nesilaikoma tam
tikros procedūros. Jeigu trūksta teisingos priežasties ar teis-
mo kompetencijos ar substancialinės io procedūros, tai baus-
mė yra neteisi mga ir netikra (iniusta et invalida). Jeigu te-
trūksta atsitiktinio proceso dalyko, tai bausmė yra neteisinga,
bet tikra. Jeigu nubausta del savaime netikros priežasties, tik
ji yra teisinių būdu įrodyta išorinėj srity, tai bausmė vadi-
masi neteisinga materialine prasme, bet tikra formaline prasme.

Senai kalbama apie neteisingą bausmę. Jair prieš Gra-
tianą, matyti, buvo laikytinasi neteisingos bausmės. Ją tik
galėjo atšaukti teisinis vyresnysis. Gratianus neteisingą
ekskomuniką pradėjo skirti „ex animo, ex ordine, ex causa"
ir pirmasis moksliškai nagrinėjo šį klausimą. Jis ir dekretistai
tvirtino, jog čia esą laikytinasi cenzūros daugiau iš pagarbos
valdžios, nekaip „ob intrinsecam vim". Tik Huguccio jau
atvirai sako, jog net tikriausiai neteisinga ekskomunika sai-
stanti. Tą mokslą toliau vystė dekretalistai (labiausiai nuo
Inocento III), gi glosatoriai parėmė įrodymais, Todel anuo
metu kanonistai neberanda jokio įuridinio skirtumo tarp tei-
singos ir neteisingos bausmės. Išimtis buvo tik viena, būtent,
„error intollerabilis patenter expressus""). Tik paskiau dau-
gelis dekretalistų ima sakyti, jog jokios verčios esanti bausmė,
paskirta del aiškiai (manifeste) neteisingos priežasties. Čia
prišoksta valstybė. Ji pasisavina teisę nuspręsti, ar bažny-
tinės bausmės esančios teisingos ar ne, ir neteisingus Baž-
nyčios išsprendimus nepripažinti ar nevykdyti. Tas dalykas,

1) C. 40, X, de sententia excommunicationis, V, 39: c. 36, X, de officio
et potestate iudicis delegati, I, 29; c. 2, de sententia excommunicationis,
suspensionis et interdicti, V, 11, in VI*,

Nr. 48. Bausmių apibrėžimas ir t. t. 13

žinoma, sukėlė daug ginčų tarp 'Bažnyčios ir valstybės. Pa-
galiau, XIV—XV amžiaus ekskomunikų savivalės padarė ne-
'bepakenčiamą senovės atmosferą ir greit paėmė viršų ta nuo-
monė, kuri neigė teisingos bausmės galią. Čia pasidarbavo
Gerson, Hieronimus Savonarola, Caietanus,
Hadrianus VI, Soto ir galop Suarez.

Kodeksas I. C. kan. 2219, $ 2 pažymėtai tekalba apie vieną
neteisingos bausmės atvejį — kai abejojama, ar bausmė, pa-
skirta kompetentingo vyresniojo, esanti teisinga ar ne. Bet
tuo kaip tik įsaistytai pripažįsta, kad kitais atvejais neteisingos
bausmės nebūtinai tėra laikytinasi. Tai bendrai.

In specie pasakytina štai kas : a) Žinomai (notorie) netei-
singa ir netikra bausmė yra įokia taip sąžinės, taip išorinėj
srity. Todel galima ios nesilaikyt ir neužsitraukiama jokių
kitų bausmių ar iregularitatės, užsitraukiamų už nesilaikymą
teisingų ir tikrų tokių bausmių. b) Jeigu bausmė yra paskirta
del teisingos priežasties, tik ta priežastis yra slapta ir tei-
siniu būdu neįrodyta išorinė srity, tai skirtina: įeigu ji yra
įvykio, tai saisto sąžinės srity; ieigu ab homine, yra jokia ir
nesaisto niekatroj srity. c) Bausmė, neteisinga materialine
prasme, tik tikra formaline prasme visai nesaisto sąžinės srity.
Išorinėj srity viešai reikia jos laikytis. Bet tai ne išspren-
dimu, tik prigimties įstatymu, kurs liepia vengti papiktinimo
ir savaime viešai niekų nelaikyti vyriausybės, Atbulai, tokia
bausmė nesaisto nė išorinėi srity slapta. Nesaisto ji taipogi vie-
šai prie tų asmenų, kurie Žino bausmės neteisingumą, ar toj vie-
toj, kur bausmė nežinoma ar viešai ir bendrai žinoma jos netei-
singumas ir asmens nekaltumas. Bet ir reikiant laikytis kal-
bamosios bausmės, neužsitraukiama jokių bausmių, iregulari-
tatės ir kitų juridinių padarinių, kurie yra susiję su nesilai-
kymu tokios bausmės. Taip būna net tada, kai išorinėj srity
priešinga išsprendžiama'),

Fr. Wernz, lus decretalium, VI nn. 162 ir 171; IL Chelodi, Ius
poenale, n. 23; G. Cocchi, Commentarium, V n. 27; R. Salucei,
II diritto penale, 87—88,

74 II. Bausmės. Nr. 48.

4. „Negalima vieno asmens bausmės taikinti kitam as-
meniui ar vieno atvejo — kitam atvejui, nors būtų esama
tokio pat ar met svarbesnio pamato, neliečiant kan. 2231 įsa-
kymo" — kan. 2219, $ 3. Čia draudžiami paplečiamai aiš-
kinti įstatymai. Išimtis — bendrininkai, kur, nors įstatymas
teįvardija vieną asmenį, vis delto bausmė saisto visus principa-
linius bendrininkus ir dalyvius, nebent jeigu kas kita būtų pažy-
mėtai pasakyta įstatymo (kan. 2 231). Be to, kan. 20 baudžiamo-
siose teisėse neleidžia naudotis jokiomis papiklomomis teisėmis,
pav., generaliniais teisių pradais, Kūrijos stilium ir t. t. Todel
jeigu nėsama baudžiamojo įstatymo, tai nieku būdu negalima
nė bausti.

V SKYRIUS.

Vyresnysis, kurs gali bausti (de Superiore

potestatem coactivam habente)
(kan. 2220 — 2225).

49. Medžiaga. — 1. Aktyvus bausmių subjektas, 2. Tam
tikri atvejai, 3. Teisėjo galia, 4. Bausmių kiekybė ir 5. Bū-
das bausmėms paskelbti ir paskirti.

50. Aktyvus bausmių subjektas. — 1. Kan. 2 220, $ 1 sako:
„Kas gali išleisti įstatymus ar duot įsakymus, tas taipogi gali
prijungti bausmes prie įstatymo ar įsakymo..." Vadinasi,
baudžiamuosius įstatymus ir įsakymus gali leisti tie, kurie turi
jurisdikciją išorinėj srity. Todel tai gali štai kas: papa, vi-
suotinis susirinkimas, plenarinis ar provincialinis susirinkimaš
ir, bendrai, ordinarai. Jiems duota ta galia del to, kad be baus-
mių daug įstatymų ar įsakymų nueitų vėjais.

Atbulai, negali leisti baudžiamųjų įstatymų ir įsakymų ir,
bendrai, net šiaip jau bausti arba paskirti bausmės šie asmens:
a) Teisėjas; mes „kas tegali vien teisti, tas tegali teisių dės-
niais pritaikinti bausmes, teisiniu būdu išleistas" — kam. 2 220,
$S 1. Tai išplaukia jau iš pačios teisėjo prigimties. Tik tam
tikrais atvejais teisės leidžia teisėjui išleisti baudžiamuosius
dekretus ar įsakymus. Tai kan. 1640, $ 2, 1665, $ 2, 1845,
1986. b) „Generalinis vikaras be specialinio mandato negali
bausti (non habet potestatem infligendi poenas)" — kan. 2 220,
S 2. Čia žodis „infligere" reiškia tą pat, ką „decernere", t. y.
išleisti baudžiamasis įstatymas ar įsakymas. Tai rodo nagri-
nėjamojo skyriaus rubrika. Be to, generalinis vikaras negali

16 II. Bausmės. Nr. 50.

nė tikrąja prasme „infligere“ bausmių arba bausti, nes jis ne-
gali teisti (plg. kan. 1573, $ 1). c) Kardinolai, nes neturi juris-
dikcijos. To jie negali net savo tituluose. d) Arkivyskupai
savo provincijos sufraganijose. Išimtis — kanoniškai vizituo-
dami anas sufraganijas, gali bausti už žinomus nusikaltimus
(crimina notoria) ir viešus ir žinomus įžeidimus (manifestas
et notorias offensas) jo paties ar saviškių (kan. 274, n. 5).
e) Vyskupai negali bausti išimtųjų vienuolių, išskyrus tam tik-
rus atvejus (kan. 616, $ 2, 619, 631, 1425, $ 2). f) Klebonai
ir kiti dvasiškiai. g) Vienuolių vyriausybė, išskyrus tuos, ku-
riams leidžia teisinės jų konstitucijos, ir augštuosius išimtųjų
kunigų vienuolių vyresniuosius.

2. „Kas gali leisti įstatymus, tas savo jurisdikcijos ribose
ne tik prie savo ar pirmatako, bet taipogi del tam tikrų aplin-
kybių prie Dievo ir Bažnyčios įstatymo, išleisto augštesnės
valdžios ir turinčio galią teritorijoj, gali pridėti tam tikrą ar
padidinti paskirtą bausmę" — kan. 2221. Savaime aišku, kad
tai daryti galima su savais ir savo pirmatakų įstatymais. Bet
tą pat galima padaryti kartais ir sw augštesniais įstatymais.
Tik čia reikia tam tikrų aplinkybių — aplinkybių, kurios rei-
kalautų padidinti jau esamą bausmę ar net naujai išleisti baus-
mę. Tokios aplinkybės bus, jeigu anų įstatymų visai ar labai
retai tebūtų laikomasi arba būtų papiktinimas. Tokiais at-
vejais, be abejojimo, anų įstatymų leidėjas ar augštesnė val-
džia pati turėtų išleisti ar padidinti bausmes. Bet jiems sunku
sužinoti visos vietos ir laiko aplinkybės. Todel tam reikalui
atlikti pačios teisės duoda galią Žemesniems įstatymų leidė-
jams, kurie stovi arčiau kalbamųjų aplinkybių. Tik, žinoma,
vartojant ką tik cituotąjį kanoną, reikia laikytis proporcijos
tarp nusikaltimo ir bausmės. Pagaliau, patartina tokie manevrai
tedaryti tikrame reikale, būtent, tada, kai būtų tikrai nau-
dinga ar reikalinga didelei negerovei ar didelėms dalykams
pašalinti (plg. kan. 2214, $ 2 ir 2247). Gi jeigu Apaštališ-
kasis Sostas jau būtų išleidęs sau rezervuotą cenzūrą, tai or-
dinarams visai draudžiama paskirti sau rezervuotą kitą cen-
zūrą už tą pat nusikaltimą (plg. kan. 2247, $ 1).

Nr.51. Vyresnysis, kurs gali bausti. 17

51. Tam tikri atvejai. — 1. Negalima bausti be baudžia-
mojo įstatymo. Tai juridinis nusikaltimo elementas. Jį atstoja
ar prilygsta baudžiamasis įsakymas. Taigi mėsant baudžia-
mojo įstatymo ar įsakymo, reikale nubausti pirma reikia įspėti,
kad tai nebebūtų daroma ir neigiamu atveju neklausa būsiąs nu-
baustas. Ir tada tik nepaklausius tegalima bausti. Nes kan. 2 222,
S 1 sako: „„...Kaltininkas tegalimas bausti tada, kai įis pirma
įspėtas, iog, sulaužęs įstatymą, būsiąs nubaustas įvykio ar iš-
sprendžiamąia bausme, vis delto sulaužytų įstatymą".

Tik dvieių tėsama atveju, kai be baudžiamojo įstatymo ar
įsakymo ir, met pažymėtai neįspėius, galima nubausti, būtent,
papiktinus kitus ar šiaip jau sulaužius tam tikrai didelį kurį
įstatymą; mes tas pat kan. 2222, Š 1 sako: „Nors įstatyme
nebūtų pridėtos jokios sankcijos, vis delto teisinis vyresny-
sis, net pirma nepagrasinęs bausme, gali bausti teisinga kokia
bausme, jeigu būtų papiktinimas ar to reikalautų tam tikras
didelio įstatymo sulaužymas..." Nes čia pats papiktinimas
ir įstatymo įžeidimo didumas šaukte šaukia nubausti negerai
pasielgusį asmenį, arba atitaisyti sugriautą visuomenės tvar-
ką, kad kiti taip nebedarytų. Pagaliau, čia pats įstatymas
bendrai įspėja, iog tais atvejais bus baudžiama tam tikromis
bausmėmis. Taigi jeigu nori, esama ir įspėjimo.

2. „Taipogi toks pat teisinis vyresnysis, nors tik apy-
tikrai tebūtų nusikalsta ar kriminalinis tikrai padaryto nusi-
kaltimo ieškinys būtų įsisenėjęs, ne vien gali, bet net turi ne-
švęsti dvasiškio, kurio nežinoma tinkamumo, ir išvengti pa-
piktinimui uždrausti dvasiškiui eiti šventas pareigas (exerci-
tium sacri ministerii) ar net pašalinti nuo pareigų teisių tai-
syklėmis; visa tai šiuo atveju nėra bausmė" — kan. Z 222,
S 2. Kas pasakyta apie nešventimą dvasiškio, tas pat a for-
tiori taikintina pasaulininkui, einant tonsūros ar žemųjų šven-
timų; nes tai yra laipsniai į kunigystę (plg. kan. 973, Š$ 1).

Ką tik cituotas kan. 2222, $ 2 išleidžia administratyvines
taisykles, kas daryti tam tikrais atvejais.

Pirmojo dalyko, būtent, kad tam tikrais atvejais negalima
švęsti dvasiškio, pamatas yra štai kas; Vyskupas tegali švęsti

78 II. Bausmės. Nr. 52.

tik tą. apie kurį yra morališkai įsitikrinęs iš pozityvių įro-
dymų, kad jis kanoniškai tinka (canonice idoneus est). Kitaip
nusidėtų ir galimas laikyti įšvęstojo nuodėmių bendrininku (plg.
kan. 973, $ 3). Bet įeigu kalbamasis kandidatas apytikrai ar
tikrai būtų nusikaltęs, tik jam nubausti už tą nusikaltimą me-
būtų galima iškelti kriminalinio ieškinio del nusikaltimo įsi-
senėjimo, tai mieku būdu vyskupas negali morališkai įsitik-
rinti, kad anas asmuo kanoniškai tinkąs būti įšvęstas, ir todel
negali jo tikrumoj švęsti. Antrojo dalyko pamatas yra pa-
garba šventų pareigų ir tai, kad sėkmingai joms eiti reikia
būti be dorovės dėmių ar net šventas, kaip yra šventos pa-
čios pareigos. Kitaip dvasiškio darbas teduos minusus — pa-
piktinimas. Tokie šašai reikia gydyti, uždraudžiant eiti šven-
tas pareigas, ar tokios piktažolės reikia visai išrauti, paša-
linant nuo pareigų.

Kalbamosioms pareigoms uždrausti nereikia jokios pro-
cedūros. Tas pat pasakytina apie kalbamąjį visišką pašali-
nimą muo pareigų. Išimtis — įeigu pašalinamosios pareigos
būtų tokios, nuo kurių pašalinant teisių šiaip jau reikalaujama
laikytis tam tikros procedūros, pav., pašalinant kleboną.

Visi tie dalykai nėra bausmės tikrąja prasme — nei šven-
timų suspensa mei visiškas pašalinimas nuo pareigų; nes čia
nebaudžiama už nusikaltimą, tik taip daroma bažnytinės vi-
suomenės gerovei.

52. Teisėjo galia, paskiriant bausmes. — 1.Ką teisėjas
gali, paskirdamas bausmes, kalba kan. 2 223,

2. Bendra taisyklė: „Teisėjas, paskirdamas bausmes, ne-
gali padidinti pažymėtos bausmės, nebent jeigu to reikalautų
nepaprastos padidinančios aplinkybės" — kam. 2223, $ 1. Nes
bausmė padidinti yra ne kas kita, kaip išleisti tam tikras
įstatymas: gi teisėjo tėra dalykas pritaikinti bausmės. Išim-
ties pamatas yra tai, kad baudžiant reikia laikytis proporcijos
tarp nusikaltimo ir bausmės (plg. kan. 2218). Juk čia nesi-
kreipsi į įstatymo leidėją spragai užkišti — pačios teisės tu-
rėjo duoti galią teisėjui padidinti pažymėtą bausmę,

3. In specie:

Nr 53. Vyresnysis, kurs gali bausti. 79

1) „Jeigu įstatymas, išleisdamas išsprendžiamąją bausmę,
kalba leidžiamai (verbis facultativis), tai teisėjo išminčiai ir
sąžinei paliekama ji paskirti ar, bausmei esant pažymėtai, su-
mažinti" — kan. 2223, $ 2.

2) „Jeigu įstatymas kalbėtų įsakomai (verbis praecep-
tivis), tai bausmė įprastai yra paskirtina; bet paliekama tei-
sėjo ar vyresniojo sąžinei ir išminčiai štai kas:

17. Bausmės paskyrimas atidėti labiau tinkamam laikui,
jeigu, per greit nubaudus nusikaltėlį, būtų numatoma kilsiant
daugiau bloga" — kan. 2223, $ 3. Nes kitaip baudimas ne-
pasiektų bausmių tikslo, būtent, užuot pataisius visuomenės
tvarką dar labiau įi būtų sugadinta. Kalbamasis bloga su-
prantamas visuomeninis ar privatinis.

„2“. Nebausti, ieigu nusikaltėlis visai būtų pasitaisęs ir
atitaisęs papiktinimą arba valstybės pakankamai nubaustas ar
numatoma jį nubausiant" — kan. 2223, $ 3. Nes čia bausmių
tikslas jau pasiektas. Tik ieigu nusikaltėlis yra dvasiškis ir
numatoma jį būsiant nubaustą valstybės, tai dažniausiai dar
reikia paskirti baudžiamoji kokia bausmė ar uždrausti eiti
augštieji šventimai. Kitaip dažnai sunku atitaisyti papikti-
nimas,

„3“. Sumažinti pažymėta bausmė ar vietoj jos pavartoti
baudžiamoji kuri priemonė ar paskirti kuri apgaila, įeigu būtų
tokia aplinkybė, kuri žymiai sumažintų atsakingumą, ar jeigu
nusikaltėlis būtų pasitaisęs ar nubaustas valstybės, tik tada
teisėjas ar vyresnysis tepaskiria mažesnę kokią tinkamą baus-
mę" — kan. 2223, $ 3.

3) „Paskelbti įvykio bausmė, bendrai, paliekama vyres-
niojo išminčiai; bet, prašant suinteresuotai šaliai ar reikalau-
jant visuomenės gerovei, turi būti nuspręstas paskelbiamasis iš-
sprendimas" — kan, 2223, $ 4. Pav., visuomenės labas rei-
kalauja paskelbti įvykio bausmę, esant papiktinimui.

53. Bausmių kiekybė, — 1. „Įprastai būna tiek bausmių,
kiek yra nusikaltimų" — kan. 2224, $ 1. Taigi jeigu tepada-
romas vienas nusikaltimas, tai tėsama ir vienos bausmės; jeigu
padaromą daug nusikaltimų, tai ir bausmių esama daug ir tai

80 It Bausmės. Nr. 53.

tiek, kiek yra nusikaltimų. Gi nusikaltimų bus tiek, kiek su-
laužoma atskirų baudžiamųjų įstatymų. Pav., vagystė, žmog-
žudystė ir šventvagystė yra trys atskiri nusikaltimai ir jeigu
jų du ar visi trys būtų padaryti, tai ir užsitraukiama ar bau-
stina dviejų ar visų ių bausmėmis. Taipogi daug nusikaltimų
būtų, jeizu kas tą pat nusikaltimą atkartotų „non incontinenti,
sed ex intervallo“.

2. Atbulai, vienas nusikaltimas tebus šiais atvejais:

a) Jeigu tas pat nusikaltimas atkartojamas „incontinenti".
Tai būna tada, kai jis atkartojamas tuo pačių impetu ir su-
manymu (propositu), pav., įeigu kas tuo pat atveju daug kartų
reališkai įžeistų dvasiškį ar tame pat pykty ištartų daug įžei-
džiančių žodžių ir t. tt Nes kalbamasis atkartojimas laiko ir
intencijos atžvilgių materialine prasme susilieja į vieną nusi-
kaltimą. Bet tai visai pasakytina tik išorinėj srity. Sąžinės
srity gali būti ikas kita.

b) Tęsiantysis nusikaltimas (delictum continuum seu per-
manens), kur, nors iš karto įvyksta visas dalykas, bet vis
delto sudaroma nuolatinė tam tikra būklė, priešinga įstaty-
mams, pav., konkubinatas ir bigamija.

c) Įprastas arba kolektyvus nusikaltimas (delictum habitu-
ale seu collectivum), kur, atkartotinai sulaužant tam tikrą įsta-
tymą, pasidaro įpratimas (habitus) nesilaikyti to įstatymo,
pav., smuklės lankymas.

d) Kai vienu veiksmu paliečiama daug asmenų ar daiktų,
kuriuos saugoja vienas įstatymas, pav., įžeidimas dviejų dva-
siškių kartu. Tai apytikresnia.

e) Jeigu daug atskirų veiksmų, kurie savaime yra nusi-
kaltimai, eina priemonėmis vienam nusikaltimui padaryt ir tai
įvyksta „incontinenti", tai susilieja su galutiniu nusikaltimu,
kuriam tarnauja. Pav., draudžiamų ginklų laikymas, barniai
ir mušimas sueina į žmogžudystės nusikaltimą.

3. Kalbamasis įstatymas, kur tiek esama bausmių, kiek
yra nusikaltimų, visai tetaikintinas įvykio bausmėse. Išspren-
džiamosiose, labiausiai baudžiamosiose bausmėse jo laikytis
kartais būtų per žiauru ar nusikaltėliui nepakeliama. Todel

Nr. 54. Vyresnysis, kurs gali bausti. 81

kan. 2224, $ 2 sako: „Bet ieigu iš nusikaltimų daugybės susi-
dėtų perdaug didelė krūva paskirtinų bausmių, tai protingai
teisėjo nuožiūrai paliekama ar paskirti visų didžiausia baus-
mių, pridėjus reikale kurią apgailą ar baudžiamąją priemonę,
ar sumažinti bausmės teisingose ribose, atsižiūrint į nusikal-
timų skaitlių ir didumą". Sumažinti bausmės reiškia
tos, kurios yra skiriamos už atskirus nusikaltimus. Taip pat
kalba daugelis šiandienykščių valstybių kodeksų.

4. Galop, „Jeigu bausmė būtų išleista taip už kėsinimąsi
nusikalsti, taip už pabaigtą nusikaltimą, tai, šį padarius, nu-
baustina yra ta bausme, kuri yra išleista už pabaigtą nusikal-
timą" — kan. 2224, $ 3. To dalyko pamatas yra tai, kad
kėsinimasis nusikalsti yra ne kas kita, kaip priemonė galu-
tinai nusikalsti; gi priemonė susilieja su tuo dalyku, kurs no-
rimas įvykdyti arba padaryti, už ką ir teatsakoma.

54. Būdas bausmėms paskelbti ir paskirti. — Paskelbti
įvykio ar paskirti išsprendžiamoji bausmė tegalima proceso
keliu ir tai, laikantis visos kriminalinės proceso tvarkos. Nes
tas dalykas yra labai svarbus. Todel reikia didelio atsar-
gumo, kad ko nepaliestų neteisingumo nuodai ir būtų užbėgta
už akių bet kokioms vyresniųjų ir teisėjų savivalėms.

Kalbamoji taisyklė taikintina taip visuotinių, taip dalinių
teisių, taip generalinio įsakymo bausmėms.

Jeigu bausmė nėra teisių, tik ab homine, t. y. kai paski-
riama dalinio įsakymo būdu, tai įvykio bausmei paskelbti ar
išsprendžiamajai bausmei paskirti užtenka rašto ar prie dviejų
liudytojų. Išimtis — bausmės ex informata conscientia, kur
einama tam tikromis taisyklėmis, būtent, kan. 2 193,

Kalbamasis dalykas Kodekso I. C. išreikštas šiaip: „Jeigu
bausmė būtų paskelbiama ar paskiriama proceso keliu, tai te-
būna laikomasi kanonų, kurie kalba apie teismo išsprendimus;
jeigu įvykio ar išsprendžiamoji bausmė būtų paskiriama da-
linio įsakymo būdu, tai įprastai tebūna paskelbiama ar pa-
skiriama raštu ar prie dviejų liudytojų, įvardijant bausmės
priežastis, neliečiant kan. 2 193 įsakymo" — kan. 2 225.

6

VI SKYRIUS.

Pasyvus bausmių subjektas

(de subiecto coactivae potestati obnoxio)
(kan. 2226—2235).

55. Medžiaga. — 1. Bendrai, 2. Išimtys, 3. Kuomet užsi-
traukiama bausmė, 4. Priežastys, pateisinančios muo bausmių,
5. Bendrininkų bausmės, 6. Bausmės paskelbimo padariniai ir
7. Kuomet galima bausti ir t. t.

56. Bendrai. — 1. Kan. 2226, $ 1 sako: „Bausmės, pri-
dėtos prie įstatymo ar įsakymo, saisto tą, ką saisto įstatymas
ar įsakymas, nebent jeigu jis pažymėtai būtų išskiriamas".

Ką saisto šiaipiau bažnytiniai įstatymai, kalba kan. 12—14.
Jie skamba šiaip:

Kan. 12: „Visai bažnytiniai įstatymai nesaisto tų, kurie
nėra pakrikštyti, ir tų pakrikštytųjų, kurie pakankamai neturi
proto ar, nors ir turėtų proto, nėra sukakę septynerių metų
amžiaus, nebent jeigu kas kita pažymėtai būtų pasakyta teisių".

Kan. 13: „Š$ 1. Generaliniai įstatymai saisto visur visus
tuos, kuriems jie yra išleisti.

S 2. Tam tikros teritorijos įstatymai tesaisto tuos, ku-
riems jie yra išleisti ir kurie ten turi buveinę ar lyg buveinę ir
dar tikrumoj (actu) ten yra, neliečiant kan. 14 įsakymo".

Kan. 14: „$ 1. Keleivių:

1'. Nesaisto daliniai jų teritorijos įstatymai, kitur išvykus,
nebent jeigu jų nesilaikymas kenktų savoi teritorijoj ar įsta-
tymai būtų asmeniniai.

2. Nesaisto nė tos teritorijos įstatymai, kur jie yra, iš-
skyrus tuos, kurie nustato visuomenės tvarką ar determinuoje
sutarčių (actuum) formą.

Nr. 56. Pasyvus bausmių subjektas. 83

3. Bet saisto generaliniai įstatymai, nors jie neturėtų ga-
lios jų teritorijoj; atbulai, nesaisto, įeigų būnamojoj vietoj jie
neturi galios.

S 2. Perėjūnus saisto tie generaliniai ir daliniai įstatymai,
kurie turi galią būnamojoj vietoj".

Kan. 14, Š 1, n. 1 žodžiai „nebent jeigu jų nesilaikymas
kenktų savoj teritorijoj" reiškia štai ką: nors kas fiziškai ne-
būtų savo teritorijoj, tik teisių fikcija būtų moraline prasme
laikomas ten esančiu, tai vis delto saisto dalinės jo teritorijos
teisės ir Ikonsekvenčiai daliniai baudžiamieji įstatymai, pav.,
vyskupo bausmės už nedalivavimą dieceziniame sinodę ar kle-
bonų nerezidavimą savo parapijoj,

Dar reikia atsiminti kan. 1566, $ 2, kuris sako: „Nors
kaltininkas nusikaltęs iš tos vietos pasišalintų, vis delto vie-
tos teisėjas turi teisę šaukti jį teisman ir nutarti jam išspren-
dimą". Vadinasi, nors nusikaltėlis išvyktų į svetimą terito-
riją, vis delto galimas nubausti.

Ką saisto įsakymai, kalba kan. 24. Jis skamba šiaip: „Įsa-
kymai, duotieii atskiriems asmenims, saisto visur tuos, ku-
riems yra duoti, tik teismo keliu negalima reikalaut jų laikytis
ir baigiasi, pasibaigus įsakytojo teisei, nebent jeigu jie būtų
duoti teisiniu raštu ar prie dviejų liudytojų".

Pastaba. — Negalima bausti mirusieji, nes jie ne-
bėra Bažnyčios valdiniai. Tiesa, pirmaisiais amžiais ir
mirusieji būdavo ekskomimikuojami ir t. t., įeigu mirdavo
meatsiteisę už nusikalstuosius veiksmus ar tik tada ati-
dengus jų nusikaltimą. Be to, nuo XII amžiaus viduriniais
amžiais, net mirusiam eretikui būdavo daromas procesas ir,
ji pasmerkus, būdavo atkasami kaulai ir sudeginami. Bet
tai ne bausmės. Tai daryta ne nusikaltėliui nubausti, tik
kitiems nubaidyti nuo tokių nusikaltimų"). Dar toliau, mi-

1) Taip pat galimas išaiškinti senovės baudimas kai kurių nekaltųjų
asmenų, pav., eretikų vaikų, kur, tiesą pasakius, dažnai tebūdavo atimama
tai, į ką nebūdavo turima tikros teisės. Šiandien bebaudžiama tik už
pačių nusikaltimus,

6"

84 II. Bausmės. Nr. 56.

rusieji būdavo paleidžiami nuo cenzūrų, kurias buvo Už-

sitraukę tebegyvendami. Tai būdavo daroma tam, kad nu-

sikaltėlis būtų galimas krikščioniškai palaidot ir viešai
už jį melstis.

2. „Nors paskesnysis įstatymas atšaukia pirmesnįjį ir būtų
nusikalsta prie pirmesniojo įstatymo, vis delto taikintinas tas
įstatymas, katras yra prielankesnis nusikaltėliui" — kan. 2 226,
S 2. Nes jeigu pirmesnysis baudžiamasis įstatymas buvo sun-
kesnis, tai tą sunkumą ar pliusą, kas sudaro sunkesnįjį baus-
mės svorį, nuima paskesnysis įstatymas — bebaudžiama už
likučius. Pav., prieš Kodeksą I. C. už susituokimą prie pa-
storiaus buvo ekskomunika, rezervuota Apaštališkajam Sostui.
Šiandien už tai irgi yra ekskomunika, tik rezervuota ordi-
narui. Taigi, nūnai ordinaras gali atleisti net aną ekskomu-
niką, užsitrauktą prieš Kodeksą I. C. Toliau, jeigų paskesny-
sis baudžiamasis įstatymas būtų sunkesnis, tai jis su viša savo
našta negali gulti ant to nusikaltėlio, kurs ne prie jo nusikalto:
„Leges respiciunt futura, non praeterita..." — kan. 10, Pa-
galiau, nusikaltėlis negalėjo numatyti paskesniojo įstatymo, kurs
vyra sunkesnis. Todel įam mažiau tebūta blogos valios.

Be to, „Jeigu paskesnysis įstatymas atšauktų įstatymą
ar vien bausmę, tai paskutinieji (įstatymas ar bausmė) tuoj
išnyksta, nebent jeigu būtų jau užsitraukta cenzūra" — kan.
2226, $ 3. Nes kuriam galui ir bebausti, įeigu baudžiamosios
teisės jau atšauktos. Tik jau užsitrauktosios cenzūros palik-
tos bendrosioms taisyklėms, nes į0s pašalinamos tik abso-
tiuciją (plg. kan. 2248, $ 1).

3. Užsitraukta ar paskirta bausmė laiko nusikaltėlį visur.
Tai pasakytina, neveizint į tai, ar ji yra visuotinių ar dalinių
teisių, generalinio ar dalinio įsakymo ir t. t. Pav., įeigu vietos
ordinaras suspenduoja dvasiškį, tai šis nebegali laikyti šv. mi-
šių ne tik toj vyskupijoi, bet ir kitur arba svetimose vysku-
pijose. Nes kan. 2226, $ 4 sako: „Bausmė saisto visur..."
Išimtis — „„..nebent įeigų kas kita būtų pažymėtai pasa-
kyta" — kan. 2226, $ 4. Pav., jeigu būtų pasakyta, jog baus-
mė tesaistanti N. teritorijoj.

Nr.57. Pasyvus bausmių subjektas. 85

Be to, užsitraukta ar paskirta bausmė nesibaigia, pasi-
baigus bausmės išleidėjo ar paskirėjo teisei. Išimtis — jeigu
kas kita būtų pažymėtai pasakyta. Nes ištisas kan. 2226, $ 4
sako: „Bausmė saisto nusikaltėlį visur, net pasibaigus vyres-
niojo teisei, nebent jeigu kas kita būtų pažymėtai pasakyta".
Taip, bausmė baigiasi, pasibaigus kalbamojo vyresniojo teisei,
k. a. jam mirus, atsisakius nuo vietos, jį perkėlus ar pašalinus
muo pareigų ir t.t, šiais atvejais: a) jeigu bausmė paskirta
sw pažymėjimu „ad beneplacitum nostrum" arba „gdonec vo-
luero": b) ieigu bausmė buvo paskirta dalinio įsakymo būdu,
tik me raštu ar prie dviejų liudytojų, ir c) generalinis baudžia-
masis įsakymas tam tikram atvejui, nes šie įsakymai tėra
laikiniai*).

57. Išimtys. — Kan. 2227, $ 1 sako: „Bausmės paskirti
ar paskelbti tiems, apie kuriuos kalba kan, 1557, $ 1, vien
papos tėra dalykas". Gi kan. 1557, $ 1 skamba štai kaip:
„Vien papos dalykas tėra teisti šie asmens:

19. Augščiausi tautų valdovai, jų vaikai ir dukters ir ar-
timiausi tų valdovų įpėdiniai", pav., karaliai, prezidentai ir t. t.
Kanonistai čion įima taipogi augščiausių tautų valdovų pa-
čias*). Pamatas — jeigu vaikai privilegijuojami, tai juo labiau
Čia įimtinos yra jų motynos.

„27. Kardinolai;

3". Apaštališkojo Sosto legatai ir... vyskupai, net titu-
iariniai",

Kalbant konkrečiau, visi kalbamieji asmens, išskyrus kar-
dinolus ir vyskupus, vis delto užsitraukia visas visuotinių tei-
sių bausmes. Tik joms paskelbti ar paskirti reikia papos, kurs
lai padaro pats ar per kitą. Atbulai, jie visi su kardinolais ir
vyskupais įimtinai yra laisvi nuo dalinių baudžiamųjų teisių, iš-
leistų ne papos, ir baudžiamųjų įsakymų, irgi duotų ne papos.

1 Plg. G. Cocchi, Commentarium in Codicem Iuris Canonici,

Taurinorum Augustae 1920, I n. 83.
2) Pav, I. Noval, De processibus, n. 64.

86 II. Bausmės. Nr. 58.

Visuotiniai baudžiamieji įstatymai ir bausmės kardinolus
teliečia tada, kai tai pažymėtai pasakyta įstatymo. Nes kan.
2227, $ 2 sako: „Jeigu nėra pažymėtai įvardyta, tai kardi-
nolai neįeina į baudžiamuosius įstatymus..." Pavyzdys —
kan. 2332. Be to, nėsant pažymėtai įvardyta, „,...vyskupai
irgi neįeina į įvykio suspensos ir interdikto bausmes" — kan.
2227, $2. „Ouia periculosum: est episcopis et eorum superiori-
bus, propter executionem pontificalis officii guod freguenter
incumbit, ut in aliguo casu interdicti vel suspensionis incurrat
sententiam ipso facto'“). Įvardytos tokios bausmės pavyzdys
— kan. 2370. Atbulai, vyskupus saisto ekskomunika ir kitos
įvykio ir išsprendžiamosios bausmės.

I pastaba. — Nors augščiausi tautų valdovai, vy-
skupai ir k. čia paleidžiami nuo kai kurių bausmių, bet vis
delto turi laikytis to, kas baudžiamojo įstatymo ar įsa-
kymo įsakoma — išskiriama tik pati bausmė.

II pastaba. — Rytų Bažnyčios nariai turi savo
baudžiamuosius įstatymus. Jie nėra pasyvūs baudžiamųjų
Vakarų Bažnyčios įstatymų subjektai. Išskiriami tik S.
C. S. Officii kompetencijos sritis (plg. kan. 1247 ir 255,
S 2).

58. Kuomet užsitraukiama bausmė. — „Į bausmę, paskirtą
įstatymo, teiįkrintama tada, kai visai pabaigtai nusikalstama
sulig pačiu įstatymu" — kan. 2228.

Taigi:

a) Už neigiamą veiksmą baudžiama tik tada, kai visai
yra praėjęs metas padaryti ar įvykdyt įsakytas dalykas, Pav.,
jeigu būtų baudžiama už brevioriaus neatkalbėjimą, tai bausmė
tebūtų užsitraukiama, pasibaigus dvyliktai valandai nakties;
nes tik tada pabaigtai nusikalstama.

b) Jeigu nusikaltimas būtų toks, kurs padaromas žodžiais,
pav., piktžodžiavimas, erezija ir t. t., tai įprastai tada laikoma
nusikaltus, Kai patys žodžiai ištariami lūpomis ir tai taip, jog
Jeigu kas ten būtų buvęs, būtų galėjęs girdėti ar pajausti,

1) C. 4, de sententia excommunicationis, V, 2, in VI?,

Nr. 59. Pasyvus bausmių subjektas. 87

c) Jeigu nusikaltimas yra toks, kurs padaromas kokiu kitu
veiksmu (aligwo opere), tai skirtina, ar tai yra vien įvykis,
pav., žmogžudystė, ar veiksmas, pav., iungtuvės, krikštas
ir t. t.

Jeigu nusikaltimas yra vien įvykis, tai už iį bausmės už-
sitraukiamos ne tada, kai sumanoma, rengiamasi ar jau da-
roma, tik tada, kai visai nusikalstama. Tiesa, ieigu baudžiama
už patį kėsinimasi, tai, žinoma, jau vien už iį užsitraukiama
bausmė. Bet tai yra tam tikras atskiras nusikaltimas, Pa-
galiau, ir čia rengimasis kėsintis dar nebus pats kėsinimasis
ir todel vien už tai neįkrintama į bausmes už kėsinimąsi.

Jeigu nusikaltimas yra vien veiksmas, tai tam veiksmui
turi iš esmės nieko netrūkti nei io prigimties nei teisių atžvilgiu.
Taigi kalbamasis veiksmas turi būti tikras, o ne joks; nes,
pav., pats netikras pardavimas ar krikštas yra niekis. Išimtis
— jeigu įstatymas draustų ir naikintų patį veiksmą. Bet čia,
tiesą pasakius, baudžiama ne tiek už veiksmą, kiek už įvykį
arba tam tikrą kėsinimąsi padaryti tai, kas yra draudžiama.
Tik to įvykio ar neva kėsinimosi prigimčiai turi nieko iš esmės
netrūkti, t. y. bent prigimties įstatymu turi būti tikras.

59. Priežastys, pateisinančios nuo bausmių. — 1. „Tyčia
norėtas įstatymo ar vien bausmės nežinojimas nepateisina nuo
jokios įvykio bausmės, nors įstatyme būtų žodžiai, apie ku-
riuos kalba $ 27 — kan. 2229, $ 1. Nes tas nežinojimas nė
trupučiuko nesumažina atsakingumo. Jis net laikytinas pa-
didinančia aplinkybe. Juo labiau kallbamasis nežinojimas ne-
pateisina nuo išsprendžiamųjų bausmių, nes įvykio bausmės
yra žiauresnės už išsprendžiamąsias.

Seniau manyta, kad tyčia norėtas nežinojimas pateisinąs
nuo cenzūrų. Ta nuomonė kai kuriems atrodė apytikresnė').
Nūnai dalykas nuspręstas jų nenaudai.

Atbulai, paleidžia nuo bet kurių įvykio bausmių tos prie-
žastys, kurios visai pateisina nuo atsakingumo, pav., bepro-

1 Pav.: IL D'Annibale, Summula theologiae moralis, Reate 1874,

L.I.n.282; H. Noldin, De poenis ecclesiasticis', Oeniponte 1908, n. 24;
M. Lega, De delictis et poenis?, n. 42 Ir k.

88 II. Bausmės. Nr. 59.

tystė (kan. 2201), nepašalinamas įstatymo nežinojimas (kan.
2202), atsitiktinumas (kan. 2203, $ 2), vaikystė, absoliutinė
prievarta (kan, 2205, $ 1), kai kurios aistros (kan. 2 206), tei-
sinis gynimasis ir t. t.

2. „Jeigu įstatyme būtų žodžiai: praesumpserit, ausus fue-
rit, scienter, studiose, temerarie, consulto egerit ir į juos pa-
našūs, kurie reikalauja visiško žinojimo ir laisvės, tai bet koks
atsakingumo sumažėjimas iš proto ar valios pusės paleidžia
nuo įvykio bausmių" — kan. 2229, $ 2. Panašūs pateisina-
mieji žodžiai bus, pav., pertinaciter (kan. 2317, 2331), fraude
et dolo (kan. 2361), malitiose (kan. 2374), de industria
(kan. 2351).

Labai daug baudžiamųjų Kodekso I. C. įstatymų turi pa-
teisinamuosius žodelius. Dažniausiai vartojama „scienter", daž-
nai „praesumpserit“, rečiau „ausus fuerit", gi „studiose“, „te-
merarie" ir „consulto" tevartojama prieškodeksinių bažnytinių
teisių šaltiniuose.

Pateisinamieji žodeliai reiškia tai, kad tam. nusikaltimui rei-
kalaujama visiško žinojimo ir visai laisvos valios. Todel ir
„--.bet koks atsakingumo sumažėjimas iš proto ar valios pu-
sės paleidžia nuo įvykio bausmių" — kan. 2229, S 2, Bet ne-
reikalaujama, kad atsakingumas taip sumažėtų, iog pateisintų
nuo didelės nuodėmės. Ne; užtenka net bet kiek sumažėti.

Kas sumažina žmogaus atsakingumą iš proto ar valios pu-
sės, kalba bendrieji Kodekso I. C. kanonai (kan. 2 199—2 209).
Tai mes jau nagrinėjome (nn. 13—29). Pavyzdžiai — kalčiau-
sias nežinojimas (ignorantia crassa vel supina — plg. kan. 2 229,
S 3, n. 1), labai kaltas nežinojimas (ignorantia non crassa aut
supina), mažai kaltas nežinojimas (ignorantia levis), dėmesio
neatkreipimas ir klaida (tokiais pat atvejais, kaip ir nežinoji-
mas — plg. Kan. 2202), neleistinas neatsargumas (kan. 2 203,
S 1), mažametystė (nebent jeigu kas kita būtų žinoma — kan.
2204), perdėtas gynimasis ir provokacija (kan, 2 205, $ 4), lais-
vai ar tyčia nesukeltos arba nekurstomos aistros (kan, 2 206),
tyčia nenorėtas ir nevisiškas pasigėrimas ir į jį panašios kitos
proto perturbacijos (kan. 2 201, $ 3), silpnaprotystė (kan. 2 201,

Nr. 59. Pasyvus bausmių subjektas. 89

S 4), ne visai sėkmingas atšaukimas įtakos nusikaltimui (kan.
2209, Š 5), bendrininkai padėjėjai (kan. 2 209, $ 4); didelė baimė,
reikalas ir didelė skriauda ir net tada, kai veiksmas yra iš vi-
daus blogas ar niekais verčiamas tikėjimas ar bažnytinis auto-
ritetas, ar yra sielų skriauda (kan. 2 205, $$ 2—3) ir t. t.

Jeigu baudžiamasis įstatymas turi pateisinamuosius žode-
lius, tai atsakingumo sumažėjimas pateisina nuo įvykio baus-
mių. Nesvarbu, ar ios yra medicinalinės ar baudžiamosios. At-
bulai, vis delto nepateisina nuo išsprendžiamųjų bausmių.

Kai kurie kanonistai sako, jog kalbamuoju atvejų didelė bai-
mė nepateisinanti nuo įvykio bausmių tada, kai veiksmas esąs
iš vidaus blogas ar niekais verčiamas tikėjimas ar bažnytinis
autoritetas, ar esanti sielų skriauda'). Bet tai yra netiesa, ką
rodo kan. 2205, $ 3, ir 2229, $ 2, plg. kan. 2229, S 3, n. 3.

Dar kai kurie sako, jog kalbamuoju atveiu net maža baimė
ir maža skriauda ar reikalas paleidžiąs nuo įvykio cenzūrų,
jeigu veiksmas nėsąs iš vidaus blogas, niekais neverčiamas ti-
kėjimas ir bažnytinis autoritetas ar nėsą sielų skriaudos“). Tai
irgi ne tiesa, Nes: a) Kan. 2205, S$ 1—3, kurs kalba apie bai-
mės įtaką atsakingumui, visai nemini mažos baimės. b) Į mažą
baimę išorinėj srity visai nekreipiama akies. c) Kitaip gantumi
pasakyti, jog kiekvienas lapo drebėjimas pateisinąs nuo kalba-
mųjų mūsų bausmių — bausmės nueitų niekais. d) Priešingos
nuomonės silpuumas — kalbama be teisingų įrodymų. Tiesa,
rodoma senovė. Bet baudžiamosiose teisėse ji mums ne už-
tarėja (n. 2).

3. „Jeigu įstatymę anų žodelių (pateisinamųjų) nebūtų" —
kan. 2229, $ 3, tai:

1) „Įstatymo ar vien bausmės nežinojimas, įeigu būtų kal-
čiausias (ignorantia crassa vel supina), nepateisina nuo jokios

1) Pav.: „Ius Pontifieium“, V (1925) 119—132: F. M. Cappello, Tres
guestiones circa censuras; E, Eichmann, Das Sirafrecht, 70.

2 Pav.: Pr. Cerato, Censurae vigentes ipso facto a Codice Iuris
Canonici excerptae2, Patavii 1921, 31; F. M. Cappello, Tractatus ca-
nonico-moralis de censuris iuxta Codicem luris Canonici2, Taurinorum
Augustae 1925, n. 62.

00 II. Bausmės. Nr. 59.

įvykio bausmės; jeigu nebūtų kalčiausias (si non fuerit crassa
vel supina), tai pateisina nuo medicinalinių, tik ne nuo bau-
džiamųjų įvykio bausmių" — kan. 2229, $ 3, n. 1. Atbulai, ne-
pateisinama nuo išsprendžiamųjų medicinalinių bausmių. Juo
labiau nepateisinama nuo išsprendžiamųjų baudžiamųjų baus-
mių. Be to, čia kalbama apie pašalinamą norėtą nežinojimą, At-
bulai, nepašalinamas ir pašalinamas nenorėtas įstatymo nežino-
jimas paleidžia taip nuo įvykio, taip nuo išsprendžiamųjų baus-
mių (plg. kan. 2202, $ 1). Galop, jeigu įstatymo nežinojimas
būtų mažai kaltas (ignorantia levis), tai pateisina nuo bet ku-
rios įvykio ir išsprendžiamosios bausmės; nes kan. 2218, $ 2
sako: „Ne tik tai, kas pateisina nuo viso atsakingumo, bet
taipogi kas pateisina nuo didelės nuodėmės, pateisina taipogi
nuo bet kurios įvykio ar išsprendžiamosios bausmės net iš-
orinėj srity, jeigu tai būtų įrodyta toj srity". Gi mažai kaltas
nežinojimas kaip tik yra be didelės nuodėmės.

Kas pasakyta apie nežinojimą, tas pat pasakytina ir apie
klaidą ir dėmesio neatkreipimą (plg. kan. 2202, $ 3).

Kodel tas įstatymo ar vien bausmės nežinojimas, kurs nėra
kalčiausias, pateisina nuo medicinalinių, tik ne muo baudžia-
mųjų įvykio bausmių, tai išteka iš pačių bausmių prigimties.
Nes medicinalinėmis bausmėmis tebaudžiami tik tie, kurie yra
užsispyrę (contumaces), t. y. kurie niekina cenzūras, kaip pa-
matysime žemiau. Kas cenzūros nežino, tas negali jos nė nie-
kinti — mėra užsispyrėlis ir konsekvenčiai, už ką bebausti. At-
bulai, baudžiamosiose bausmėse nereikalaujama užsispyrimo.
Todel nėra pamato nusikaltėliui paleisti nuo bausmės.

2) „Pasigėrimas, neleistinas neatsargumas, silpnaprotystė,
aistros užpuolimas, jeigu, neveizint į atsakingumo sumažėjimą,
veiksmas vis delto būtų labai kaltas, tai nepateisina nuo įvykio
bausmių" — kan. 2229, $3, n. 2. Tie dalykai taksatyviai įvar-
dyti. Juo labiau jie nepateisina nuo išsprendžiamųjų bausmių.
Pagaliau, kalbamieji dalykai tepateisina nuo bausmių tik tada,
kai nėsama didelės nuodėmės (plg. kan. 2218, $ 2).

3) „Didelė baimė, jeigu nusikaltimas niekais verstų tikė-
jimą ar bažnytinį autoritetą, ar būtų sielų skriauda, visai ne-

Nr. 60. Pasyvus bausmių subjektas. 91

paleidžia nuo įvykio bausmių" — kan. 2229, $ 3, n. 3. Juo labiau

tai pasakytina apie išsprendžiamąsias bausmes, nes jos yra
lengvesnės už įvykio bausmes.

Pastaba. — „Nors kaltininko nesaistytų įvykio cen-

zūros $ 3, n. 1 (kan. 2229), bet tai reikale nekliudo pa-

skirti tam tikra kitą bausmė ar apgaila" — kan. 2229, $ 4.

4. „Nepribrendę asmens pateisinami nuo įvykio bausmių
ir tebūna labiau taisomi auklėjamomis bausmėmis, nekaip cen-
zūromis, ir kitomis didesnėmis baudžiamosiomis bausmėmis; gi
tie pribrendusieji, kurie juos įvedė sulaužyt įstatymą ar su jais
bendrininkavo musikaltime kan. 2209, Š$ 1—3 norma, patys
užsitraukia įstatymo išleistą bausmę" — kan. 2230.

Nepribrendę asmens neužsitraukia įvykio bausmių del to,
kad jie mažiau tėra atsakingi už pribrendusius (kan. 2204), At-
bulai, jie nepaleidžiami nuo išsprendžiamųjų bausmių — vis
delto šiek tiek yra atsakingi"). Galop, nepribrendę patariami
bausti ne cenzūromis, tik auklėjamomis ir baudžiamosiomis
bausmėmis del to, kad tuo labiau galimi pataisyti jauni žmonės.

60. Bendrininkų bausmės. — 1. „Jeigu daug asmenų ben-
drininkavo musikaltime, tai, nors vienas tebūtų minimas įsta-
tymo, ta pati bausmė liečia taipogi tuos, apie kuriuos kalba
kan. 2209, $$ 1—3, nebent jeigu įstatymas ką kita pažyimėttai
pažymėtų..." — kan, 2231. Taigi principaliniai fiziški ir mo-
rališki bendrininkai baustini ta pačia bausme. Tai pasakytina
net tada, kai vienas nusikaltėlis teminimas įstatymo. Nes jie
visi, kaip žinome, vienodai yr atsakingi ir kalti.

2. Bendrininkai padėjėjai negalimi bausti ta pačia bausme,
kur ir principaliniai bendrininkai. Nes jų atsakingumas tėra ma-
žesnis už principalinių bendrininkų atsakingumą ir baudžiant
reikia laikytis teisingumo proporcijos tarp nusikaltimo ir baus-
mės. Bet bendrininkai padėjėjai vis delto šiek tiek nusikalsta.
"Todel baustini tam tikra bausme. Tik jeigu įstatymas tokios

1) Tik nepribrendę vis delto baustini mažesnėmis ir jų amžiui pro-
porcingomis bausmėmis, kur juo arčiau stovima vaikystės, juo mažiau
tėsama atsakinga.

02 Ii. Bausmės. Nr.61.

bausmės nepažymi, tai jie šiaip jau teisingai nubaustini teisėjo
nuožiūra. Nes kan. 2231 tesia toliau: „Gi kiti (ne principaliniai
bendrininkai) baustini ne ta pačia bausme (kur principaliniai
bendrininkai), tik teisinga kokia kita bausme protinga vyres-
niojo nuožiūra, nebent jeigu jiems įstatymas būtų išleidęs tam
tikrą bausmę". „

61. Bausmės paskelbimo padariniai. — 1. Įvykio bausmė
įgyja savo galią tuoj, kai užsitraukiama. Tai išplaukia iš pa-
čios ios prigimties — pačių įvykiu užsitraukiama. Tik prieš
paskelbimą įvykio bausmė neturi visų žuridinių padarinių. Apie
tą dalyką kan. 2232, $ 1 kalba šiaip: „Medicinalinė ar bau-
džiamoji įvykio bausmė pačiu įvykiu laiko nusikaltėlį abiejose
srityse jau nuo tada, kai jis pasijimta nusikaltęs; tik prieš pa-
skelbiamąjį išsprendimą nusikaltėlis pateisinamas nuo bausmės
laikymosi tada, kai jos laikytis negali be nešlovės, ir išorinėj
srity niekas megali iš io reikalauti, kad laikytųsi bausmės, ne-
bent jeigu nusikaltimas būtų žinomas (notorium), neliečiant kan.
2223, $ 4 įsakymo".

Taigi įvykio bausmės prieš paskelbimą nesaisto nusikal-
tėlio šiais atvejais:

1) Nusikaltėtis gali nesilaikyti bausmės tada, kai jos lai-
kytis negali be nešlovės; mes jau prigimties įstatymu niekas
negali būti priverstas išduoti pats savęs.

Tam dalykui, kad būtų sužinota, ar kurios bausmės laiky-
tis galima ar ne be nešlovės, įvykio bausmes galime skirstyt
į pozityvias ir negatyvias. Pirmosios bus tada, kai be nusi-
kaltėlio paties ar kito asmens negalimos įvykdyti, pav., kalė-
jimas, pinigų bauda ir t. tt Antroji bus tada, kai atimama tu-
rima teisė, pav., oficija, beneficija, jurisdikcija, teisė balsuoti,
arba kai asmuo padaromas negalingu ką daryti ar pasiekti,
pav., būti beneficiatu, teisėju ir t. t. Įprastai be nusikaltėlio ne-
šlovės negalima nelaikytis pozityvių ir tų negatyvių bausmių,
kurios atima jau turimą teisę. Kitų negatyvių įvykio bausmių
laikytis ne tiek tėra pavojinga nusikaltėlio šlovei.

Išimtis — nusikaltėlis visada turi laikytis įvykio bausmės
tada, kai nusikaltimas yra žinomas įvykio ar teisių žinojimu.

Nr.61. Pasyvus bausmių subjektas. 93

Nes pirmuoju ir kartais antruoju atveju pats nusikaltėlis nu-
plėšia savo šlovės šildą ir abiejais atvejais, nesilaikydamas
bausmės, dar daugiau įžeistų jos likučius.

Pav.: vyskupas pačiu įvykiu įkrito į ekskomuniką. Tada
šis šiaip jau nebegali nieko švęsti, administruoti sutvirtinimo
sakramento, skirti kunigų, teisti ir t.t. Bausmė dar nepaskelbta
ir jis neišduodamas pats savęs ar be nešlovės nieku būdu ne-
gali laikytis bausmės. Pasakiau „nieku būdu negali laikytis
bausmės". Vadinasi, niekaip negali neiti savo pareigų — ne-
gali pasiteisinti ligos priedanga ar teisiniu būdu kur nors išvyk-
damas ir t. tt Tada vyskupas, iki bausmė bus teisinių būdu
paskelbta, gali nesilaikyti ekskomunikos. Jeigu ekskomunika
būtų žinoma, tai negalima naudotis ana spraga — vyskupas
būtinai turi laikytis ekskomunikos. Arba, klebonas pačiu įvykiu
nustojo beneficijos. Nusikaltimas nėra žinomas ir nėra teisiniu
būdu paskelbtas, gi neišduodant pačiam savęs ar be nešlovės
negalima laikytis bausmės. Tada klebonas gali pasilikti savo
vietoj, imti įplaukas ir t. t.

2) Nei vyresnysis nei kas kitas negali reikalaut išorinėj
srity, kad nusikaltėlis laikytųsi bausmės. Nes užsitrauktoji
bausmė nėra dar juridiškai žinoma ir nusikaltėlis išorinėi srity
tebėra in possessione laisvos būklės. Išimtis — kai nusikalti-
mas yra žinomas; nes kas žinoma, nebereikia jokių įrodymų.
Atbulai, sąžinės srity vis delto galima reikalauti laikytis įvykio
bausmės, kai tai galima be nešlovės,

2. Kuomet paskelbtinos yra įvykio bausmės, kalba kan.
2223, $ 4 (n. 52).

„Paskelbiamasis išsprendimas atitraukia bausmę iki nusi-
kaltimo įvykio" — kam. 2232, $ 2. Tai svarbu kai kurių baus-
mių padarinių atžvilgiu, pav., beneficiatas turi sugrąžinti nc-
teisingai paimtąsias beneficijos įplaukas. To dalyko pamatas
vyra tai, kad bausmė jau senai užsitraukta, tik dabar juridiškai
paskelbiama,

3. Jeigu paskelbiamasis išsprendimas būtų netikras, tai vis
delto užsitrauktoji bausmė nepasibaigtų arba neišnyktų, tik

94 II. Bausmės. Nr. 62.

nepasiekiama juridinių bausmės paskelbimo padarinių. Tas pat
pasakytina tada, kai teismas visai nepaskelbia įvykio bausmės
del kokios priežasties, pav., teisiniu būdu neįrodžius ir t. t.

62. Kuomet galima bausti ir t. t, — 1. „Negalima paskirti
jokios bausmės, iki bus tikrai sužinota, kad yra nusikalsta ir
nusikaltimas nėra teisiniu būdu įsisenėjęs" — kan. 2233, $ 1.
Todel negalima paskirti išsprendžiamosios bausmės net tada,
kai nusikaltimas tėra abejojamas teisių ar įvykio atžvilgiu, spė-
jamas, apytikris ar net apytikriausias. Kuomet nusikaltimai įsi-
senėja, kalba kan. 1703. Tada daugiausia begalimas taikinti
kan, 2222, $ 2,

2. „Nors tai (nusikaltimas) būtų teisiniu būdu žinomas, vis
delto prieš paskiriant cenzūrą kaltininkas tebūna papeikiamas
ir įspėjamas mesti užsispyręs kan. 2242, $ 3 norma, davus tam
tikrą metą pasitaisyti, jeigu to reikėtų protinga to paties
teisėjo ar vyresniojo nuožiūra; to nepaklausius, galima paskirti
cenzūra" — kan. 2233, $ 2. Taigi paskirti cenzūrai reikia:
a) tikrai žinoti, kad yra nusikalsta, ir b) papeikti ir įspėti, kad
nusikaltėlis mestų užsispyręs. Čia laikytinasi kan. 2242, $ 3.

Įspėjimas (monitio) čia yra ne kas kita, kaip vyresniojo pa-
reiškimas kaltininkui, iog jis būsiąs nubaustas cenzūra, jeigu
nesilaikysiąs tam tikro įstatymo ar įsakymo. Jo reikalaujama
cenzūroms del to, kad jos kaip tik ir skiriamos nusikaltėlio už-
sispyrimui sulaužyti tada, kai niekais laikoma pati cenzūra.
Bet juk nežinoma cenzūra nė galėte negali būti niekais laikoma.
Be to, jeigu kaltininkas metė blogai daręs, tai nebereikia nė
bausti cenzūra.

Prieš Kodeksą I. C., bendrai, reikėdavo trijų įspėjimų su
tam tikrais laikotarpiais (2—3 dienų). Šiandien užtenka vieno
įspėjimo. Tik galima įspėt ir keli kartai. Tada tarpai tarp at-
skirų įspėjimų paskirti yra vyresniojo dalykas. Taip pat jo
yra dalykas paskirti metas, kada, nepaklausius įspėjimo, už-
sitraukiama cenzūra.

Įspėtina yra tam tikra forma, būtent raštu ar žodžiu. Pa-
skutiniuoju atveju dalykas turi būti atliktas prie notaro ar dvię-

Nr. 62. Pasyvus bausmių subjektas, 95

jų liudytojų (plg. kan. 2309, $ 2). Pačiame įspėjime reikia pa-
minėti cenzūra. Įspėjimas įteiktinas pačiam kaltininkui (kan.
1717, $ I). Jo nėsant, įteiktinas jo šeimos nariui ar tarnui,
kuris prižada perduoti raštą (kan, 1717, $ 3). Nėsant niekam
įteikti ar negalint surasti kaltininko, įspėtina yra ediktu
(kan. 1720).

IJeigų įstatymas ar įsakymas būtų pažymėjęs išsprendžia-
mąją cenzūrą, tai nebereikia naujo įspėjimo. ir, teisiniu būdu
įrodžius nusikaltimą, tuoj galima ama bausme bausti'). Čia
įspėja pats įstatymas ar įsakymas.

3. „Kas yra padaręs daug nusikaltimų, tas ne tik turi būti
skaudžiau nubaustas, bet, jeigu protinga teisėjo nuožiūra rei-
kėtų, dar reikia atiduoti priežiūrai ar paskirti baudžiamoji kita
priemonė" — kan. 2234. Jis nubaustinas skaudžiau del to, kad
didesnis yra jo kaltumas (plg. kan. 2208, $ 2). Kartais reikia
atiduoti priežiūrai ar paskirti baudžiamoji kita priemonė, nes
jis parodo esąs blogos valios ir gana pavojingas visuomenei.
Pati priežiūra gali būt įvairi, kaip rodo kan. 1 957.

4. „Už nepasisekusį nusikaltimą ar kėsinimąsi nusikalsti,
nebent jeigu už tai būtų baudžiama skyrium, galima nubausti
tam tikra bausme pagal dalyko didumą, neliečiant kan. 2 213,
S 3 įsakymo" — kan. 2235.

15 Pig. Pontificia Commissio ad Codicis canones autheniice inter-
pretandos, 14 iul. 1922, ad XV (Acta A. S., XIV [1922] 530).

VII SKYRIUS.

Bausmių atleidimas

(de poenarum remissione)
(kan. 2336—2240).

63. Medžiaga. — 1. Bausmių baigimasis, 2. Bausmių at-
leidėjas, 3. Ordinaro galia, 4. Būdas bausmėms atleisti ir
5. Kriminalinio ieškinio įsisenėjimas.

64. Bausmių baigimasis. — 1. Bausmės baigiasi šiaip:
a) Mirus nusikaltėliui. Tai visai pasakytina tada, kai bausmė
vyra baudžiamoji ir asmeninė, Atbulai, realinės bausmės ne vi-
sada ir cenzūros ne visais atžvilgiais tesibaigia. Pav., eksko-
munikuoto negalima katalikiškai laidot ir negalima už jo
vėlę viešai melstis. b) Atlikus bausmę. c) Praslinkus pažymė-
tam metui. Tik taip tėra baudžiamosiose bausmėse. d) Įvyk-
džius ar įvykus sąlygai, įeigu nubausta su sąlyga. e) Atšaukus
baudžiamąjį įstatymą. Išimtis — jau užsitrauktos cenzūros (plg.
kan. 2226, $ 3). f) Įsisenėjus nusikaltimui, tarpiškai įsisenėja ir
bausmė. Betarpiškai bažnytinės bausmės neįsisenėja. Kuomet
įsisenėja nusikaltimai, kalba kan. 1703. g) Atleidžiant bausmę
vyresniajam.

2. Į bausmių atleidimą įeina amnestija, absoliucija ir dis-
pensa. Paskutiniuoju du būdu yra paprasčiausiu bausmėms
atleisti.

Galia atleisti bažnytinės bausmės pareina nuo augščiausios
Bažnyčios galios bausti. Gi tikrumoj bausmės atleidžiamos del
to, kad kartais ir be bausmės įvykdymo pasiekiamas bausmės
tikslas, Taip, cenzūra baudžiama nusikaltėliui pataisyti ir t. t.
Jis pasitaisė. Tai kuriam galui bereikia sveikam vaistų? Bau-
džiama nusikaltėliui nubausti už nusikaltimą, arba visuomenės

Nr. 65. Bausmių atleidimas. 97

tvarkai atitaisyti. Ji atitaisyta. Taigi nusikaltėlis irgi galimas
paleisti nuo bausmės bent del teisingos priežasties.

3. Nuo cenzūrų paleidžiama absoliucija, gi nuo baudžia-
mųjų bausmių — dispensa.

'Kalbamoji absoliucija ir dispensa skiriasi nuo viena antros
štai kuo: a) Absoliucijai prielankios yra teisės. Jos nori, kad
nusikaltėlis, kai tik mes užsispyręs, tuoj būtų paleistas nuo cen-
zūros. Todel būtinai reikia paleisti nuo cenzūros tada, kai nusi-
kaltėlis tinkamai atsiteisia už skriaudas ir atlygina papiktinimą,
apgailauja nusikaltęs ir prašo absoliucijos. Atbulai, dispensai
teisės nėra prielankios — bausmės turi būti atliktos. b) Abso-
liucija yra teisingumo postulatas, kur vyresnysis negali daryti
taip, kaip iam patinka. Dispensa yra malonės sesuo. Todel ii
pridera nuo vyresniojo valios. c) Neteisingai nedavus absoliuci-
jos, galima apeliuot į augštesnį vyresnįjį. Gi atsisakius dispen-
suoti, visai negalima apeliuoti. Tada tik galima kreiptis į vy-
resnįjį (recursum facere ad superiorem) del tokios visuomeni-
nės ar privatinės priežasties, kuri reikalauja paleisti nusikal-
tėlį nuo bausmės.

65. Bausmių atleidėjas. — 1. „Atleisti bausmė, taip abso-
liucija, jeigu būtų cenzūra, taip dispensa, jeigu būtų baudžia-
moji bausmė, tegali tas, kas ją yra paskyręs, kompetentingas jo
vyresnysis ar įpėdinis ir kas turi tokią galią" — kan. 2236, $ 1.

Taigi atleisti bažnytines bausmes gali štai kas:

a) Bausmės paskyrėjas. Todel visuotinių teisių bausmes
atleisti tegali papa. Tai jis gali pats. Bet kalbamuosius reikalus
atlieka respektyvios kongregacijos savo kompetencijos srity ir
Šv. Penitenciarija sąžinės srity. Tas pat pasakytina apie tas
dalinių teisių ar įsakymų bausmes, kurios yra išleistos ar pa-
skirtos Apaštališkojo Sosto. Kitas dalinių teisių ar įsakymų baus-
mes gali atleisti tas, kas jas yra išleidęs ar paskyręs. Pav., nu-
sikalstama svetur. Tos vietos ordinaras nubaudė nusikaltėlį
„ratione fori delicti commissi". Jis ir nuimti tegali tą bausmę.
To padaryti negali toks pat kitas vyresnysis, Negalės net sa-

vas ordinaras.
7

98 Ii. Bausmės, Nr. 65.

b) Kompetentingas bausmės paskyrėjo vyresnysis. Tik jis
turi būti vyresnysis ne dignitatės, bet jurisdikcijos ir bausmės
objekto atžvilgiu, Taigi papa gali atleisti visas bažnytines baus-
mes, bet kieno paskirtas, pav., vietos ordinarų ir t. t.; nes jis
turi augščiausią Bažnyčios jurisdikciją ir galią visame katalikų
pasauly ir visuose bažnytiniuose dalykuose. Be to, arkivysku-
pas arba metropolitas gali atleisti savo sufraganų bausmes kan.
274, nn. 5 ir 7 atvejais, būtent, kanoniškai vizituodamas savo
sufraganijas, gali atleisti sakramentalinėį sąžinės srity vyskųu-
pui rezervuotus atvejus (casus), ir šiaip jau gali nagrinėti kri-
iminalines apelacijas del ių tribunolų išsprendimų. Kitais at-
vejais jis visai negali atleisti savo sufraganų bausmių. Arki-
vyskupas net negali nagrinėti to atvejo, kur jo sufraganas yr at-
sisakęs atleisti ar dispensuoti nuo bausmės,

c) Bausmės paskyrėjo įpėdinis — įpėdinis įstatymo leidimo
ar galios bausti. Tik jis, žinoma, turi būti teisinis.

d) Kas turi paprastą ar įgaliotą tokią galią. Pav., nuodėm-
klausis pačiomis teisėmis gali atleisti nerezervuotąsias cenzūras.

e) „Kas gali paleisti nuo įstatymo, tas taipogi gali atleisti
bausmę, pridėtą prie įstatymo" — kan. 2236, $ 2. Nes 35 tai-
syklė, R. I., in VI" sako: „Plus semper in se continet, guod est
minus": jeigu kalbamasis asmuo gali paleisti nuo įstatymo, kurs
yra principalinis dalykas, juo labiau tai gali padaryti sų jo
priedu, t. y. bausme. Paleisti nuo įstatymo čia suprastina bet
kokių būdu — dispensa, indultu, privilegija ir t. tt Nes Ko-
deksas I. C. neskiria dalyko; todel ir mums nėra ko skirti. Be
to, kalbamuoju atveju prieš nusikaltimą galima paleisti nuo bau-
džiamosios įstatymo dalies, gi po nusikaltimo galima atleisti
jau užsitraukta bausmė; nes Kodeksas I. C. irgi kalba be re-
strikcijos ir bausmės aiškintinos prielankiai nusikaltėliui. Todel
vietos ordinaras, kurs gali dispensuoti nuo rezidencijos įsta-
tymo, taipogi gali atleisti kan. 2381 bausmes už jo nesilaikymą.

f) Kas turi galią dispensuoti nuo įstatymo, tas taipogi gali
atleisti 44 bausmę, kuri yra pridėta prie kito įstatymo ir kliudo
dispensuoti. Bet tai tedera tik šiai dispensai, t. y. tam, kad
būtų galima dispensuoti (plg. kan. 66, $ 3).

Nr. 66. Bausmių atleidimas, 99

2. Atbulai, bausmių negali atleisti šie asmens: a) „Teisė-
jas, kurs ex officio paskiria vyresniojo išleistą bausmę, kartą
paskyrė, tai jau nebegali įos atleisti" — kan. 2236, $ 3. Nes
jis šiuo atveju yra jau atlikęs savo darbą. b) Generalinis vi-
karas negali atleisti vietos ordinaro paskirtų bausmių. Tam
dalykui reikia specialinio mandato.

66. Ordinaro galia. — 1. Ordinarai daug visuotinių teisių
bausmių gali atleisti.

Ir tai:

1) Kan. 2237, $ 1 sako: „Viešais atvejais ordinaras gali
atleisti bendrųjų teisių įvykio bausmes, išskyrus:

1? Atvejus, kurie yra patekę į teismą;

2". Cenzūras, rezervuotas Apaštališkajam Sostui;

3". Bausmes, kurios padaro negalingų gauti ar atima baž-
nytines beneficijas, oficijas, dignitates, pareigas ir teisę balsuoti
ar būt išrinktas, ir amžiną suspensą, teisių nešlovę ar kur at-
imama patronato teisė ir Apaštališkojo Sosto duota privilegija
ar malonė".

Ginčijamasi, ar viešais atvejais ordinarai galį įgalioti kitą
bendrųjų teisių įvykių bausmėms atleisti. Vieni teigia'); kiti
neigia?). Pirmosios nuomonės įrodymas yra tai, kad čia esama
paprastos galios, kuria kaip tik galima įgalioti. Antrieji savo
kalbą remia tuo, jog kam. 2237, $ 2 esą pažymėtai pasakyta:
„gali atleisti pats ar per kitą“, gi čia, t. y. kan. 2237, $ 1
to pažymėta nėsą. Pirmoji nuomonė, mano išmanymu, yra tie-
sa; nes įrodymas yra tikras ir mūsų kanonas pažymėtai ne-
draudžia įgalioti, gi to paties kanono $ 2 pastaba „ar per
kitą" įdėta tik aiškumui.

2) „Gi slaptais atvejais, neliečiant kan, 2254 ir 2 290 įsa-
kymo, ordinaras pats ar per kitą gali atleisti bendrųjų teisių
įvykio bausmes, išskyrus cenzūras, specialiausiu ar specialiniu
būdu rezervuotas Apaštališkajam Sostui" — kan. 2237, $ 2.

1 Pav.; I. Sole, De delictis et poenis, n. 147; I. Chelodi, Ius

Poenale, n. 30.
2 Pav.: E. Eichmann, Das Strafredht, 73; A. Blat, De delictis

et poenis, n. 59,
70

100 II. Bausmės. Nr. 67.

2. Atbulai, ordinarai nei viešais nei slaptais atvejais negali
atleisti tų išsprendžiamųjų visuotinių teisių, išsprendžiamųjų
ir įvykio dalinių teisių ir juo Jabiau ab hominę bausmių, kurios
yra kitų išleistos ar paskirtos. Nes kan. 2237, ŠŠ 1—2 tekalba
apie visuotinių teisių įvykio bausmes.

67. Būdas bausmėms atleisti. — Kaip atleisti bausmės,
kalba kan, 2 238—2 239,

1) Kan. 2238 sako: „Jeigu bausmės atleidimas išgauna-
mas prievarta ar padarant didelę baimę, tai pačių teisių yra
panaikinamas". Nes bausmių atleidimas yra jurisdikcijos veiks-
mas, gi jurisdikcija turi būti laisva.

Nesvarbu, ar minėtoji baimė yra teisinga ar ne; nes kal-
bamasis kanonas neskiria dalyko, kaip tai daroma, pav., kan.
1087, S 1, 1307, 53ir t. tt Todel, mano išmanymu, neteisingai
kalba tie kanonistai, kurie sako, jog neteisinga baimė nenai-
kinanti bausmės atleidimo, pav., grasinant apskųsti vyres-
niajam').

2) Kan. 2239, $ 1 sako: „Bausmė galima tikrai atleisti
ten pat ar Kur kitur esančiam, visai ar su sąlyga, išorinėj ar
vien sąžinės srity“.

Plačiau kalbant, bausmės atleisti galimos štai kaip:

a) Išorinėj ir nesakramentalinėj sąžinės srity, nusikaltėliui
esant ten pat ar kur kitur. Nes jeigu tokiu būdu galima nu-
bausti, tai juo labiau taip galima atleisti bausmė. Atbulai, sa-
kramentalinėj sąžinės srity bausmės atleisti tegalimos, ten pat
esant nusikaltėliu. To reikalauja pati išpažintis.

b) Visai ar su sąlyga — sąlyga būtojo, esamojo ar būsi-
mojo laiko.

Bausmės atleisti su būsimojo laiko sąlyga galima dvejopai,
būtent, pridedant sustabdančiąją (conditio suspensiva) ar pa-
naikinančiąją sąlygą (c. resolutiva seu ad reicidentiam), Pir-
muoju atveiu bausmė atleidžiama, tik pats atleidimo veikimas
sustabdomas, iki nusikaltėlis ką padarys ar įvykdys, pav., su-

1 Pav.: A. Vermeersch et I. Creusen, Epitome, III n. 432;
F. Claeys Bouuaert et G. Simenon, Manuale Iuris Canonici?,
n. 1269.

Nr. 68. Bausmių atleidimas. 101

grąžins pavogtą daiktą. Antruoju atveju bausmė atleidžiama ir
atleidimas tuoj pradeda veikti. Tik paskiau iš naujo atkrin-
tama į tą pačią bausmę, jeigu padaroma tai, kas tam tikrai
uždrausta ar neįvykdoma to, kas tam tikrai įsakyta. Ad reici-
dentiam bausmės kartais atleidžiamos pačių teisių. Tokius at-
vejus Kodeksas I. C, taksatyviai įvardija. Tai kan. 2252 ir
2254. Šiaipiau bausmių atleidėjas taip atleisti bausmes tegali
tada, kai gali paskirti naujas bausmes. Taigi reikią naujo nu-
sikaltimo ir t. 4.

c) Tam kartui, kur kliudoma dispensuoti, kaip matėme
augščiau (n. 65, 1 f).

d) Jeigu abejojama nusikaltimu teisių ar įvykio atžvilgiu,
tai galima atleisti net atsargai (ad cautelam).

e) Išorinėi ir vien sąžinės srity, veizint į tai, kaip kas gali
atleisti ar kokio esama reikalo, Tik bausmės, atleistos išorinėj
srity, turi galią taipogi sąžinės srity.

1) Bet kokių būdu — nėra įsakytos jokios formulos. „Nors
bausmė atleisti galima taipogi žodžiu, bet jeigu ji būtų paskirta
raštu, tai ir atleisti pritinka raštu" — kan. 2239, $ 2. Nes
tada reikale bus galima įrodyti pati absoliucija.

68. Kriminalinio ieškinio įsisenėjimas. — „Kriminalinio
ieškinio įsisenėjimo klausime tebūna laikomasi kan. 1708 dis-
pozicijos" — kan. 2240. Gi kan. 1703 sako: „Neliečiant kan.
1555, $ 1 įsakymo apie S. C. S. Officii rezervuotus nusikal-
timus, laisvas metas kriminaliniam ieškiniui iškelti yra treji me-
tai, nebent jeigu būtų:

1'. Neteisingumo ieškinys, kurs išnyksta po metų;

29. Kvalifikuotieii nusikaltimai VI ir VII Dievo įsakymui,
kurie išnyksta po penkerių metų;

37. Simonijos ir žmogžudystės ieškiniai, kur kriminalinis
ieškinys galimas iškelti per dešimts metu“.

Įsisenėjus kriminaliniam ieškiniui, vis delto galimas kelti
civilinis ieškinys, kur prašoma atlyginti skriauda, kilusi iš nusi-
kaltimo (kan. 1704, n. 1). Be to, kalbamaisiais atvejais ordi-
naras gali taikinti kan. 2222, $ 2 (kan. 1704, n. 2).

I SEKCIJA.
Bausmės in specie (de poenis in specie).
VIII SKYRIUS.

Medicinalinės bausmės arba cenzūros

(de poenis medicinalibus seu de censuris)
(kan. 2241—2285).

I skirsnys.

Cenzūros in genere (de censuris in genere)
(kan. 2241—2254).

69. Medžiaga. — 1. Cenzūros apibrėžimas, 2. Istorija,
3. Cenzūrų objektas, 4. Užsispyrimas, 5. Apelacija, 6. Cenzūrų
dauginimasis, 7. Cenzūrų rezervatai, 8, Cenzūros absoliucija
bendrai, 9. Cenzūrų absoliucija mirties pavojuj, 10. Cenzūrų ab-
soliucija paprastais atvejais ir 11. Cenzūrų absoliucija greitame
reikale ir nepaprastu atveju,

70. Cenzūros apibrėžimas'). — Kan. 2241, n. 1 cenzūrą
apibrėžia štai kaip: „Cenzūra yra tokia bausmė, kuri iš pa-

1) Romėnai cenzūra vadindavo tam tikras pareigas, kur būdavo su-
statomas senatorių cenzas ar aprašoma piliečių ricierių Ir plebejų asmens
ir jų turtai cenzūrinėse lentelėse ir papeikiama už nusikaltimus viešam
padorumui cenzūrine nota (nota censuria perstringere). Paskiau ro-
mėnų teisėse cenzūra reikšdavo bet kokią bausmę. Generalinė ta cen-
zūros sąvoka palengva prigijo taipogi bažnytinėj srity. Todel pirmaisiais
Bažnyčios amžiais cenzūra reikšdavo bet kokias bažnylines bausmes,
t. y. viešąją apgailą, ekskomuniką, suspensą, depoziciją ir t.t. Bet jau
prieš Grigaliaus IX kolekciją iš cenzūros išmestos baudžiamosios bausmės
Ir cenzūra suglaustąja ir specifikine prasme reikšdavo tam tikrą ir pa-
žymėlą bažnytinių bausmių „genus“, paskirstytą į daug rūšių. Todel ir
Inocentas III (1196—1216) paklaustas, kas esanti bažnytinė cenzūra,
atsakė, jog į cenzūrą Įeinąs ne tik interdiktas, bet taipogi suspensa ir
ekskomunika. Plg. c. 20, X, de verborum significatione, V, 40.

Nr. 70. Bausmės in specie: cenzūros in genere. 103

krikštyto asmens, nusikaltusio ir užsispyrusio, atima dvasinį ar
su dvasiniu susijusį tam tikrą gera, iki kalbamasis nusikaltėlis,
metęs užsispyręs, gaus absoliuciją“.

'Pasakyta:

a) Bausmė. Nes atimamas tam tikras labas — labas dva-
sinis ar Su dvasiniu susijęs.

Kalbamoji bausmė yra dvasinė; nes paskiriama dvasinės
valdžios, turi dvasinį tikslą ir (kas svarbiausia) betarpiškai ir
savaime atima dvasinę tam tikrą gerovę. Tik tarpiškai kartais
paliečia taipogi pasaulinius dalykus, pav., draudžiama santy-
kiauti su ekskomimikuotu tam tikruose dalykuose, atimamos
beneficijos įplaukos ir t. t.

Be to, mūsų bausmė yra medicinalinė, nes pirmaeilis iš lau-
ko jos tikslas yra pataisyti nusikaltėlis. Tode! jos negalima
paskirti tam tikram laikui ar amžinai — ji paskirtina nepažy-
mėtam laikui, t. y. iki nusikaltėlis pasitaisys, ir tada būtinai
turi būti atleista. Jeigu suspensai ar interdiktui būtų paskirtas
metas, tai tuo patim tiedvi bausmi liaujasi buvusi cenzūra —
būtų baudžiamoji bausmė. Ekskomunikos taip paskirti net visai
negalima.

Pagaliau, cenzūros negalima paskirti už jau įvykusius nu-
sikaltimus. Bet galima paskirti net tada, kai nenumatoma nusi-
kaltėlį pasitaisysiant. Nes įstatymas teveizi į tai, kas įprastai
atsitinka (ex ordinarie contingentibus), ir šiuo atveju vis delto
pasilieka dar kiti bausmių tikslai, kuriuos matėm augščiau.

b) Kuri iš pakrikštyto asmens, nusikaltu-
sioiružsispyrusio. Tai pasyvus medicinalinės bausmės
subiektas ir jos sąlygos. Subiektas — bet koks žmogus, kurs
yra pakrikštytas. Ir kan. 12 tik pakrikštytieji asmens tėra pa-
syvūs bažnytinių įstatymų subjektai. Tik čia reikia keleto są-
lygų. Pirmoji sąlyga — baudžiamasis asmuo turi būti nusikal-
tęs; nes cenzūra yra bausmė ir todel suponuoja nusikaltimą,
už ką ir tebaudžiama. Antroji sąlyga — nusikaltėlis turi būti už-
sispyręs; nes medicinalinės bausmės teskiriamos pašalinti už-
sispyrimui arba blogai valiai to, kurs, žinodamas įstatymo ar
įsakymo draudimą sų cenzūra, vis delto sulaužė įstatymą ar
įsakymą.

104 II. Bausmės. Nr. 71.

c) Atima dvasinį ar su dvasiniu susijusį
tam tikrą gera. Čia bendrai pasakomi cenzūros padari-
niai. Jų esama dviejų rūšių, būtent, dvasiniai, pav., atlaidai, vie-
šos maldos, sakramentai, ir su dvasiniais susiję, pav., benefici-
jos įplaukos, pati beneficija, dignitatė ir t. t. Tik taip tie, taip
anie dalykai turi būti išoriniai ar bent mišrūs; nes čia Bažnyčia
veikia išorinėj srity. Atbulai, neatimama ir visai negalima at-
imti visai vidujinių dalykų, pav., sakramentų charakteriaus,
šventimų, tikėjimo, malonės ir t. t.

d) Iki kalbamasis nusikaltėlis, metęs užsi-
spyręs. Čia pasakoma priežastis ir pamatas, kur paskiriama
ir atleidžiama cenzūra.

e) Gaus absoliuciją. Tai būdas cenzūrai pašalinti.

Pastaba. — „Cenzūros, labiausiai įvykio ir dar la-
biau ekskomunika, tebūna paskiriamos atsargiai ir labai
retai" — kan. 2241, $ 2. Kitaip vietoj naudos bus skriauda.

71. Istorija, — Pirma būdavo baudžiama mažne vien bau-
džiamosiomis bausmėmis. IV amžiuį imta plačiau ar dažniau
bausti taipogi medicinalinėmis bausmėmis ir tai pirmiau dva-
siškiai, gi paskiau taipogi pasaulininkai. Tik baudžiamųjų ir
medicinalinių bausmių sąvoka ir ribos galutinai tenusistoja XV
amžiuj.

Pirmiau cenzūrų vartota ekskomunika ir interdiktas.

Viduriniais amžiais imta savivaliauti cenzūromis — imtos
jos mečioti be saiko ir mato, Todel Tridento susirinkimas tu-
rėjo įspėti dvasinę vyriausybę štai kokiais žodžiais: „Nors eks-
komunika yra bažnytinės drausmės nervo kardas ir labai gelbsti
tam, kad žmonės laikytųsi savo pareigų įsakymų, vis delto
retai tevartotina; nes praktika rodo, kad ii del menkniekių
vartojama daugiau nieku laikoma, nekaip jos bijomasi, ir pa-
daroma daugiau skriaudos, nekaip naudos".*)

Pinmąsias generalinės cenzūras visai Bažnyčiai išleido La-
terano III susirinkimas (1179). Paskiau jų daugiau išleista.
XIV amžiaus pradžioj generalinių cenzūrų susirinko apie 20.

I Sess. XXIV, de ref., c. 3.
2 C. 5—6, X, de iudaeis, sarracenis et eorum servis, V, 6.

Nr. 72-73. Bausmės in specie: cenzūros in genere. 105

Jos buvo rezervuotos papai ir kasmet Didijį Ketvirtadienį bū-
davo viešai paskelbiamos bula „In coena Domini" Romoj. Taip
pat turėjo būti daroma viso pasaulio katedrose. Tik daugely
vietų del tam tikrų politikinių priežastų nebūdavo skelbiama.
Net pačioj Romoj nebeskelbta nuo 1770 m.

Ilgainiui daug generalinių cenzūrų paseno. Be to, jose
buvo daug kas neaišku. Tą dalyką pataisė Pijus IX, išleis-
damas konst. „Apostolicae Sedis", 12 spal. 1869 m. Tai naujas
cenzūrų rinkinys. Jis gyveno iki pat Kodekso I. C.,

72. Cenziūrų objektas. — 1. „Cenzūra baudžiama tik už
išorinį, didelį, pabaigtą ir su užsispyrimu susijusį nusikalti-
ma: — kai. 2244, $ L

Pasakyta:

a) Už išorinį. Nes tai yra obiektyvusis nusikaltimo ele-
mentas. Atbulai, cenzūra bausti negalima už visai vidujinius
veiksmus ir vien mintimi padarytas nuodėmes.

b) Didelį. Nes turi būti proporcija tarp bausmės ir nu-
sikaltimo. Gi cenzūra yra dideliausia bausmė.

c) Pabaigtą. Vadinasi, kalbamąja bausme tegalima
bausti už nusikaltimus, padarytus kan. 2228 (n. 58).

d) Su užsispyrimu susiiusį. Nes cenzūromis ir
tebaudžiama, kur esama užsispyrimo.

2. Kan. 2242, $ 1 sako toliau: „...Bet cenzūra galima
paskirti net nežinomam asmeniui". Tai būna tada, kai nusi-
kaltėlis yra „certus“, tik „ignotus". Pav., cenzūra galima pa-
skirti abiemdviem nusikaltimo dalyviam (complices), kurių vie-
nas yra žinomas, gi antrasis ne. Čia reikale įspėti galima ediktu.
Atbulai, negalima bausti, pav., šiaip: „Ekskomunikuojų vieną
tų, kurie vogė" ir t. t.

73. Užsispyrimas. — 1. Užsispyrimas (contumnacia) va-
dinasi nieku laikymas vyresniojo įstatymo ar įsakymo,

Užsispyrimas skirstomas formalinis ir virtualinis arba
„Comtumacia interpretativa". Pirmasis būna tada, kai įstaty-
mas ar įsakymas sulaužomas įstatymo deidėjui ar įsakytojui
paniekinti. Antrasis būna, kai sulaužomas draudimas su cen-

106 II. Bausmės. Nr. 74.

zūra, žinant patį draudimą, tik nemanant stačiai paniekinti įsta-
tymo leidėjo ar įsakytojo.

2. Taip išsprendžiamajai, taip įvykio cenzūrai reikia užsi-
spyrimo — kitaip cenzūra bausti negalima. Tik išsprendžia-
mosioms cenzūroms reikia vienokio, gi įvykio cenzūrai kitokio
užsispyrimo. „Jeigu cenzūra yra išsprendžiamoji, tai užsispyręs
yra tas, kurs, nepaisydamas įspėjimų, apie kuriuos kalba kan.
2233, $ 2, nemeta nusikaltęs ar atsisako daryti apgailą už pa-
darytą nusikaltimą ir atlyginti reikiamą skriaudą ar atitaisyti
papiktinimą; gi įkristi į įvykio cenzūrą užtenka sulaužyt įsta-
tymas ar įsakymas, prie kurio yra pridėta įvykio bausmė, ne-
bent jeigu kaltininką nuo jos pateisintų teisinė priežastis" —
kan, 2242, $ 2. Tik čia reikia įspėti, kad kaltininkas, nesi-
laikęs įstatymo ar įsakymo, būsiąs nubaustas cenzūra. Pats
įspėjimas gali būti teisių ir įvykio. Pirmasis būna tada, kai pa-
čios teisės įspėja; gi antrasis būna, kai įspėja baudėjas. Pačių
teisių įspėta laikoma, kai išsleistas įstatymas ar įsakymas
sako, jog nusikaltėlis šiam įstatymui ax įsakymui būsiąs au-
baustas įvykio ar bent išsprendžiamąja cenzūra. Kitaip reikia
atskirais atvejais įspėti — įvykio įspėjimas. Be to, pateisinan-
čiosios priežastys, apie kurias kalba kan. 2242, Š$ 2 gale, turi
būti teisiniu būdu įrodytos išorinėj srity (plg. kan, 2218, $ 2).

3. „Kaltininkas laikytinas metęs užsispyręs tada, kai tikrai
gailisi nusikaltęs ir drauge tinkamai atlygino skriaudas ir pa-
piktinimą ar bent tikrai (serio) prižadėjo tai padaryti; gi spręsti,
ar apgaila yra tikra, atlyginimas tinkamas arba prižadėjimas
tikras (promissio seria) ar ne, yra dalykas to, kas prašomas
atleisti cenzūrą" — kan. 2242, $ 3.

Prieš Kodeksą I. C. išorinėj srity cenzūrai atleisti neužtek-
davo vien pažadėti atlyginti skriaudos ir papiktinimas, bet
reikėdavo kaucijų „pignoraticia vel saltem fideiussoria, vel ad
minus iuratoria", Kad nusikaltėlis klausysiąs bausmės atleidėjo
mandato.

74. Apelacija. — 1. Apelacijos tikslas yra atitaisyti teismo
neteisybė ar klaida.

Nr. 74. Bausmės in specie: cenzūros in genere. 107

Apelacijos būna in suspensivo ir in devolutivo. Pirmojoj
visa byla eina į augštesnę instanciją ir pirmesnio teismo iš-
sprendimas sustabdomas — negali būt įvykdytas. Antrojoj
taipogi visa byla eina į augštesnę instanciią, tik pirmesnio teis-
mo išsprendimas nesustabdomas — tuoj galimas įvykdyti. Ben-
dra taisyklė — kiekviena apelacija suprantama in suspensivo.
Išimtis — jeigu pažymėtai pasakyta in devolutivo.

2. Apeliuojama del teismo išsprendimų.

Del nusprendimų, padarytų neteismo, ne apeliuojama, tik
kreipiamasi į augštesnį vyresnįjį (recursus ad superiorem).
Kreipimasis irgi būna in suspensivo, nebent jeigu kas kita pa-
žymėtai pasakyta.

3. „Cenzūros, paskirtos teismo išsprendimo, kai tik paski-
riamos, tuoj savaime įvykdomos ir apeliuoti tegalima tik in
devolutivo; taipogi del cenzūros, paskirtos įsakymo būdu, te-
gallima kreiptis į augštesnį vyresnįjį vien in devolutivo"" — kan.
2243, $ 1. Taip yra del to, kad čia pačiame cenzūros pasky-
rime glūdi įvykdymas.

4. „Apelacija ar kreipimasis del teismo išsprendimo ar įsa-
kymo, gražojančio net įvykio cenzūra, kur dar neužsitraukta,
nesustabdo nei išsprendimo ar įsakymo nei cenzūrų, jeigu da-
lykas yra toks, kur teisės neleidžia apeliuoti ar kreiptis nė in
suspensivo; kitaip sustabdo cenzūras, bet neliečiama priedermės
laikytis to, ką išsprendimas ar įsakymas įsako, nebent jeigu
apeliuota ar kreiptasi ne vien del bausmės, bet taipogi del pa-
ties išsprendimo ar įsakymo" — kan. 2243, $ 2. Vaidnasi, ga-
lima apeliuoti net del teismo išsprendimo ar kreiptis į augš-
tesnį vyresnįjį del įsakymo, kuriuo gražojama nubausti įvykio
ar išsprendžiamąja cenzūra. Tik čia esama įvairių apelacijos
ar kreipimosi padarinių, būtent: a) Jeigu dalykai būtų tokie, kur
teleidžiama apeliuoti ar kreiptis in devolutivo, tai apelacija ar
kreipimasis nesustabdo gražojimo. Kalbamųjų dalykų pavyz-
džiai: vyskupijos ar vienuolių namo vizitatoriaus įsakymai ar
dekretai (kan. 347 ir 512), atšaukimas galios ar leidimo sakyti
pamokslai (kan. 1340, $ 3), uždraudimas knygų (kan. 1395,
S 2), vietos ordinaro pakeitimai beneficijų (kan. 1428, $ 3),

108 II. Bausmės. Nr. 75.

galutinis ordinaro pašalinimas ar perkėlimas klebono (kan.
2146) ir t. t. Paskutiniuoju atveju negalima paskirti kito kle-
bono amžinai. b) Jeigu dalykai būtų tokie, kur leidžiama ape-
liuoti ar kreiptis in suspensivo, ir apeliuojama ar kreipiamasi
vien del gražojimo paskirti cenzūrą, tai sustabdomi gražojimo
padariniai, tik vis delto reikia laikytis to, ką įsako išsprendimas
ar įsakymas. Sustabdoma del to, kad čia sustabdoma pati tei-
sėjo ar įsakytojo jurisdikcija. c) Jeigu būtų leidžiama apeliuoti
ar kreiptis in suspensivo ir tai būtų daromą taip del gražo-
jimo paskirti cenzūrą, taip del tų dalykų, kurie įsakomi teismo
išsprendimo ar įsakymo, tai sustabdomas gražojimas ir įsaky-
tieji anie dalykai. d) Visai išskirtini yra tie atvejai, kur teisės
neleidžia apeliuoti. Tai kan. 1 880.

5. Jeigu teismo išsprendimas yra paskelbiamasis, tai, mano
išmamymu, taikintina yra bendroji apelacijų taisyklė, t. y. galima
apeliuot ir apelacija yra in suspensivo — sustabdomi paskel-
biamojo išsprendimo padariniai. Nes niekur nepasakyta, jog
ši apelacija esanti in devolutivo?).

75. Cenziūrų dauginimasis. — Kan. 2244 sako: „$ 1. Ne
tik skintingos, bet taipogi tos pat rūšies cenzūros gali daugin-
tis to pat subiekto atžvilgiu.

S 2. Įvykio cenzūros dauginasi:

19. Jeigu tuo pat ar atskirų veiksmu padaromi skirtingi niu-
sikaltimai, už kurių kiekvieną esama sava cenzūra;

2". Jeigu tas pats nusikaltimas, už kurį baudžiama cenzūra,
daug kartų būtų atkartotas ir tai taip, jog būtų daug atskirų
nusikaltimų ;

3. Jeigu vieną ar daug kartų padaromas nusikaltimas, už
kurį baudžia atskiri vyresnieji skirtingomis cenzūromis", pav..
papa — ekskominika ir vietos ordinaras — interdiktu. At-
bulai, baudžiant atskiriems vyresniesiems tokia pat bausmė,

1A Vermeersch et I. Creusen, Epitome, III? n. 437 ir
G. Cocchi, Commentarium, V n. 66 sako, jog šiuo atveju išorinėj
srity esą laikytinasi išsprendimo, gi sąžinės srity veizėtina į jo teisin-
gumą. Tik pirmojo įrodymai yra non ad rem, gi antrasis kalba visai

be įrodymų.

Nr. 76. Bausmės in specie: cenzūros in genere. 109

pav., ekskomunika, teužsitraukiama viena bausmė ir tai augš-
tesnio vyresniojo.

Galop, tas pat kan. 2244, $ 3 toliau sako: „Cenzūra ab
liomine dauginasi, jeigų daug įsakymų ar daug išsprendimų, ar
daug skirtingų to pat įsakymo ar išsprendimo dalių turėtų savo
cenzūrą".

Kalbamasis kan. 2244 yra bendrojo kan. 2224, $ 1 pritai-
kinimas in specie, arba cenzūrose. Ir tas pats asmuo gali užsi-
traukti daug cenzūrų. Nes cenzūros nėra vien negatyvios baus-
mės, kur kas gera atimama. Ne; jos dar yra įuridinis tam tikras
ryšys, kur neleidžia ko nors daryti. Gi ryšių būti gali daug. Juk
ir Jabai nusidedant nustojama malonės. Labai nusidedi antrąjį
kartą — ir vėl nustoji malonės. Taigi.

Dauginantis nusikaltimams, dauginasi ir cenzūros, Ne-
svarbu, ar jos yra įvykio ar išsprendžiamosios. Tik jeigu pa-
skutiniųjų sueitų perdaug didelė krūva, tai galima taikinti kan.
2224, $ 2; nes šis kanonas yra bendras ir to nedraudžia
mūsų kan. 2244.

76. Cenzūrų rezervatai, — 1. Rezervatas ar rezervacija
yra Bažnyčios vyresniojo kurio atvejo atšaukimas ar paliki-
mas sau (superioris ecclesiastici revocatio seu avocatio ali-
cuius casus ad suum iudicium),

Rezervatai skirstomi nuodėmių ir cenzūrų. Apie pirmuo-
sius kalba kan. 893—900. Apie antruosius kalbama mūsų sky-
riuj. Nuodėmių rezervatai yra ne kas kita, kaip atšaukimas
galios atleisti kai kurios nuodėmės, gi cenzūrų — nesuteikimas
galios atleisti kai kurios cenzūros.

Nuodėmių ir cenzūrų rezervatų tikslas yra dvejopas, bū-
tent, medicinalinis ir disciplinarinis. Medicinalinis — žmonės
žinodami ar matydami, kaip sunkiai atleidžiami rezervatai, bi-
josis nusidėti ar nusikalsti. Disciplinarinis — pati Bažnyčios
drausmė reikalauja, kad didesnieji ir pavojingesnieji nusikal-
timai ar nuodėmės būtų pavesta vyresniųjų asmenų išminčiai
ir praktikai. Seniau kai kurių manyta, kad cenzūrų ir nuo-
dėmių rezervatų tikslas esąs dar baudžiamasis. Bet to ne-
matyti Kodekse I. C.

110 1. Bausmės. Nr. 76.

2. Kan. 2245 sako: „Š$ 1. Vienos cenzūrų yra rezervuo-
tos, kitos nerezervuotos.

S 2. Cenzūra ab homine yra rezervuota tam, kas cenzūrą
vyra paskyręs ar išsprendęes, ir kompetentingam jo vyresniajam
ar įpėdiniui ar įgaliotiniui: gi teisių rezervuotųjų cenzūrų vie-
nos vyra rezervuotos ordinarui, kitos Apaštališkajam Sostui.

S 3. Apaštališkajam Sostui rezervuotųjų cenzūrų vienos
yra rezervuotos paprastai (simpliciter), kitos specialiniu būdu
(speciaii modo), dar kitos specialiausių būdu (specialissimo
modo).

54. Įvykio cenzūra tėra rezervuota tada, kai tai pažymėtai
pasakyta įstatymo ar įsakymo, ir, abeiojant teisių ar ivykio
abejojimu, rezervatas nesaisto". Čia minimasis įsakymas reiš-
kia generalinį įsakymą. Tai rodo kan. 2217, $ 1, n. 3, kur pa-
sakyta, jog dalinio įsakymo bausmė esanti ab homine,

Pirmosios kan. 2245, $ 4 dalies pamatas yra tai, kad cen-
zūros savaime nėra rezervuotos. Todel, kur rezervuojama,
reikia pasakyti. Antrosios jo dalies pamatas yra tai, kad re-
zervatai vis delto nėra prielankūs nusikaltėliui, Taigi iię aiš-
kintini plačiai.

3. Kas gali išleisti cenzūrą, tas gali ir rezervuoti. Bet vis
delto retai terezervuotina, nes kan. 2246, $ 1 sako: „Cen-
zūros tebūna rezervuojamos tik del tam tikro nusikaltimo di-
dumo ir reikale sėkmingiau sutvarkyti bažnytinė drausmė ir
išgydyti tikinčiųjų sielos“,

4. „Rezervatai aiškintini suglaustai" — kan. 2246, $ 2.
Nes jie yra „res odiosa", gi pasak 15 taisyklės, R. I, in VI":
„Odia restringi, favores convenit ampliari".

5. Vienos cenzūrų kliudo eiti sakramentų, kitos ne. Pir-
mosios — ekskomunika ir asmeninis interdiktas (kan. 2 260,
S L ir 2275, n. 2). Antrosios — kitos.

Jeigu ta cenzūra, kuri kliudo citi sakramentų, būtų rezer-
vuota, tai tuo patim yra rezervuota taipogi nuodėmė, prie ku-
rios pridėta cenzūra. Taigi čia esama dviejų rezervatų, bū-
tent, cenzūros ir nuodėmės. Cenzūros rezervatas yra princi-
palinis, gi nuodėmės antraeilis. Išimtis — melagingas skundas

Nr. 76. Bausmės in specie: cenzūros in genere. 111

del išpažinties solicitacijos, kur lygiai principaliniu būdų yra
rezervuota nuodėmė ir cenzūra (plg. kan. 2363 ir 894),

Prieš Kodeksą I. C. visi manė, kad Apaštališkojo Sosto
kalbamųjų cenzūrų rezervatuose pačios cenzūros rezervatas
esąs principalinis, gi nuodėmės antraeilis. Del ordinarų rezer-
vatų buvo ginčijamasi. Vieni tvirtindavo, iog čia tiek cenzū-
ros, tiek nuodėmės rezervatas esąs lygiai principalinis. Ta
nuomonė buvo bendresnė. Kiti kalbėdavo, iog kalbamosios cen-
zūros rezervatas esąs principalinis, gi nuodėmės antraeilis. Ta
nuomonė buvo mažiau bendra. Bet ją kai kurie vis delto va-
dindavo apytikresne'). Kodeksas I. C. ginčą išrišo paskutinio-
sios nuomonės naudai, nes kan. 2246, $ 3 be jokios restrikcijos
sako: „Jeigu rezervuota ta cenzūra, kuri kliudo eiti sakra-
mentų, tai tuo patim rezervuota yra taipogi nuodėmė, prie ku-
rios pridėta cenzūra; bet jeigu kas būtų pateisinamas nuo cen-
zūros ar nuo ios palleistas, tai nuodėmės rezervatas visai iš-
nyksta".

Kadangi kalbamųjų cenzūrų rezervatai yra principaliniai, gi
nuodėmių antraeiliai, tai pirmiau reikia atleisti cenzūra ir tik
paskiau nuodėmė. Atbulai, neužsitraukus cenzūros ar atleidus
cenzūrą, nuodėmė nebėra rezervuota ir galima paprastai at-
leisti. Net jeigu penitentas užmirštų išpažinti nuodėmę, prie
kurios pridėta rezervuota cenzūra, kliudanti eiti sakramentų,
ir gautų kitų nuodėmių absoliuciją, tai tą nuodėmę gali išpa-
žinti bet kokiam nuodėmklausiui. Nes anas nuodėmklausis, duo-
damas bendrą cenzūrų absoliuciją, yra atleidęs cenzūrą. Išimtis
— jeigų cenzūra būtų tokia, kuri bendrąja absoliucija neat-
sileidžia, kaip matysime žemiau.

6. „Jeigu cenzūra būtų rezervuota Apaštališkajam Sostui,
tai ordinaras už tą pat nusikaltimą negali paskirti kitos sau
rezervuotos cenzūros" — kan. 2247, $ 1. Nes čia nebėra rei-
kalo — Apaštališkasis Sostas pats padarė tai, ko reikėjo, arba
nevą pridėjo savo ranką.

7. „Cenzūros, rezervuotos kurioj teritorijoj, nesaisto ana-
pus teritorijos, nors cenzūrą užsitraukęs asmuo išvyktų iš ten

I) Pav., M. Lega, De deliclis et poenis?, n. 123.

112 II. Bausmės. Nr. 77.

absoliucijai gauti..." — 2247, $ 2. Atbulai, toj teritorijoj, kur
yra rezervatas, saisto net tuos, kurių savo teritorijoj nėra re-
zervato. Nes kalbamoji jurisdikcija yra susijusi su vieta — toj
teritorijoj visai neturima jurisdikcijos paleisti nuo tos cenzūros.

„+. Gi cenzūra ab homine yra rezervuota visur ir todel
ją užsitraukęs asmuo niekur negali būti paleistas be reikiamų
galių" — kan. 2247, $ 2. Tas pat pasakytina apie visuotinių
teisių cenzūrų rezervatus. Tai savaime aišku.

8. „Jeigu nuodėmklausis, nežinodamas rezervato, atleistų
cenzūrą ir nuodėmę, tai cenzūros absoliucija yra tikra, by tik
cenzūra nebūtų ab homine ar specialiausiu būdu rezervuota
Apaštališkajam. Sostui" — kan. 2247, $ 3. Tai pasakytina net
tada, kai penitentas tyčia pasirinktų tokį nuodėmklausį, kurs ne-
žino cenzūros rezervato. Tik paskutiniuoju atveju verta pa-
nagrinėti, ar penitentui kartais netrūko šiaipjau išpažinties dis-
pozicijos, kas, žinoma, pridera nuo kitų dalykų.

Cenzūros rezervatas absoliucijos klausime teturi verčios
tada, kai duodama pati absoliucija. Todel jeigu cenzūra iš pra-
džių arba užsitraukiant nebuvo rezervuota, bet paskiau išlei-
stas rezervatas ir tada prašoma absoliucijos, tai vis delto yra
rezervuota. Adtbulai, įeig1 cenzūra užsitraukiant buvo rezer-
vuota, bet rezervatas paskiau atšauktas, tai ji visai nebėra re-
zervuota, Tas pat pasakytina ir apie nuodėmių rezervatus.

77. Cenzūros absoliucija bendrai. — 1. „Bet kokia užsi-
traukta cenzūra pašalinama tik teisine absoliucija" — kan. 2 248,
S 1. Atbulai, cenzūrų negali pašalinti nusikaltėlio apgaila, jo
ar baudėjo mirtis ir t. t.

Kalbamoii absoliucija tegali būti tiesioginė (directa). Ne-
tiesioginės cenzūrų absoliucijos visai nėra, Tai skiriasi nuo nuo-
dėmių absoliucijos.

„Negalima neduoti absoliucijos tada, kai nusikaltėlis yra
metęs užsispyręs Kan. 2242, $ 3 norma; tik cenzūros atleidėjas
reikale gali paskirti už padarytą nusikaltima tam tikrą bau-
džiamąją bausmę ar apgailą" — kan. 22483, $ 2.

Pasakyta: reikalie gali paskirti ir t. t. Vadinasi,
tai gali padaryti, tik nebūtinai turi. Toks reikalas bus, pav.,

Nr. 77. Bausmės in specie: cenzūros in genere. 113
Al ——4- L AL AD

jeigu reikia pašalinti didelis papiktinimas, atitaisyti Jabai įžeista
visuomenės tvarka, nubaidyti kiti nuo tokių pat nusikaltimų
ir t, t. Kai kurie sako, jog šiam galui bausmės atleidėjas turįs
turėti „potestatem ferendi poenas". Nes tai esą ne kas kita,
kaip naujos bausmės paskyrimas'). Dar kiti tik baudžiamo-
sioms bausmėms paskirti reikalauja turėt išorinės srities iuris-
dikciją?). Tai, mano išmanymu, ne tiesa — kalbamąsias baus-
mes ir apgailą paskirti gali bet koks bausmės atleidėjas. Nes:
a) Kan. 2248, $ 2 kalba be restrikcijos. b) Tokią galią duoda
mūsų kanonas. c) Teismo srity turime ne vieną panašų at-
vejį, kur teisėjas gali pats nubausti. d) Bausmės aiškintinos
prielankiai nusikaltėliui,

2. „Cenzūra, pašalinta absoliucija, nebeatgyja, nebent jeigu
būtų toks atvejis, kur neįvykdyta to, kas padaryti paskirta su
sąlyga atkristi" — kan. 2248, $ 3. Tik ad reicidentiam atleisti
cenzūrą tegali tas, kas gali ią paskirti (decernere), ar kai teisės
leidžia. Paskutiniojo dalyko pavyzdys — kan. 2252 ir 2254,
Š3.

Kalbamajam atkryčiui reikia naujos kaltės, morališkai at-
sakingos. Nes čią esama neva naujos cenzūros, nors tos pat
rūšies.

3. „Jeigu kas būtų surištas daug cenzūrų, tai gali būti pa-
leistas nuo vienos cenzūrų, visai neatleidus kitų" — kan. 2 249,
S 1. Nes kaip galima įkristi į daug cenzūrų kartu ar po kita
kitos, taip pat galimas vienas ryšys atrišti, kitas palikti. Be
to, cenzūrų tarpe nėra tokio ryšio, kokio esama tarp nuodėmių
— nuodėmės turi būti atleidžiamos visos ar nė viena. Kitaip
su Dievų nesusitaikinama. Kitą vertus, kartais net gali reikėti
ar būti naudinga palikti kai kurios cenzūros, pav., už tuos nusi-
kaltimus, kurių skriaudos dar neatlygintos.

4. Cenzūrų absoliucijos reikia prašyti. Tai nusikaltėlis
gali padaryti pats ar per kitą. Tik pritinka prašyti pačiam.
Net savaime tikrai galima atleisti cenzūros, nežinant ar ne-
norint nusikaltėliui. Tai del teisingos priežasties net leistina.

1 Pav, G. Cocchi, Commentarium, V n. 74.

2) Pav, A, Vermeersch et I. Creusen, Epitome, 12 n. 447.
8

114 II. Bausmės. Nr. 77.

„Absoliucijos prašytojas turi įvardyti visus atvejus; kitaip
absoliucija teturi galią pažymėtam atvejui; jeigu teprašyta da-
tinės absoliucijos, bet vis delto būtų duota generalinė absoliu-
cija, tai turi galią taipogi bona fide nutylėtiems atvejams, iš-
skyrus cenzūrą, specialiausiu būdu rezervuotą Apaštališkajam
Sostui, tik neturi galios atvejams, nutylėtiems mala fide“ —
kan. 2249, $ 2. Paskutiniojo dalyko pamatas yra tai, kad pra-
šytojas melagis yra nevertas absoliucijos ir iš apgaulės niekas
neturi turėti naudos.

Geriausias generalinės absoliucijos pavyzdys — išpažinties
absoliucijos formulos žodžiai, būtent: „Dominus noster Jesus
Christus te absolvat: et ego auctoritate ipsius te absolvo ab
omni vinculo excommunicationis, suspensionis, et interdicti, in
guantum possum, et tu indiges".

Be to, pastebėtina, jog per išpažintį užtenka pasakyti vien
nusikaltimas, už kurį užsitraukta cenzūra. Kitaip sakant, ne-
būtinai reikia įvardyti cenzūra. Tai turi žinoti pats nmuodėm-
klausis ir penitentui nepridera jos mokyti. Todel tokio cenzūros
nutylėjimo negalima priskirti prie nutylėjimo mala fide ir t. t.

Galop, čia vis delto išskiriamas yra net bona fide nutylėji-
mas cenzūros ab homine, jeigu jos negali atleisti šis atleidėjas
— neatsileidžia generaline absoliucija. Nes ji yra taip rezer-
vuota, jog jai atleisti reikia kompetentingo vyresniojo galios
ar tam tikro ir pažymėto io įgaliojimo.

5. Kan. 2250 sako: „Š 1. Jeigu cenzūra būtų tokia, kuri ne-
kliudo eiti sakramentų, tai pasyviam jos subjektui, kurs yra
tikrai pasirengęs (dispositus) ir metęs užsispyręs, galima at-
leisti muodėmė, neliečiant cenzūros.

$ 2. Jeigu cenzūra būtų tokia, kuri kliudo eiti sakramentų,
tai pasyviam cenzūros subjektui tegalimos atleisti nuodėmės,
pirmiau atleidus cenzūras". Bet tai tėra leistinumo dalykas.

„$ 3. Cenzūros absoliucija sakramentalinėį srity įdėta pa-
prastoj nuodėmių absoliucijos formoj, kuri yra įsakyta ritua-
linių knygų; nesakramentalinėj srity galima suteikti bet kokiu
būdu, tik ekskomimikos absoliucijai įprastai pritinka vartoti
ta forma, kuri yra įdėta t0se pat knygose".

Nr. 77. Bausmės in specie: cenzūros in genere. 115

Nesakramentalinė sritis, kuri minima kan. 2250, $ 3, va-
dinasi išorinė ir nesakramentalinė sąžinės sritis. Čia, pasak
ką tik cituotojo kanono Š$ 3, cenzūrą atleisti galima bet kokiu
išorinių būdu, pav., raštu, žodžiu, gestu ir t. t. Tai padaryti
galima net įvykiu, pav., ieigų papa ima santykiauti su veng-
tinai ekskomunikuotu, Tik nespėiama, kad taip iš tikrųjų at-
leidžiama.

Ekskomunikos absoliucija turi savo formą. Ji yra įdėta
ritualinėse knygose, būtent, Rituale Rom,, tit. III, c. 3, de modo
absolvendi ab excommunicationė extra sacramentalem confes-
sionem, ir Pontificale Rom., tit. Ordo excommunicandi et ab-
solvendi. Ekskomunikos absoliucijos formos laikytis pritinka.
Tik tai neišpažinty nėra įsakyta nė „sub levi".

Suspensa ir interdiktas taipogi turi savo absoliucijos formą.
Ji įdėta in Rituale Rom., tit. III, c. 5. Bet jos laikytis visai nėra
įsakyta. Nėra nė patarimo,

6. Jeigų nepasakyta, katrai sričiai gauta galia atleisti
cenzūra, tai atleisti galima išorinėj ir sąžinės srity. Išimtis —
jeigu ko kita reikalautų pati daiktų prigimtis (plg. kan. 202, $ 3).

Jeigu duota galia atleisti cenzūra sąžinės srity, tai atleisti
galima sakramentalinėi ir nesakramentalinėį sąžinės srity. Iš-
imtis — jeigu pats dalykas reikalautų išpažinties (plg. kan.
202, $ 2).

7. „Jeigu cenzūros absoliucija būtų suteikiama išorinėj
srity, tai turi galią abejose srityse; žeigų sąžinės srity, tai pa-
leistasis, pašalinus „papiktinimą, galimas laikyti paleistų taipogi
išorinės srities veiksmuose; bet jeigu išorinėi srity neįrodoma
ar bent teisiniu būdu nespėiama, kad absoliucija esanti gauta
sąžinės srity, tai išorinės srities vyresnysis, kurio kaltininkas
turi klausyti, gali reikalauti laikytis cenzūros, iki abbsoliucija
bus duota toj pat srity" — kan. 2251.

Pasakyra:

a) Jeigu cenzūros absoliucijaą būtų sutei-
kiama išorinėį srity... Čia pastebėtina, jog cenzūra,
paskirta pasmerkiamuoju išsprendimu ar paskelbta, savaime

turi būti atleidžiama išorinėj srity. Be to, atleidus kalbamąją
80

116 II. Bausmės. Nr. 78.

cenzūrą, reikia tokiu pat būdu paskelbti, kaip buvo paskirta ar
paskelbta. Kitaip kiti nežinos absoliucijos. Jeigu vieša ar Ži-
noma cenzūra nebuvo paskirta pasmerkiamuoju išsprendimu ar
paskelbta, tai atleidus savaime nereikia paskelbti. Tik kartais
vis delto reikia paskleisti Žinia tam, kad kiti žinotų.

b) Jeigu sąžinės srity, tai paleistasis...
galimas laikyti paleistu taipogi išorinės
srities veiksmuose. Sąžinės srity atleidžiamos slap-
tos cenzūros. Tai įprasta taisyklė. Bet kartais kalbamojoj
srity galimos atleisti taipogi viešos cenzūros. Paskutiniuoju
atveju ar atleistajai cenzūrai pasidarius viešai, susiduriama su
išorine sritimi. Kas tada daryti, ir kalba mūsų kan. 2251.

c) Pašalinus papiktinimą. Papiktinimo, pav.,
nebus, jeigu toj vietoj cenzūra nėra vieša ar yra pakankamai
žinoma, kad cenzūros absoliucija yra gauta sąžinės srity.

d) Neįrodoma. Įrodyti galima bet kokiu būdu.

e) Ar bent teisiniu būdu nespėjama. Taip
spėjama, pav., jeigu viešai žinoma, kad nusikaltėlis ėjo išpa-
žinties pas tokį nuodėmklausi, kurs gali atleisti jo cenzūrą.

f) Kurio kaltininkas turi klausyti. Vadinasi,
kalbamasis vyresnysis tik kan. 2232, $ 1 tegali reikalauti, kad
sąžinės srity atleistos cenzūros būtų laikomasi išorinėj srity,
t y. po paskelbiamojo išsprendimo ar kai nusikaltimas yra
žinomas (notorium). Jeigu yra papiktinimas ar nepadaryta mo-
rališkai galimos teisinės satisfakcijos, tai jis kalbamuoju atveju
net turi reikalauti laikytis cenzūros. Be to, vyresniajam rei-
kalaujant laikytis kalbamosios cenzūros, kaltininkas išorinėj
srity turi taip elgtis, lyg visai būtų nepaleistas nuo cenzūros.
Todel negali daryti to, ką draudžia ana cenzūra.

78. Cenzūrų absoliucija mirties pavojuj. — 1. Mirties pa-
vojus yra tokia būklė, kur galima numirti, bet taipogi galima
išlikti gyvas ar išgyti. Jis gali kilti taip iš vidaus, pav., ligos,
žaizdos, senatvės ir t. t., taip iš lauko, pav., operacijos, karo
mūšio, pavojingos kelionės, jūros audros, potvinio, „ex partu
valdę difficili" ir t. tt Be to, mūsų klausime mirties pavojų
prilygsta pavojus amžinai nustoti proto. Galop, Šv. Peniten-

Nr. 78. Bausmės in specie: cenzūros in genere. 117

ciarija 18 kovo 1912 m, ir 29 geg. 1915 m. yra paaiškinusi, jog
mirties pavojui esą laikytini visi mobilizuotieji kareiviai per
karą.

2. Mirties pavojuj kiekvienas kunigas gali atleisti nuodė-
mes ir cenzūras. Tai gali, nors šiaip jau negalėtų klausyti iš-
pažinties (non approbatus), neturėtų galios atleisti atleistinų
cenzūrų, būtų suspenduotas, interdiktuotas ir t. t. Gali net tada,
kai ten pat esama kunigo, kurs yr aprobuotas ar turi tam tikrą
galią atleisti cenzūrų rezervatus. Išimtis — kan. 884, kur tik
reikale teleistina išrišti VI Dievo įsakymui nuodėmės dalyvis
(complex).

Kalbamasis kunigas gali atleisti visas nuodėmes ir visas
cenzūras, bet kokiu ir net specialiausių būdų rezervuotas Apaš-
tališkajam Sostui ar ab homine,

Mirties pavojui išnyksta visi cenzūrų rezervatai amžinai
sielų naudai — kitaip galima prapulti.

3. Mirties pavojuj atleistoji cenzūra, bendrai, niekada ne-
beatgyja. Tai būna net tada, kai ią atleidžia toks kunigas,
kurs savaime visai negali atleisti kitais atvejais. Tik „Jeigu
kas, būdamas mirties pavojui, gavo iš specialinės galios neturin-
čio kunigo absoliuciją kurios cenzūros ab homine ar specia-
liausių būdu rezervuotos Apaštališkajam Sostui, tai pagijęs po
bausme atkristi turi kreiptis į tą, kurs cenzūrą buvo paskyręs,
jeigu cenzūra būtų ab homine; į Šv. Penitenciariją ar ordinarą
arba kitą, turintį galią kan. 2254, $ 1 norma, įeiguw cenzūra
būtų teisių, ir klausyt jų mandatų" — kan. 2 252.

Ką gali kan, 2252 cenzūros ab homine paskyrėjas, tą pat
gali teisinis jo įpėdinis ar vyresnysis ir jųdviejų įgaliotinis. Be
to, kan. 2252 žodžiai „turintį galią kan. 2254, $ 1" jungtini
yra ne tik su žodžiais „arba kitą", bet taipogi su žodžiu „or-
dinarą". Taip yra paaiškinusi Komisija Kodekso I. C. kano-
nams autentiškai aiškimti 12 lapkr. 1922 m.') Galop, del cen-
zūros, specialiausiu būdu rezervuotos Apaštališkajam Sostui,
neužtenka kreiptis į nuodėmklausį, nors jis turėtų reikiamą
galią, Tai rodo kan. 2254, $ 1, plg. kan. 2252, žodžiai „ar kitą

1) Acta A. S, XIV (1922) 663.

118 II. Bausmės. Nr. 78.

vyresnįjį" ir S. C. S. Officii atsakas, 19 gruod. 1900 m. Taigi
reikia kreiptis į kompetentingą vyresnįjį.

4. Jeigų išmintingai manyta mirties pavojų esant ir pa-
skum tik sužinota, kad io nebūta, tai vis delto cenzūros atlei-
dimas yra tikras; nes pozityvioj ir apytikrėj abejonėi Bažnyčia
papildo jurisdikciją.

5, Kan. 2252 kreipiamasi į tam tikrą vyresnįjį ne naujos
atleistosios cenzūros absoliucijos, tik vyresniojo mandatui pri-
imti. Tai paskirta apgaila, atitaisymas papiktinimo, atlygini-
mas už nusikaltimą ir t. t.

Kreiptis reikia, pagijus ar praslinkus mirties pavojui.

Kreiptis gali penitentas pats ar Taišku arba per nuodėm-
klausį. Šis, prašomas ir galėdamas be didelės megerovės, turi
tai atlikti.

Jeigu penitentas pagijęs nesikreiptų į reikiamą vyresnįjį,
tai atkristų į cenzūrą.

Labai daugelis kanonistų sako, jog į kalbamąją cenzūrą
»są atkrintama po mėnesio nuo pavojaus išnykimo"). Tai jie
išveda iš kan, 2254, $ 1 amalogijos. Tik, mano išmanymu, čia
ne visai tėsama analogijos. Nes kas kita yra kreiptis, mirties
pavojuj buvus; kas kita — kan. 2254 atveju. Tai viena. Antra,
baudžiamosios teisės nekenčia analogijų ten, kur neprielanku
nusikaltėliui (plg. kan. 6, n. 5 ir 2219, $$ 1 ir 3). Taigi mūsų
atvejui reikia skirti daugiau laiko. Bet kadangi Kodeksas I. C.
čia nieko nesako, gi lengvesniais atvejais kan, 2 254, $ 1 skiria
mėnesį, tai tikriausiai neatkrintama, dar nepraslinkus vienam
ir, gal, met dviem mėnesiam nuo mirties pavojaus praėjimo,
kai kreiptis galima be didelės negerovės.

Jeigu penitentas priedermę kreiptis tesužino, praslinkus
pavojui, tai veizėtina, ar greit, t. y. per šešis mėnesius, ar ne-
greit sužinota. Pirmuoju atveju priedermė tikrai eina nuo su-

1) Pav.: Pr. Cerato, Censurae vigentes?, n. 24; A.Vermeersch
et I Creusen, Epitome, III? n. 452; A. Blat, De delietis et poenis,
n. 76; E Eichmann, Das Strafredt, 86; F. M. Cappello, De cen-
suris?, n. 115; G. Cocchi, Commentarium, V n. 78; R. Salucci, Il
diritio penale, I 219,

Nr. 79. Bausmės in specie: cenzūros in genere. 119

žinojimo. Antruoju atveju, pasak vienų, stačiai arba tuoi'),
pasak kitų, po šiek tiek ilgesnio meto“) visai išnykstanti pati
priedermė kreiptis. Bet, mano išmanymu, antrojo atvejo kori-
fėjų nuomonė yra neteisinga; nes jie tvirtina be įrodymų ir
kan. 2252 kalba be restrikcijos,

6. Penitentas turi priimti vyresniojo mandatą. Tai „sub
gravi" (kitaip labai nusidėtų) ir atkristų į cenzūrą — ko ir
kreiptis, jeigu nepriimama mandato.

Ginčijamasi, ar neįvykdžius vyresniojo mandato, irgi esama
atkrintama į cenzūrą. Tai vieni teigia“); kiti neigia“). Pirmo-
sios nuomonės įrodymai — S. C. S. Offiicii atsakas, 30 kovo
1892 m., ir kan. 2254, $ 3. Tik tam įrodymui galima prikišti,
jog baudžiamosiose teisėse senovė ir analogija maža teturi
juridinės verčios. Antrosios nuomonės įrodymas yra tai, kad
Kan. 2252 atkrytis įdėtas tuoj po žodžio „recurrendi“, gi visai
jo neminima ten, kur kalbama apie mandato įvykdymą. Pa-
skutinioji nuomonė, mano išmanymu, yra tiesa. Nes: a) jos
įrodymui nieko negalima prikišti, b) bausmės aiškintinos prie-
lankiai nusikaltėliui ir c) pirmosios nuomonės įrodymai tėra
menki. — Neįvykdžius kalbamojo mandato vis delto labai
nusidediama.

7. Apie kalbamąją priedermę kreiptis į tam tikrą vyresnįjį
tuni pranešti penitentui tas kunigas, kurs atleidžia cenzūrą be
reikiamos galios. Tai meilės priedermė. Visai neįspėti tega-
lima tada, kai matoma, kad penitentas visai jau miršta — nebėra
reikalo ir prasmės.

79. Cenziirų absoliucija paprastais atvejais. — „,„Nėsant mir-
ties pavojaus, gali atleisti:

1". Nerezervuotą cenzūrą sakramentalinėj srity kiekvienas
nuodėmklausis; nesakramentalinėj srity — tas, kas tik turi ju-
risdikciją išoninėj srity ant kaltininko" — kan. 2 253.

h Pav, Pr. Cerato, Censurae vigentes?, n. 24.

2 Pav, F. M. Cappello, De censuris?, n 116.

3) Pav.: A. Vermeersch et I. Creusen, Epitome, 12 n. 452,
Jis tą nuomonę vadina apytikresne, gi priešingąją — tik apytikre.

4 Pav.: Pr. Cerato, t. p; I. Chelodi, Ius poenale, n. 35;
R. Salucci, II diritto penale, I 220.

120 II. Bausmės. Nr. 79.

Nuodėmklausiu čia vadinama toks kunigas, kurs gali klau-
syti kaltininką išpažinties. Sakramentalinėj srity jo reikia del
to, kad toj srity cenzūrų atleidimas yra susijęs su nuodėmių
atleidimu.

Be to, žodžiai „nesakramentalinėj srity" reiškia išorinę ir
nesakramentalinę sąžinės sritį. Kalbamajai cenzūrai atleisti rei-
kia turėti jurisdikciją ant kaltininko išorinėj srity del to, kad
cenzūra yra taipogi išorinės srities ryšys. Tokią jurisdikciją
turi, pav., vietos ordinaras ant savo valdinių. Atbulai, jos ne-
turi klebonas ant savo parapiionių, dekanas savo dekanate ir t. t.
Todel jie savaime negali atleisti išorinėj ir nesakramentalinėj
sąžinės srity net nerezervuotų cenzūrų. Priešingai kalba
E. Eichmann'). Bet jis kalba be įrodymų.

„29. Cenzūrą ab homine — (gali atleisti) tas, kuriam cen-
zūra yra rezervuota kan. 2245, $ 2 norma; gi jis gali suteikti
absoliuciją, nors kaltininkas kur kitur būtų perkėlęs savo bu-
veinę ar lyg buveinę;

30, Teisių rezervuotą cenzūrą — tas, kurs išleido cenzūrą
ar kam ji yra rezervuota, jų įpėdiniai ar kompetentingi vy-
resnieji ar įgaliotiniai. Todel gali atleisti cenzūrą, rezervuotą
vyskupui ar ordinarui, kiekvienas ordinaras savo valdiniams,
gi vietos ordinaras taipogi keleiviams; rezervuotą Apaštališ-
kajam Sostui — Jis pats ir kiti, kurie yra gavę iš Jo tokią
galią, būtent, generalinę, jeig4 cenzūra būtų paprastai rezer-
vuota, ar specialinę, jeigu rezervuota specialiniu būdu, ar, ga-
lop, specialiausią, jeigu rezervuota specialiausiu būdu, nelie-
čiant kan. 2254 įsakymo" — kan. 2 253.

Taip, kardinolai paprasta galia gali atleisti sakramenta-
linėį srity bet kuriems tikintiesiems visame pasauly visas cen-
zūras, išskyrus specialiausių būdu rezervuotas Apaštališkajam
Sostui, ir tas, kurios yra užsitrauktos už S. C. S. Officii pa-
slapties sulaužymą (kan. 239, $ 1, n. 1). Tas pats pasakytina
apie tą nuodėmklausį, kurį pasirenka kardinolas (kan. 239, $ 1,
n. 2) ir rezidencialinis ar titularinis vyskupas sau ar namiš-

1) Das Strafrecdht, 87.

Nr. 80. Bausmės in specie: cenzūros in genere. 121

kiams (familiaribus — kan. 349, $ 1, n. 1, kur įeina taipogi
tie atvejai, kurie yra rezervuoti vietos ordinarui).

Be to, kan. 2237, $ 2 ordinaras gali atleisti slaptais atvejais
cenzūras, paprastu būdu rezervuotas Apaštališkajam Sostui.

Galop, cenzūras, paprastu ir specialiniu būdu rezervuotas
Apaštališkajam Sostui, gali atleisti apaštališki legatai (nuncijai,
internuncijai ir apaštališkieji delegatai) savo teritorijoj taip są-
žinės, taip išorinėj srity“).

80. Cenzūrų absoliucija greitame reikale ir nepaprastu at-
vejų. — 1. Greitas reikalas būna dviejais atvejais, būtent:
a) Jeigu išorinėj srity negalima laikytis cenzūros be didelio
papiktinimo ar nešlovės pavojaus, pav., nelaikant mišių, neinant
komunijos, neinant moterystės sakramento, nevartojant juris-
dikcijos ir t. t. Užtenka net probabilizmo. b) Jeigu labai ir
šiaip jau sunku gulėti didelėį nuodėmėj, iki kompetentingas vy-
resnysis atleis cenzūrą. Be to, kalbamasis sunkumas imtinas
ne objektyviai. Todel jam užtenka, kai penitentui „durum" yra
laukti cenzūros absoliucijos, t. y. jis nuliūsta, nerimastauja,
griaužiasi ir t. t., kad reikia liktis nuodėmėj, iš kur nori atsi-
kelti. Kiek ilgai laukti absoliucijos esama „durum“, Kodekso
I. C. taksatyviai nenustatyta. Veizėtina į aplinkybes. Jautrios
sąžinės žmogui užtenka, galima sakyti, 3—2 ar net vienos iš-
tisos dienos. Tai nuspręsti yra nuodėmklausio dalykas. Iš-
imtis — jeigu tą pačią dieną būtų galima kreiptis į komipeten-
tingą vyresnįjį.

2. „Greitame reikale, būtent, įeigu įvykio cenzūrų nega-
lima laikytis išorinėj srity be didelio papiktinimo ar nešlovės
pavojaus ar penitentui būtų sunku būti didelėį nuodėmėj, iki
kompetentingas vyresnysis visa padarytų, tai kiekvienas nuo-
dėmklausis sakramentalinėj srity gali atleisti jas, net bet kokiu
būdu rezervuotas, įsakęs kreiptis po bausme atkristi per mėnesį
bent laišku ir per nuodėmklausiį, jeigu tai galima be didelės
negerovės, nutylėjus vardą, į Šv. Penitenciariją ar vyskupą

1) Apaštališkų legatų galios ect., cap. I, n. 4, vz. A. Vermeersch
et I. Creusen, Epitome, I, n. 715.

122 II. Bausmės. Nr. 80.

ar kitą vyresnįjį, kurs turi galią, ir klausyt io mandato" —
kan. 2254, $ 1.

Taigi greitame reikale pasakytina štai kas:

a) Kiekvienas nuodėmklausis, kurs gali klausyti penitentą
išpažinties, gali taipogi atleisti cenzūrą sąžinės srity.

b) Kalbamosios cenzūros turi būti įvykio. Atbulai, nega-
lima atleisti tų cenzūrų, kurios yra išsprendžiamosios ir ab
homines. Paskutiniojo dalyko pamatas yra tai, kad mirties pa-
vojuj, kaip žinome, atleidus cenzūrą ab homine, paskum rei-
kia kreiptis į „illum gui censuram tulit". Gi mūsų kan. 2 254,
S 1 sako, jog, atleidus įvykio cenzūrą greitame reikale, reikią
kreiptis į „S. Poenitenciariam vel ad Episcopum aliumve Su-
periorem praeditum facultate". Jeigu pirmuoju atveju del cen-
zūros ab homine liepiama kreiptis į patį paskyrėją, tai antruoju
atveju juo labiau to reikia; nes jis yra menkesnis. Todel ne-
galima sutikti sų tais kanonistais, kurie priešingai kalba').

c) Atleidžiamosios cenzūros gali būti bet kam ir bet kokiu,
net specialiausiu būdu rezervuotos Apaštališkajam Sostui,

d) Jeigu greitame reikale cenzūrą atleistų toks nuodėm-
klausis, kurs savaime negali, tai turi įsakyti penitentui paskiau
kreiptis į tam tikrą vyresnįjį po bausme atkristi. Jeigu jis to
neįsakytų, tai labai nusidėtų, tik absoliucija vis delto būtų tikra
ir pats nuodėmklausis neužsitrauktų jokios cenzūros.

e) Penitentas kreipiasi į tam tikrą vyresnįjį ne naujos ab-
soliucijos, tik mandato, kur vyresnysis paskiria apgailą, atly-
ginimą už nusikaltimą ir t. t.; nes pirmesnė absoliucija yra ab-
soliutinė ir tikra. Mandatą jis būtinai turi priimti. Kitaip at-
kristų į cenzūrą. Atbulai, jeigu penitentas neįvykdytų mandato,
tai tik nusidėtų ir neatkristų į cenzūrą, kaip ir mirties pavo-
juį (n. 78).

1) Kreiptis reikia pačiam ar bent laišku, nutylint tikrąjį var-
dą ir pavardę ir vartojant fiktyvų vardą, pav., Jonas ir t. t.
Jeigu kreipiamasi laišku, tai kreiptinasi per nuodėmklausį, kurs
čia turi patarpininkauti. Nuodėmklausis tegali atsisakyti nuo

1) Pav.: G. Cocchi, Commentarium, V n. 79; A. D. Cipollini,
De censuris latae sententliae luxta Codicem Iuris Canonici, Taurini 1925, 44.

Nr. 80. Bausmės in specie: cenzūros in genere. 123

tarpininkavimo tada, kai iš to būtų numatoma turėti didelė
negerovė. Jeigu būtų pavojus sulaužyti išpažinties paslaptis,
tai net visai negalima apsiimti.

g) Kreiptis reikia per mėnesį. Metas eina nuo absoliuci-
jos ar sužinojimo priedermės kreiptis. Laikas apskaitliuoja-
mas kan. 34, Š 3, nn. 3—4, t. y. pirmoji diena neįskaitliuojama
ir baigiasi, pasibaigus kito mėnesio to paties skaitliaus dienai,
gi nėsant tokio pat skaitliaus dienos, pasibaigus paskutinei mė-
nesio dienai. Laikas yra „tempus utile". Todel, nežinant ar
morališkai negalint kreiptis, neina arba sustoja ir laukia, kolei
praeis kliūtis. Jeigu kas per mėnesį nesikreiptų, tai atkristų
į senąją cenzūrą.

h) Kreiptis reikia į Šv. Penitenciariją ar į vyskupą ar kitą
vyresnįjį, kurs savaime gali atleisti aną cenzūrą. Paskutiny-
sis šalutinis sakinys, būtent, „kurs savaime gali atleisti aną
cenzūrą", taikintinas yra taipogi vyskupui, kaip ir kan. 2252
(n. 78).

Jeigu vyskupas gali atleisti tokią cenzūrą nuolatinėmis ga-
liomis (kur duodamos amžinai ar tam tikram laikui ar tam
tikram atvejų skaitliui), tai galima kreiptis taipogi į jo genera-
linį vikarą (plg. kan. 66, $$ 1—2). Kitaip į generalinį vikarą
kreiptis neužtenka,

Kalbamasis kitas vyresnysis, į kurį dar galima kreiptis mū-
sų atveju, suprantamas toks, kurs turi jurisdikciją atleisti cen-
zūrą išorinėj ir sąžinės srity“).

Atbulai, negalima įsakyti penitentui kreiptis į tokį nuodėm-
klausį, kurs gali atleisti aną cenzūrą. Tik penitentas pats gali
į ji kreiptis, nes kan. 2254, $ 2 sako: „Penitentas, net gavęs,
kaip augščiau, absoliuciją ar kreipęsis į vyresnįjį, gali eiti pas
kitą nuodėmklausį, turintį „galią, ir, išpažinęs bent tą nusikal-
timą, už kurį nubaustas cenzūra, gauti absoliuciją; tai gavęs,
tepriima iš jo mandatus ir nebereikia klausyti kitų mandatų,
kurie ateis iš vyresniojo".

1) A. Blat, De delictis et poenis, n. 78.

124 II. Bausmės. Nr. 80.

i) Į privilegijuotą nuodėmklausį kreiptis tegalima per iš-
pažintį. Gi į tuos, kurie turi jurisdikciją išorinėj srity, kreiptis
galima bet katroj srity — išorinėj ar sąžinės.

3. „Jeigu kartais kokiu nepaprastu atveju anaip kreiptis
būtų morališkai negalima, tai pats nuodėmklausis, išskyrus
cenzūrą, apie kurią kalba kan. 2367, gali suteikti absoliu-
ciją be augščiau kalbėtosios priedermės, tik paskyręs tai, kas
teisėmis yra paskirtina, ir tam tikrą apgailą ar atlyginimą už
cenzūrą ir tai taip, jog penitentas, tam tikru metu, paskirtu
nuodėmklausio, neatlikęs apgailos ir satistakcijos, atkris į cen-
zūrą" — kan. 2254, $ 3.

Kalbamasis nepaprastas atvejis bus tada, kai negalima
kreiptis nei į Šv. Penitenciariją, nei į vyskupą, nei į kitą vy-
resnijį, kurie turi tam tikrą galią ir apie kuriuos kalba kan.
2254, Š 1.

Ginčijamasi, ar čia taipogi įeinąs tas nuodėmklausis, kurs
turįs tam tikrą kalbamąją galią. Vieni neigia'); kiti teigia“);
treti po senovei sako, jog kalbamasis nepaprastas atvejis, be
kitko, būnąs tada, kai nei penitentas nei nuodėmklausis negalį
rašyti, gi penitentui būtų „durum“ kreiptis į kitą kompeten-
tingą nuodėmklausį'). Pirmoji nuomonė, mano išmanymu, yra
tiesa, nes į nuodėmklausį kreiptis visai neįsakyta.

Kalbamasis kreipimasis turi būti negalimas bent morališ-
kai. Tai bus, pav., jeigu būtų apytikris pavojus sulaužyt iš-
pažinties paslaptis; jeigu penitentas nemokėtų rašyt ir būtų
numatoma, kad nebesusitiks sų nuodėmklausiu, kurs, gal, iš
toli yra, ir t, tt Be to, negalėjimas turi būti amžinas. Todel
neužtenka tik dabar negalėti kreiptis. Tokiu atveiu reikia įsa-
kyti kreiptis tada, kai bus galima.

Nepaprastų kalbamuojų atvejų kiekvienas nuodėmklausis
gali atleisti bet kokią įvykio cenzūrą be priedermės kreiptis į

1) Pav.: A. Blat, De delictis et poenis, n. 78; A. Vermeersch
et I Creusen, Epitome, III? n. 454.

2) Pav.: E. Eichmann, Das Strafredt, 88.

3) Pav.: Pr. Cerato, Censurae vigentes?, n. 25; F, M. Cappello,

De censuris?, n. 131.

Nr. 80. + Bausmės in specie: cenzūros in genere. 125

tam tikrą vyresnįjį. Tada jis pats duoda tokį pat mandatą,
kaip ir anas vyresnysis, būtent; a) Įsako, kas teisėmis įsaky-
tina, pav., atlyginti skriaudą ar papiktinimą, atsižadėti ere-
zijos ar atskalos ir t. t. b) Paskiria tam: tikrą apgailą už cen-
zūrą. Ji turi eiti skyrium nuo išpažinties apgailos. c) Tiems
dalykams įvykdyti paskiria metą, kur neįvykdžius atkrintama
į cenzūrą — atleidžiama po bausme atkristi,

Iš nepaprasto atvejo išskiriama kan. 2367 cenzūros ab-
soliucija, būtent, be priedermės kreiptis į tam tikrą vyresnįjį
negalima atleisti cenzūros už nuduotą ar tikrą išrišimą
dalyvio „in peccato turpi". Nes nėra kunigo, kurs nemokėtų
rašyti. Bet jeigu šis nelaimingasis kunigas iš tikrųjų nebegalėtų
rašyti tam tikram vyresniajam, pav., del digos, ir nebūtų ga-
lima kreiptis per nuodėmklausį, tai, mano išmanymu, vis delto
galima taikinti nepaprasto atvejo kan. 2254, $ 3. To neigti
nematau pamato.

4. Skirtumas tarp cenzūrų absoliucijos mirties pavojuj ir
greitame reikale yra štai koks: a) Greitame reikale reikia
įsakyti kreiptis į tam tikrą vyresnįjį. Gi mirties pavoju tai pa-
daryti reikia savaime ir tereikia priminti, b) Mirties pavojui
kreiptis tereikia del cenzūios ab homine ir specialiausių būdu
rezervuotos Apaštališkajam Sostui. Gi greitame reikale rei-
kia kreiptis dal bet kokių rezervuotų cenzūrų. c) Mirties pa-
vojuj įsakymas kreiptis yr absoliutinis. Gi greitame reikale
galima kreiptis į tam tikrą vyresnijį ar eiti pas kitą kunigą,
kurs gali atleisti cenzūrą, ir šis vietoj vyresniojo duos man-
datą. d) Neįvykdžius mandato, mirties pavojuj niekada neat-
krintama, gi greitame reikale, kur pavartojamas nepaprastas
atvejis, atkrintama. e) Mirties pavojuj galima atleisti cenzū-
ros taip įvykio, taip ab homine, gi greitame reikale — tik
įvykio.

126 II. Bausmės, “Nr. 81-84.

1] skirsnys.

Cenzūros in specie (de censuris in specie)
(kan 2255—2285).

81. Medžiaga. — 1. Cenzūrų įvardijimas, 2. Bendras cen-
zūrų skirtumas ir 3. Šventos apeigos ir teisiniai bažnytiniai
veiksmai.

82. Cenzūrų įvardijimas. — „Cenzūros yra šios:
1". Ekskomunika;

2". Interdiktas;

3. Suspensa" — kan. 2255, $ 1.

83. Bendras cenzūrų skirtumas. — „Ekskomunika tegali
liesti fizinius asmenis ir todel, jeigu ji kartais būtų metama
ant moralinio asmens, tai suprantama, kad liečia atskirus as-
menis, kurie bendrininkavo nusikaltime; interdiktas ir sus-
pensa — taipogi moralinį asmenį; ekskomunika ir interdiktas
— taipogi pasaulininkus; suspensa — tik dvasiškius; interdik-
tas — taipogi vietą; ekskomunika visada yra cenzūra; inter-
diktas ir suspensa gali būti taip cenzūros, taip baudžiamosios
bausmės; tik abejojant spėjama, kad esančios cenzūros" —
kan. 2255, $ 2.

Ekskomunika teliečia fizinius asmenis del to, kad atima
individualines teises, gi moraliniai asmens tokių teisių neturi.
Be to, ekskomunika tėra cenzūra del to, kad ji yra dideliausia
bausmė ir todel nebenorima jos didinti baudžiamųjų bausmių
našta. Dar toliau, interdiktas ir suspensa, bendrai, irgi tėra
cenzūra. Bet juodu gali eiti taipogi baudžiamosiomis bausmė-
mis. Tai būna tada, kai paskiriama už įvykusius nusikaltimus
ar laikinai (mėnesiui, metams ir t. t.), ar amžinai, ar „ad be-
neplacitum nostrum“, ar be įspėjimo ir t. tt Galop, abejojant,
ar interdiktas ir suspensa esanti cenzūra ar baudžiamoji baus-
mė, laikytina cenzūra del to, kad cenzūros vis delto yra prie-
lankesnės nusikaltėliui; nes į jas ne taip greit teikrintama ir
lengviau nuo jų pasiliuosuoti.

84, Šventos apeigos Ir teisiniai bažnytiniai veiksmai, —
„Kituose kanonuose :;

Nr. 85-86. Bausmės ir cenzūros in specie. 127

17. Šventomis apeigomis vadinamos tos šventimų galios ap-
eigos, kurios yra Kristaus ar Bažnyčios išleistos Dievo kultui
ir tegalimos eiti vien dvasiškių" — kan. 2 256.

Kiti kanonai čia suprantami tie, kurie eina nuo tos vietos
iki Kodekso I. C. galo. Kristaus išleistos yra, pav., mišios, gi
Bažnyčios — palaiminimas, procesijos ir t. tt Atbulai, prie
šventų apeigų nepridera pamokslas, choro giedojimas giesmių
ar psalmių, giedojimas per procesiją ir t. t.

„2“. Gi teisiniais bažnytiniais veiksmais vadinama štai
kas: būti bažnytinių turtų administratorium; bbažnytinėse by-
lose būti teisėju, auditorium ir relatorium, ryšio gynėju, tei-
singumo ir tikėjimo gynėju, notaru ir raštinės vedėju, kursoriu
ir aparitoriu, advokatu ir prokuratorium; būti krikšto ir su-
tvirtinimo tėvu ar motyna (kūma); balsuoti bažnytiniuose rin-
kimuose; naudotis patronato (globėjo) teise" — kan. 2 256.

lart.- Ekskomunika (de excommunicatione)
(kan 2257—2267).

85. Medžiaga. — 1. Ekskomunikos apibrėžimas, 2. Isto-
rija, 3. Iš kur ekskomunika yra kilimo, 4. Padala ir 5. Eksko-
munikos padariniai, .

86. Ekskomunikos apibrėžimas. — Ekskomunika yra cen-
zūra, kuri nusikaltėlį pašalina nuo išorinio tikinčiųjų bendra-
vimo. Kodeksas I. C. ją apibrėžia štai kaip: „Ekskomunika yra
cenzūra, kuri pašalina nuo tikinčiųjų bendravimo su padari-
niais, įvardytais kitų kanonų ir negalimais išskirti nuo kits kito"
— kan. 2257, $ 1. Be to, tas pat kanonas, $ 2 priduria: „Ji
vadinasi taipogi anafema, labiausiai tada, kai paskiriama iš-
kilmingai sulig Pontificale Romanum".

Pasakyta:;

a) Cenzūra. Taigi kas pasakyta apie cenzūras in ge-
nere, tas pat pasakytina ir apie ekskomuniką.

b) Kuri pašalina nuo tikinčiųjų bendra-
vimo. Vadinasi, visai neišmetama iš Bažnyčios, tik atima-
mos tam tikros teisės, kurios pridera prie išorinio tikinčiųjų
bendravimo.

128 Ii. Bausmės. Nr. 87.

Tikinčiųjų bendravimas yra trejopas, būtent: a) Visai vi-
dujinis (communio mere interna). Jį sudaro malonė, tikėjimas
ir meilė, kur krikščionys yra mistiškai susiję su kits kitu ir
Kristaus kūnu, arba Bažnyčia. b) Visai išorinis (c. mere ex-
terna). Tai išoriniai pasauliniai veiksmai, kur santykiaujama
su kits kitu, pav., kalbėjimasis, draugavimas, gyvenimas drau-
ge, sveikinimasis ir t. t. c) Šiaipjau išorinis (c. externa) arba
mišrus (c. mixta). Tai išoriniai tikybos veiksmai, pav., sa-
kramentų teikimas ar ėjimas, Bažnyčios maldos už savo narius,
atlaidai ir t. t.

Ekskomunika visai pašalina nuo šiaipjau išorinio arba miš-
raus bendravimo. Todel čia negalima bendrauti tikrai ir lei-
stinai. Bet vis delto neatimama paties galingumo ir galios (ha-
bilitas et potentia) bendrauti su Bažnyčia, ką sudaro „character
baptismalis". Be to, ekskomunika iš dalies paliečia taipogi
visai išorinį bendravimą. Atbulai, ekskomunika neliečia visai
vidujinio bendravimo. Bažnyčia net norėdama negali atimti
visai vidujinės žmogaus gerovės. Todel ekskomunikuotas sa-
vaime gali turėti Dievo malonę, nueit į dangų ir t. t.

c) Su padariniais, įvardytais kitų ka-
nonų ir negalimais išskirti nuo kits kito.
Vadinas, ekskomunikuotas užsitraukia visus ekskomunikos pa-
darinius. Tuomi ekskomunika skiriasi nuo interdikto ir la-
biausiai suspensos, kur jųdviejų padariniai galimi išskirti ir
tikrumoj išskiriami nuo kits kito.

87. Istorija, — Pirmaisiais amžiais ekskomunika buvo visų
bažnytinių bausmių „genus“. Taigi ji reikšdavo taip bet kurias
cenzūras, taip baudžiamąsias bausmes, taip viešąją apgailą. Tik
tikrąja savo prasmę labiausiai reikšdavo visišką pašalinimą
nuo tikinčiųjų bendravimo.

Be to, pirmaisiais amžiais ekskomunika buvo vadinama
įvairiais vardais. Be kitko, ji vadindavosi anafema. Pats žo-
dis „anathema" yra graikiškas ir reiškia „sursum positio". Jis
yra kilęs iš tam tikro senovės įpročio, kur kariai po mūšio
ir apgalės, nenorėdami naudotis paimtaisiais turtais, pakabin-
davo juos bažnyčioj ar viešoj bet kurioj vietoj. Tai reikšdavo,

Nr.87. Bausmės ir cenzūros in specie. 129

kad atskirta nuo bendro žmonių vartojimo. Visa tai graikai
vadindavo „anathema". Iš čia įprasta vadinti „anathemati-
satum"' visa tai, kas buvo atskirta nuo bendro vartojimo. To-
del ir Jozue anafematizavo Jericho miestą su visa tuo, kas jame
buvo'). Tai prigijo taipogi Bažnyčioj, būtent, kas buvo pa-
šalinamas nuo tikinčiųjų bendravimo ar sakramentų dalyva-
vimo, tas vadinosi anafematizuotas.

Žodžiai „ekskomunika" ir „anafema" iki Tridento susirin-
kimo buvo vartojamu greta vienas antro (promiscue). Jeigu
kartais tame periode, labiausiai nuo VI amžiaus, kai kuriuose
bažnytiniuose teisių šaltiniuose anaiema priešpastatyta eks-
komunikai, tai reiškia tam tikrą didesnę bausmę. Griga-
lius IX, c. 58, X, de sententia excommunicationis, V, 39, pa-
reiškė, jog šiaipjau ekskomunika reiškianti didesnę ekskomu-
niką, gi atsitiktinis ekskomunikos ir anafemos priešpastatymas
suprastinas esąs taip, kad anafema reiškianti iškilmingesnę eks-
komuniką, kurią vyskupas iškilmingai paskiriąs už didesnius
nusikaltimus, gi ekskomunika esanti stačiai suprastina dides-
nioji ekskomunika, kurią bažnytinis teisėjas paskiriąs raštu be
jokių iškilmių.

Seniau prie žodžio „anafiema"“ kartais dar būdavo pride-
dama žodis „maranatha". Jis yra syriškas žodis ir vartoja-
mas, sekant šv. Povilu, kuris sako: „Jeigu kas nemyli mūsų
Viešpaties Jėzaus Kristaus, tas tebūna atskirtas Mara atha"“).
Tai reiškia: „Mūsų Viešpats atėjo" arba „ateik, mūsų Vieš-
patie""), gi bažnytiniuose įstatymuose: „Iki Viešpats sugrįš“
(donec Dominus redeat seu veniat). Ta ekskomunika iš es-
mės niekuo nesiskiria nuo šiaipjau ekskomunikos ir daugelis
senovės rašytojų yra klaidingai manę, kad čia nusikaltėlis taip
esąs pašalinamas nuo tikinčiųjų bendravimo, jog nebegalima
esą viltis niekada susitaikinti su Bažnyčia.

Ekskomunika galutinai išskirta nuo baudžiamųjų bausmių
drauge su kitomis medicinalinėmis bausmėmis tik XV amžiųj,

Joz. 6,17.
2) 1 Kor. 16,22.
3) J. Skvireckas, Naujas Testamentas, 433.

130 II. Bausmės. Nr. 88-89.

kaip kalbėjom augščiau. Galop, ekskomunika visai išskirta nuo
kitų medicinalinių bausmių.

Dekretalių teisėse ekskomunika imta skirstyti „„maior“ ir
„minor“. Pirmoji visai pašalindavo nuo tikinčiųjų bendravimo.
Antroji tik drausdavo eiti sakramentų ir gauti beneficijas, ir
buvo užsitraukiama, santykiaujant su ekskomimikuotu „excom-
municatione maiore", kas po Martyno V bebuvo taikoma vien
vengtinai ekskomunikuotiems. Didžiosios ir mažosios eksko-
munikos padalą įsaistytai (implicite) atšaukė konst. „Apo-
stolicae Sedis", 12 spal. 18369 m. Jos nebėra nė Kodekse I. C.

Galop, dar pasakytina, jog senovėj visi ekskomunikuoti bu-
vo vengtiniai. Martynas V ekskomunikuotus paskirstė į veng-
tinius ir toleruojamus. Vengtinę ekskomuniką pačiu įvykiu te-
užsitraukdavo žinomi mušeikos dvasiškių. Kitais atvejais jai
reikėdavo tam tikro ar įvardyto teisėjo išsprendimo.

88. Iš kur ekskomunika yra kilimo. — Fr. Wernz trum-
pai ir aiškiai kalba, iš kur ekskomunika yra kilimo?). Todel čia
kalbėsime, sekdami juo. Ir tai, ekskomunikuoti savaime gali
kiekviena visuomenės bendruomenė ar kuopa, draugija ir t. t.,
iš kur už tam tikrą meteisinį pasielgimą pašalinami yra jos
nariai. Jau senovės tautų buvo iprasta pašalinti iš savo tarpo
tam tikri asmens. Ir „išrinktoji tauta" šalindavo tam tikrus as-
menis iš sinagogos. Bažnyčiai ekskomunikuoti yra leidęs Kri-
stus. Tai rodo Mat. 18, 15. Todel Bažnyčia ir išleido eksko-
munikos bausmę.

89. Padala. — „Ekskomunikuoti būna vengtiniai ir tole-
ruojami" — kan. 2258, $ 1. Pirmaisiais vadinami tie, kurių
turi vengti kiti krikščionys tam tikrais atvejais. Antrieji yra
tie, kurių krikščionys, toleruojant Bažnyčiai, gali nevengti.

„„Vengtinis tėra tas, kurs įvardytai yra ekskomunikuotas
Apaštališkojo Sosto, ekskomunika viešai paskelbta ir dekreto
ar išsprendimo pažymėtai pasakyta, jog reikią jo vengti, ne-
liečiant kan. 2343, Š I, n. 1 įsakymo" — kan. 2258, $ 2,

Taigi vengtinei ekskomunikai reikia keturių sąlygų, būtent:

D žus decretalium, VI n. 182.

Nr. 90. Bausmės ir cenzūros in specie. 131

a) Ekskomunikuojamasis asmuo turi būti ekskomunikuotas
įvardytai, t. y. pažymėtas vardu ar pavarde, titulu ar parei-
gomis, pav., N. parapijos klebonas ir t. t.

b) Vengtinai ekskomunikuoti tegali Apaštališkasis Sostas,
atsieit, papa ir t. tt Atbulai, taip ekskomunikuoti negali or-
dinarai.

c) Ekskomunika turi būti viešai paskelbta. Paskelbiama
taip pat, kaip kiti Apaštališkojo Sosto dekretai ar išspren-
dimai, pav., oticialiniame Apaštališkojo Sosto organę „Acta
Apostolicae Sedis", bažnyčioj, viešoj vietoj ir t. t.

d) Ekskomunikos dekrete ar išsprendime turi būti pažy-
mėta, jog ekskomunikuojamojo reikią vengti.

Išimtis — kan. 2343, $ 1, n. 1, kuris skamba šiaip: „Kas
realiniu būdu įžeistų papos asmenį:

„.. Užsitraukia įvykio ekskomuniką, specialiausiu būdu re-
zervuotą Apaštališkajam Sostui, ir pačių įvykiu yra vengtinis."

90. Ekskomunikos padariniai. — I. Draudimas dalyvauti
šventose apeigose. — 1. Kan. 2259, $ 1 sako: „Bet koks eks-
komunikuotas neturi teisės dalyvauti šventose apeigose, tik ne
pamoksluose".

Pasakyta „bet koks ekskomunikuotas". Todel šventose
apeigose negali dalyvauti taip vengtinis, taip toleruojamas eks-
komunikuotas. Tik Kodeksas I. C. nieko pažymėtai nesako,
ar tai griežtai draudžiama. Čia, mano išmanymu, reikia skirti
vengtinis ir toleruojamas ekskomunikuotas. Pirmajam daly-
vauti šventose apeigose draudžiama griežtai. Tai rodo ką tik
cituotas kan. 2259, $ 2, kur labai skaudžiai kalbama prieš veng-
tinai ekskomunikuotuosius. Nuo didelės nuodėmės tegali pa-
teisinti tam tikros aplinkybės, pav., „parvitas materiae“ —
jeigu kas trumpai tedalyvautų mišiose ir t. t. Antrajam da-
lyvauti šventose apeigose tedraudžiama ne tiek griežtai. Todel
toleruojamas ekskomunikuotas, dalyvaudamas šventose ap-
eigose, tenusidedą mažai (leviter). Nes jau prieš Kodeksą I. C.
daugelio taip kalbėta. Juo labiau tai pasakytina šiandien.

Atbulai, bet koks ekskomunikuotas gali eit į bažnyčią tada,

kai nelaikomos šventos apeigos, ir privatiniu būdu melstis. Tai
9*

132 II. Bausmės. Nr.90.

galima atskiroj koplyčioj ir net ten pat, kur kiti Žmonės pri-
vatinių būdu meldžiasi; nes privatiniu būdu melstis nėra ben-
drauti su kitais. Be to, bet koks ekskomunikuotas gali priva-
tiniu būdu garbinti šventus paveikslus, gi ekskomunikuotas ku-
nigas gali ir turi privatiniu būdų kalbėti breviorių. Tik vietoj
„Dominus vobiscum" reikia sakyti „Domine exaudi orationem
meam", nes pirmieji žodžiai reiškia tam tikrą pasveikinimą
žmonių. Tik ir už „Dominus vobiscum“ tėra maža nuodėmė.
Lialop, bet koks ekskomunikuotas turi teisę klausyti pamokslų.
Visų šių dalykų pamatas yra tai, kad jie nėra šventos ap-
eigos, gi pamokslai dar gali padėti ekskomunikuotam pasi-
taisyti.

2. Kadangi bet koks ekskomunikuotas neturi teisės da-
lyvauti šventose apeigose, tai tuo patim jis neturi nė prie-
dermės jų lankyti, pav., klausyti šv. mišių šventadieniais ir t. t.
Net nėra priedermės atgyti laisva būklė tam, kad būtų galimas
įvykdyti įsakymas klausyti šv. mišių ir t. t. Tai bendroji nuo-
monė. Bet, taipogi bendrąja nuomone, ekskomunikuotas vis
delto nepaleidžiamas muo priedermės eiti metinės išpažintis ir
velikinės komunijos. Nes Bažnyčia smerkia tuos, kurie ištisus
metus guli ekskomunikoj (kan. 2340, $ 1) — nepaleidžiamas
nuo įstatymo laikymosi tas, kurio savaime negali pateisinti
būtinai pašalintina kliūtis.

3. „Jeigu toleruojamas ekskomunikuotas pasyviai daly-
vautų (šventose apeigose), tai nereikia jo pašalinti; jeigu jis
būtų vengtinis, tai pašalintinas arba, negalint pašalinti, liau-
tinasi laikius apeigas, by tik tai būtų galima be didelės nege-
rovės (sine gravi incommodo); gi nuo aktyvaus dalyvavimo,
kur esama tikro dalyvavimo laikomose apeigose, tebūna paša-
linamas ne tik vengtinis, bet taipogi bet koks ekskomunikuo-
tas po paskelbiamojo ar pasmerkiamojo išsprendimo arba
šiaipjau žinomas" — kan. 2259, $ 2.

Aktyviai dalyvaujama šventose apeigose tada, kai dalyvau-
jama pačiame apeigų laikyme, arba einamos jų pareigos, pav.,
būnama celebransu, diakonu, subdiakonu, akolitu, tarnaujama
mišioms ir, kai kurių nuomone, grojama vargonais') ar gie-

Nr.91. Bausmės ir cenzūros in specie. 133

dama*). Pasyviai dalyvauti reiškia šiaip jau būti per šventas
apeigas, arba veizėti, sekti ir t. t. tai, kas ten daroma.

Be to, kan. 2259, $ 2 pasakyta: ... Jeigu jis (ekskomuni-
kuotas) būtų vengtinis, tai pašalintinas arba, negalint paša-
linti, liautinasi laikius apeigas, by tik tai bitų galima be dideles
negerovės". Vadinas, jeig+ vengtinis ekskomunikuotas įeitų
į bažnyčią ar kur kitur, kur laikomos šventos apeigos, tai
reikia įspėti, kad pasišalintų. Tai turi padaryti dvasiškiai.
Jeigu jis nepaklausytų, tai pašalintinas priverstinai. Tai turi
padaryti pasaulininkai ar, jų nėsant ar negalint, patys dva-
siškiai. Jeigu vengtinis ekskomunikuotas įspėtas nepasišalintų
Pats ar priverstinai pašalinti būtų didelė negerovė, pav., būtų
augštas valdininkas, daugelis paliktų be įsakytų mišių, mišios
būtų pontifikalinės ir t. t., tai prieš mišių kanoną reikia liautis
laikius mišias. Jeigu mišių kanonas jau būtų pradėtas, tik dar
nekonsekruota, tai galima liautis laikius mišias ar, pašalinus
žmones, laikyti jos iki komunijos įimtinai su vienu tarnautoju.
Paskum mišios baigtinos zakristijoj ar kitoj tinkamoj vietoj.

Kitkas ką tik cituotojo kanono savaime aišku.

91. II. Draudimas eiti sakramentų ir katalikiškai laidoti.
— 1. „Ekskomunikuotas negali eiti sakramentų, gi Do pa-
skelbiamojo ar pasmerkiamojo išsprendimo nė sakramenta-
lijų" — kan. 2260, $ 1.

Pasakyta „negali". Priešingų veiksmų netikrumas nepa-
žymėtas. Todel tai daryti tik neleistina. Tik ekskomunikuoto
išpažintis kartais gali būti netikra. Bet tai „ex alio titulo“, pav.,
„ex defectu dispositionis". Tai kitas dalykas. Atbulai, ir eks-
komunikuoto išpažintis yra tikra, jeigu jos einama bona fide
ar užsimiršus nepasakoma ekskomunikos ar nuodėmklausis
galėdamas atleidžia visas nuodėmes pats ir t. t.

ni

1) Pav: H. Noldin — A. Schėnegger, De censuris!s, Oeni-
Ponte 1923, n. 39. Tam prieštarauja I. Chelodi, Ius poenale, n. 37;
abejoja F. M. Cappello, De censuris?, n. 149.

2) Pav, F. M, Cappello,t. p.

134 II. Bausmės. Nr.91.

Jeigu ekskomunikuotas eitų sakramentų, tai labai nusi-
dėtų"). Bet nuo didelės nuodėmės vis delto pateisina nepa-
šalinamas nežinojimas, bijojimasis nustoti gyvybės, šlovės,
turtų ir t. t. Nes Bažnyčios įstatymai nesaisto tada, kai esama
didelės negerovės.

Taipogi labai nusidėtų sakramentų teikėjas, kurs admini-
struotų sakramentus ekskomunikuotam. Bet tai draudžia ne
ekskomunikos įstatymas, tik tai, kad sakramentų neleidžiama
administruoti nevertiems.

2. Kai kurie ekskomunikuotieji negali būti katalikiškai
laidojami, nes kan. 2 260, Š 1, n. 2 sako: „Bažnytinių laidot 1wvių
klausime laikytinasi kan. 1240, $ 2 įsakymo". Gi šis kanonas
skamba šiaip: „Nustoja bažnytinių laidotuvių, nebent prieš
mirtį parodytų bet kokius apgailos ženklus, ... ekskomuni-
kuoti ar interdiktuoti po pasmerkiamojo ar paskelbiamojo iš-
sprendimo".

Kas yra katalikiškos arba bažnytinės laidotuvės, kalba
kan. 1204: „Į bažnytines laidotuves įeina lavono vedimas į
bažnyčią, ekzekvijos už vėlionį bažnyčioj ir pats palaidojimas
teisiniu būdu paskirtoj vietoj tikintiesiems laidoti". Gi kan.
1241 sako toliau: „Pašalintam nuo bažnytinių laidotuvių tai-
pozi atsisakytina yra laikyti bet kokios mišios su ekzekvi-
jomis, net metų sukaktuvės, ir visos kitos šventos laidotuvių
aveigos". Todel draudžiama už jį, pav., skambinti varpais,
giedoti ekzekvijos ar mišios „die tertia, septima, trigesima"
iš tb

Katalikiškai laidoti, kaip matėme kan. 1240, $ 1, n. 2,
tedraudžiami tie ekskomunikuoti, kurie yra po pasmerkia-
mojo ar paskelbiamojo išsprendimo. Atbulai, galimi katalikiš-
kai laidoti pačiu įvykiu ekskomunikuoti iki paskelbiamoju
išsprendimo, by tik kiti dalykai tai deidžia, pav., jeigu jie nėra
vieši ir žinomi nusidėjėliai (kan. 1 240, $ 1, n. 6) ir t. t.

Pagaliau, galima katalikiškai laidot ir ekskomunikuotas
po pasmerkiamojo ar paskelbiamojo išsprendimo, jeigu prieš

)H. Noldin — A. Schonegger, De censuris'3, n. 40.

Nr. 92. Bausmės ir cenzūros in specie. 135

mirtį būtų parodęs bet kokius apgailos ženklus, pav., prašęs
nuodėmklausio, maldavęs Dievą atleisti nuodėmes ar papra-
stai šaukęsis Dievo, Šv. P. Marijos, šventųjų, bučiavęs kru-
cifiksą ar šventųjų paveikslą ir t.t. Bet tai reikia įrodyti, pav.,
paliudijant bent vienam tikėtinam liudytojui. Be to, reikia pa-
skleisti garsas, jog iš tikrųjų parodyta apgailos ženklai. Ki-
taip galimi papiktinti kiti.

Kalbamieji asmens galimi katalikiškai laidoti del to, kad
laikomi norėjusiais susitaikinti su Bažnyčia ir todel turinčiais
teisę gauti ekskomunikos atleidimą; gi kas turėjo būti palei-
stas nuo cenzūros, tas čia Bažnyčios laikomas lyg jau paleistu.

N. Noldin—A. Schoėnegger sako, iog ekskomuni-
kuotas po pasmerkiamojo ar paskelbiamojo išsprendimo, nors
prieš mirtį ir būtų parodęs bet kokius apgailos ženklus, vis
delto pirmiau turįs būti paleistas nuo ekskomunikos ir tik tada
tegalimas laidoti šventoj vietoj; gi kitiems ekskomunikuotiems
pritinką pirmiau atleisti ekskomunika'). Tik jis kalba be įro-
dymų ir tokių dalykų Kodekse I. C. visai nėra.

Neteisiniu būdu palaidojus ekskomunikuotą šventoj vietoj,
pati šventa vieta ar kapai suteršiami (violatur — kan. 1172,
S 1, n. 4, plg. kan. 1207). Be to, įeigu taip palaidotas būtų
vengtinis ekskomunikuotas, tai, galint be didelės negerovės,
atkastinas lavonas (pirmiau, žinoma, gavus vietos ordinaro lei-
dimą) ir palaidotinas nešventoj vietoj, būtent, kur yra pa-
skirta nekrikštytiesiems (kan. 1 242, plg. kan. 1214, $ 1 ir 1212).
Jeigu ekskomunikuotas būtų toleruojamas, tai atkasti nerei-
kalaujama.

92. III. Draudimas administruoti sakramentai ir sakra-
mentalijos. — 1. „Ekskomunikuotas negali leistinai admini-
struoti sakramentų ir sakramentalijų, neliečiant tam tikrų iš-
imčių" — kan. 2261, $ 1. Bet sakramentai ir sakramentalijos
vis delto būtų tikri.

2. „Tikintieji, neliečiant $ 3 įsakymo, del bet kokios tei-
singos priežasties gali prašyti ekskomunikuotą sakramentų ir

1) De censuris!5, n. 40.

136 II. Bausmės. Nr. 92.

sakramentalijų, labiausiai nėsant kitų teikėjų (ministri), ir tada
ekskomunikuotas prašomas gali juos administruoti ir nėra jo-
kios priedermės klausti prašytoją apie priežastį" — kan.
231, $ 2.

Plačiau kalbant, jeigu ekskomunikuotas nėra vengtinis ar
po paskelbiamojo ar pasmerkiamojo išsprendimo, tai katalikai
gali jį prašyti sakramentų ir sakramentalijų. Tai galima tikrai
visada, gi leistinai del bet kokios teisingos priežasties, kuri
gali būti net nedidelė, pav., iš pamaldumo, sielai nuraminti
ir t. t. Priežasties reikalaujama del to, kad tikintieji be reikalo
nesantykiautų su ekskomunikuotu ir todel jis būtų verčiamas
pamesti savo naštą.

Ekskomunikuotas, prašomas sakramentų ar sakramenta-
Išjų, gali juos administruoti (tada ir tegali). Prašyti geriausia
pažymėtai. Bet taipogi užtenka vien spėjamo (praesumptus) ar
įsaistyto (implicitus) prašymo. Vadinas, ekskomunikuotas,
pav., klebonas ar kitas sielų ganytojas, šventadieniais ir įpras-
tomis dienomis gali eiti į bažnyčią ir klausyt išpažinčių, laikyti
mišias už parapijonis ir teikti kitus sakramentus ir sakramen-
talijas. Tai gali tikrai ir leistinai. Tik dauguma kanonistų tvir-
tina, jog spėjamo ar įsaistyto prašymo užtenką slaptam ir
įvykio žinojimų žinomam toleruojamam ekskomunikuotam?).
Gi vienas kitas dar sako, jog tokio prašymo teužtenką slaptam
toleruojamam ekskomunikuotam?). Pirmieji kalba be įrodymų.
Antrosios nuomonės įrodymas yra tai, kad kan. 2261, $ 2 pa-
matas yr apsaugoti ekskomunikuoto šlovė. Tai viena. Antra,
pirmojoj supozicijoj užtektų kan. 2232, $ 1 ir visai nereikalin-
gas bebūtų mūsų kan. 2261, $ 2. Kadangi antroji nuomonė yra
paremta juridiniais įrodymais, tai, mano išmanymu, yra tiesa.

Kalbamųjų veiksmų leistinumas tėra ekskomunikos atžvil-
giu. Todel pasilieka neleistinumo klausimas nuodėmės atžvil-

1) Pav.; Pr. Cerato, Censurae vigentes?, n. 37; I. Sole, De de-
lictis et poenis, n. 220; A. Vermeerschet I. Creusen, Epitome,
III? n. 463; F,. M. Cappello, De censuris?, 148.

2 Pav, R. Salucci, II diritto penale, I 256.

Nr.92. Bausmės ir cenzūros in specie. 137

giu, t. y. neleistina, jeigu sąžinė yra sutepta didele nuodėme,
iki nuplaunama per išpažintį ar, negalint išpažinti, tobulu gai-
lesiu „cum voto confitendi".

Visi kalbėtieji dalykai taikintini labiausiai tada, kai nėra
kitų sakramentų ar sakramentalijų teikėjų. Bet ir kitais at-
vejais galima taip daryti.

3. „Bet vengtinį ar kitus ekskomunikuotus po pasmerkia-
mojo ar paskelbiamojo išsprendimo tikintieji tik mirties pavojui
tegali prašyti taip sakramentalinės absoliucijos kan. 882 ir
2252 norma, taip taipogi, nėsant kitų teikėjų (ministri), kitų
sakramentų ir sakramentalijų" — kan. 2261, $ 3.

Taigi, jeigu ekskomunikuotas yra vengtinis ar po pasmer-
kiamojo ar paskelbiamojo išsprendimo, tai visada gali tikrai
administruoti tuos sakramentus, kurie einami šventimų galia.
pav., laikyti mišias ir t. t.; nes šventimų galia yra neatimama.
Tas pat pasakytina apie sakramentalijas; nes čia Bažnyčia,
nors ir galėtų atimti galią iš ekskomunikuoto, bet to nėra pa-
dariusi. Atbulai, vengtinis ar po pasmerkiamojo ar paskelbia-
moic išsprendimo ekskomunikuotas negali tikrai administruoti
tų sakramentų, kurie einami jurisdikcijos galia, t. y. klausyt
išpažinties (plg. kan. 873, $ 3 ir 2264). Išimtis — mirties pa-
vojuj bet koks ekskomunikuotas gali tikrai klausyt išpažinties.

Jeigu kalbėsim apie leistinumą, tai vengtinis ar po pasmer-
kiamojo ar paskelbiamojo išsprendimo ekskomunikuotas lei-
stinai gali klausyt išpažinties ir atleisti nuodėmes bei cenzūras
mirties pavojui. Tai gali net tada, kai yra kitas sakramentų
teikėjas. Išimtis — VI Dievo įsakymui nuodėmės dalyvis te-
galimas leistinai išrišti tik reikale. Jeigu nebūtų kito sakramentų
teikėjo, tai mirties pavojuj vengtinis ar po pasmerkiamojo ar pa-
skelbiamojo išsprendimo ekskomunikuotas gali leistinai admi-
nistruot ir teikti kitus sakramentus, pav., paskutinį patepimą
ir komuniją. Tada galimos leistinai teikti ir sakramentalijos.
Pžgaliau, čia leistinumo klausimas tenagrinėjamas tik eksko-
murikos atžvilgių — neliečiamas sielos būklės atžvilgiu, kaip
augščiau (sub 2).

138 II. Bausmės. Nr. 93.

Kada vengtinis ar po pasmerkiamojo ar paskelbiamojo iš-
sprendimo ekskomunikuotas gali leistinai administruoti sakra-
mentus ar sakramentalijas, tada ir tikintieji gali leistinai pra-
šyti jį sakramentų ir sakramentaliių.

Pastaba. — Kadangi kan. 2261, $ 3 pažymėtai te-
kalba apie ekskomunikuotus po pasmerkiamojo ar paskel-
'biamojo išsprendimo, tai įvykio žinojimu (notorii no-
torietate facti) Žinomas ekskomunikuotas čia mejeina ir
jam taikintinos bendrosios ekskomunikos taisyklės.

93. IV. Negalėjimas gauti atlaidų ir t. tt — 1. „,Ekskomiu-
nikuotas negauna atlaidų, vėlinių (suffragia) ir viešų Bažny-
čios maldų" — kan. 2262, $ I.

2. Kas yra atlaidai, kalba kan. 911: „Omnes magni faciant
indulgentias seu remissionem coram Deo poenae temporalis
debitae pro peccatis, ad culpam guod attinet iam deletis, guam
ecclesiastica auctoritas ex thesauro Ecclesiae concedit pro
vivis per modum absolutionis, pro defunctis per modum
suffragii".

Vėlinės Bažnyčios maldos lotyniškai vadinasi „suffragia"
ir yra ne kas kita, kaip bet koksai prašymas ar meldimasis
Bažnyčios vardu už vėles. Šiaipjau maldos lotyniškai vadi-
nasi „preces“.

3. Taip „sufiragia", taip „preces" skirstomos šiaip:

a) Bendros ir privatinės. Pirmosios būna tada,
kai meldžiamasi Bažnyčios vardu. Čia meldžiamasi dvasiškių
drauge su tikinčiaisiais ar be jų, bažnyčioi ar kur kitur liturgi-
jos įstatymais, pav., brevioriaus kalbėjimas, procesijos, iš-
kilmingos litanijos ir t. t. Antrosios būna, kai meldžiamasi pri-
vatiniu būdu ir savo vardu. Čia neveizima, ar meldžiasi šiaip-
jau žmogus ar dvasiškis.

b) Viešos. Tai opozicija privatinėms maldoms tikrąja
prasme, t. y. kur vienas ar net keli meldžiasi slapta ar priva-
tinėj vietoj. Taigi maldos bus viešos tada, kai meldžiasi daug
asmenų viešai ar viešoj vietoj.

Nr. 94. Bausmės ir cenzūros in specie. 139

c) Viešos maldos dar skirstomos šiaipjau tikinčiųjų ir Baž-
nyčios. Paskutiniosios būna tada, kai jose aktyviai dalyvauja
dvasiškis ne savo, tik Bažnyčios vardu.

4. Ekskomunikuotas negauna atlaidų, bendrųjų sufragijų
ir viešų Bažnyčios maldų. Tai pasakytina taip apie vengtinį,
taip apie toleruojamą ekskomunikuotą; nes Kodeksas I. C.
neskiria dalyko. Tai yra priešinga daugeliui prieškodeksinių
kanonistų, kurie sakė, jog vien vengtinis ekskomunikuotas ne-
gaunąs kalbamųjų dalykų. Be to, anų dalykų negauna taip
mirusieji, taip gyvieji ekskomunikuoti, nors būtų malonės būk-
lėj. Tam dalykui gauti pirmiau reikia pašalinti pati eksko-
munika.

Ekskomunikuotas negauna bendrųjų sufragijų, viešų Baž-
nyčios maldų ir atlaidų del to, kad yra pašalintas nuo išorinio
tikinčiųjų bendravimo — jau savaime negali naudotis bendru
Bažnyčios iždu.

5. Kan. 2262, $ 2 sako: „Bet nedraudžiama:

19. Tikintiesiems privatiniu būdu melstis už iį (ekskomu-
iikuotą);

2". Kunigui privatiniu būdu ir pašalinus papiktinimą laikyti
už jį mišios; bet įeigu jis būtų vengtinis, tai tegalima ta inten-
cija, kad jis atsiverstų."

Taigi už ekskomunikuotą galima laikyti mišios. Tik tai
turi būti daroma privatiniu būdu ir pašalinus papiktinimą. Jeigu
ekskomunikuotas yra toleruojamas, tai mišios galimos laikyti
taip jo intencija, taip už jo vėlę. Jeigu ekskomunikuotas būtų
vengtinis, tai mišios tegalimos laikyti tik ta intencija, kad jis
atsiverstų. Atbulai, mišių visai negalima laikyti už vengtinio
ekskomunikuoto vėlę.

Pastaba. — Kas pasakyta kan. 2262, $ 2, n. 2, tai-
pogi taikintina eretikams, atskalūnams ir tikybos apo-

statams (plg. kan. 809).

94. V. Pašalinimas nuo teisinių bažnytinių veiksmų ir t. t.
„Ekskomunikuotas pašalinamas nuo teisinių bažnytinių
veiksmų taip, kaip tam tikrose vietose teisių pasakyta; iškelti
ieškinį bažnytinėse teisėse tegali kan. 1654 norma; jam drau-

140 II. Bausmės. Nr. 94.

džiamos eiti bažnytinės oficijos ar pareigos ir naudotis privi-
legijomis, pirmiau Bažnyčios suteiktomis" — kan. 2 263.

Pasakyta:

a) Ekskomunikuotas pašalinamas nuo tei-
sinių bažnytinių veiksmų taip, kaip tam
tikrose vietose teisių pasakyta. Kas yra teisiniai
bažnytiniai veiksmai, jau matėme kan. 2256, n. 2 (n. 84). Jie
čia atimami ne visai, tik taip, kaip teisių pasakyta tam tikrose
vietose. Pav., ekskomunikuotas po pasmerkiamojo ar paskel-
Ibiamojo išsprendimo negali tikrai būti krikšto tėvu (kan. 765,
n. 2); jeigu būtų ekskomunikuota už žinomą nusikaltimą ir ne-
būtų nutarto išsprendimo, tai negalima leistinai būti krikšto tėvu
(kan. 766, n. 2). Tas pat pasakytina apie sutvirtinimo kūmas
(kan. 795, n. 2 ir 796, n. 3). Toliau, ekskomunikuotas po pa-
smerkiamojo ar paskelbiamojo išsprendimo negali tikrai bal-
suoti bažnytiniuose rinkimuose (kan. 167, $ 1, n. 3, plg. $ 2),
naudotis patronato teisėmis ir privilegijomis (kan. 1470,
S4irt. t.

b) Iškelti ieškinį bažnytinėse teisėse
tegali kan. 1654 norma. Vadinasi, ekskomunikuotas
savaime negali iškelti ieškinio bažnytinėse bylose. Atbulai,
kelti ieškinys pasauliniuose teismuose visai galimas. Bet ir
bažnytinėse teisėse yra išimtis. Tai kan. 1654, kuris skamba
štai kaip: „$ 1. Vengtiniams ar toleruojamiems ekskomuni-
kuotiems po paskelbiamojo ar pasmerkiamojo išsprendimo te-
leidžiama būti ieškovais patiems tik de] pačios ekskomunikos
teisingumo ar teisėtumo; per prokuratorių — kitai jo sielos
skriaudai pašalinti; kituose dalykuose būti ieškovu nelei-
džiama.

S 2. Kitokie ekskomunikuoti, bendrai, gali naudotis teismu
(stare in iudicio gueunt)".

c) Jam draudžiamos eiti bažnytinės oti-
cijos ar pareigos ir t.t. Čia oficijos imamos plačiąja
prasme, ką rodo žodis „ar pareigos". Tai draudžiama del to,
kad ekskomunikuotam nebėra teisių bažnytinėj bendruomenėj ir
bažnytinėse oficijose tikrąja prasme glūdi jurisdikcijos ar šven-

Nr. 95-96, Bausmės ir cenzūros in specie. 141

timų galia, ko ekskomunikuotas kaip tik negali vartoti, kaip
jau žinom ir dar tuoj matysime. Pagaliau, ekskomunikuotas
negali leistinai eiti bažnytinių oficijų ar pareigų ir naudotis
pirmiau Bažnyčios suteiktomis privilegijomis. Bet veiksmas
yra tikras, nes kan. 2263 tepasakyta „draudžiama“.

95. VI. Negalėjimas vartoti bažnytinės jurisdikcijos. —
„Ekskomunikuotas negali leistinai vartoti išorinės ir sąžinės
srities jurisdikcijos, gi po pasmerkiamojo ar paskelbiamojo
išsprendimo to negali nė tikrai (valide), neliečiant kan. 2 261,
S 3; kitais atvejais, prašant kan. 2 261, $ 2 norma tikintiesiems,
veiksmas būtų tikras ir net leistinas" — kan. 2 264.

Ką tik cituotasis kanonas, kaip matom, yra toks pat, kaip
ir kan. 2261. Todel kas ten pasakyta apie sakramentų admi-
nistravimą, tas pat taikintina taipogi jurisdikcijos vartojimui
mūsų klausime, pav., teisimui, baudimui, dispensavimams nuo
įstatymų, skyrimui kunigų ir t. tt Bepridėtina tik tai, kad
tas ekskomunikuotas, kurs tikrai negali vartoti jurisdikcijos,
taipogi negali ja nė kito tikrai įgalioti. Nes niekas negali
duoti kitam to, ko pats negali disponuoti. Jeigu jis tik leistinai
negalėtų vartoti jurisdikcijos, tai jo įgaliojimas tebūtų nelei-
stinas. Tai savaime aišku. Be to, ekskomunikuotas vietos or-
dinaras ar klebonas po pasmerkiamojo ar paskelbiamojo iš-
sprendimo negali tikrai jungti moterystėn. Tai kan. 1095, $ 1,
n. 1, tik ne kan. 2264 draudimas. Paskutiniojo dalyko pama-
tas yra tai, kad tuokimas nėra jurisdikcijos veiksmas.

Visų kalbamųjų draudžiamųjų dalykų pamatas yra tai,
kad įiems atlikti reikia santykiauti su tikinčiaisiais. Gi tai
net savaime draudžiama.

96. VII. Negalėjimas rinkti, prezentuoti, gauti dignitačių,
beneficijos Ir t. t. — Kan. 2265, $ 1 sako: „Bet koks eksko-
munikuotas:

19. Negali rinkti, prezentuoti ir nominuoti". Tai pasaky-
tina apie bet kokius bažnytinius rinkimus ir t. t. Todel čia
įeina net bažnytinių brolijų rinkimai ir t. t.

142 II. Bausmės. Nr. 97.

„2“. Negali gauti dignitačių, oficijų, beneficijų, bažnytinių
pensijų ir kitų bažnytinių pareigų;

37. Negali būt įšvęstas" — kan. 2265, $ 1. Šventimai čia
suprantami bet kurie, pav., vyskupystė, kunigystė, žemieji
šventimai, net tonsūra (plg. kan. 950) ir t. t.

„Bet veiksmas, padarytas prieš $ 1, nn. 1—2 (kan. 2 265),
nėra joks, nebent jeigu tai būtų padaręs vengtinis ar po pa-
skelbiamojo ar pasmerkiamojo išsprendimo kitas ekskomu-
nikuotas; be to, jeigu anaip būtų išspręsta, tai ekskomunikuo-
tas negali tikrai gauti jokios papos malonės, nebent ieigų pati
ekskomunika būtų pažymėta papos reskripto“ — kan.
2265, $ 2.

'Kalbamosios papos malonės suprantamos taip paties pa-
pos, taip Romos dikasterijų, t. y. Romos kongregacijų ir t. t.
Atbulai, čia neįeina Apaštališkojo Sosto teisingumo reskriptai
ir vietos ordinarų ir kitų jokios malonės, nes kan. 2265, $ 2
pažymėtai tekalba apie Apaštališkojo Sosto malones.

Jeigu kalbėsim apie kan. 2265, Š 1, n. 3 draudimą, tai pa-
sakytina stačiai, jog bet kurie ekskomunikuoto šventimai tėra
neleistini, bet tikri. Nes čia padarinys kyla „ex opere operato".

97. VIII. Atėmimas dignitatės, oticijos, beneticijos Ir t. t.
— „Po pasmerkiamojo ar paskelbiamojo išsprendimo eksko-
munikuotas nustoja dignitatės, oficijos, beneficijos, pensijos,
pareigų įplaukų, jeigu jų turėtų Bažnyčioj, gi vengtinis eksko-
munikuotas — pačios dignitatės, oficijos, beneficijos, pensijos,
pareigų" — kan. 2266.

Prieš Kodeksą I. C. ekskomunikuotas pačiu įvykiu ne-
nustodavo beneficijos įplaukų"). Jų net vengtinis ekskomuni-
kuotas šiaip jau nenustodavo. Tam galui reikėdavo pasmer-
kiamojo teismo išsprendimo. Tada vengtinis ekskomunikuotas
nustodavo net pačios beneficijos?).

) Fr. Wernz, lus decretalium, VI n. 193.
2 M. Lega, De delictis et poenis?, n. 163.

Nr. 98. Bausmės ir cenzūros in specie. 143

Šiandien dauguma kanonistų sako, jog kan. 2266 pada-
riniai įvykstą pačiu įvykiu'). Vis delto drįstu priešingai kal-
bėti, būtent, jog toleruojamas ekskomunikuotas vien del pa-
smerkiamojo ar paskelbiamojo išsprendimo pačiu įvykiu ne-
nustoja bažnytinės dignitatės, oficijos, beneficijos, pensijos ar
pareigų įplaukų ir vengtinis ekskomunikuotas — pačios digni-
tatės, oficijos, beneficijos, pensijos ar pareigų. Tam galui rei-
kia tam tikro išsprendimo, kas galima padaryti net kartu su
pasmerkiamuoju ar paskelbiamuoju ekskomunikos išspren-
dimu. Savo nuomonę remiu štai kuo: a) Kan. žodžiai „„manet
privatus" reiškia ne įvykio, tik išsprendžiamąją bausmę. Tai
matėme n. 46. b) Niekur nėra pasakyta, jog įvykio eksko-
munika pačiu įvykiu atimanti bažnytinių beneficijų, oficijų
ir t. t. įplaukas. Jeigu taip, tai kaip galima nustoti kal-
bamųjų dalykų, vien paskelbiant ekskomuniką?! Juk paskel-
biamasis išsprendimas tik juridiškai pagarsina tai, kas jau yra
įvykę. c) Bausmės aiškintinos prielankiai nusikaltėliui.

98. IX. Draudimas santykiauti su ekskomunikuotu, —
1. „Tikintieji turi vengti santykiavimo su vengtiniu ekskomu-
nikuotu pasauliniuose dalykuose, nebent jeigu jie būtų vyras
ar pati, tėvai, vaikai, tarnai ir valdiniai ar, bendrai, pateisintų
protinga priežastis" — kan. 2 267.

2. Pirmaisiais amžiais kiekvienas ekskomunikuotas bū-
davo vengtinis ir todel nebūdavo galima su juo santykiauti
net pasauliniuose dalykuose. Dekretalių teisių, kaip kalbė-
jome n. 87, išleista vadinamoji mažoji ekskomunika, kuri buvo
užsitraukiama už santykiavimą su ekskomunikuotu didžiaja
ekskomunika. Martynas V atšaukė ekskomuniką už san-
tykiavimą su toleruojamu ekskomunikuotu. Paskiau įprotis
panaikino taipogi ekskomuniką už santykiavimą su vengtiniu
ekskomunikuotu ir konst. „Apostolicae Sedis“, 12 spal. 1869 m.,
isaistytai visai atšaukė mažąją ekskomuniką.

1 Pav.: F. M. Cappello, De censuris?, n. 157; I. Sole, De de-
lietis et poenis, n. 229; A. Blat, De delictis et poenis, n. 93; G. Coc-
chi, Commentarium, V n. 88; A. D. Cipollini, De censuris, 66.

144 Il. Bausmės. Nr. 98.

Be to, jau Grigalius VII iš draudimo santykiauti su
ekskomunikuotu pasauliniuose dalykuose išskyrė pačią, vai-
kus, tarnus ir tarnaites. Tai padaryta ių sielų naudai, nes
jiems labai sunku įvykdyti anas draudimas. Bet tai buvo pa-
daryta tik laikinai. Paskiau kalbamasis įstatymas pailgintas
neribotai.

Prieš Kodeksą I. C. santykiavimas su ekskomunikuotu
buvo skirstomas visai civilinis ir viešas, kur įeidavo pareigų
ir politikos santykiavimas. Visa tai buvo draudžiama. Tik
praktikoj del negalėjimo įvykdyti visai nebebuvo laikomasi
draudimo politiškai santykiauti su ekskomunikuotais.

3. Kodeksas I. C. stačiai (simpliciter) draudžia santykiauti
su vengtiniu ekskomunikuotu pasauliniuose dalykuose. Čia
įeina visas pasaulinis privatinis, visuomeninis ir politikinis
gyvenimas.

iKalbamieji pasauliniai dalykai galimi išreikšti štai kaip:
„Os, orare, vale, communio, mensa negatur"'). Tai reiškia:

a) Os — kalbėti, rašyti laiškai, reikšti prielankumo ženklai.

ib) Orare— bet kokiu būdu, nors ir privatiniu, bendrauti
„in divinis".

c) Vale — draugiškai ar su tam tikra pagarba sveikinti.

d) Communio — drauge gyventi, drauge kuo verstis ir t. t.

e) Mensa — prašyti puotos.

Santykiauti su vengtiniu ekskomunikuotu pasauliniuose da-
lykuose draudžiama del to, kad ekskomunikuotas suprastų pats
savo būklę ir pasirūpintų numesti ekskomunikos naštą.

Atbulai, nedraudžiama klausyti vengtinio ekskomunikuoto
pasaulinio mokslo paskaitų, knygyninkas gali jam duoti knygų,
krautuvininkas parduoti savo prekes, namų savininkas išnuo-
moti butą ir galima kartu dalyvauti pietuose ir t. t?) Išimtis

1) C. 3, V, de sententia excommunicationis, suspensionis et interdicti, V,

11, In VI?, in glossa.
2 A. Vermeerschetl. Creusen, Epitome, III? n. 469.

Nr.99-100. Bausmės ir cenzūros in specie. 145

— jeigu kai kurie anų dalykų galėtų papiktinti žmones, kas
spręstina yra iš aplinkybių. Be to, su vengtiniu ekskomuni-
kuotu gali santykiauti pasauliniuose dalykuose vyras, pati, tė-
vai, vaikai, tarnai ir valdiniai. Dar toliau, su vengtiniu eks-
komunikuotu galima santykiauti pasauliniuose dalykuose del
protingos priežasties. Nesvarbu, ar ta priežastis yra vieša ar
privatinė, dvasinė ar pasaulinė ir t. t. Ji gali priderėti pačiam
ekskomunikuotam ar kam kitam. Juo labiau nuo kan. 2267
draudimo pateisina didokas paties ekskomunikuoto ar kitų rei-
kalas ir t. t. Galop, visai nedraudžiama santykiauti pasauli-
niuose dalykuose su toleruojamu ekskomunikuotu.

Seniau neleistinai santykiauti su vengtiniu ekskomuni-
kuotu pasauliniuose dalykuose buvo didelė nuodėmė. Dabar
ji bėra maža. Išimtis — papiktinimas ar pavojus suklysti').

II art. — Interdiktas (de interdicto)
(kan. 2268—2277).

99. Medžiaga. — 1. Interdikto apibrėžimas, 2. Padala,
3. Istorija, 4. Aktyvus interdikto subjektas, 5. Pasyvus inter-
dikto subiektas, 6. Vietos interdikto padariniai, 7. Vietos inter-
dikto padarinių išimtys, 8. Dalinio interdikto padarinių paaiš-
kinimas, 9. Generalinio asmeninio interdikto padariniai, 10. Da-
linio asmeninio interdikto padariniai, 11. Sakramentų ėjimas
be interdikto absoliucijos ir 12. Interdiktas ab ingressu
ecclesiae.

100. Interdikto apibrėžimas“). — 1. Kodeksas I. C. inter-
diktą apibrėžia štai kaip: „Interdiktas yra cenzūra, kuri, ne-
pašalindama iš Bažnyčios, draudžia tikintiesiems šventas ap-
eigas, įvardytas kitų kanonų" — kan. 2268, $ 1. |

Interdiktas apibrėžti galimas ir šiaip: interdiktas
yra bažnytinė cenzūrą, kuri, nepašalindama
) Plg. H. Noldin — A. Schėnegger, De censuris", n. 50.

*) Interdiktas iš pradžių vadindavosi ne savo vardu, tik „vestrum
bannum“, ekskomunika, anafema ir t. t. Tikrąjį savo vardą teįgijo X amžiuj.
10

146 II. Bausmės. Nr.101.

iš Bažnyčios, draudžia tikintiesiems kai ku-
rias šventas apeigas.

Pasakyta:

a) Bažnytinė cenzūra. Taigi kas pasakyta bendrai
apie cenzūras, tas pat taipogi taikintina interdiktui. Tai viena.
Antra, kalbamasis interdiktas skiriasi nuo baudžiamųjų baus-
mių ir net nuo paties interdikto, kur eina baudžiamąja bausme,
apie ką kalbėsime žemiau.

b) Kuri, nepašalindama iš Bažnyčios. Va-
dinasi, pasyvaus interdikto subjekto nepašalinama nuo tikin-
čiųjų bendravimo, kaip yra ekskomunikoj.

c) Draudžia... kai kurias šventas apei-
gas, t. y. kai kuriuos sakramentus, sakramentalijas, katali-
kiškai laidoti ir t. t. Apie tai plačiau kalbėsime žemiau.

d) Tikintiesiems. Tai pasyvus interdikto subjektas.
Juo gali būti taip fiziniai, taip moraliniai asmens, dvasiškiai
ir pasaulininkai; nes bendrai pasakyta „tikintiesiems“.

„Tai (kai kurias šventas apeigas) draudžia tiesiog asme-
ninis interdiktas, kai asmenims draudžiama naudotis anais da-
lykais, ar netiesiog vietos interdiktas, kai tai draudžiama teikti
arba naudotis tam tikrose vietose" — kan. 2268, $ 2.

2. Interdiktas skiriasi nuo ekskomunikos štai kuomi:
a) Ekskomunika tėra cenzūra, gi interdiktas gali būti cenzūra
ar baudžiamoji bausmė. b) Pasyviu ekskomunikos subjektu
tegali būti fiziniai asmens, gi pasyviu interdikto subjektu gali
būti taip fiziniai, taip moraliniai asmens. c) Ekskomunika visai
pašalina nuo tikinčiųjų bendravimo, interdiktas baudžiamąjį
asmenį palieka Bažnyčioj. d) Ekskomunikos padariniai neda-
lomi, interdikto dalomi, kaip matysime žemiau, ir t. t.

Be to, interdiktas skiriasi nuo suspensos labiausiai tuo,
kad pasyviu suspensos subjektu tegali būti dvasiškiai, gi pa-
syviu interdikto subjektu gali būti taip dvasiškiai, taip pasau-
lininkai. Kuo dar skiriasi interdiktas nuo suspensos, matysime
žemiau, kai kalbėsime apie suspensą.

101. Padala. — Interdiktas skirstomas štai kaip:

Nr.101. Bausmės ir cenzūros in specie. 147

a) Pasyvaus subjekto atžvilgiu — asmeninis (inter-
dictum personale) ir vietos (int. locale). Pirmasis būna tada,
kai metamas stačiai ant asmenų. Antrasis būna, kai betar-
piškai metamas ant vietos, pav., vyskupijos, parapijos, baž-
nyčios, altoriaus ir t. t., gi tarpiškai paliečia tuos asmenis,
kurie yra toj vietoj“).

b) Pločio atžvilgiu — generalinis (int. generale) ir
dalinis (int. particulare). Ta padala tinka taip asmeniniams,
taip vietos interdiktams. Vietos interdiktas būna generalinis
tada, kai metamas ant viso tam tikro krašto, bažnytinės pro-
vincijos, vyskupijos, parapijos, miesto, kaimo ar tam tikros vie-
tos, kur įeina daug atskirų vietų, pav., ant visų miesto bažnyčių,
bažnyčios altorių ir t. t. Vietos interdiktas būna dalinis, kai me-
tamas ant tam tikros atskiros vietos, kur neįeina daugiau kitų
vietų, pav., ant bažnyčios, vienos ar kelių. Asmeninis inter-
diktas būna generalinis, kai metamas ant moralinio kolegialinio
asmens ar visų tam tikros bendruomenės arba kolegijos narių,
pav., ant kapitulos, vienuolijos, universiteto ir t. tt Asmeninis
interdiktas bus dalinis, kai metamas ant atskirų asmenų, vieno,
„kelių ar daug.

c) Obiekto atžvilgia — visiškas (int. totale) ir ne-
visiškas (int. partiale), veizint į tai, ar interdiktas turi vi-
sus įprastus padarinius ar tik kai kuriuos. Paskutiniojo pa-
vyzdys — interdiktas ab ingressu ecclesiae.

d) Autoriaus atžvilgiu — teisių ir ab homine. Pir-
masis būna tada, kai interdiktas metamas įstatymo ar gene-
ralinio įsakymo keliu. Antrasis būna, kai jis metamas dalinio
įsakymo keliu ar teismo išsprendimu.

e) Tikslo atžvilgiu — interdiktas cenzūra ir in-
terdiktas baudžiamoji bausmė. Pirmasis būna
tada, kai imetamas, iki nusikaltėlis pasitaisys ir bus atleista

') Seniau interdiktas dar buvo mišrus arba „ambulatorium“, kur buvo
liečiama tiesiog asmens, gi netiesiog vieta, t. y. kai interdiktas buvo
metamas ant asmens taip, jog kur tik las asmuo bus, pačiu įvykiu pati
vieta interdiktuojama. Tokiu interdiktu buvo baudžiami valstybių val-
dovai konkubinai ir vietos, kur buvo laikomas vyskupas, kuriam netei-
singai atimta laisvė, Kodeksas I. C. mišraus interdikto nebežino.

10*

148 II. Bausmės. Nr. 102.

bausmė. Antrasis būna, kai metamas tam tikram metui, pav.,
mėnesiui, metams, amžinai ar „ad beneplacitum superioris“.
Jeigu abejojama, ar interdiktas esąs cenzūra ar baudžiamoji
bausmė, tai spėjama jį esant cenzūrą (plg. kan. 2255, $ 2).

1) Atleidimo atžvilgzia — rezervuotas ir nerezer-
vuotas.

102. Istorija. — Interdikto pradžia nėra tikrai Žinoma.
Netaip senai vieni tvirtino, jog interdiktas atsiradęs IV
amžiuj'): kiti sakė, jog bent vietos interdiktas esąs gi-
męs X—XI amžiuj'); treti ėjo viduriu ir teigė, jog VI amžiui
jau būta generalinio interdikto"). Pirmieji savo nuomonę rėmė
labiausiai 37 apaštalų kanonu ir šv. Baziliaus 270 laišku. Tik,
deja, pirmasis kalba apie ekskomuniką, gi antrajame greta
ekskomunikos minima vieša apgaila ir suponuojama, kad ga-
Iimos laikyti šventos apeigos. Antrųjų nuomonė irgi neišlaikė
kritikos; nes X—XI amžiuj tik dažniau imtas vartoti interdiktas,
prie ko vertė anų laikų aplinkybės, būtent, dažni privatiniai
karai ir t. t. Šiandien bendrai manoma, kad asmeninis inter-
diktas esąs atsiradęs IV amžiuj. Tai įrodo conc. Hliberitanum
(300—306),*) c. 54 ir 57, ir conc. Veneticum (Vannes — 465
m.)*). Vietos interdiktas, labai apytikrai, gimė VI amžiuj“).

X amžiuj interdiktų pulsas labai pakilo. Interdiktuota iš-
tisos vyskupijos, ištisi kraštai ir tautos. Interdiktas buvo mė-
čiojamas labiausiai taikos laužytojams sudrausti ar valdovų
užsispyrimui sutrupinti. Plačiau žinomesni interdiktai yra šie:
Aleksandro III, kur 1180 m. interdiktas mestas ant Škotijos,
ir Inocento III, kur 1200 mestas ant Prancūzijos ir 1208 m. —
ant Anglijos.

1) Pav, I. Devoti, Institutiones canonicae, Romae 1829, L. IV

2 Pav: De Dominis, Morinus, Hinschius, Schiappol!
ir k. Vz. Fr. Wernz, Ius decretalium, VI n. 219,

3, Pav., Fleury. Vz. Fr. Wernz,t. p.

4) C. Met 57, vz IL C. Hefele, Conciliengeschichte, I2 179 ir 181.

3 C. 3, vz. LC. Helele, t p., II? 594.

9) Fr. Wernz,t. p.; IL Chelodi, lus poenale, n. 39,

Nr. 103. Bausmės ir cenzūros in specie. 149
a On SS E Lis P i Na a d i ii A I

Seniau interdiktas buvo labai sunkus; nes buvo draudžia-
mos bet kokios šventos apeigos ir tęsdavosi ilgus metus —
3, 6, 12, 30 ir net 60 metų. gi conc. Leodicense per interdiktą
draudė kirpti plaukus ir bučiuotis ir įsakė pasnikauti. Be to,
ilgainiui vyskupai ima savivaliauti interdiktais — imta mė-
čioti del menkiausių priežastų. Iš čia me kartą kildavo nesusi-
pratimų. Todel papos pradėjo minkštinti interdiktą, atšauk-
dami kai kuriuos jų padarinius. Tai labiausiai padarė In o-
Centas III, kurs interdikto metu leido tvirtinti vaikus, teikti
viatiką mmirštantiems ir t. t. Toliau, duota daug privilegijų val-
stybių valdovams, vienuolynams ir k. generaliniame inter-
dikte. Tai irgi padėjo suminkštinti senovės interdiktą. Paga-
liau, beminkštinant interdiktą, pridėta šis tas ir nauja, būtent,
knygose in Sexto, Clementinis ir Extravagantibus imtas daž-
niau vartoti įvykio interdiktas.

Tridento susirinkimas pažymėtai patvirtino asmeninį ir
vietos interdiktą ir išleido naujų interdiktų“).

Po konst. „Apostolicae Sedis", 12 spal. 1869 m., įvykio in-
terdiktų bebuvo penketas. Jie visi buvo asmeniniai. Tam tikrą
laiką atrodė, lyg interdiktas visai esąs miręs. Tik prieš pat
Kodeksą I. C. interdiktas vėl pasirodė pasauly, būtent, 1909 m.
mestas ant Adrijos miesto už puolimą vyskupo?) ir 1913 m.
— ant Galacijos miesto"). Tik šių interdiktų veidas kuo kas
švelnesnis, palyginant su nors nesena senove. Tokios pat fi-
zionomijos yra taipogi šiandienykštis interdiktas — interdik-
tas Kodekso I. C.

103. Aktyvus interdikto subiektas. — „Generalinį inter-
diktą, taip vietos, kurs metamas ant vyskupijos ar valstybės
teritorijos, taip asmeninis, kurs metamas ant asmenų, esančių
vyskupijoj ar valstybėj, tegali mesti Apaštališkasis Sostas ar
Jo įgaliotinis; gi generalinį interdiktą ant parapijos ar jos Žmo-

!) Sess VII, de ref., c. 10; sess, VI, de ref., c.l; sess. XXV, de regu-
laribus, c. 12,

2 S. C. Consist. (Acta A. S., I [1909] 765).

3) S. C. Consist. (Acta A. S., V [1913] 517; VI [1914] 8).

150 II. Bausmės. Nr.104-105.

nių ir dalinį vietos ar asmeninį interdiktą mesti gali taipogi
vyskupas" — kan. 2269, Š I.

IPasakyta „vyskupas“. Tai rezidencialinis vyskupas. Jį
prilygsta abatas ir pralotas nullius (plg. kan. 323, $ 1), apaš-
tališkasis vikaras ir prefektas (plg. kan. 294, $ 1) ir pastovus
apaštališkasis administratorius (plg. kan. 315, $ 1).

Prieš Kodeksą I. C. buvo ginčijamasi, ar vyskupas galįs
mesti generalinį interdiktą ant vyskupijos'). Dabar ginčas iš-
rištas neigiamai. Tai padaryta vyskupų pasikarščiavimams
užbėgti už akių. Dabar vyskupas, kaip matom iš kan. 2 269,
S 1, begali mesti generalinį interdiktą ant parapijos ar jos as-
menų ir dalinį vietos ar dalinį asmeninį interdiktą. Bet nė to
negali nerezidencialinis vyskupas, šiaipjau vietos ordinaras ar
stačiai ordinaras (vz. kan. 198) ir t. t. Todel neteisingai kalba
kai kurie kanonistai, kurie šiandienykštę rezidencialinių Vy-
skupų galią interdiktų klausime priskiria kapitulariniam vikarui
ir bet kokiam apaštališkajam administratoriui*). Taipogi netei-
singai kalba tie, kurie sako, jog regularių vienuolių ordinarai
galį mesti asmeninį interdiktą ant savo valdinių“).

104. Pasyvus interdikto subjektas. — Asmeninis interdiktas
turi galią visur — kur tik pasyvus jo subjektas eina, ten su sa-
vimi nešasi ir interdiktą. Tai būna net tada, kai interdiktą me-
tęs yra vyskupas; nes kan. 2269, $ 2 sako: „Asmeninis inter-
diktas seka paskui asmenį visur..." Atbulai, „... Vietos
interdiktas nesaisto anapus interdiktuotos vietos; bet interdik-
tuotoj vietoj saisto visus, net nevaldinius ar išimtuosius asme-
nis, išskyrus specialinę privilegiją" — kan. 2269, $ 2. Bet ne-
draudžiama išvykti iš interdiktuotos vietos į neinterdiktuotą
ir ten daryti tai, kas draudžiama interdiktuotoj vietoj. Išimtis
— jeigu kas būtų užsitraukęs dar asmeninį interdiktą.

105. Vietos Interdikto padariniai. — „Generalinis ir da-
Jinis vietos interdiktas nedraudžia, laikantis laikytinasi, teikti
mirštantiems sakramentų ir sakramentalijų" — kan. 2270, $ 1.

1) Vz. Fr. Wernz, lus decretalium, VI n. 221 not. 507.
2 Pav: F. M Cappello, De censuris?, n. 466; G, Cocchi,

Commentarium, V n. 92,
3) Pav.: L Sole, De delictis et poenis, n. 235; G. Cocchi,t- p.

Nr. 106-107. Bausmės ir cenzūros in specie. 151
Di i gi S ii si i ia i i i a I |

Kalbamuoju atveju galimi teikti visi sakramentai. Galimas
administruoti net paskutynis patepimas, kas seniau kanonistų
tebuvo leidžiama, negalint atlikti išpažinties, pav., nustojus są-
monės. Tik sutvirtinimo sakramentas geriau neadministruot ir
laukti interdikto galo, nes jią nėra įsakytas „sub gravi" ar
„necessitate medii". Išimtis — negalima teikti šventimų (col-
latio ordinum).

Be to, kalbamuoiu atveju galimos teikti sakramentalijos.
Išimtis — iškilmingasis jungtuvių palaiminimas (sollemnis nup-
tiarum benedictio).

Teikiant sakramentus ar sakramentalijas mirštantiems vie-
tos interdikto teritorijoj, reikia laikytis laikytinasi arba „ser-
vatis servandis". Vadinasi, laikytinasi visa to, ko reikia aniems
dalykams administruoti kunigo, pasyvaus subjekto ir formos
atžvilgiu. Be to, laikytinasi kan. 2271, n. 2, kur negalima gie-
doti, vartoti iškilmingų šventų rūbų, skambyti varpais, groti
vargonais ir kitais muzikos instrumentais. Galop, viatikas neš-
tinas privatiniu būdu, kas Lietuvoj visada taip daroma.

„+. Tik (generalinis ir dalinis vietos interdiktas) draudžia
toj vietoj bet kokias šventas apeigas (guodlibet divinum offi-
cium seu sacrum ritum), išskyrus išimtis, apie kurias kalba šio
kanono $ 2 ir kan. 2271—2272" — kan.2270, $ 1.

106. Vietos interdikto padarinių išimtys: — I išimtis. —
„Per Kalėdas, Velykas, Sekmines, Dievo Kūną ir Šv. Panelės
Marijos į dangų Ėmimą vietos interdiktas sustabdomas ir tik
draudžiami teikti šventimai (collatio ordinum) ir iškilmingai
laiminti susituokusieji (sollemnis nuptiarum benedictio)" — kan.
2270, 52.

Kalbamųjų švenčių aktovos neįeina.

107. II išimtis. — „Jeigu interdiktas būtų generalinis vie-
tos ir interdikto dekrete nieko kita nebūtų pažymėtai pasa-
kyta, tai:

1". Leidžiama dvasiškiams, by tik jie patys nebūtų asme-
niniu būdu interdiktuoti, privatiniu būdu laikyti bet kurios šven-

152 II. Bausmės. Nr.107.

tos apeigos (omnia divina officia et sacros ritus) kiekvienoj
bažnyčioj ar koplyčioi, uždaromis durimis, tyliai ir neskambi-
nant varpais" — kan. 2271.

Seniau buvo ginčijamasi, ar kalbamuoju atveju tie tikin-
tieji, kurie nėra asmeniniu būdu interdiktuoti, galį dalyvauti
šventose apeigose'). Apie tai Kodeksas I. C. nieko pažymėtai
nesako. Bet tai vis delto laikytina draudžiama įsaistytai (im-
plicite), nes kalbamojo kanono pasakyta: „ianuis clausis (už-
daromis durimis)... et campanis non pulsatis (ir neskambi-
nant varpais)". Pagaliau, šiandien šis klausimas nebėra labai
praktiškas, nes bent vienoj bažnyčioj tikintieji gali klausyti
šv. mišių ir eiti sakramentų.

„2“. Gi katedros ir parapijų bažnyčiose ar bažnyčioj, kur
viena tėra mieste, vien jose, leidžiamos laikyti vienos mišios,
laikyti Šv. Sakramentas, krikštyti, duoti komunija, klausyt
išpažinčių, jungti moterystėn, išskyrus jungtuvių palaiminimą,
giedoti ekzekvijos už mirusiuosius, tik be jokių iškilmių, šven-
tinti krikšto vanduo ir šventi aliejai, sakyti pamokslai. Tik per
tas funkcijas draudžiama giedoti, vartot iškilmingi šventi rū-
bai, skambyti varpais, groti vargonais ir kitais muzikos in-
strumentais: gi viatikas tebūna privatiniu būdu nešamas ligo-
nims" — kan. 2271.

Be to, dar leidžiama administruoti paskutinis patepimas,
nes jis yra reikalingas mirštantiems. Tai kan. 2270, $ 1. Iš-
imtis — sutvirtinimas, nes jis niekur nėra įvardytas. Tai ski-
riasi nuo senovės, kur visi sakydavo, jog kalbamuoju atveju esą
leidžiama sutvirtinti, tik draudžiamas esąs paskutinis patepi-
mas, išskyrus tą atvejį, kai nėsą galima atlikti išpažinties, kaip
augščiau (n. 105). Pirmojo dalyko pamatas buvo tai, kad sutvir-
tinimas buvo laikomas krikšto „complementum". Bet tai buvo
nenormalu.

Dar reikia pridėti arba pastebėti, jog kan. 2271, nn. 1—2
išimtys yra bendros. Aktyvus interdikto subjektas gali jas

1) Teigė I. Reiffenstuell, Ius canonicum universum, Romae
1833, V tit. 39 n. 209. Neigė Kober, Das Interdikt, in Archiv fTūr Kirden-
redit, XXI 310.

Nr.108-109, Bausmės ir cenzūros in specie. 153
S A A 2. AE

pakeisti, nes kalbamojo kanono pradžioj pasakyta: „jeigu...
interdikto dekrete nieko kita nebūtų pažymėtai pasakyta".

108. III išimtis. — Kan. 2272 sako: „$ 1. Per dalinį vie-
tos interdiktą, jeigu interdiktuotas būtų bet kurs bažnyčios
altorius ar koplyčia, ten tenebūna laikomos jokios šventos ap-
eigos (nullum sacrum officium seu sacer ritus).

SŠ 2. Jeigu interdiktuoti būtų kapai, tai ten, tiesa, galimi
laidoti lavonai, tik be jokių bažnytinių apeigų.

S 3. Jeigu jis būtų mestas ant tam tikros bažnyčios ar
koplyčios, tai:

1". Jeigu bažnyčia būtų kapitulos ir kapitula nebūtų inter-
diktuota, tai veikia kan. 2271, n. 1, nebent jeigu interdikto de-
kreto būtų įsakytos laikyti konventualinės mišios ar kalbėti
kanoniškos horos kitoj bažnyčioj ar koplyčioj;

2*. Jeigu ji (bažnyčia) būtų parapijos, tai laikytinasi cit.
kan. 2271, n. 2, nebent jeigu interdikto dekretas vietoj jos pa-
skirtų kitą (bažnyčią) interdikto metui".

109. Dalinio interdikto padarinių paaiškinimas. — „Jeigu
interdiktuotas yra miestas, tai interdiktuotos yra taipogi tenai
esančios vietos, net išimtosios, ir pati katedros bažnyčia; jeigu
interdiktuota yra bažnyčia, tai interdiktuota yra su ja sujungta
koplyčia, tik ne kapai; jeigu interdiktuota yra koplyčia, tai
interdiktuota nėra visa bažnyčia, ir, interdiktavus kapus, inter-
diktuota nėra bažnyčia, kur su jais yra sujungta, bet interdik-
tuotos yra visos koplyčios, kurios yra ant kapais" — kan. 2 273.

Interdiktavus bažnyčią, nesiinterdiktuoja kapai del to, kad
jie yra skirtingas daiktas. Interdiktavus bažnyčią, interdiktuo-
jasi su ja sujungta koplyčia del to, kad paskutinioji yra ne kas
kita, kaip bažnyčios priedas, gi „principale seguitur access0-
rium". Interdiktavus koplyčią, nesiinterdiktuoja bažnyčia —
„accessorium seguitur principale", tik ne atbulai.

Kai kurie kanonistai sako, jog interdiktas, mestas ant visų
miesto bažnyčių, savaime neliečiąs katedros bažnyčios. Jai
įimti reikią pažymėtai pasakyti. Pamatas — pagarba anos baž-
Nnyčios'). Tas manymas, mano galva, yra neteisingas, nes kal-
bamojo dalyko nėra Kodekse I. C.

154 II, Bausmės. Nr. 110.

110. Generalinio asmeninio interdikto padariniai. — „Jeigu
nusikalstų bendruomenė ar kolegija, tai interdiktas galimas
mesti ant atskirų nusikaltusiųjų asmenų ar pačios bendruome-
nės, ar ant nusikaltusiųjų asmenų ir bendruomenės" — kan.
2274, Š 1.

Čia bendruomenė (communitas) ir kolegija (cohegium) yra
ne tas pat, tik du skirtingu daiktu. Nes žodelis „seu“ yra ne
kas kita, kaip „vel“. Tada turime: „vel communitas vel col-
legium". Bendruomenė skiriasi nuo kolegijos tuo, kad pasku-
tinioji yra organizuota bendruomenė „per modum coHegialis
coniuctionis". Bendruomenė yra, pav., vyskupijos ar parapi-
jos Žmonės, gi kolegija — kapitula, seminarija, universite-
tas ir t. t.

Kolegija nusikalsta tada, kai nusikalsta bent didžioji jos
pusė ar jos reprezentantai, kur paliečiama pati kolegija. Sun-
kiau pasakyti, kuomet nusikalsta bendruomenė, jeigu ne visi
jos nariai tenusikalsta. Vis delto bendruomenė laikytina nusi-
kaitusia, įeigųu nusikalsta daugelis ar bent svarbesnieji jos na-
riai ar visos bendruomenės reprezentantai.

Kolegijos ar bendruomenės reprezentantams nusikaltus,
pati kolegija ar bendruomenė laikoma nusikaltusiomis del to,
kad tai, pasak Suarez'o, „guodammodo redundant in corpus
propter coniunctionem et guia potestas superioris est guodam-
modo totius communitatis".

Kan. 2274 kalba toliau: „$ 2. Pirmuoju atveju (metant
interdiktą ant atskirų nusikaltusiųjų asmenų) laikytinasi kan.
2275 įsakymo.

S 3. Antruoju atveju (metant interdiktą ant pačios bendruo-
menės) bendruomenė ar kolegija negali vartoti jokios dvasinės
teisės, kur jai pridera.

S 4. Trečiuoju atveju (metant interdiktą ant nusikaltusiųjų
asmenų ir bendruomenės) padariniai eina drauge".

1 Pav.: F. M. Cappello, De censuris?, n. 470: G. Cocchi,
Commentarium, V n. 94.

Nr. 111. Bausmės ir cenzūros in specie. 155

Taigi pirmuoju atveju nustojama tų teisių, kurias turi at-
skiri fiziniai asmens ir kurios įvardytos kan. 2 275.

Antruoju atveju nustojama tų teisių, kurias turi pati ben-
druomenė ar kolegija, gi pasilieka atskirų asmenų tei-
sės, kurias turi atskiri bendruomenės ar kolegijos nariai,
arba fiziniai asmens. Pav., kapitula nebegali rinkti ka-
pitularinio vikaro, balsuoti, atlikti choro priedermių ir t. t.
Tik reikia dar pastebėti, jog kartais labai sunku pasa-
kyti, kurių teisių turi tam tikra bendruomenė. Pav., kas gali
pasakyti, kurių teisių turi pati parapija. Tokiais atvejais inter-
diktuojant reikia pažymėtai pasakyti, kurios teisės atimamos,
ar dar geriau mesti generalinis vietos interdiktas.

Trečiuoju atveju interdiktas yra ne kas kita, kaip genera-
linis asmeninis ir dalinis asmeninis interdiktas ir todel nusto-
jama tų teisių, kurios pridera atskiriems fiziniams asmenims ir
pačiai bendruomenei ar kolegijai.

111. Dalinio asmeninio interdikto padariniai. — Kan. 2 275
sako: „Kas yra asmeniniu būdu interdiktuotas, tas:

1*. Negali laikyti šventų apeigų nei jose, išskyrus pa-
mokslą, dalyvauti; jeigu dalyvautų pasyviai, nereikia jo paša-
linti; bet nuo aktyvaus dalyvavimo, kur bet kokiu būdu tikrai
dalyvaujama llaikomose šventose apeigose, tebūna pašalinami
tie interdiktuoti, kurie yra po pasmerkiamojo ar paskelbia-
mojo išsprendimo ar šiaipjau žinomi;

2? Draudžiama administruoti ir eiti sakramentų ir sakra-
mentalijų kan. 2260, $ 1 ir 2261 norma;

30. Juos taipogi saisto kan. 2265 įsakymas;

4, Nustoja bažnytinių laidotuvių kan. 1240, $ 1, n. 2
norma".

Kaip matom, dalinio asmeninio interdikto padariniai yra
mažne tokie pat, kaip ekskomunikos. Išskiriamas tik negalė-
jimas santykiauti pasauliniuose dalykuose ir vartoti bažnyti-
nės jurisdikcijos, apie kurią kalba kan. 2 264 (n. 95). Tik pa-
skutinysis dalykas turi išimčių, būtent, kan. 873, S 3, kur inter-
diktuotas po pasmerkiamojo ar paskelbiamojo išsprendimo ne-

156 II. Bausmės. Nr.112-113.

gali tikrai atleisti nuodėmių, ir kan. 1095, $ I, n. 1, kur jis po
tokio pat išsprendimo negali tikrai jungti moterystėn.

112. Sakramentų ėjimas be absoliucijos interdikto. — „Ką
liečia vietos ar ant 'bendruomenės ar kolegijos mestas inter-
diktas, tas, nebūdamas to interdikto priežastimi ir nebūdamas
surištas kita cenzūra, gali, jeigu būtų reikiamai pasirengęs,
eiti sakramentų augščiau kalbėtųjų kanonų norma be inter-
dikto absoliucijos ir atlyginimo" — kan. 2276.

Be kitko, kalbamasis interdiktuotas gali eiti sakramentų
ten, kur nėra vietos interdikto ar kur jis nesaisto. Atbulai, ir
nekaltieji asmens negali eiti sakramentų ten, kur saisto vietos
interdiktas ir t. t.

113. Interdiktas ab ingressu ecclesiae. — 1. Interdiktas ab
ingressu ecclesiae yra dalinis asmeninis interdiktas. Jo pada-
riniai yra štai kurie: „Interdikte ab ingressu ecclesiae glūdi
draudimas bažnyčioj laikyti šventos apeigos ar jose dalyvaut
ir bažnytiniu būdu būti palaidotas; bet jeigu būtų dalyvau-
jama, tai nereikia pašalinti nei palaidojus atkasti lavonas" —
kan. 2277.

Ką tik cituotasis kanonas savaime aiškus. Tik ginčijamasi
del bažnytinių laidotuvių. Vieni sako, jog interdiktuotas ab
ingressu ecclesiac esąs negalimas bažnytiniu būdų laidoti tik
bažnyčioj; kas kita kur kitur, pav., koplyčioj, kapuose ir t. t.')
Kiti kalba, jog bažnytinės laidotuvės esančios draudžiamos taip
bažnyčioj, taip šventuose katalikų kapuose“*).

Už pirmąją nuomonę kalba: a) Kan. 2277 žodis „bažny-
čioj" padėtas visų interdikto ab ingressu ecclesiae padarinių
pradžioj — tai pridera visiems kalbamojo interdikto padari-
niams su bažnytinėmis laidotuvėmis įimtinai. b) Baudžiamo-
sios teisės aiškintinos suglaustai (kan. 2219). — Priėmus šią
supoziciją, interdiktas ab ingressu ecolesiae tikrumoj neleistų
laidoti bažnyčioj tik rezidencialinių vyskupų, abatų ir pralotų

1) Pav.: Pr. Cerato, Censurae vigentes?, n. 96; E. Eichmann,
Das Strafrecht, 103; G. Cocchi, Commentarium, V n. 06.

2) Pav.: L Sole, De delictis et poenis. n. 247; A. Blat, De delictis
et poenis, n. 105; A. D. Cipollini, De censuris, 76.

Nr.113. Bausmės ir cenzūros In specie. 157

nullius (savo bažnyčioj), papos, „regalium personarum" ir kar-
dinolų (plg. kan. 1 205, $ 2); nes bažnyčiose šie asmens tegalimi
laidoti. Bet ir čia reikia išskirti iš įvykio interdikto ab im-
gressu ecclesiae vyskupai ir iš bet kokio kalbamojo interdikto
— kardinolai, įeigu kur ių pažymėtai nėra įvardyta (plg. kan.
2227, $ 2).

Už antrąją nuomonę kalba štai kas: a) Už kan. 2329 nusi-
kaltimą baudžia ordinaras interdiktu ab ingressu ecclesiae. Gi
tuos asmenis, kuriuos liečia interdiktas ab ingressu ecclesiae
pirmosios nuomonės supozicijoj, ordinaras negali bausti (plg.
kan. 2227, $ 1). Taigi kan. 2329 ir k. pasiliktų be prasmės ir
daug kami būtų atidarytos durys į savivalės. 6) Už nusikal-
timą, apie kurį kalbama kan. 2339 gale, baudžiama įvykio in-
terdiktu ab ingressu ecclesiae, rezervuotu ordinarui. Pirmosios
nuomonės supozicijoj čia irgi daug nusikaltėlių nustotumime ::
nes ta bausmė, būdama įvykio, negalėtų liesti vyskupų ir kar-
dinolų, gi karaliai visai nelaidoja. Ką kalbamoji bausmė be-
liestų?!

Antrosios nuomonės įrodymai yra tikresni. Todel ši nuo-
monė, mano išmanymu, yra apytikresnė.

Atbulai, interdiktas ab ingressu ecclesiae nedraudžia, pav.:
a) Eiti į bažnyčią, kai ten nėra šventų apeigų. b) Galima baž-
nyčioj privatiniu būdu melstis, klausyti pamokslų, eiti sakra-
mentų ir t. t. c) Galima laikyt ir dalyvauti šventose apeigose,
laikomose privatinėj, viešoj ir pusiauviešėj koplyčioj; nes Ko-
deksas I. C. bažnyčią aiškiai skiria nuo koplyčios (plg. kan.
1161 ir 1 188) ir t. t.

2. Daliniam asmeniniam interdiktui reikia didelio nusikal-
timo ir didelės priežasties. Generaliniam asmeniniam inter-
diktui reikia dar didesnio nusikaltimo ir didesnės priežasties.
Be to, daliniam vietos interdiktui reikia didesnio nusikaltimo
ir didesnės priežasties, nekaip daliniam asmeniniam inter-
diktui: nes savaime liečiama daugiau asmenų, nekaip asme-
niniame interdikte. Galop, generaliniam vietos interdiktui rei-
kia didžiausios priežasties ir didžiausio nusikaltimo ir tai tokio,
kurį bet kokiu būdu būtų padariusi bendruomenė ar kolegija.

158 II. Bausmės. Nr.114-116.

III art. — Suspensa (de suspensione)
(kan. 2278—2285).

114. Medžiaga. — 1. Suspensos apibrėžimas, 2. Padala,
3. Istorija, 4. Suspensos padariniai, 5. Visiškos suspensos plo-
tis, 6. Kai kurių veiksmų leistinumas ir t. t. ir 7. Generalinės
asmeninės suspensos padariniai.

115. Suspensos apibrėžimas. — 1. Kodeksas I. C. suspensą
apibrėžia štai kaip: „Suspensa yra cenzūra, kurios dvasiškiui
draudžiama oficija ar beneficija ar abidvi" — kan. 2278, $ 1.

Pasakyta:

a) Cenzūra. Taigi kas pasakyta apie cenzūras bendrai,
tas pat taikintina taipogi suspensai.

b) Dvasiškiui. Tai pasyvus suspensos subjektas.

c) Draudžiama. Vadinasi, neatimama pačios oficijos
ar beneficijos, neatimama šventimų ar jurisdikcijos galios, tik
neleistina gauti oficijos ar naudotis beneficija. Tik retkarčiais
veiksmas tėra netikras.

d) Oficija ar beneficija ar abidvi. Tai sus-
pensos objektas.

2. Suspensa skiriasi nuo ekskomunikos: a) Pasyviu eks-
komunikos subjektu gali būti taip dvasiškiai, taip pasaulininkai,
gi suspensos — tik dvasiškiai. b) Ekskomunika visai pašalina
nuo tikinčiųjų bendravimo, gi suspensa tik draudžia vartoti ar
naudotis kai kuriais dvasiniais dalykais. c) Ekskomunikos 0b-
jektas yra nedalomas, gi suspensos dalomas.

Be to, suspensa skiriasi nuo interdikto: a) Pasyviu inter-
dikto subjektu, kaip ir ekskomunikos, gali būti taip dvasiškiai,
taip pasaulininkai, gi suspensos — tik dvasiškiai. b) Inter-
diktas gali būti vietos, gi suspensa visai negali būti vietos.

116. Padala. — Suspensa skirstoma šiaip:

a) Objekto atžvilgių — oficijos, beneficijos, oficijos ir benc-
ficijos, jurisdikcijos, a divinis, šventimų (ab ordinibus), augštųjų
šventimų (a sacris ordinibus) ir t. t., kur įvardyta kan. 2 279,
Š2irt t.

Nr.117. Bausmės ir cenzūros in specie. 150

b) Pločio atžvilgiu — generalinė ir dalinė, veizint
į tai, ar draudžiama oficija ir beneficija drauge ar tik katra jų-
dviejų skyrium. Paskutinioji dar skirstoma visiška (totalis)
ir nevisiška (partialis), veizint į tai, ar suspenduojama nuo
visos oficijos ar beneficijos, ar tik nuo kai kurių jųdviejų da-
lykų, pav., mišių, išpažinties ir t. t.

<) Pasyvaus subjekto atžvilgiu — generalinė asme-
ninė ir dalinė asmeninė. Pirmoji būna tada, kai me-
tama ant pačios bendruomenės ar kolegijos. Antroji būna, kai
metama ant atskirų fizinių asmenų.

d) Aktyvaus subjekto atžvilgiu —teisiųirabhomine,
veizint į tai, ar suspensa metama įstatymo ar generalinio įsa-
kymo keliu, ar specialinio įsakymo būdu ar teismo iš-
sprendimu.

e) Tikslo atžvilgiu — suspensa cenzūra ir sus-
pensaą baudžiamoji bausmė. Pirmoji būna tada, kai
metama cenzūros būdu, t. y. iki nusikaltėlis pasitaisys ir gaus
absoliuciją. Antroji būna, kai metama laikinai, pav., metams,
ar amžinai, ar „ad beneplacitum superioris“. Jeigu abejojama,
tai suspensa laikytina cenzūra, kaip ir augščiau.

1) Būdo atžvilgiu — įvykio (latae sententiae) ir iš-
sprendžiamoji (ferendae sententiae).

g) Absoliucijos atžvilgiu — rezervuotairnerezer-
vuota.

117. Istorija. — Jau senų senovėj Bažnyčia bausdavo dva-
siškius už didesniuosius nusikaltimus depozicija, gi už mažes-
niuosius nusikaltimus suspensa. Tik paskutinioji, kaip ir kitos
bažnytinės bausmės, vadindavosi įvairiais vardais. Suspen-
duojama buvo taip iki nusikaltėlis pasitaisys, taip amžinai.

Pirmaisiais amžiais dvasiškiai būdavo suspenduojami nuo
oficijos. Bet tuo patim nebūdavo galima eiti šventimų galios
ir naudotis įplaukomis, nes visa tai buvo tampriai susiję su
kits kitu. Tik retkarčiais būdavo daromos šiokios tokios
iplaukų išimtys tam, kad bitų galima iš ko gyventi. Atsiradus
beneficijoms, imta suspenduoti nuo oficijos ir beneticijos ar
skyrium nuo vien beneticijos.

160 II. Bausmės. Nr.118-119.

Be to, nevisiškų suspensų randame net VI amžiuj. Tik
Ššventimų suspensa atsirado XI amžiuj.
Įvykio suspensa dažniau imta vartoti VI-—VII amžiuj.

118. Suspensos padariniai: — I. Visiškos suspensos pa-
dariniai. — „Taipogi suspensos padariniai dalomi; bet įeigu
ko kita nėra pasakyta, tai į suspensą, mestą generaliniu būdu,
įeina visi padariniai, kurie įvardijami šio titulo kanonų; at-
bulai, į oficijos ar beneficijos suspensą tejeina tik tie pada-
riniai, kurie pridera pirmajai ar antrajai rūšiai" — kan.
2278, $ 2.

119. II. Oficijos suspensos padariniai. — „Oficijos sus-
pensa stačiai (simpliciter), jeigu nėra jokio apribojimo, drau-
džia bet kurį veiksmą, taip šventimų ir jurisdikcijos, taip tai-
pogi mera administratio, priderančios ex officio, išskyrus sa-
vos beneficijos turtų administravimą" — kan. 2279, Š$ 1.

Kalbamajame kanone minimi keturi dalykai, būtent, šven-
timų galia, jurisdikcijos galia, mera administratio ex officio ir
beneficijos turtų administravimas. Pirmieji trys draudžiami,
gi paskutinysis ne.

Kas yra šventimų galia, jurisdikcijos galia ir beneficijos
turtų administravimas, savaime aišku. Ką reiškia „mera ad-
ministratio ex officio competens“, trupučiukas neaišku. Sa-
koma, jog vyskupas paimąs vyskupijos administravimą. Tai
paėmimas vyskupijos turtų ir jurisdikcijos administravimo. Bet
čia negalima įterpti „,„mera administratio ex officio competens".
Čia reikia ieškoti ko tokia, kas yra skirtinga nuo jurisdikcijos
ir turtų administravimo. Nes juk taip pirmasis, taip antrasis
dalykas misų kanono minimas skyrium — jurisdikcija drau-
džiama, gi turtų administravimas ne. „Mera administratio ex
officio competens“ taipogi negalima įterpti į šventimų galią,
nes ir ši skyrium pažymėta kalbamojo kanono. Taigi bepa-
lieka pasakyti, jog čia „,mera administratio ex officio" yra ne
kas kita, kaip magisterijos galia.

Otficijos suspensoj draudžiami tam tikri veiksmai, tik pačios
oficijos neatimama. Nes po cenzūros absoliucijos tuoj galima

Nr. 120. Bausmės ir cenzūros in specie. 161
O R — R — i S Ža

eiti oficijos pareigos, nors oficijos visai negrąžinama. Kartais
cenzūros atleidėjas net negalėtų sugrąžinti oficijos., pav.,
įgaliotas.

Be to, kan. 873, $ 3 nuodėmklausis, suspenduotas nuo ofi-
cijos po pasmerkiamojo ar paskelbiamojo išsprendimo, negali
tikrai atleisti nuodėmių ir kan. 1095, S 1, n. 2 klebonas ar
vietos ordinaras, taipogi suspenduotas nuo oficijos po pasmer-
kiamojo ar paskelbiamojo išsprendimo, negali tikrai jungti
moterystėn.

120. IH. Nevisiškų suspensų padariniai. — Kan. 2279, $ 2
sako: „Suspensa:

1?. Jurisdikcijos, bendrai, draudžia bet kurį taip paprastos,
taip įgaliotos jurisdikcijos veiksmą abejose srityse“. Tik čia
ginčijamasi del jurisdikcijos sąvokos. Vieni sako, jog kalba-
moji jurisdikcija esanti suprastina plačiąja prasme'). Kiti tvir-
tina, jog ji suprastina suglaustąja prasme“). Jeigu jurisdikciją
imsime plačiąja prasme, tai vyskupas, suspenduotas nuo juris-
dikcijos, negali duoti vadinamųjų „litterae dimissoriae", gi kle-
bonas, taipogi suspenduotas nuo jurisdikcijos, negali iškilmingai
krikštyti, nešti viatiko, administruoti paskutinio patepimo ir t. t.
Jeigu jurisdikciją imsime suglaustąja prasme, tai tokie veiks-
mai į jurisdikciją neįeina ir todel jurisdikcijos suspensoi įic
xalimi eiti. Jurisdikcija čia, mano išmanymu, suprastina su-
glaustąja prasme, nes bausmės aiškintinos suglaustai (kan.
2219, Š$ 1). Todel suspenduotas nuo įurisdikcijos negali, pav.,
dispensuoti nuo pasnikų, klausyti išpažinčių, bausti ir t. t. At-
'bulai, jis gali net iškilmingai krikštyti, administruoti paskutinį
patepimą, jungti moterystėn ir t. t.

„2. Adivinis“, toliau kalba kan. 2279, $ 2: „draudžia bet
kurį veiksmą, kurs yra šventimų galios, gaunamos per augš-
tuosius šventimus (per sacram ondinationem) ar privilegija“.
Per augštuosius šventimus, pav., gaunama galia iškilmingai

KT II Sole, De delictis et poenis, n. 252.
2 Pav.: F. M. Cappello, De censuris?, n 499; I. Chelodi, Ius
poenale, n. 43; A. Vermeerschet IL Creusen, Epitome, III? n. 483,
11

162 Il. Bausmės. Nr.121.

krikštyti. Privilegija, pav., nevyskupas kartais turi galią ad-
ministruoti sutvirtinimo sakramentą.

„30. Šventimų — bet kurį veiksmą, kurs yra šventimų
(augštųjų ir žemųjų) galios, gautos per šventimus;

40. Augštųjų šventimų — bet kurį veiksmą, kurs yra šven-
timų galios, gautos per augštuosius šventimus;

50 A certo et definito ordine exercendo — bet kurį tam
tikrų šventimų veiksmą; gi suspenduotam dar draudžiama
teikti tokie pat šventimai, eiti augštesnių šventimų ir naudotis
šventimais, gautais po suspensos;

60. A certo et definito ordine conferendo — teikti tuos
šventimus, tik ne žemesnius ar augštesnius;

70 Acerto et definito ministerio, pav., klausyt išpažinčių,
ar ab officio, pav., kur esama sielų ganymo — bet kurį tos
ministerijos ar oficijos veiksmą;

89, Ab ordine pontificali — bet kurį vyskupo šventimų ga-
lios veiksmą;

9. A pontificalibus — atlikti pontifikalinius veiksmus kan.
337, $ 2 norma" — kan. 2279, $ 2. Atlikti pontifikalinis veiks-
mas (exercitium actus pontificalis) kan. 337, $ 2 norma reiškia
eiti funkcijos, kur ritualinių knygų įsakoma vartoti mitra ir
vyskupo lazda, pav.: teikti augštieii šventimai, konsekracija
vyskupo, konsekracija varpo, bažnyčios, kieliko ir patenos,
altoriaus, pašventimas pamatinio bažnyčios akmens, pontifi-
kalinės mišios ar mišparai ir t. t. Atbulai, galimos laikyti tos
apeigos, kurios galimos leistinai laikyti be mitros ir vyskupo
lazdos, pav., administruoti sutvirtinimo sakramentas, teikti
tonsūra, žemieji šventimai ir t. t. Tik tada nevartotina mitros
ir lazdos. Taipogi galimos eiti tos funkcijos, kurios tėra ku-
nigo šventimų galios, pav., laikyti mišios be mitros ir vyskupo
lazdos ir t. t.

121. IV. Beneficijos suspensos padariniai. — 1. Seniau į
beneficijos suspensą įeidavo taip teisė ir galia imti beneficijos
iplaukos, taip pačios beneficijos administravimas. Be to, dar
buvo ginčijamasi, ar prieš teismo išsprendimą reikią sugrą-
žinti neteisiniu būdu paimtos beneficijos įplaukos ar ne.

Nr. 122. Bausmės ir cenzūros in specie. 163

2. Nūnai „Beneficijos suspensa atima beneficijos įplaukas,
išskyrus gyvenimą benetficijos namuose, bet neatima teisės ad-
ministruoti beneficijos turtų, nebent įeigų suspensos dekreto
ar išsprendimo pati teisė administruoti būtų pažymėtai atimama
iš suspenduojamojo asmens ir pavedama kitam" — kan.
2280, $ 1.

Suspenduotam leidžiama gyventi beneficijos namuose de!
to, kad dvasiškis nebūtų visai išmestas į gatvę. Gi teisė ad-
ministruoti beneficijos turtai palikta tam, kad beneficija nepa-
liktų be administratoriaus ir todel nebūtų jai skriaudos.

Klausimas, kas beneficijos suspensoj daryti su realinėmis
priedermėmis, susijusiomis su beneficija, pav., mokesniais.
„missa fundata" ir t. t. Trumpas atsakas — jos reikia atlikti
ir už tai galima atsiteisti iš beneficijos įplaukų.

3. Beneficijos suspensoj beneficijos įplaukų nustojama pa-
čiu įvykiu. Todel kan. 2280, $ 2 sako: „Jeigu beneficiatas,
nepaisydamas cenzūros, paimtų įplaukas, tai turi sugrąžinti
ir tai padaryti reikale gali būti priverstas net kanoniškomis
sankcijomis". Įplaukos sugrąžintinos net tada, kai suspensa
yra slapta ar mebūtų nutartas paskelbiamasis išsprendimas
it te t

Kodeksas I. C. pažymėtai nesako, kam sugrąžintinos kal-
bamosios įplaukos. Čia kanonistai tvirtina štai ką: a) Sugrą-
žintina vietos ordinarui. Šis turi atiduoti bažnyčios fabrikai
ar labdarybės įstaigai ar beturčiams'). b) Jeigu suspensa būtų
slapta ir be nešlovės nebūtų galima sugrąžinti vietos ordinarui,
tai galima sugrąžinti stačiai bažnyčios fabrikai ar labdarybės
įstaigai ar beturčiams (plg. 2232, $ 1).

122. Visiškos suspensos plotis. — „Generalinė ir oficijos
ar beneficijos suspensa liečia visas oficijas ir beneficijas, ku-
rias dvasiškis turi suspendavusiojo vyresniojo vyskupijoj, ne-
bent jeigu kas kita būtų žinoma" — kan. 2281. Paskutinieji

Ir, Pav.: I. Chelodi, Ius poenale n. 44; A. Vermeersch et
I. Creusen, Epitome, III? n.484. — Alb. Blat, De delictis et poenis,
n. 109, sako, jog kalbamosios įplaukos esančios sugrąžintinos pačiai
benelicijai. Jis kalba be įrodymų ir tėra vienas. Todel laikytinasi pir-

mosios nuomonės.
11*

164 II. Bausmės, Nr. 123-124.

žodžiai rodo, jog aktyvus suspensos subjektas gali suspen-
duoti net ne nuo visų oficijų ar beneficijų, kurios turimos jo
vyskupijoj.

Toliau, „Vietos ordinaras negali suspenduoti dvasiškio nuo
tam tikros oficijos ar beneficijos, kuri yra svetimoj vyskupijoj:
tik bendrųjų teisių įvykio suspensa liečia visas oficijas ir be-
neficijas, turimas bet kurioj vyskupijoj" — kan. 2282. Pa-
skutiniuoju atveju apie suspensą vietos ordinaras turi pra-
nešti tiems ordinarams, kurių vyskupijoj turima oficija ar
beneficija.

123. Kai kurių veiksmų leistinumas ir t. tt — „Kas pasa-
kyta apie ekskomuniką kan. 2 265, taikintina taipogi suspensai"
— kan. 2 283.

Be to, „Jeigu būtų užsitraukta tokią suspensos cenzūra,
kuri draudžia administruoti sakramentus ir sakramentalijas,
tai laikytinasi kan. 2261 įsakymo; jeigu (būtų užsitraukta)
suspensos cenzūra, kuri draudžia įurisdikciją sąžinės ar iš-
orinėj srity, tai veiksmas yra netikras, pav., sakramentalinė
absoliucija, jeigu būtų mutartas pasmerkiamasis ar paskelbia-
masis išsprendimas ar vyresnysis pažymėtai pareikštų, iog
jis atšaukiąs pačią jurisdikcijos galią; kitaip tėra neleistina,
nebent jeigu tikinčiųjų būtų prašyta min. kan. 2261, $ 2 nor-
ma" — kan. 2284. Tik čia skyrium dar pastebėsiu, įog suspen-
soj taikintinas visas kan. 2261, būtent, su $ 3 įimtinai. Tai
darau del to, kad ką tik cituotas kan. 2261, $ 2 kartais ko
nesuklaidytų — būk esąs išskiriamas to paties kanono $ 3.

124. Generalinės asmeninės suspensos padariniai. — Kan.
2285 sako: „$ 1. Jeigu nusikalstų dvasiškių bendruomenė ar
kolegija, tai suspenduoti galima ar atskiri nusikaltusieji as-
mens, ar pati bendruomenė, ar nusikaltusieii asmens ir ben-

druomenė.
S 2. Pirmuoju atveju laikytinasi šio artikilo kanonų.

S 3. Antruoju atveju bendruomenei draudžiamos vartoti
tos dvasinės teisės, kurios pridera jai pačiai.

S 4. Trečiuoju atveju padariniai eina drauge (cumu-
lantur)."

IX SKYRIUS.

Baudžiamosios bausmės
(de poenis vindicativis)
(kan. 2286—2305).

125. Medžiaga. — 1. Baudžiamųjų bausmių apibrėžimas,
2. Istorija, 3. Padala, 4. Apelacija, 5. Sąlyginis nuteisimas ir
6. Kadencija.

126. Baudžiamųjų bausmių apibrėžimas. — 1. Kas yra
baudžiamoji bausmė, jau esame kalbėję augščiau (nm. 46 a).
Kodeksas I. C. ją apibrėžia šiaip: „Baudžiamosios bausmės
yra tos, kurių tikslas yra stačiai nubausti nusikaltėlis, taip jog
jų atleidimas nepridera nuo to, ar nusikaltėlis yra metęs už-
sispyręs" — kan. 2 286.

'Kalbamajame apibrėžime, kaip matome, svarbiausią rolę
turi pirmaeilis iš vidaus bausmių tikslas, būtent, nubausti nusi-
kaltėlis. Tuo baudžiamosios bausmės ir skiriasi nuo medicina-
linių bausmių arba cenzūrų, kurių artimesnis pirmacilis iš IE:
tikslas yra pataisyti nusikaltėlis (vz. n. 45).

2. Kas kan. 2214—2 240 pasakyta bendrai apie bausmes,
tas pat taikintina taipogi baudžiamosioms bausmėms. Čia te-
kalbėsim apie tai, kas yra specialinia.

127. Istorija. — Jau pirmaisiais amžiais Bažnyčia baus-
davo baudžiamosiomis bausmėmis ir tai iki IV amžiaus mažne
jomis vienomis, kaip kalbėjom augščiau (n. 71).

Kai kurias baudžiamąsias bausmes Bažnyčia paėmė iš
S. Įstatymo, daug iš romėnų teisių ir dar vieną kitą iš ger-
manų teisių.

128. Padala. — Baudžiamosios bausmės skirstomos šiaip:

a) Dvasinės ir pasaulinės, veizint į tai, kokios
jos yra prigimties.

166 II. Bausmės. Nr.129-130.

b) Bendros ir dvasiškių. Pirmosiomis baudžiami
taip dvasiškiai, taip pasaulininkai. Antrosiomis tebaudžiami
dvasiškiai.

c) Įvykio ir išsprendžiamosios.

129. Apelacija. — „Paskyrus baudžiamąsias bausmes, ga-
lima apeliuoti ar kreiptis in suspensivo, nebent jeigu kas kita
teisių būtų pažymėtai pasakyta" — kan. 2287. Tuo baudžia-
mųjų bausmių apelacija ir kreipimasis labai skiriasi nuo cen-
zūrų apelacijos ir kreipimosi (n. 74).

130. Sąlyginis nuteisimas. — 1. Kas yra sąlyginis nutei-
simas, kan. 2288 kalba šiaip: „Išskyrus degradacijos, depozi-
cijos, oficijos ar beneficijos atėmimo bausmes ir nereikiant
atitaisyti papiktinimo, jeigu nusikaltėlis, ilgai pagirtinai gy-
venęs, pirmą kartą nusikalto, paliekama teisėjo išminčiai su-
stabdyti paprasta bausmė, paskirta pasmerkiamuoju išspren-
dimu, tik su ta sąlyga, kad, jeigu nusikaltėlis per bilsimuosius
trejus metus padarytų tą pat ar kitą nusikaltimą, gaus atlikti
bausmę, priderančią už abu nusikaltimu".

Juridinis sąlyginio nuteisimo pamatas yra tai, kad taip
lengva pataisyti nusikaltėlis.

2. Saąlygiškai teisti pradėta Anglijoj XIX amžiuj. Iš čia
sąlyginio nuteisimo ideją pasiskolino Amerika. Pirmoji Euro-
pos kontingento šalis, kuri ėmė sąlygiškai teisti, yra Belgija
(1888). Paskum eina ištisa eilė kitų valstybių, pav., Prancū-
zija, Italija, Norvegija, Šveicarija, Vokietija ir t. t. Šiandien
mažne visose valstybėse esama sąlyginio nuteisimo. Išimtis
— Rusija, Lietuva ir dar vienas kitas kraštas.

Sąlyginis nuteisimas bažnytinėse teisėse yra visai naujas.
Jis paimtas Kodekso I. C. iš valstybių teisių.

3. Kaip rodo kan. 2 288, sąlygiškai nuteisti yra teisėjo da-
lykas. Tai jis padaryti gali; tik priedermės nėra.

4. Sąlygiškai nuteisti reikia štai kurių sąlygų:

a) Negalima sąlygiškai nuteisti tada, kai už nusikaltimą
baudžiama degradacija, depozicija ar atimama oficija ar bene-
ficija. Nes šios bausmės yra didžiausios ir skiriamos už di-

Nr. 131. Bausmės in specie: baudžiamosios bausmės. 167

džiausius nusikaltimus, kurie šaukte šaukia atsiteisti (satis-
fakcijos). Be to, jos retai tėra skiriamos už nusikaltimą pir-
mąjį kartą — skiriamos už ne kartą atkartotus nusikaltimus,
kur dažnai esama net užsispyrimo ir t. t.

Ib) Negalima sąlygiškai nuteisti taipogi tada, kai reikia ati-
taisyti papiktinimas. Nes jį teatitaisysi, bausdamas už nusi-
kaltimą; gi visuomenės labas ima viršų ant privatinės gėro-
vės. Todel ir kan. 2248, $ 2, esant papiktinimui, cenzūros at-
leidėjas gali paskirti už padarytą nusikaltimą tam tikrą bausmę
ar apgailą, nors nusikaltėlis jau būtų paleistas nuo cenzūros
(n. 77).

c) Nusikaltėlis turi būti iki šiolei pagirtinai gyvenęs ir
pirmą kartą tenusikaltęs; nes tik tokie lengva pataisyti.

d) Pirma nuteistina galutinai. Paskum ir tai tuoj bausmės
įvykdymas sustabdomas trejiems metams. Jeigu per tą metą
nuteistasis nebenusikalstų tuo pat ar kitu nusikaltimu, tai tuo
patim ana bausmė išnyksta. Atbulai, jeigu šis per trejus metus
nusikalstų tuo pat ar kitu nusikaltimu, tai bausmė turi būti
atlikta taip už pirmąjį, taip už paskesnįjį nusikaltimą.

131. Kadencija. — Baudžiamosios bausmės baigiasi štai
kaip:

a) „Baudžiamoji bausmė baigiasi, ią atlikus ar dispensa,
duota to, kas turi teisinę galią dispensuoti kan. 2 236 norma"
— kan. 2 289,

b) Kan. 2 290 sako: „$ 1. Slaptais greitesniais (urgentioribus)
atvejais, jeigu kaltininkas, laikydamasis baudžiamosios įvykio
bausmės, save išduotų su nešlove ar papiktinimu, tai bet koks
nuodėmklausis sakramentalinėj srity gali sustabdyti priedermę
laikytis bausmės, įsakęs kreiptis bent per tris mėnesius laišku
ir per nuodėmklausį, jeigu tai būtų galima be didelės negero-
vės, nutylėjus tikrąjį vardą, į Šv. Penitenciariją ar vyskupą,
turintį galią, ir laikytis jo įsakymų.

S 2. Jeigu nepaprastu kokiu atveju taip kreiptis būtų ne-
galima, tai pats nuodėmklausis gali dispensuoti kan. 2254,
S 3 norma",

168 II. Bausmės. Nr.132-133.

I skirsnys.

Bendrosios baudžiamosios bausmės

(de poenis vindicativis communibus)
(kan. 2291— 2297).

132. Medžiaga. — 1. Bendrųjų baudžiamųjų bausmių įvar-
dijimas ir 2. Kai kurios baudžiamosios bausmės in specie, bū-
tent: a) baudžiamasis vyskupo ar parapijos rezidencijos panai-
kinimas ir perkėlimas, b) nešlovė, c) negalingumo bausmės
ir d) pinigų bauda.

133. Bendrųjų baudžiamųjų bausmių įvardijimas. — Kan.
2291 sako: „Svarbesniosios baudžiamosios bausmės, kurios
gali liesti bet kuriuos tikinčiuosius pagal nusikaltimų didumą,
Bažnyčioj yra šios:

1? Vietos interdiktas ir interdiktas, mestas ant bendruo-
menės ar kolegijos amžinai, tam tikram laikui ar iki vyres-
nysis norės;

2*. Interdiktas ab ingressu ecclesiae, mestas amžinai, tam
tikram laikui ar iki vyresnysis norės;

3. Baudžiamasis vyskupo ar parapijos rezidencijos per-
kėlimas ar panaikinimas;

4'. Teisių nešlovė (infamia iuris);

5?. Bažnytinių laidotuvių nustojimas kan. 1 240, $ 1 norma;

6". Sakramentalijų nustojimas;

7". Laikinis atėmimas ar sustabdymas pensijos, kuri yra
mokama Bažnyčios ar iš Bažnyčios turtų, ar kitos bažnytinės
teisės ar privilegijos;

8". Pašalinimas nuo teisinių bažnytinių veiksmų ėjimo;

9". Negalingumas gauti bažnytinių malonių ar Bažnyčioi
pareigų, kurios nereikalauja dvasiškių luomo, ar akademinių
laipsnių, duodamų bažnytiniu vardu;

10". Laikinis jau gautų pareigų, galios ar malonės atėmi-
mas ar sustabdymas;

Nr.134-135. Bausmės in specie: baudžiamosios bausmės. 169

11*. Atėmimas precedencijos teisės ar aktyvaus ir pasy-
vaus balso ar teisės vartoti garbės titulus, dėvėti ženklais
ar drabužiais, kuriuos Bažnyčia yra davusi arba leidusi;

129. Pinigų bauda".

134. Kai kurios baudžiamosios bausmės in specie: —
I. Baudžiamasis vyskupo ar parapijos rezidencijos panaikini-
mas ir perkėlimas. — „Vyskupo sostas panaikinti ar perkelti
už bausmę yra rezervuota papai; gi su parapijos rezidencija
tai padaryti gali vietos ordinarai, atsiklausę kapitulą" —
kan. 2 292.

135. II. Nešlovė (infamia). — 1. Nešlovė būna tada, kai
nustojama gero vardo geruose ir dorovinguose žmonėse arba
lotyniškai: „infamia est diminutio vel amissio bonae famae seu
existimationis apud viros graves et probos". Gi „existimatio",
pasak romėnų teisių: „est illaesae dignitatis status legibus et
moribus confirmatus"“).

2. „Nešlovė būna teisių ir įvykio (infamia est iuris et facti)"
— kan. 2293, $ I.

„Teisių nešlovė yra ta, į kurią įkrintama tam tikrais atve-
jais, pažymėtais bendrųjų teisių" — kan. 2293, $ 2.

„Įvykio nešlovė užsitraukiama tada, kai kas del padaryto
nusikaltimo ar blogo pasielgimo nustoja gero vardo geruose
ir dorovinguose žmonėse, ką nusprendžia ordinaras" — kan.
2293, $ 3.

3. Nešlovės esama jau romėnų teisėse. Ji buvo užsitrau-
kiama ar paskiriama už kai kuriuos nusikaltimus ir verslus.
Jos paliestasis asmuo, pasak I. Chelodi, nustodavo „pleni-
tudinem iuris civilis apud romanos““). Nešlovės būta taipogi
germanų teisėse.

Bažnytinėse teisėse per daug amžių nebuvo nešlovės baus-
mės. Tik nustojusiems gero vardo buvo uždaros durys į baž-
nytines dignitates ir šventimus.

NL. 5, D. 50, 13.
2) Ius poenale, n. 50.

170 II. Bausmės. Nr. 135.

Nešlovės bausmė tikrąja prasme Bažnyčioj, rodos, yra gi-
musi tik VII amžiuj. Ji dažniau imta vartoti IX ir labiausiai
XI-XII amžiuj. Tada ne tik daug nusikaltimų įtraukta į ne-
šlovės katalogą, bet dar priimtas pradas, kad kas užsitraukiąs
nešlovę romėnų teisėmis, tas tuo patim užsitraukiąs nešlovę
taipogi bažnytinėmis teisėmis, išskyrus tam tikrus atvejus').

4, Teisių nešlovę išleisti, kaip rodo kan. 2293, $ 2, te-
gali visuotinių teisių leidėjas. Atbulai, ios išleisti negali vie-
tos ordinaras. Taipogi bažnytinių teisių nešlovei neužtenka
vien valstybės teisių nešlovės. Tai tik valstybės teisių nešlovė.
Juo labiau teisių nešlovei neužtenka vien bažnytinio ar valsty-
bės teismo šiaipjau nubaudimo ir t. t., nors pats baudžiamasis
nusikaltimas būtų baisiausias ir bausmė didžiausia.

Teisių nešlovėj įstatymas del tam tikro nusikaltimo pa-
liauja laikęs nusikaltėlį „ut probum et honestum christianum"
ir paskelbia, jog jis esąs nustojęs gero vardo ir t. t.

Įvykio nešlovei, kaip rodo kan. 2293, $ 3, reikia tikrumoj
nustoti gero vardo geruose ir dorovinguose žmonėse. Todel
teismo pasmerkimas ar nuteisimas vienas savaime dar nepa-
daro kalbamosios nešlovės. Tai tik gali padėti ar būti proga
įvykio nešlovei išdygti.

Ar kas tikrumoj yra nustojęs gero vardo geruose ir do-
rovinguose žmonėse, arba įkritęs į įvykio nešlovę, nuspręsti
yra ordinaro dalykas. Tada ir tėsama įvykio nešlovės ju-
ridine prasme.

„Niekatra jųdviejų (nei teisių nei įvykio nešlovė) neliečia
genčių ar artume esančių asmenų, nekalbant apie kan. 2 147,
S 2, m. 3 įsakymą" — kan. 2293, $ 4. Nes jie niekuo nekalti,
Tik įeigų del kalbamojo dalyko jie patys tikrumoj nustotų
gero vardo geruose ir dorovinguose žmonėse, tai vis delto ga-
lima neleisti jiems eiti kai kurių bažnytinių pareigų ar digni-
tačių; nes jiems nebėra autoriteto ir žmonių pasitikėjimo. Tai
kas kita. Toks atvejis — kan. 2147, $ 3, n. 3.

1) Plg. c. 17, c. 6, gu. 1.

Nr. 136. Bausmės in specie: baudžiamosios bausmės. 171

5. „Kas yra įkritęs į teisių nešlovę, tas yra ne tik iregu-
larus kan. 984, n. 5 norma, bet dar negali (inhabilis est) gauti
bažnytinių beneficijų, oficijų ir dignitačių, eiti teisinių bažny-
tinių veiksmų, naudotis bažnytine teise ar pareigomis, ir, ga-
lop, neturi būti leidžiamas aktyviai dalyvauti šventose ap-
eigose" — kan. 2294, $ 1. Kur čia esama negalingumo, tai
draudžiamasis veiksmas yra netikras. Kitais atvejais veiks-
mas tėra neleistinas.

„Kas raišta įvykio nešlove, tas turi būti pašalintas taip
nuo šventimų ėjimo kan. 987, n. 7 norma, bažnytinių dignitačių,
beneficijų ir oficijų gavimo, taip nuo aktyvaus dalyvavimo
šventose apeigose ir teisinių bažnytinių veiksmų" — kan. 2 294,
S 2. Tai padarius, draudžiamieji veiksmai pasidaro neleistini.

Be to, kas yra įkritęs į nešlovę ir susilaukęs paskelbia-
mojo ar pasmerkiamojo išsprendimo, del įtarimo negali būti
liudytoju bažnytiniame teisme (kan. 1757, $ 2, n. 1). Tas pat
pasakytina apie ekspertus (kan. 1795, $ 2).

Dar toliau, įkritęs į nešlovę po paskelbiamojo ar pasmer-
kiamojo išsprendimo negali tikrai būti arbitru (kan. 1 931).

Galop, įkritęs į teisių nešlovę po pasmerkiamojo ar pa-
skelbiamojo išsprendimo negali tikrai būti krikšto ir sutvirti-
nimo tėvu ar motyna arba kūma (kan. 765, n. 2 ir 795, n. 2).
Gi jeigu jis būtų užsitraukęs teisių nešlovę už žinomą nusi-
kaltimą ir nebūtų dar paskelbta, tai negali leistinai būti kalba-
maisiais tėvais arba kūmomis (kan. 766, n. 2 ir 796, n. 3).

6. Teisių nešlovė savaime yra amžina. Todel „Teisių ne-
šlovė tesibaigia dispensa, duota Apaštališkojo Sosto ..." — kan.
2295. Atbulai, „...įvykio nešlovė baigiasi tada, kai protinga
ordinaro nuožiūra, atsižiūrint į visas aplinkybes ir labiausiai
į kaltininko pasitaisymo ilgį, atgyjamas geras vardas geruose
ir dorovinguose žmonėse" — kan. 2295. Tik tam dalykui, kaip
matome, reikia ordinaro nusprendimo.

136. III. Negalingumo bausmės (poenae inhabilitatis). —
„Tuose daiktuose, kuriems pasiekti reikia bendrųjų teisių ga-
lingumo (capacitas), negalingumo bausmę išleisti tegali Apaš-

172 II. Bausmės. Nr.137.

tališkasis Sostas" — kan. 2296, $ 1. Atbulai, to padaryti ne-
gali vietos ordinaras ir k. Tik jeigu kurios pareigos būtų vien
vietos ordinaro padaras, tai, žinoma, jis gali jas savotiškai
tvarkyti arba statyti savo reikalavimus — išleisti negalingumo
bausmes.

„Jeigu paskum patenkama į negalingumą, tai įgytųjų teisių
nenustojama, nebent jeigu tai būtų atimamoji bausmė" — kan.
226, $ 2.

137. IV. Pinigų Eauda. — 1. Pirmaisiais krikščionijos am-
žiais Bažnyčioj nebuvo pinigų baudos. Ji paimta iš germanų
teisių. Tai įvyko bene VII amžiuj.

Ilgainiui Bažnyčioj pinigų bauda imta savivauliauti. Su
tuo smarkiai kariavo papos ir bažnytiniai susirinkimai. Tik
veltui. Tridento susirinkimas mėgino pridėti operacijos peilį
prie pat negerovės kelmo. Jis įsakė, kad pinigų baudos būtų
skiriamos ar imamos ne vietos ordinarų baudėjų naudai, tik
labdarybės reikalams ir t. t. Išimtis — jeigu pinigų bauda
buvo visuotinių teisių ir nebuvo pasakyta, kuriam galui suvar-
totina, tai vyskupas ją galėjo pasilikti sau. Tik šiam dalykui
vis delto reikėjo dviejų sąlygų, būtent, jeigu jis neturėjo iš ko
prideramai gyventi ir turėjo tam tikrą S. C. C. leidimą).

Nė po Tridento susirinkimo vis delto neišnyko savivalia-
vimai pinigų baudomis. Į tai reaguoti ne kartą gavo S. C. C.

2. Kodeksas I. C. leidžia skirti pinigų baudas šiomis sąly-
gomis: „Pinigų baudas, paskirtas bendrųjų teisių, kurios tų
pačių teisių nepaskiriamos, kam turi tekti, ir kitas baudas, ku-
rios yr ar bus paskirtos tam tikrų teisių, vietos ordinarai turi
atiduoti labdarybės reikalams, tik ne vyskupo stalo naudai
ar kapitulai" — kan. 2297. Tai teorijoj.

Praktikoj pinigų baudos šiandien ne visur galimos. Nes
jos paskirti kai kur draudžiamos valstybės įstatymų. Be to,
sunku išieškot iš pasaulininkų.

Gialutinis patarimas — pinigų baudų, kiek galint, reikia
vengti; nes del jų gali kilti įtarimų ir murmėjimų.

1 Sess. VI, de ref., c. 1; sess. XXII, de ref., c. 1; sess, XXV, de ref., c. 14.

Nr.138-139, Bausmės in specie: baudžiamosios bausmės. 173

II skirsnys.

Tam tikros baudžiamosios bausmės
dvasiškių (de peculiaribus clericorum
poenis vindicativis)

(kan. 2298—2304).

138. Medžiaga. — I. Įvardijimas ir 2. Kai kurios bausmės
in specie, būtent: a) oficijos ir beneficijos atėmimas ir t. t.,
b) Jaikinis atėmimas teisės dėvėti dvasiškių drabužiais, c) įsa-
kymas gyventi tam tikroj vietoj ar teritorijoj, d) depozicija,
e) amžinas atėmimas teisės dėvėti dvasiškių drabužiais ir f) de-
«radacija.

139. Įvardijimas. — Kan. 22908 sako: „Baudžiamosios
bausmės, kurios taikomos tik dvasiškiams, yra šios:

1". Uždraudimas citi tam tikros šventos apeigos, išskyrus
tam tikroj bažnyčioj;

2". Suspensa, amžina ar laikinė ar iki vyresnysis norės;

3. Baudžiamasis perkėlimas iš esamos oficijos ar beneti-
cijos į žemesnę;

4“. Atėmimas kurios teisės, susijusios su beneficija ar
oficija;

57. Negalingumas (inhabilitas) gauti bet kurių ar kai ku-
rių dignitačių, oficijų, beneficijų ir kitų pareigų. savų dva-
siškiams;

6'. Baudžiamasis beneficijos ar oficijos atėmimas su pen-
sija ar be pensijos;

7". Uždraudimas gyventi tam tikroj vietoj ar teritorijoj:

8". Įsakymas gyventi tam tikroj vietoj ar teritorijoj;

9". Laikinis atėmimas dvasiškių drabužių;

107. Depozicija;

11". Amžinas atėmimas dvasiškių drabužių;

12. Degradacija".

174 II. Bausmės. Nr. 140-142.

140. Kai kurios baudžiamosios bausmės in specie: —
I. Oficijos ir beneficijos atėmimas ir t. t. — Kan. 2299 sako:
„Š$ I. Jeigu dvasiškis turėtų nepašalinamą (inamovibile) be-
neficiją, tai ji už bausmę atimti tegalima vien teisių pažymėtais
atvejais; jeigu (dvasiškis turėtų) pašalinamą (amovibile) be-
neficiją, tai padaryti galima taipogi del kitų protingų priežastų.

$ 2. Tiems dvasiškiams, kurie turi beneficijas, oficijas ar
dignitates, taipogi galima uždrausti tam tikrą laiką eiti pareigos,
susijusios su anais daiktais, pav., sakyti pamokslai, klausyt iš-
pažinčių ir t. t.

$ 3. Iš dvasiškio negalima atimti tos beneficijos ar pen-
sijos, kurios titulu jis yra įšvęstas, nebent jeigu iš kur kitur
būtų užtikrintas tinkamas jo išgyvenimas, neliečiant kan. 2 303
ir 2304 įsakymo".

141. II Laikinis atėmimas teisės dėvėti dvasiškių dra-
bužiais. — „Jeigu dvasiškis labai piktintų kitus ir įspėtas ne-
pasitaisytų, gi kitaip nebūtų galima pašalinti papiktinimo, tai,
be kitko, galima iš jo atimti teisė dėvėti dvasiškių drabužiais;
tame atėmime, iki jis tęsiasi, glūdi draudimas eiti bet kokios
bažnytinės pareigos (ministeria) ir dvasiškių privilegijų atėmi-
mas" — kan. 2300. Tai nauja.

142. II. Įsakymas gyventi tam tikroj vietoj ar teritoriioj.
— 1. Senovės Bažnyčioj buvo ištrėmimo bausmė. Ji paimta
iš romėnų teisių (exilium, deportatio, relegatio) ir išleista bene
V amžiuj. Tik ta bausmė retai tepraktikuota. Todel ištrėmi-
mas retai teminimas Gratiano dekrete ir daugely autentinių baž-
nytinių teisių kolekcijų, gi visai nebeminimas paskesnėse dc-
kretalėse, įdėtose Korpuse I. C. Ištrėmimo bausmė pažymėtai
neminima nė Tridento susirinkimo. Tik kanonistai apie ją vis
kalbėdavo.

Be to, senovės Bažnyčioj žinomas kalėjimas. Jau lusti-
nianus (539 m.) mini „decaneta" arba bažnytinius kalėji-
mus'). Tie „decaneta" arba „decanica" buvo skiriami, rodos,
1) Romėnų teisėse, nors buvo kalėjimas, bet tebuvo vartojamas
žmonėms saugoti, tik ne bausti (L. 8 $ 9 D. XLVIII, 19; L. 6, C. IX, 47).

Pamatas labai ekonomiškas, būtent, kad respublikai nereikėtų „pascere
otiosos“ (šerti dykaduoniai).

Nr. 143. Bausmės in specie: baudžiamosios bausmės. 175
AE Mi ASS aa Aa i, ns UNS)

taip pasaulininkams, taip dvasiškiams. Tik paskiau paskuti-
nieji būdavo kalėjami vienuolynuose. Tai labiau atitiko jų
Iwomą..

Net vienuoliai nuo seniausių laikų turėjo savo kalėjimus
(carceres claustrales) nusikaltusiems vienuoliams ir vienuo-
lėms bausti. Kalėjimas labai dažnai minimas Gratiano decrete
ir autentinėse dekretalių teisių kolekcijose. Jis eina per visus
vidurinius amžius ir iš naujo patvirtintas Tridento susirinkimo').
Tik prieš Kodeksą I. C. vietoj kalėti bebūdavo dedama į patai-
sos namus ar vienuolyną ir tai tik dvasiškiai ir ne visur.

2. Kodeksas I. C. leidžia uždrausti ar įsakyti gyventi tam
tikroj vietoj ar teritorijoj. Tai senovės ištrėmimo liekanos. Be
to, Kodeksas I. C. leidžia dėti nusikaltėlis į apgailos ar patai-
sos namus ar vienuolyną. Tai senovės kalėjimo griuvėsiai. Tik
„Ordinaras negali įsakyti dvasiškiui gyventi tam tikroj vietoj,
ne savo vyskupijoj, be anos vietos ordinaro sutikimo, nebent
jeigu apgailos ar pataisos namai būtų skiriami ne tik tos vy-
skupijos dvasiškiams, bet taipogi pašaliniams, ar, jeigu namas
būtų išimtųjų vienuolių, sutinkant ių vyresniajam" — kan. 2301.
Be to, jeigu dvasiškis įdedamas į svetimos vyskupijos apgailos
ar pataisos namus ar vienuolyną, tai už išlaikymą reikia atsi-
teisti. Todel del to dalyko vietos ordinaras pirma turi susi-
tarti su išlaikytojais ir paskum išreikalaut iš nusikaltėlio. Ga-
lop, „Taip įsakymas, taip draudimas gyventi tam tikroj vietoj
ir įdėjimas į apgailos namus ar vienuolių namą, labiausiai ilgai,
tebūna daroma tik svarbesniais atvejais (in casibus urgentiori-
bus), kai išmintingų ordinaro manymu anos bausmės yra būtinos
dvasiškiui pataisyti ar papiktinimui atitaisyti" — kan. 2 302.

143. IV. Depozicija. — 1. Depozicija yra baudžiamoji baus-
mė, kuri dvasiškį suspenduoja nuo oficijos, padaro negalingu
gauti bet kokių oficijų, dignitačių, beneficijų, pensijų ir pareigų
Bažnyčioj ir atima jas, kur turima, nors jų titulu bitų įšvęsta.

2. Jau pirmaisiais krikščionijos amžiais buvo depozicija.
Jos yra susilaukęs visiems gerai žinomas Originas —

D) Sess. VI, de ref., c. 4; sess. XIV, de ref., c. 4; sess, XXV, de ref., c. 6, 14.

176 II. Bausmės. Nr. 143.

Aleksandrijos susirinkimas 231 im. atėmė iš jo „kunigo šventi-
mus"'). Deponuotas dvasiškis nustodavo oficijos, įplaukų ir
garbės (honor) ir būdavo amžinai sugrąžinamas į pasaulinį
luomą. Be to, Romos imperijoj toks dvasiškis būdavo atiduo-
damas valstybei. Vėliau būdavo įdedamas į vienuolyną, kur
turėdavo atlikti sunkią apgailą.

Be kalbėtosios visiškos depozicijos, jau senų senovėj buvo
tam tikra dalinė depozicija, kur buvo atiinama vien oficija ar
nukeliama iš augštesnio šventimų laipsnio į žemesnį, pav., iš
kunigų į diakonus ir t. t.

Pirmaisiais krikščionijos amžiais deponuodavo diecezaliniai
vyskupai. Jeigu deponuojamasis būdavo augštųjų šventimų,
tai vyskupai pirma atsiklausdavo savo presbiteriją. Afrikos
Bažnyčioj augštųjų šventimų dvasiškius deponuoti tegalėdavo
vyskupų kaimynų kolegija, būtent, vyskupą — 12, kunigą — 6
ir diakoną — 3 vyskupai“). Paskiau tas pat įsakyta Ispanijoj,
Prancūzijoj ir Vokietijoj. Bet kadangi ne visur būdavo lengva
sulasyti anas vyskupų skaitlius, tai dekretalių teisės vėl leido
dvasiškius deponuoti vienam vyskupui. Tik reikėjo kapitulos
sutikimo. Bonifacas VIII patvirtino įpročius, kur vyskupai
galėdavo deponuoti net be kapitulos sutikimo"). Tai buvo iki
Kodekso I. C.

3. Kodeksas I. C. apie depoziciją kalba kan. 2303, kurio
S 1 skamba štai kaip: „Depozicijoj, neliečiant priedermių, ki-
lusių iš šventimų, ir dvasiškių privilegijų, glūdi taip oficijos su-
spensa ir negalingumas gauti bet kokių oficijų, dignitačių, bc-
neficijų, pensijų ir pareigų Bažnyčioj, taip taipogi jų atėmimas,
kur kaltininkas turi, nors jų titulu būtų įšvęstas".

4. Kaip rodo depozicijos apibrėžimas (sub 1) ir ką tik ci-
tuotas kan. 2303, $ I, depozicijos padariniai yra šie:
CI Helele, Conciliengesdiidhte, I? 106.

2) Plg. conc. Carthag. (387 ar 390), c. 10, vz. C. L Helele, t. p..
II2 50; conc. Hippon. (393), <. 8, vz. C. I. Hefele, t. p., 56

3 C. I, X. de capellis monachorum et aliorum religiosorum, WI, 37;

c. 12, X, de haereticis, V, 7.

Nr. 143. Bausmės in specie: baudžiamosios bausmės. 177
AMS ———— —— — LTA ŽŽ. AŲ

a) Suspenduojama nuo oficijos. Taigi sustabdoma šventimų
ir jurisdikcijos galia ir „,„mera administratio ex officio compe-
tens", apie kurią kalbėjom augščiau (n. 119).

b) Pačiu įvykiu nustojama bet kokių bažnytinių oficijų, dig-
nitačių, beneficijų, pensijų ir pareigų.

c) Nusikaltėlis pačiu įvykiu pasidaro negalingas gauti bet
kokių bažnytinių oficijų, dignitačių, beneficijų, pensijų ir
pareigų.

Atbulai, depozicija visai neišmeta iš dvasiškių luomo.
Todel pasilieka dvasiškių privilegijos, pav., kanono ir teismo,
ir a fortiori dvasiškių priedermės, pav., kalbėti breviorius, lai-
kytis skaistybės ir celibato ir t. t. Be to, kan. 2303, $ 2 sako:
„Bet paskutiniuoju šiuo atveju (kai atimamas yra šventimų ti-
tulas), ieigu dvasiškis tikrai neturėtų iš ko gyventi, tai ordi-
naras tepasirūpina iš gailestingumo aprūpinti iį geresniu, kiek
galėdamas, būdu, kad jis nebūtų priverstas neatatinkamai dva-
siškių luomą ubagauti (elgetauti)".

Jeigu deponuotas dvasiškis vartotų šventimų galią, tai io
veiksmas būtų neleistinas. Jeigu jis vartotų su oficija ar bene-
ficija susijusios jurisdikcijos galią, tai veiksmas būtų net nc-
tikras. Tas pat, bendrai, pasakytina apie kitos jurisdikcijos
veiksmus, nes depozicijoj glūdi oficijos suspensa, kuri irgi, ben-
drai, naikina priešingus veiksmus. Paskutiniuoju atveju depo-
nuoto dvasiškio veiksmai tebus tikri, kur pačia oficijos sus-
Pensa nėra netikri. Tai savaime aišku.

5. Kan. 2303, $ 3 sako: „Bausti depozicijos bausme te-
galima teisių pažymėtais atvejais". Nes ji yra viena didžiausių
bažnytinių bausmių. Tokie atvejai, pav., yra šie: erezija, at-
skala, apostazija a fide (kan. 2314, Š$ 1, n. 2), Šv. Sakramento
išniekinimas (kan. 2320), nekunigo simulavimas mišių (2322,
n. 1), lavono išniekinimas (kan. 2328), abortas (kan. 2350,
Š I), žmogžudystė, pagrobimas ir t. t. (kan. 2354, $ 2), kva-
lifikuotieji nusikaltimai VI Dievo įsakymui (kan. 2359, $ 2),
kan. 2379 nusikaltimas, beneficijos paėmimas be paskyrimo
(kan. 2394), atsisakymas išsikelti iš atimtos beneficijos (kam.
2401) ir t. t.

6. Depozicijos nėra įvykio. Ji tėra išsprendžiamoji bausmė.

12

178 Il. Bausmės. Nr. 144-145.

Depozicijai išspręsti reikia kolegialinio penkių asmenų tri-
bunolo (kan. 1576, $ 1, n. 2).

Depozicijos negalima pakeisti teismo papeikimu (kan. 1 948,
n. 1) ir negalima ja bausti sąlygiškai (kan. 2 288).

7. Depozicija savaime yra amžina. Nuo jos dispensuoti te-
gali Apaštališkasis Sostas (plg. kan. 2237, $ I, n. 3).

144. V. Amžinas atėmimas teisės dėvėti dvasiškių dra-
bužiais. — Apie amžiną atėmimą teisės dėvėti dvasiškių dra-
bužiais kalba kan. 2304. Jis sako štai ką: „Š$ 1. Jeigu depo-
nuotas dvasiškis nepasitaisytų ir labiausiai jeigu tebepiktintų
žmones ir įspėtas nieko nepaisytų, tai ordinaras gali iš jo am-
žinai atimti teisę dėvėti dvasiškių drabužiais.

S 2. Tame atėmime glūdi dvasiškių privilegijų atėmimas ir
baigiasi kan. 2303, $ 2 įsakymas".

Tik, amžinai atėmus dvasiškių drabužius, dvasiškis vis
delto pasilieka dvasiškis. Todel jį saisto dvasiškių priedermės,
pav., turi kalbėti breviorių, laikytis skaistybės ir celibato ir t. t.

145. VI. Degradacija. — 1. Degradacija yra baudžiamoji
bausmė, kuri dvasiškį deponuoja, amžinai atima teisę dėvėti
dvasiškių drabužiais ir sugrąžina į pasaulinį luomą. Nes kau.
2305, $ 1 sako: „Degradacijoj glūdi depozicija, amžinas at-
ėmimas dvasiškių drabužių ir sugrąžinimas į pasaulinį luomą".

2. „Ji (degradacija) skirstoma žodžiu pareiškiama (ver-
balis) arba ediktinė (edictalis), kur paskiriama vien išspren-
jokio įvykdymo; realinė (realis), įeigu būtų Jaikomasi apeigų,
įsakytų Pontificale Romanum" — kan. 2305, $ 3.

3. Degradacija iki XII amžiaus ėio drauge su depozicija ir
jiedvi tą pat reikšdavo. Tik XII amžiaus gale degradacija at-
skilo nuo depozicijos. Mat, tais laikais valstybė paglemžė į
savo rankas didžiuosius nusikaltimus, labiausiai vadinamuo-
sius „gdelicta capitalia". Kadangi deponuotas dvasiškis tebetu-
rėdavo teismo privilegiją, tai valstybė de iure negalėdavo jo
traukti į savo teismą, gi tikrumoj vis delto ėmė nepaisyti anos
dvasiškių privilegijos. Iš čia kilo ginčas tarp Bažnyčios ir val-
stybės. Tai viena. Antra, Bažnyčia savo srity nebausdavo

Nr. 145. Bausmės in specie: baudžiamosios bausmės, 179

mirti. Todel dvasiškiai, priderėdami vien bažnytiniam tribu-
nolui, nors labai nusikaltę, išlikdavo muo nupelnytos mirties
bausmės. Imta savivaliauti. Tiemdviem negerovėm pašalinti
Liucijus III (1181)') ir Celestinas III (1192)) įsakė
nepataisomus dvasiškius palikti valstybei bausti. Be to, In o-
centas! (1212) įsakė tam tikrus dvasiškius nusikaltėlius de-
ponuoti ir atiduoti valstybei nubausti savo įstatymais“). Tai
būdavo atliekama tam tikru išsprendimu, kas pavadinta degra-
dacija. Bonifacas VIII (1298) degradaciją aiškiai paskirstė
i „verbalis“ ir „actualis"“). Pirmoji buvo ne kas kita, kaip pats
degradacijos išsprendimas, gi antroji — iškilmingas to išspren-
dimo įvykdymas ir degraduoto dvasiškio atidavimas valstybei.

Iš pradžių degradacijos išsprendimas būdavo nutariamas
taip pat, kaip ir anų laikų depozicija (n. 143). Grigalius IX
(1236) augštųjų šventimų dvasiškius eretikus degraduoti leido
vienam pačiam vyskupui, pasikvietus abatus, pralotus, vienuo-
lius ir t. t") Tai Tridento susirinkimas paplėtė ir leido de-
graduoti bet kuriuos augštųjų šventimų dvasiškius nusikaltėlius
be kitų vyskupų. Tik vietoj jų reikėjo tiek pat abatų, kurie
turėjo teisę vartoti mitrą ir vyskupo lazdą, jeigu jų buvo vy-
skupijoj ir lengvai galėjo dalyvauti. Kitaip užtekdavo kitų baž-
nytinių dignitačių.

Realinei degradacijai įvykdyti buvo įprasta laikytis tam
tikrų apeigų. Be kitko, turėjo dalyvauti valstybės teisėjas, į
kurio rankas būdavo atiduodamas nubaustasis dvasiškis. Bet
tai nebuvo kalbamosios degradacijos tikrumui.

Jau prieš Kodeksą I. C. ne vienos valstybės įstatymai mc-
leisdavo įvykdyti realinės degradacijos. Todel prieškodeksinė
degradacija nebeatitiko laikų.

Kodeksas I. C. nebereikalauja realinės degradacijos, visus
jos padarinius priskiria vien žodžiu pareiškiamajai degradacijai
ir dar šį tą pakeitė.

) C. 9, X, de haereticis, V, T.

2 C. 10, X, de iudiciis, II, 1.

3 C. 7, X, de crimine falsi, V, 20,
9) C. 2 de poenis, V, 9, in VI,

3 C. I, de haereticis, V, 2, in VI?,

12*

180 Il. Bausmės. Nr. 145.

4. Šiandienykštės degradacijos padariniai, kaip matėm jos
apibrėžime (sub 1), yra šie: a) depozicija, b) amžinas atėmi-
mas teisės dėvėti dvasiškių drabužiais ir c) sugrąžinimas į pa-
saulinį Juomą. Taigi degradaciją turi visus depozicijos (n. 143)
ir amžino atėmimo teisės dėvėti dvasiškių drabužiais (n. 144)
padarinius ir dar nusikaltėlis išmetamas iš dvasiškių luomo
ir sugrąžinamas ten, iš kur buvo atėjęs, būtent, į pasaulinį
luomą. Viena tik palieka, būtent, šventimai ir konsekvenčiai
su jais susijusios dvasiškių priedermės, pav., kalbėti breviorius,
laikytis celibato ir t. t

Apie degraduoto dvasiškio veiksmų tikrumą ir leistinumą
pasakytina tas pat, kas ir depozicijoj (n. 143).

5. „Ta bausme (degradacija) tegalima bausti už tuos nusi-
kaltimus, kurie teisių yra pažymėti, arba ieigu dvasiškis, de-
ponuotas ir nustojęs dvasiškių drabužių, jau metai tebepiktintų
žmones" — kan. 2305, $ 2. Kalbamieji atvejai yra šie: didelis
papiktinimas ką tik cituoto kan. 2305, $ 2 norma, viešas per-
ėjimas į neteisingą tikybą (kan. 2314, Š I, n. 3), realinis įžei-
dimas papos (kan. 2343, $ 1, n. 3), laisva žmogžudystė (kan.
2354, $ 2), svarbi solicitacija (kan. 2368, $ 1) ir užsispyręs
augštųjų šventimų dvasiškio ar iškilmingųjų apžadų vienuolio
gyvenimas pasikėsintoj moterystėj (kan. 2388, $ 1).

6. Degradacijos, kaip ir depozicijos, nėra įvykio. Ji tėra
išsprendžiamoji bausmė.

Degradacijai išspręsti reikia kolegialinio penkių asmenų
tribunolo (kan. 1576, $ 1, n. 2).

Degradacijos negalima pakeisti teismo papeikimu (kan.
1948, n. 1) ir joj negalima bausti sąlygiškai (kan. 2 288).

7. Realinė degradacija neįsakyta, tik leidžiama. Jai įvyk-
dyti reikia laikytis tam tikrų apeigų, kurios yra įdėtos Ponti-
ficale Romanum, tit.' Degradationis forma. Čia degraduojama-
sis dvasiškis yra apdaromas visais savo laipsnio rūbais ir pa-
skum visa paeiliui nuimama ir t. t.

8. Degradacija savaime yra amžina. Nuo jos dispensuoti
tegali Apaštališkasis Sostas.

X SKYRIUS,

Baudžiamosios priemonės ir apgailos

(de remediis poenalibus et poenitentiis)
(kan. 2306—2312).

I skirsnys.

Baudžiamosios priemonės (de remediis

poenalibus)
(kan. 2306—2311).

146. Medžiaga. — 1. Baudžiamosios priemonės apibrėži-
mas, 2. Įvardijimas, 3. Istorija ir 4. Baudžiamosios priemonės
in specie: a) įspėjimas ir papeikimas, b) įsakymas ir c) prie-
žiūra.

147. Baudžiamosios priemonės apibrėžimas. — Baudžia-
mosiomis priemonėmis vadinamos tos priemonės, kurias
kompetentingas vyresnysis vartoja žmonėms nubaidyti nuo
Pavojaus nusikalsti ar nubausti už labai blogus, tik nenusikal-
Stamuosius darbus.

Kas nors yra artimameę pavojuj nusikalsti — įspėjama. Kas
nors piktina kitus. Nusikaltimo dar nėra, tik vis delto labai
bloga. Tada piktintojas papeikiamas.

Be to, baudžiamosios priemonės kartais vartojamos 'baus-
mei padidinti ar nusikaltėliui pataisyti. Vie atvejai teisių yra
pažymėtai pažymėti.

148. Įvardijimas. — Kan. 2306 sako: „Baudžiamosios
priemonės yra šios:

182 Il. Bausmės. Nr.149-150.

19, Įspėjimas (monitio);

29. Papeikimas (correptio);

39. Įsakymas (praeceptum);

4. Priežiūra (vigilantia)".

149. Istorija. — Baudžiamosios priemonės aiškiai reko-
merduojamos Tridento susirinkimo'). Jas dar aiškiau akcen-
tavo S. C. Ep. et Reg., instr. 11 birž. 1880 m?) Tiesa, ta in-
strukcija formaline prasme buvo išleista Italijai. Bet prak-
tikoj vis delto turėjo galią visoj Bažnyčioj. Jos įsakymus at-
kartojo S. C. de Prop. Fide, instr. 1883 m. Mažne visa tai
įdėta į Kodeksą I. C.

150. Įspėjimas ir papeikimas. — 1. Baudžiamoji įspėjimo
priemonė yra teisinio vyresniojo veiksmas, kuriuo pasirengu-
siam nusikalsti ar nusikaltimu įtariamam asmeniui atkreipia-
mas dėmesys į pavojų ar reikalą ką daryti ar nedaryti arba
lotyniškai: „est actus superioris legitimi, guo fidelem ad delin-
guedum paratum vel delicti suspectum, de periculo vel neces-
sitate aliguid faciendi vel omittendi attentum facit“).

Ispėjimas skirstomas šiaip:

a) Tėviškasir kanoniškas (monitio paterna et ca-
nonica). Pirmasis būna tada, kai įspėja vyresnysis ne vyres-
niojo, tik lyg moralinio netobulos draugijos vado viešpaties
valdžia (potestate dominativa) arba lyg tėvas labiausiai ir
principaline prasme tam, kad nusikaltėlis pasitaisytų. Antrasis
būna, kai įspėjama vyresniojo, turinčio jurisdikciją, kur kas
uždraudžiama ar įsakoma, gražojant kanoniškomis baus-
mėmis. Jis skirtinas nuo kito kanoniško įspėjimo, apie kurį
kalba kan. 2 176; nes paskutiniajam nėra baudžiamojo įsakymo.

b) Viešas (m. publica) ir privatinis (m. privata).
Viešas būna tada, kai įspėjama prie notaro ar dviejų liudytojų
ar raštu. Kitaip bus slaptas.

1) Sess. XIII, de ref., c. 1.
2 Vz. P. Gasparri, Fontes, IV n. 2005.
3 A. Vermeerschet I. Creusen, Epitome, III? n. 502.

Nr. 150. Bausmės in specie: baudžiamosios priemonės. 183

2. Papeikimas vadinasi teisinio vyresniojo veiksmas, ku-
riuo kas papeikiamas už savo elgimąsi, piktinantį kitus ar
esantį priežastim suardyti visuomenės tvarką. Čia paimamas
įspėjimas ir pridedama vadinamoii „increpatio". Be to, supo-
nuojamas didelis nusižengimas.

'Papeikimas skirstomas:

a) Viešasir slaptas, kaip ir įspėjimas (sub 1 b).

b) Teismo (correptio iudicialis), kurį kan. 2309, $ 3
apibrėžia šiaip: ,,... (įspėjimas) būna teismo, jeigu būtų da-
romas teisėjo teisme ar ordinaro prieš kriminalinį procesą".

3. Kuomet galima įspėti, kalba kan. 2307. Jis skamba
šiaip: „Kas yra artimame pavojuj nusikalsti ar kas ištyrus
Kūtų labai įtariamas nusikaltimu, tai jį teįspėia ordinaras pats
ar per kitą". Tyrimas čia suprantamas taip generalinis, pav.,
vizituojant vyskupiją, taip tam tikras.

IKuomet galima papeikti, kalba kan. 2308. Jis sako: „Jei-
gu kas savo elgimuosi piktintų kitus ar labai ardytų viešą
tvarką, tai yra papeiktinas, ką atlieka ordinaras pats ar per
kitą, net laišku, atsižiūrėdamas į tam tikras asmens ir įvykio
sąlygas". Nes vienaip peiktinas senas asmuo, kitaip jaunuolis;
vienaip dvasiškis, kitaip pasaulininkas; vienaip už pirmą kar-
tą, kitaip už atkrytį ir daug kartų ir t. t.

4. Kan. 2309 sako: „$ 1. Įspėt ir papeikti galima viešai
ar slapta". Tai pasirinkti palikta ordinarui, atsižiūrint į ap-
linkybes.

„$ 2. Viešai įspėti ar papeikti reikia prie notaro ar dviejų
liudytojų ar raštu, tik taip, jog iš bet kokio dokumento būtų
žinoma, kad laiškas yra gautas, ir Žinomas jo turinys". Jeigu
įspėjama ar papeikiama dviejais pirmaisiais būdais, tai reikia
sustatyti protokolas. Apie kalbamojo laiško gavimą gali liu-
dyti singrafas ir t. t. Gi laiško turiniui įrodyti geriausia pa-
likti jo kopija.

„S 3. Viešai papeikti tegalimas tas kaltininkas, kurio nusi-
kaltimas yra įrodytas ar jis yra prisipažinęs..." Šis įrodymas
ir prisipažinimas gali būti net neteismo.

184 II Bausmės. Nr.151-152.

„Š 4. Teismo papeikimas vartojamas ar vietoj bausmės ar
bausmei padidinti, dabiausiai atkritus.

S 5. Įspėjimas ir papeikimas, nors būtų padarytas slapta,
turi būti žinomas iš kokio dokumento, laikytino slaptame
kūrijos archyve". Jie įregistruotini. Tik tėviško įspėjimo ne-
galima registruoti.

„Š$ 6. Taip papeikti, taip įspėti galima vieną ar daug kartų
vyresniojo nuožiūra ir išmintimi".

151. Įsakymas. — „Niekais nuėjus įspėjimui ar papeikimui
ar jeigu iš jųdviejų nėra ko viltis padarinio, duodamas įsaky-
mas, kur smulkiai nurodoma, kas darytina ar ko saugotinasi,
gražojant nusižengus nubausti" — kan. 2310.

Įsakymo duoti negali generalinis vikaras, nes jis negali
bausti ir tuo patim gražoti nubausiąs.

152. Priežiūra. — Priežiūra yra uždraudimas gyventi tam
tikroj vietoj ar išeit iš tam tikros vietos ir įsakymas kartkar-
tėmis pasirodyti vyresniajam ar jo įgaliotiniui.

Apie priežiūrą kan. 2311 kalba šiaip: „$ 1. Dideliuose da-
lykuose ir labiausiai jeigu kas būtų pavojuj atkristi į tuos pat
nusikaltimus, ordinaras jį teatiduoda prižiūrėti.

S 2. Prižiūrėti taipogi galima įsakyti bausmei padidinti, la-
biausiai atkritus“.

Nr. 153-156. Bausmės in specie: apgailos. 185

II skirsnys.

Apgailos (de poenitentiis)

(kan. 2312—2313).

153. Medžiaga. — 1. Apgailos apibrėžimas, 2. Padala,
3. Istorija, 4. Vartojimas ir 5. Įvardijimas.

154. Apgailos apibrėžimas. — 1. Apgaila, apskritai, yra
įvykdymas ar atlikimas to, ką yra įsakęs kompetentingas vy-
resnysis, sutinkant kaltininkui, Dievui ar Bažnyčiai tinkamai
atsiteisti. Lotyniškai apibrėžti ji galima šiaip: ,„Poenitentia est
opus externum et laboriosum a competente superiore impositum
et a reo acceptatum ad congruam pro culpa satisfactionem
Deo vel Ecclesiae praestandam".

2. Apgailos tėra paskiriamos. Atbulai, pačiu įvykiu jų
neužsitraukiama. Be to, su paskiriama apgaila turi sutikti pats
kaltininkas. Tuo apgailos skiriasi nuo šiaipjau bausmių, kur
visai neveizima į nusikaltėlio sutikimą. Tik apgailos nebūtinai
turi būti priimtos visai laisvai. Ne; jų prigimčiai visai neprieš-
tarauja tai, įeigų kaltininkas jas priverstinai priima. Taip, sa-
kramentalinėj srity penitentas galimas priversti priimti apgailą,
atsisakant atleisti nuodėmes. Lygiu būdu išorinėj srity galima
priversti dvasinėmis bausmėmis ar atsisakant dispensuoti ar
atleisti bausmę. Galop, apzailoms nereikia įvykdymo arba
ekzekucijos — jas atlieka kaltininkas pats.

155. Padala. — Apgailos skirstomos šiaip:
a) Sakramentalinė ir kanoniška. Pirmoji pa-
Skiriama sakramentalinėj srity. Antroji — išorinėj srity.

b) Viešair slapta, veizint į tai, kaip turi būti atlikta.
Tai kanoniškos apgailos padala.

156. Istorija. — Apgailos vartojamos jau pirmaisiais am-
žiais. Senovėj jos buvo skirstomos iškilmingosios (sollemnis
seu strictiori sensu publica) ir bendrosios (communis). Pirmo-
sios biidavo pradedamos ir baigiamos tam tikromis apeigomis.
Jos išnyko jau XIX amžiuj ir anksčiau, pav., Britanijoj VII
amžiuj, buvo pakeičiamos kitkuo, kas vadindavosi „expiatio“.

186 II. Bausmės. Nr.157-158.

157. Vartojimas. — Apgailos paskiriamos yra kartais
vietoj bausmės. Tai galima tais atvejais, kur pažymėtai leidžia
teisės.

Be to, apgailos vartojamos, dispensuojant ar atleidžiant
bausmes, būtent, kai reikia atitaisyti papiktinimas. Todel kan.
2312, $ 1 sako: „Apgailos išorinėj srity paskiriamos tam, kad
nusikaltėlis išvengtų bausmės ar gautų absoliuciją ar dispensą
mio jau užsitrauktos bausmės".

Toliau, „„Ordinaras protinga savo nuožiūra apgailas gali
pridėti prie baudžiamosios įspėjimo ar papeikimo priemonės“
— kan. 2313, $ 2. Tik jos turi būti pritaikintos prie nusikaltimo
ir labiausiai nusikaltėlio savumų. Todel „Už slaptą nusikaltimą
ar nusižengimą niekada tenebūna paskiriama vieša apgaila“ —
kan. 2312, $ 2. Nes kitaip galimi papiktinti kiti ir pats nusi-
kaitėlis labiau pastūmėt į bloga. Net už viešus nusikaltimus
ne visada paskirtina vieša apgaila. To tereikia tada, kai reikia
atitaisyti papiktinimas ar jeigu reikalautų tam tikros aplinky-
bės ar bent būtų „„opportunum“, pav., nusikaltėlio užsispyrimui
sulaužyti.

Galop, kan. 2312, $ 3 sako: „Apgailos moderuotinos yra
ne tiek nusikaltimo tiekiu, kiek penitento gailesiu, atsižiūrint
į asmenų savumus ir nusikaltimų aplinkybes“. Nes karštos
nusikaltėlio ašarėlės yra nebloga priemonė papiktinimui ati-
taisyt ir dar geresnis ar aiškesnis įrodymas, kad Marija Mag-
dalena atvirto. Todel juo daugiau kas gailisi, juo labiau be
baimės tam tikrais atvejais galima nebausti ir juo lengviau
galima atleisti jau užsitrauktos bausmės. Tik, žinoma, reikia
veizėt ir į kaltininko asmens savumus ar ypatumus, pav., ner-
vuotam žmogui ašaros gali čiurkšliu bėgti visai be gailesio ar
del niekų. Arba vėl, nusikaltimas gali būti per didelis — tada
vargu begalima taip lengvai pasitenkinti vien ašaromis ir t. t.

158. Įvardijimas. — Apgailų esama įvairių. Kodeksas |. C.
ne taksatyviai, tik pavyzdžiui jas įvardija kan. 2313, $ 1, ku-
ris skamba šiaip: „Svarbesniosios apgailos yra šic įsakymai:

1". Kalbėti tam tikros maldos;

Nr. 158. Bausmės in specie: apgailos. 187

2". Atlikti kokia pamaki kelionė ar kokie labdarybės
dalykai;

3*. Pasnikauti:

4". Duoti auka labdarybės reikalams;

57. Atlikti rekolekcijos dvasiniuose ar vienuolių namuose
keletą dienų".

Iš išvardytųjų apgailų parenka apgailos paskyrėjas savo
nuožiūra.

Galimos paskirti ir kitos apgailos. Tik jos turi būti tebe-
vartojamos Bažnyčioj. Todel nebegalima paskirti, pav., vie-
šosios ar iškilmingosios senovės apgailos.

Pastaba. — Kan. 985 sako: „Iregularūs ex delicto
yra šie asmens: ...7'. Kas vartoja šventimų galią, re-
zervuotą augštųjų šventimų dvasiškiams, ar neturėdamas
tų šventimų ar draudžiant juos vartoti kanoniškai bausmei,
taip asmeninei, medicinalinei ar baudžiamajai, taip vietos".
Tik pats veiksmas turi būti labai neleistinas (peccatum
grave — kan. 986). Bet nuo iregularitatės nepateisina ne-
žinojimas pačios iregularitatės (kan. 988).

Trečioji dalis.

BAUSMĖS UŽ ATSKIRUS NUSIKALTI-
MUS(DEPOENIS IN SINGULA DELICTA).
XI SKYRIUS,

Nusikaltimai tikėjimui ir Bažnyčios
vienybei (de delictis contra fidem et

unitatem Ecclesiae)
(kan. 2314— 2319).

159. Medžiaga. — 1. Apostazija, erezija ir atskala, 2. Erc-
zijos įtarimas, 3. Padėjimas platinti erezija ir dalyvavimas in
divinis, 4. Pasmerkto mokslo gynimas ir t. t., 5. Neteisinis kai
kurių knygų išleidimas, draudžiamųjų knygų skaitymas, laiky-
mas ir t. t. ir 6. Neleistinas dalyvavimas nekatalikų tikyboi.

160. Apostazija, erezija ir atskala. — 1. Apostazija, ere-
zija ir atskala yra nusikaltimai.

2. Kas yra apostatas, eretikas ir atskalūnas, Kodeksas I.
C. kalba štai kaip: „Jeigu kas pakrikštytas, tebesivadindamas
krikščionis, užsispyręs neigtų bet kurią tiesą, tikėtiną fide di-
vina et catholica, ar ja abejotų, yra eretikas; jeigu visai mestų
krikščionių tikybą —apostatas; jeigu, galop, atsisako priklausyti
Papos ar bendrauti su Bažnyčios nariais — atskalūnas“ —
kan. 1325, $ 2.

1) Tikybos apostatui, kaip ką tik matėme, reikia dviejų
dalykų, būtent: a) Apostatas turi būti krikščioniškai pakrikš-

190 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 160.

tytas. Tik nesvarbu, ar jis pakrikštytas katalikiškai, pravo-
slaviškai ir t.t., iškilmingai ar privatiniu būdu ir t. t. — tai
vis delto krikščioniškas krikštas. b) Apostatas turi visai
:nesti krikščionių tikybą. Nesvarbu, kur įis dingsta, būtent,
ar prisideda prie kurios neteisingos tikybos ar ne. Todel ti-
kybos apostatas yra tas krikščionis, kurs virsta stabmeldžiu,
žydu, budistu, islaizmo sekėju, religiniu skeptiku, ateistu, pan-
teistu, teoretiniu indiferentu, racionalistu, pozityvistu, matc-
rialistu, laisvamaniu, teosofu, modernistu ir t. tt Tas pat pa-
sakytina apie tuos, kurie neigia Dievo apreiškimo galėjimą ar
buvimą; nes čia griaunama visa krikšionių tikyba. Atbulai, ne-
apostazija — praktikinis indiferentizmas ar visai mebėjimas
krikščionių tikybos pareigų, nebent jeigu žodžiu ar darbais pa-
rodytų, jog visai esąs atsipalaidavęs nuo krikščionių tikybos.
Paskutiniojo įvykio pavyzdys — įeigu testamente įsakytų save
palaidoti vien civilinių būdu, sudeginti ir t. t.

Apostazija yra nusikaltimas tada, kai krikščionių tikyba
metama viduj (animo) ir išoriniu būdu — žodžiu, darbu, bet
kokiu išoriniu ženklu, kurį gali kiti matyti, girdėti, pajausti
ir t. tt Atbulai, vien vidujinė apostazija ne nusikaltimas. Tai
tik nuodėmė. Taipogi savaime ne nusikaltimas vien išorinė
apostazija. Tik paskutiniuoju atveju išorinėj srity vis delto
laikomas apostatu ir nusikaltusių apostazija.

Nuo tikybos apostazijos arba apostatų a fide reikia skirti
apostatai vienuoliai arba apostatai a religione. Jais vadinami
tie vienuoliai, kurie neteisiniu būdų meta vienuoliją. Be to,
nuo tikybos apostatų reikia skirti seniau vadinamieji apostatai
ab ordine. Tai dvasiškiai, neteisiniu būdu metę augštuosius
šventimus ir sugrįžę į pasaulinį luomą. Jie visi savaime ne-
įeina į apostaziją a fide ir nenusikalsta apostazijos nusikaltimu.
"Tai kiti dalykai ir kiti nusikaltimai.

2) Eretikui reikia štai ko: a) turi būti pakrikštytas, kaip
augščiau, kur kalbėjom apie apostatus (sub 2, 1 a); b) tebesi-
vadinti krikščionis, ir c) užsispyręs neigti kurią tiesą, tikėtina
„Tide divina et catholica", ar ja abejoti.

Nr. 160. Nusikaltimai tikėjimui ir Bažnyčios vienybei. 191

Fide „divina et catholica" yra tikėtina visa tai, kas Dievo
apreikšta ir įdėta į Šv. Raštą ar laikosi tradicijoj ir, be to,
Bažnyčios iškilmingai ar paprastai ar visuotine magisterija pa-
skelbta tikėti (plg. kan. 1323, S 1). Atbulai, čia neįeina teolo-
gijos išvados (conclusio theologica), t. y. kas nėra apreikšta,
tik išplaukia iš kalbamosios apreiškimo tiesos. Išimtis — jeigu
išvada būtų atskira dalis to dalyko, kuris glūdi pačiose pre-
misose, pav., Kristus yra miręs už mane ir t. t. Taipogi, ne-
įeina tos pasmerktosios propozicijos, kurios nėra erezija, tik
papiktinančios, įžeidžiančios ir t. t. Galop, I. Chelodi sako,
jog neįeiną net dogmatiški faktai (factum dogmaticum)'). Pa-
skutiniojo dalyko pavyzdžiai: Tridento susirinkimas yra tei-
sinis, Pijus XI yra teisiniu būdu išrinktas ir konsekvenčiai tei-
sinis šv. Petro „successor in episcopatu romano" ir t. t.

Nesvarbu, ar eretikas prisidėjo, įstojo ar įsirašė į bet kurią
neteisingą tikybą ar ne, kaip ir apostazijoi (sub 2, 1 b).

Tam dalykui, kad erezija būtų nusikaltimas, reikia štai ko:

a) Erezija turi būti formalinė. Ji būna tada, kai tikėtina
kuri tiesa atmetama laisvai ir žinant, iog tai iš tikrųjų yra ti-
kėtina. Atbulai, materialinė erezija ne nusikaltimas. Ji yra
ne kas kita, kaip klaidingas manymas (iudicium erroneum),
kurs kyla vien iš nežinojimo ir nėra valios užsispyrimo. Kal-
bamasis nežinojimas gali būti net labai kaltas (ignorantia crassa
vel supina). Tik tyčia norėta klaida ar nežinojimas nepatei-
sina nuo erezijos nusikaltimo.

b) Erezija turi būti vidujinė ir išorinė. Vadinasi, vidujinis
klaidingas manymas turi būt išreikštas viršuj arba išoriniu būdu
taip, kad kiti galėtų girdėti, matyti, pajausti ir t. t. Jeigu to
niekas nepajautė, tai įvyko atsitiktinai. Tik išoriniu būdu iš-
reiškiamoji erezija turi būt išreikšta „actu manifesto, humano
et malo, non autem ambigue, non in ebrietate, non consilii cau-
są" ir t. t.

Išorinių būdu išreikšti erezija galima žodžiu, raštu, ženklu,
teigiamais ar neigiamais veiksmais ir t. t. Todel erezija ir ere-

') Jus poenale, n. 57.

192 Ili. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 160.

zijos nusikaltimas — stengimasis sužinoti slaptos žmogaus min-
tys ar būsimieji laisvi jo veiksmai, težinomi vien Dievui, va-
dinamaisiais judamaisiais staliukais, magnitizmu ir kitais spi-
ritizmo eksperimentais arba priemonėmis. Tik čia reikia at-
kreipti dėmesys, kad tai prieštarauja tikybos tiesoms, ir reikia
laikyti tiesa ar bent abejoti, kad tai negalį būti netiesa. Taipogi
nusikalsta tas, kas nekrikštija savo vaikų del to, kad netiki
arba nepripažįsta krikšto; kas civiliniu būdu tuokiasi, netikė-
damas arba nepripažindamas krikščioniškų įungtuvių; kas sa-
kosi pripažįstąs visa tai, ko eretikai moką ir t. t.

Atbulai, vien vidujinė erezija tik Dievo akyse tesutepa
žmogaus sielą ir vien išorinė erezija savaime nėra nusikalti-
mas. Tik paskutinioji išorinėj srity vis delto laikoma erezija
ir tikru nusikaltimu, arba įvykusia taipogi viduj, kaip ir apo-
stazijoj (sub 2, 1).

3) Kas pasakyta apie ereziją ir jos nusikaltimą, tas pat pa-
sakytina apie tikėtinų tiesų abejojimą. Taigi, jeigu augščiau
kalbėtomis tikėtinomis tiesomis abejojama viduj ir tai išreiš-
kiama viršuj arba išoriniu būdu, tai tikra erezija ir jos nusi-
kaltimas. Tik pats abejojimas turi būti pozityvus. Atbulai, ne-
gatyvus abejojimas nėra erezija ir nėra erezijos nusikaltimo.

4) Atskalimui reikia trijų dalykų. būtent: a) atskalūnas
turi būti krikščioniškai pakrikštytas, b) tebesivadinti krikščio-
nis ir c) atsisakyti priklausyti papos ar bendrauti su Bažny-
čios nariais.

Atskala, kaip matom, yr atsiskyrimas nuo Bažnyčios. Tai
įvykti gali dvejopu būdu, būtent; a) Atsisakant priklausyti pa-
pos. Tik papa čia reiškia Bažnyčios galvą, t. y. šv. Petro
įpėdinį. Atbulai, ne atskala, jeigu kas atsisakytų priklausyti
esamojo papos asmens. Taipogi ne atskala, jeigu kas, neat-
mesdamas papos valdžios, atsisakytų klausyti kai kurių papos
įsakymų. Juo labiau ne atskala, jeigu kas neklausytų papos
visai pasauliniuose dalykuose. Čia katalikas yra nepriklauso-
mas papos arba laisvas. Be to, kalbamajai atskalai nereikia
prisidėti prie jokios neteisingos tikybos ir t. t., kaip ir aposta-
zijoj (sub 2, 1 b) af erezijoj (sub 2, 2). b) Jeigu kas atsisakytų

Nr. 160. Nusikaltimai tikėjimui ir Bažnyčios vienybei. 193
LLA L i T IDL LTL

bendrauti su Bažnyčios nariais, t. y. įkurtų savo katalikų ti-
kybą ar prisidėtų arba įstotų į jau esamą atskalūnų bažnyčią.

Atskala tebūna nusikaltimas tada, kai atskilstama nuo Baž-
nyčios vienybės viduj ir išoriniu būdu, kaip ir apostazijoj (sub
2, 1) ir erezijoj (sub 2, 2).

Atskala gali būti gryna (pura). Tai būna tada, kai nėra
erezijos. Dažniausiai atskala būna mišri (mixta) — susijusi su
erezija, pav., atmetant papos primatą ir t. t. Paskutiniuoju at-
vejų yra taipogi du nusikaltimu, būtent, atskalos ir erezijos.

I pastaba. — Kas pasakytina apie liberalus? Li-
beralizmas pasmerktas. Tai, be kitko, padarė Leo-
nas XIII, litt. encycl. „Libertas“, 20 birž. 1888 m.') Jeigu
apie liberalizmą kalbėsime detaliau, tai skirtinas dalykas.
Ir tai, kraštutinis liberalizmas savaime yra tas pat, kas ir
naturalizmas ar racionalizmas. Taigi jis yra apostazija a
fide. Vadinamasis mitiguotasis liberalizmas, stačiai sakant,
yra erezija ar resp. atskala. Todel objektyviai bus ere-
tikas tas krikščionis, kuris išpažįsta visą mitiguotąjį libe-
ralizmą ar bent svarbesniuosius jo dalykus. Kas tik antra-
eilės mitiguotojo liberalizmo klaidas išpažįsta, tai veizėtina
į jų kokį, būtent, kas yra prieš tikėtinas tiesas, tai 0b-
šektyviai erezija; kas nėra prieš tikėtinas tiesas, tai ne ere-
zija, bet vis delto peiktina ir t. t. Tik mitiguotasis liberaliz-
mas subjektyviai del tam tikro nežinojimo ir t. t. dažnai
pateisinamas nuo erezijos ar atskalos ir jųdviejų nusikal-
timų (plg. n. 160, 3).

II pastaba. — Kas pasakytina apie socialistus ?
Atsakytina štai kaip: visiškas arba šiandienykštis s0-
cializmas objektyviai yra erezija ar resp. atskala, nes daug
ko yra eretiška ir daroma atskalūniškai“). Tik subjekty-
viai del nežinojimo ir t. t. dažnai pateisinama nuo erezijos
ar atskalos ir jųdviejų nusikaltimų (plg. n. 160, 3).

: Vz. P. Gasparri, Fontes, III n. 600.
2 V. Cathrein, Der Socialismus!“, Freiburg 1923; K. Palta-

rokas, Socialis klausimas.
13

194 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 160.

3. Bausmės yra šios: „Bet kurs krikščioniškos tikybos
apostatas", sako kan. 2314, $ 1: „ir bet kurs ir atskiras ereti-
kas ar atskalūnas" baudžiamas štai kaip:

„1*. Pačių įvykiu užsitraukia ekskomuniką". Sąžinės sri-
ty ji yra specialiniu būdu rezervuota Apaštališkajam Sostui,
nes tas pat kanonas, $ 2 sako: „Ekskomunikos absoliucija, apie
kurią kalba $ 1 (kan. 2314), yra specialiniu būdu rezervuota
Apaštališkajam Sostui..." „Bet jeigu apostazijos, erezijos ar
atskalos nusikaltimas bet kokiu būdu, net laisvai prisipažįstant,
patektų į išorinę sritį, priederančią vietos ordinarui ...", tęsia
toliau tas pat kanonas, tai toj srity yra rezervuota tam pat
vietos ordinarui.

Kalbamąją ekskomuniką, stačiai kalbant, užsitraukia tie
apostatai, eretikai ir atskalūnai, kuriuos augščiau apibrėžėme.
Kas kita pasakytina apie tuos materialinius eretikus ar atska-
lūnus, kurie yra gimę ir išaugę erezijoj ir t. t., jeigu jie yra in
bona fide. Taip, jie savaime nėra ekskomunikuoti. Bet kadangi
praktikoj sunku tikėti jų bona fide, tai išorinėj srity visi jie vis
delto laikomi ekskomunikuotais.

iMišrūs atskalūnai užsitraukia dvi ekskomuniki, būtent,
vieną už atskalą, gi antrąją už ereziją.

„2“. Jeigu įspėti nepasitaisytų, tai tebūna iš jų atimta be-
neficija, dignitatė, pensija, oficija ir kitos pareigos, kurios tu-
rimos Bažnyčioj; tebūna paskelbti nustojusiais šlovės, ir dva-
siškiai, atkartojus įspėjimą, tebūna deponuoti" — kan. 2314,
S 1. Šios bausmės tėra išsprendžiamosios, tik įsakytos.

„37. Jeigu įsirašytų ar viešai prisidėtų prie nekatalikų ti-
kybos, tai pačiu įvykiu nustoja šlovės ir, neliečiant kan. 188,
n. 4 įsakymo, dvasiškiai, nepaklausę įspėjimo, tebūna degra-
duoti" — kan. 2314, $ 1. Nekatalikų tikyba čia suprantama
eretikų ir atskalūnų. Gi kan. 188, n. 4 sako: „Del tylaus atsi-
sakymo, spėjamo pačių teisių, pačiu įvykiu ir be jokio paskel-
bimo vakuoja bet kokios oficijos, jeigu dvasiškis ... viešai me-
stų katalikų tikybą".

Visos kalbėtosios bausmės neturi pateisinamųjų žodelių. To-
del šiuo titulu negalima taikinti jokių pateisinamųjų aplinkybių.

Nr. 160. Nusikaltimai tikėjimui ir Bažnyčios vienybei, 195

Taigi, pav., kalčiausias įstatymo ar vien bausmės nežinojimas
(ignorantia crassa vel supina) nepaleidžia nuo įvykio eksko-
munikos ir įvykio baudžiamųjų bausmių, apie kurias kalba kan.
2229, $ 3, n. 1. Tik tas nežinojimas tegali pateisinti nuo įvykio
bausmių už ereziją. Bet tai pridera ne nuo šio nusikaltimo
bausmių, tik nuo pačios erezijos prigimties, kur, kaip matėm
augščiau (sub 2, 2), reikia užsispyrimo — laisvos valios ir ži-
nojimo ir t. t.

4. Kadangi ekskomunika už apostazijos, erezijos ir atska-
los nusikaltimus sąžinės srity yra specialiniu būdu rezervuota
Apaštališkajam Sostui, tai toj srity tegali ją atleisti tas, kas
turi tam tikrą galią. Tik čia nereikia išsižadėjimo arba ab-
juracijos.

Vietos ordinarui priderančioj srity kalbamąją ekskomuniką
atleisti gali tas pat ordinaras ar jo įgaliotinis. To padaryti sa-
vaime negali generalinis vikaras. Tam dalykui reikia specia-
linio igaliojimo arba mandato.

Jeigu kalbamąją ekskomuniką atleidžia vietos ordinaras
ar jo įgaliotinis išorinėj srity, tai daroma štai kaip; a) Pirma
reikia padaryti abjuracija (išsižadėjimas), arba išpažinti tikyba
(professio fidei). Abjuracija turi būti juridiška. „Gi išsižadė-
jimas būna juridiškas tada, kai padaromas prie vietos ordinaro
Paties ar jo įgaliotinio ir bent dviejų liudytojų" — kan. 2314,
Š 2. b) Paskiriama tam tikra apgaila ir įsakoma atitaisyti, kiek
galint, papiktinimas. c) Jeigu ekskomunikuotas būtų prisi-
dėjęs prie neteisingos tikybos, tai iš jos turi atsipalaidoti. —
Sub a įsako kan. 2314, $ 2. Gi kas pasakyta sub b ir c,
glūdi to paties kanono žodžiuose „servatis de iure servandis".

„Gi taip paleistam (nuo kalbamosios ekskomunikos) pa-
skum gali atleisti nuodėmę kiekvienas muodėmiklausis są-
žinės srity" — dar pastebi kan. 2314, $ 2. Nuodėmė čia su-
Prantama apostazijos, erezijos ir atskalos, kuri pirma buvo re-
Zervuota ekskomunikos atžvilgiu.

Pastaba. — Jeigu atvirstų „acatholicus", tai pa-
sakytina štai kas; a) Jeigu būtų tikrai žinoma, kad: jis nėra
pakrikštytas ar yra netikrai krikštytas, tai paikrikštija-

13*

196 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.161.

mas absoliutiniu būdu. Tada nereikia nei išsižadėjimo, nei
cenzūros absoliucijos, nei išpažinties. b) Jeigu „acatholi-
cus" yra pakrikštytas ir jo krikštas yra tikrai tikras, tai
perkrikštyti nereikia. Tada pirma eina abjuracija, paskum
atleidžiama ekskomunika išorinėj srity ir, galop, eina iš-
pažintis, kurios gali klausyti kiekvienas nuodėmklausis.
c) Jeigu krikštas yra abejotinas, tai pirma daroma abjura-
cija, paskum su sąlyga perkrikštijama, gi dar paskiau pa-
leidžiama nuo ekskomunikos ir, galop, klausoma išpažin-
ties ir su sąlyga atleidžiamos nuodėmės'). d) Jeigu at-
virsta mažametis, būtent, vaikinas nesukakęs 14 metų, gi
mergaitė — 12 metų amžiaus, tai nereikia nei abjuracijos
nei ekskomunikos absoliucijos; nes jų nesaisto jokios įvy-
kio cenzūros“*).

5. Atskala ir erezija jau senų senovėj Bažnyčios buvo Jai-
komi didžiausiais nusikaltimais. Jie būdavo atleidžiami tik
mirštant. Kai kur nė tada nebūdavo atleidžiami. Tik vėlitė-
liau kalbamieji nusikaltimai imta atleidinėti, paskiriant di-
džiausias apgailas.

Atvirtus Romos imperatoriams, už apostaziją ir ereziją
imta bausti taipogi valstybės įstatymais — būdavo konfiskuo-
jami nusikaltėlio turtai, ištremiama ir net baudžiama mirti.

Nuo VIII amžiaus, sumažėjus apostazijoms ir erezijoms, ne
taip smarkiai bebūdavo baudžiama už kalbamuosius nusikalti-
mus. XII amžiuj vėl paaštrėjo taktika su apostatais ir ereti-
kais. Įkurta inkvizicija. Ji eretikus ex professo persekiojo.
XIII amžiuį Fridrikas II išleido naują bausmę — bausmę,
kur eretikai buvo deginami ant laužu.

Prieš Kodeksą I. C. bausmės už apostaziją, ereziją ir at-
skalą buvo tokios pat, kaip ir dabar, išskyrus baudžiamąsias
bausmes.

161. Erezijos įtarimas (de suspicione haeresis), — 1. Įtarti
erezija yra ne kas kita, kaip spėti, kad tam tikru pasielgimu

i) Pig. S. C. de Prop. Fide, instr, 20 Iul. 1859.
2 Plg. A. Vermeersch et I. Creusen, Epitome, HI? n. 513,

Nr.161. Nusikaltimai tikėjimui ir Bažnyčios vienybei. 197
Žiu MES a A i ia ui A k UI]

arba veiksmu esą prisidedama ar išpažįstama erezija. Pav.,
kas drįsta nešti savo vaiką pakrikštyti nekatalikų dvasiškiui,
tas įtariamas tuo, kad išpažįstąs pačią ereziją. Arba vėl, kas
perdaug santykiauja su karštu eretiku be reikalo, tas galimas
įtarti tuo, kad esąs parsidavęs erezijai ir t. t.

2. Erezijos įtarimas skirstomas teisių ir ab homine.
Pirmasis būna tada, kai pačios teisės įtaria erezija. Tuos at-
vejus Kodeksas I. C. taksatyviai įvardija. Tai kan. 2316, 2319,
S 2, 2320, 2332, 2340, $ 1 ir 2371. Antrasis būna, kai erezija
įtaria vyresnysis. Jis dar skirstomas „Jlevis", „vehemens" ir
„Violenta“.

3. Tie veiksmai, kurie įtariami erezija, dažniausiai savaime
yra nusikaltimai. Už juos esama taipogi savos bausmės. Bet
mūsų dalykui vis delto pirma reikia kanoniškai įspėti. Jeigu
erezijos įtarimas yra teisių, tai pačios teisės įspėja pasakyda-
mos, kada esama įtariama erezija, ir nebereikia jokio naujo
ar tam tikro įspėjimo. Jeigu kalbamasis įtarimas yra ab ho-
mine, tai pirma reikia tam tikrai įspėti. Abiejais atvejais, ne-
paklausius įspėjimo, gimsta naujas nusikaltimas — nusikalti-
mas kvalifikuotas, arba stačiai erezijos įtarimo nusikaltimas.

4. „Įtartajam erezija, kurs įspėtas nepašalintų įtarimo
priežasties, tebina uždrausti teisiniai veiksmai ir dvasiškis,
be to, nepaklausęs naujo įspėjimo, tebūna suspenduotas a di-
vinis; gi jeigu per šešis mėnesius nuo bausmės užsitraukimo
įtartasis erezija nepasitaisytų, tebūna laikomas eretiku ir nu-
baustas bausmėmis už ereziją" — kan. 2315. Kadangi šis ka-
monas nedaro jokios restrikcijos, tai taikintinas taip teisių,
taip ab homine erezijos įtarimo nusikaltimui.

Visos bausmės už erezijos įtarimo nusikaltimą yra išspren-
džiamosios. Išimtis — įvykio bausmės už pačią ereziją, kur
galutinai užsitraukiamos.

Šeši mėnesiai, kuriems praslinkus įtartasis erezija virsta
tikru eretiku, eina nuo paskutinės bausmės už erezijos įtarimo
nusikaltimą, būtent, jeigu esama pasaulininko, tai nuo uždrau-
dimo teisinių bažnytinių veiksmų, gi jeigu esama dvasiškio,
tai nuo suspensos a divinis.

198 Ili. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 162.

162. Padėjimas platinti erezija ir dalyvavimas in divinis.
— 1. Nusikalsta tas, kas bet kokiu būdu laisvai ir žinodamas
padeda platinti ereziją. Tik kalbamoji erezija turi būti pla-
tinama tarp tų, kurie dar nėra eretikai.

Padėti platinti erezija galima žodžiu, raštais ir net darbais
arba veiksmais. Žodžiu ar raštais, pav., rekomenduojant ar
giriant eretikus ar nurodant, kaip lengviau paplatinti erezija.
Tik jeigu kalbamieji žodžiai ar raštai būtų visai prieš „fidem
divinam et catholicam", tai jau būtų nebe padėjimas platinti
erezija, bet stačiai erezija arba erezijos nusikaltimas. Darbais,
pav., duodant subsidiją, vietą ar valgį eretikui tam, kad leng-
viau būtų platinama erezija.

Be to, kalbamajam nusikaltimui nesvarbu, ar erezija pla-
tinti padedama pozityviai ar negatyviai. Pozityviai būna tada,
kai kas daroma erezijos naudai, pav., išnuomojami namai su-
sirinkimams, duodama pinigų raštams išleisti ir t. t. Tik ma-
terialinį padėjimą, pav., namų išnuomojimą, gali pateisinti pro-
porcinga negerovė. Negatyviai padedama, kai apie eretikus
nepranešama, jų neskundžiama ar mebaudžiama, kur tai da-
rytina ex officio, tik ne vien meilės pradu.

Galop, nesvarbu, ar erezija platinti padedama viešai ar
privatiniu būdu arba slapta. Kalbamasis nusikaltimas turi pa-
teisinamuosius žodelius „laisvai ir žinodamas".

2. Taipogi nusikalstų tas, kas dalyvautų šventose eretikų
apeigose (in divinis) prieš kan. 1258, kuris skamba šiaip:
„$ 1. Neleistina tikintiesiems bet kokiu būdu aktyviai daly-
vauti šventose nekatalikų apeigose. — $ 2. Galima toleruoti
pasyvus arba visai materialinis dalyvavimas, einant civilines
pareigas ar iš pagarbos del didelės priežasties, patikrintos vys-
kupo abeiojamu atveju, nekatalikų laidotuvėse, jungtuvėse ir ki-
tose į tai panašiose iškilmėse, by tik nebūtų pavojaus suklysti ir
papiktinti". Todel nusikalsta tas, kas eina jungtis prie eretikų
dvasiškio, būna eretiško krikšto tėvu, leidžia laikyti eretikų
pamaldas katalikų bažnyčioj ir t. t.

3. Bausmės: „Kas bet kokiu būdu laisvai ir žinodamas
padeda platinti ereziją ar kas dalyvauja šventose eretikų ap-

Nr. 163. Nusikaltimai tikėjimui ir Bažnyčios vienybei. 199

eigose prieš kan. 1258 įsakymą, tas yra įtariamas erezija“
— kan. 2316.

163. Pasmerkto mokslo gynimas ir t. t. — 1. „Kas užsi-
spyręs", sako kan. 2317: „viešai ar privatiniu būdu moko ar
gina tą mokslą, kurs yra pasmerktas Apaštališkojo Sosto ar
visuotinio susirinkimo ne už eretiškumą formaline prasme...",
tik todel, kad yra klaidingas (erroneus), piktinąs (scandalo-
sus), nedoras (impius), prapultingas (perniciosus) ir t. t., tas
savotiškai nusikalsta.

Mokyti reiškia dėstyti nežinantiems, gi ginti — įrodinėti,
jog pasmerktasis mokslas nebuvęs vertas pasmerkti. Atbulai,
nebus gynimo, jeigu kas stačiai (simpliciter) sakytų, jog, jo
nuomone, tai nebuvę pasmerktina.

Kalbamasis mokslas turi būti pasmerktas. Atbulai, neuž-
tenka vien uždrausti jis skleisti, kaip kartais daroma tam tik-
rais protingo administravimo sumetimais. Jis turi būti pasmerk-
tas visuotinio susirinkimo ar Apaštališkojo Sosto. Į paskutinįjį
čia įeina taip papa, taip Romos kongregacijos. Nes kan. 7
Apaštališkasis Sostas bažnytinėse teisėse reiškia taip papą,
taip bet kurią Romos Kūrijos dikasteriją, nebent jeigu daiktų
prigimtimi ar iš įstatymo konteksto kas kita būtų matoma, ko
mūsų kalbamuoju atveju visai nėra. Todel neteisingai kalba
I: Sole, kurs iš mūsų nusikaltimo išskiria kongregacijų pa-
smerktąjį mokslą?).

2. Abu kalbamuoju nusikaltimu, t. y. taip mokymo, taip
gynimo pasmerkto mokslo, turi pateisinamąjį žodelį „„užsispy-
ręs" (pertinaciter).

3. Už mokymą ar gynimą pasmerkto mokslo baudžiama
štai kuriomis bausmėmis:

a) Kan. 2317 sako: „...tebūna pašalintas nuo sakymo
pamokslų, klausymo išpažinčių ir bet kokių mokymo parei-
gų...", vadinasi, bažnytinėj srity. Bausmės išsprendžiamo-
sios, tik įsakytos.

1) De delictis et poenis, n. 324,

200 III, Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 164.

b) Užsitraukiamos visos tos bausmės, kurios yra išleistos
pasmerkimo arba mokslą pasmerkiamojo nusprendimo; nes
ką tik cituotas kan. 2317 dar priduria: „neliečiant kitų baus-
mių, kurias, gal, yra išleidęs pasmerkiamasis nusprendimas .. ."
Tode| visos bausmės, išleistos pasmerkiamųjų papos ar kon-
gregacijų nusprendimų — propozicijų ar sentencijų, apie ku-
rias čia kalbame — šiandien tebeturi galią arba Kodeksas I. C.
jas patvirtino. Tik tai, mano išmanymu, pasakytina apie tas
propozicijas ar pasmerkiamuosius nusprendimus, kurie dar tu-
rėjo galią prieš Kodeksą I. C. ar po jo nuspręsta. Nes bausmės
aiškintinos suglaustai ir kitaip būtų baudžiama ir už tai, kas
senų senovėi buvo nuodai, gi šiandien visai nebėra „scanda-
losum, perniciosum" ir t. t. Be to, čia galimos išskirti tos baus-
mės, kurios kalbamųjų nusprendimų me išleistos, tik primintos
ar patvirtintos, kur kas kitas seniau buvo ar yra išleidęs. Tai
rodo kan. 2317 žodis „statuerit“".

c) Ordinaras reikale pašalinti papiktinimą gali paskirti iš
savęs bausmes. Tik pirma reikia įspėti (kam. 2317).

Baudžiant tomis bausmėmis, apie kurias kalbama sub a—b,
visai nereikia įspėti; nes to nereikalauja mūsų nagrinėjamas
kan. 2317. Todel priešinga nuomonė yra visai neteisinga').
Įspėti tereikia, kaip jau sakėme sub c, ordinaro bausmėms.

4. Prieš Kodeksą I. C. pačiu įvykiu įkrisdavo į paprastai
rezervuotą papai ekskomuniką: „gdocentes vel defendentes
sive publice, sive privatim propositiones ab Apostolica Sede
damnatas sub poena latae sententiae"*). Todel kan. 2317 nu-
sikaltimų bausmės gerokai paplėstos. Tik pridėtas pateisina-
masis žodelis.

164. Neteisinis kai kurių knygų išleidimas, draudžiamujų

knygų skaitymas, laikymas ir t. t — 1. Blogi raštai kenkia
žmogui. Tik vieni jų daugiau, kiti mažiau pavojingi. Be to,

1) Tos nuomonės yra, pav.: I. Sole, De delictis et poenis, n. 324;
A. Vermeerschet I. Creusen, Epitome, III? n. 516.

2 Pius IX, const. „Apostolicae Sedis“, 12 oct, 1869, $ II n. 1, vz.
P, Gasparri, Fontes, III n. 552.

Nr.164. Nusikaltimai tikėjimui ir Bažnyčios vienybei. 201

vieni kalbamųjų raštų yra pavojingi atskiriems asmenims, kiti
daugeliui arba, bendrai, visiems.

Kas pavojinga, neleistina.

2. Vieni blogųjų raštų draudžiami paties prigimties įsta-
tymo, kiti Bažnyčios.

Prigimties įstatymas draudžia tuos raštus, kurie yra pa-
vojingi žmogaus sielai. Juo raštas yra pavojingesnis, juo jis
kalbamojo įstatymo griežčiau draudžiamas. Bet jeigu kam ne-
būtų ar praslinktų sielos pavojus, tai tuo patim atsitraukia
arba liaujasi draudęs prigimties įstatymas.

Prigimties įstatymas draudžia bet kokius pavojingus raš-
tus, būtent, knygas, brošiūras, laikraščius, manuskriptus, la-
pelius ir t. t. Draudžia pirmiausia skaityti. Bet draudžia taipogi
spausdinti ir laikyti, jeigu iš to būtų kam pavojaus.

Bažnyčia draudžia tuos raštus, kurie, bendrai, yra pa-
vojingi visiems. Tas draudimas saisto ne tik tuos, kam tikru-
moj pavojinga, bet taipogi ir kitus; nes kan. 21 sako: „Įsta-
tymai, išleistieji bendram pavojui užbėgti už akių, saisto, nors
tam tikru atveju nebūtų pavojaus".

3. Bažnyčia jau senai kariauja su blogųjų raštų nuodais.
Pirmiau būdavo kreipiama Bažnyčios akis labiausiai į eretikų
raštus — stengtasi, kad jie nepatektų į tikinčiųjų rankas ir ne-
sužeistų jų sielų.

Išrasta spauda — padidėjo pavojus. Tada imta kariauti
ne tik su įau išleistais raštais, bet taipogi uždrausta spausdinti
dvasinės knygos be Bažnyčios cenzūros ir t. t.

Ilgainiui išleistos tam tikros taisyklės neleistinoms kny-
goms skaityti, laikyt ir t. t., ir gimė draudžiamųjų knygų ka-
talogai arba indeksai. Paskutinis toks indeksas išleistas,
įsakius papai Pijui XI.

4. Šiandien Bažnyčia dveiopu būdu draudžia pavojingus
raštus, būtent, bendrai ir įvardytai. Pirmasis draudimas —
kan. 1384—1405. Antrasis — kai įvardytai uždraudžiamos
kurios knygos ar raštai. Apaštališkojo Sosto įvardytai drau-
džiamosios knygos sudėtos draudžiamųjų knygų indekse ir, be
to, skelbiamos laikrašty „Acta Apostolicae Sedis". |

202 II. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.164.

5. Vieni Bažnyčios draudžiamųjų raštų tik draudžiami,
kiti draudžiami ir už įuos baudžiama. Apie paskutiniuosius
kalba kan. 2318. Jis skamba šiaip: „$ 1. Pačiu įvykiu įkrinta
į ekskomuniką, specialiniu būdu rezervuotą Apaštališkajam So-
stui, apostatų, eretikų ir atskalūnų knygų leidėjai, išleidę kny-
gas, kur įrodinėjama apostazija, erezija ar atskala; tas pat
pasakytina apie tuos, kurie tas knygas ar kitas, įvardytai
uždraustas apaštališkųjų raštų (per apostolicas litteras nomi-
natim prohibitos), gina ar žinodami skaito ar laiko pas save
be reikiamo leidimo.

S 2. Autoriai ir leidėjai, kurių rūpesniu spausdinamos Šven-
tojo Rašto knygos ar jų pastabos (adnotationes) ar komento-
riai be reikiamo leidimo, pačiu įvykiu įkrinta į niekam nere-
zervuotą ekskomuniką".

Kaip matome, po bausmėmis draudžiami ne bet kurie raš-
tai, tik knygos ir tai tam tikros. Tik klausimas, kas čia va-
dinama knygomis.

Kodeksas I. C. knygas supranta dvejaip, būtent, plačiąja
ir tikrąja prasme.

Į knygas plačiąia prasme įeina šiaipjau knygos, brošiūros,
laikraščiai ir kitokie rašiniai. Ta prasme knygos vartojamos
visame Kodekso I. C. III kn. XXIII titule. Išimtis — jeigu kas
kita būtų pažymėtai pasakyta (vz. kan. 1384, $ 2).

Knygoms tikrąja prasme reikia šių dalykų:

a) Knygos, bendrai, turi būti išspausdintos. Todel ne kny-
gos: rankraščiai, litografuoti, hektagrafuoti, fotografuoti ir k.
raštai, jeigu skiriami 1mokiniams ar siaurai Žmonių kuo-
pelei. Jeigu jie būtų skiriami daugeliui vartoti, tai kas kita
— vis delto knygos.

b) Turi būti tam tikro didumo. Čia vieni sako, jog kny-
goms reikią 10 psl. in folio, arba 160 psl. in 8 *); kiti — apie
250 psl. in 877). Taigi knygos vadinasi tik tie spaudiniai, kurie

1) Pav.: Fr. Schmalzgrueber, Ius canonicum universum, Lib. V
tit 7 n. 55; A. Vermeersch, Theologiae moralis principia ect., III

n. 900.
2 Pav, A. Veremerschetl. Creusen, Epitome, III? n. 517,

Nr. 164. Nusikaltimai tikėjimui ir Bažnyčios vienybei. 203

yra bent 160—250 psl. in 8“. Bet kadangi baudžiamieji įsta-
tymai aiškintini suglaustai, tai penalogijoi knygomis vadin-
tina tik 250 psl. in 8“. Atbulai, knygos nesivadina brošiūros,
laikraščiai, savaime žurnalai, išspausdinti lapeliai ir t. t.

Jeigu knygos leidžiamos dalimis, tai knygos bus tada, kai
bus išleistas visas veikalas. Atbulai, atskiros to veikalo dalys
ne knygos. Išimtis — jeigu atskira dalis būtų tokio didumo,
kur jau savaime vadinama knygomis.

Pagaliau, knygomis nevadinamos brošiūros, sudėtos į vie-
ną krūvą, arba į vienas knygas.

c) Obiekto atžvilgiu knygos turi sudaryti morališkai vieną
veikalą (unitatem). Todel knygos nesivadina tas rašinys, į kurį
įdėta daug straipsnių, parašytų įvairiomis temomis ir įvairių
autorių. Taipogi neknygos — krestomatija, kur sudėti dau-
gelio rašytojų rašinėliai.

Ar laikraščiai, sudėti į vienas knygas, sudaro knygas tik-
rąja prasme? Čia veizėtina, ar jie yra tikrųjų knygų didumo
ir ar esama objekto vienumo. Jeigu taip, tai bus knygos. Ki-
taip jų negalima pavadinti knygomis. Taigi, jeigu laikraštis
nagrinėja įvairias temas, kur nėsama jokio vienumo objekto
ar bent tendencijos atžvilgiu, tai nebus knygų. Atbulai, įeigu
bent nuolatinis (habitualis) turinys sudaro bet kokios rūšies
ar tendencijos vienumą, tai, kai tik bus išleista tiek puslapių
laikraščio, kiek reikia knygoms, ima vadintis knygos. Todel
ir filosofijos, teisių, gamtos ir t. t. periodiniai leidiniai, leidžiami
atskiromis brošiūromis ar sąsiuviniais, yra tikros knygos, iš-
leidus tikrųjų knygų didumą. Juo labiau tai pasakytina apie pe-
riodinius eretikų leidinius, kur nuolat įrodinėjama erezija').

iBaudžiamosiose teisėse, arba kan. 2318, knygos supran-
tamos tikrąja prasme. Nes čia nedaroma jokios restrikcijos,
kaip tai padaryta augščiau kalbėtame Kodekso I. C. III kn.
XXIII titule.

6. Draudžiamųjų knygų nusikaltimai yra šie:

1 S. C. S. Off, 13 ian. 1892, vz P. Gasparri, Fontes, IV n. 1147,

204 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.164.

1) Nusikalsta apostatų, eretikų ar atskalūnų knygų leidė-
jai, išleidę knygas, kur įrodinėjama apostazija, erezija ar at-
skala.

Šiam nusikaltimui reikia štai ko:

a) Knygos turi būti parašytos apostato, eretiko ar atska-
Jūno. Gi jie suprantami kan. 1 385, $ 2 (n. 160), nes mūsų kan.
2318, $ 1 kalba be restrikcijos. Taigi nesvarbu, ar knygas yra
parašęs toks eretikas ir t. t., kuris pridera ar visai nepridera
prie įokios erezijos ir t. tt Todel klysta tie, kurie sako, jog
čia reikią, kad knygos būtų parašytos tų eretikų ir t. t.
kurie priderą (bent taip atrodo) prie kurios sektos, ir
jog čia nejeiną katalikai, parašę eretiškas, atskalūniškas ar
apostatiškas knygas').

Atbulai, čia neįeina tų knygos, kurie nėra eretikai, apo-
statai ar atskalūnai Kodekso I. C. prasme, pav., žydai, mago-
metonys, stabmeldžiai ir šiaipjau nekrikštytieji.

b) Knygose turi būt įrodinėjama apostazija, erezija ar at-
skala.

Kas yra apostazija, erezija ir atskala, matėm augščiau
(n. 160).

Įrodinėti (propugnari) reiškia „data opera tueri“, arba
tam tikrai ginti, stengtis įtikrinti skaitytojas, įrodinėti ex pro-
fesso. Atbulai, nebus „įrodinėti“, įeigu stačiai (simpliciter) pa-
sakojama arba referuojama ar tik atsitiktinai arba „obiter“
ginama.

Nereikia, kad visos knygos būtų eretiškos, atskalūniškos
ar apostatiškos arba visose knygose būtų įrodinėjama erezija,
atskala ar apostazija. Ne: užtenka vienos klaidos ir vienos
vietos, kur kalbamieji dalykai įrodinėjami, gi visos knygos
gali kalbėti visai apie kitus dalykus ar būti net pasaulinio
turinio.

Jeigu kalbamoji knygų vieta būtų pašalinta, tai vieni vis
delto tebelaiko tokiu pat būdu draudžiamomis knygomis*);

1) Pav.: F. M. Cappello, De censuris2, n. 226; Dr. K. Genis
„Ganytojuj“, Nr. 11 (1922) 337 ir Nr. 4 (1923) 105.
2 Pav, Suarez, De censuris, d. 2i s. 2.

Nr.164. Nusikaltimai tikėjimui ir Bažnyčios vienybei. 205

kiti neigia'). Paskutiniąją nuomonę I. Bucceroni vadina
apytikre?). Ji, mano išmanymu, yra visai tiesa, nes tada visai
nebesama erezijos ir t. t. ir nebesama pavojaus suklysti.

c) Knygos turi būt išspausdintos ir atiduotos knygynams
pardavinėti, ar pradėtos paties pardavinėti, ar iau dalinamos, ar
platinamos. Atbulai, dar nėra nusikaltimo, jeigu išspausdinta tik
keli egzemplioriai ir nepardavinėjama ar įeigu ir daug jų išspaus-
dinta, bet nepradedama pardavinėti ar del kokios priežasties,
pav., konfiskavus valstybei, nepaleidžiama į žmones ir t. t.

Kalbamuoju nusikaltimu nusikalsta tik leidėjas. Atbulai,
nenusikalsta pats knygų autorius. Išimtis — jeigu jis pats lei-
džia knygas. Taipogi savaime nenusikalsta spaustuvė — jeigu
ne ji leidžia. Juo labiau nenusikalsta raidžių rinkėjai ir t. t.

2) Nusikalsta tas, kas gina apostatų, eretikų ar atskalūnų.
knygas, kur įrodinėjama apostazija, erezija ar atskala, ar tas
knygas, kurios yra įvardytai uždraustos apaštališkųjų raštų
(per apostolicas litteras nominatim prohibitos libros).

Šiam nusikaltimui reikia:

a) Knygos turi būti tokios pat, kaip sub 6, 1 a-b, ar įvar-
dytai uždraustos apaštališkojo rašto.

Apie pirmosios rūšies knygas nebekalbėsime — pasaky-
tina visa tai, kas pasakyta augščiau.

Jeigu kalbėsim apie antrosios rūšies knygas, tai pasaky-
tina štai kas:

Pirma, knygos turi būti uždraustos apaštališkojo rašto
(per Jitteras apostolicas). Vadinasi, uždrausta turi būti paties
papos ar pažymėtai jo vardu arba autoritetu. Tik nesvarbu,
ar apaštališkasis raštas yra bula ar brevė, konstitucija ar imotu
proprio. Atbulai, čia neįeina kongregacijų, pav., Indicis ar S.
Officii, pasmerktosios knygos, kur pasmerkiamos savo vardu.

Antra, knygos turi būt įvardytai uždraustos, t. y. įvardi-
jant autorių ir knygų antraštę ar bent vien knygų antraštę. At-

) Pav, La — Croix, pas IL Bucceroni, Commentariis, Romae
1899, 105.
2 Commentarii3, 105.

206 III. Bausmės už alskirus nusikaltimus. Nr. 164.

bulai, čia neįeina tos knygos, kurios draudžiamos bendrai, ir
uždraustieji visi in globo kurio autoriaus veikalai.

Trečia, daugelis kanonistų') ir moralistų *) iš kalbamųjų
knygų dar reikalauja, kad būtų uždraustos po ekskomunika, re-
zervuota Apaštališkajam Sostui. Taip jie kalba, laikydamiesi
senovės. Kai kurie kanonistai taip tekalba apie prieškodeksi-
nes knygas ir išskiria pokodeksinius laikus“). Tik šie kalba
visai be įrodymų. Bet, mano išmanymu, nagrinėjamosioms
mūsų knygoms visai nereikia jokios ekskomunikos. Nes Ko-
deksas I. C. kalba be restrikcijos, senovės teisės penalogijoj ne
įrodymas ir kitaip kan. 2318, $ 1 būtų visai nereikalingas.

Ketvirta, ne kiekvienos knygos, kurios yra įdėtos į drau-
džiamųjų knygų indeksą, tuo patim laikytinos arba yra įvar-
dytai draudžiamos, apie kurias čia kalbame. Ne; tokios tėra
tos, kurios tikrumoj įvardytai yra uždraustos apaštališkųjų
raštų, pav., I. N. Nuvytz, luris ecclesiastici institutiones ir Im
ius ecclesiasticum universum tractationes (Pius IX, breve,
22 aug. 1851).

Ib) Nusikalsta tas, kas kalbamąsias knygas gina.

Ginama, kai fiziškai ar morališkai, pozityviai ar negaty-
viai, viešai ar slapta kliudoma apie knygas pranešti tam tikrai
vyriausybei, pav., paslepiant, uždraudžiant ir t.t, ar stengia-
masi įtikrinti kiti, jog tos knygos esančios geros ir todel ne-
teisingai esančios uždraustos ar draudžiamos, ar stengiamasi už-
tarti neleistinasis ar draudžiamasis knygų mokslas, įrodinė-
jama, jog nėsą klaidos ir t. t. Bet čia neįeina tas, kas giria
autoriaus stilių, išsireiškimus, gabumus ar tuos knygų obiek-
tus, kurie yra leistini ar neuždrausti. Išimtis — jeigu tai virstų
pačių knygų pagyrimu ar patvirtinimu.

!) Pav.: F. M Cappello, De censuris2 n 229: Pr. Cerato,
Censurae vigentes?, n. 70; A.Vermeerschetl. Creusen, Epitome,
II2 n. 517; F. Claeys Bouuaertet G. Simenon, Manuale Juris
Canonici2, n. 1311.

2 Pav., H. Noldin — A. Schonegger, De censurisS, n. 61.

3) Pav: Caviglioli,pasI. Chelodi, Ius poenale, n. 60; I. Che-
lodi,t. p.

Nr. 164. Nusikaltimai tikėjimui ir Bažnyčios vienybei. 207

3) Nusikalsta tas, kas žinodamas be reikiamo leidimo skaito
apostatų, eretikų ar atskalūnų knygas, kur įrodinėjama aposta-
zija, erezija ar atskala, ar tas knygas, kurios yra įvardytai už-
draustos apaštališkųjų raštų.

Kalbamasis nusikaltimas būna štai kada:

a) knygos turi būti tokios pat, kaip sub 6, 1 a-b ir sub 6, 2 a.

b) Nusikalsta tas, kas kalbamąsias knygas skaito.

Skaityti čia suprantama tikrąja ir griežtąja prasme ir
skaitoma turi būti „„humano modo“. Todel turi būti skaitoma
balsu ar bent akimis ir minty. Be to, skaitytojas turi suprasti
tai, ką skaito. Atbulai, čia neįeina tas, kas nesupranta knygų
kalbos. Toliau, ne skaitymas, jeigu klausomasi skaitančio ar
atmintinai recituojama.

Knygų skaitymo nusikaltimui reikia paskaityti bent šiek
tiek — kas sudaro „materiam gravem". Tik sunku nustatyti
pati „materia gravis". Čia reikia skirti indiferentiškos ar lyg
indiferentiškos dalys ir tos dalys, kur įrodinėiama erezija, apo-
stazija, atskala ar del ko apaštališkojo rašto uždraustos pa-
čios knygos. Pirmuoju atveju tenusikalstama tada, kai per-
skaitoma bent keletas puslapių. Antruoju atvejų — užtenka
perskaityti vienas puslapis ar met kelios eilutės. Pagaliau, ne-
nusikalsta tas, kas, sklaidydamas knygas, šį tą paskaito. Tik
ir čia, žinoma, išskirtinas antrasis ką tik kalbėtasis atvejis.

Ar nusikalsta draudžiamųjų knygų skaitymų tas, kas kitą
prašo skaityti? Prieš Kodeksą I. C. kanonistai, bendrai, nei-
giamai kalbėdavo ir tai be jokios restrikcijos. Tą pat tebetvir-
tina kai kurie šiandienykščiai kanonistai ir moralistai'). Jų
įrodymas yra tai, kad kan. 2318, $ 1 nieko nesakąs apie pra-
šančiuosius skaityti. Kalbamasis dalykas, mano išmanymu,
pridera nuo to, ar prašomasis skaitytojas turi reikiamą leidimą
skaityti tas knygas ar ne. Pirmuoju atveju iš tikrųjų nėra nusi-
kaltimo. Antruoju atveju tikrai nusikalstama. Tai bendrininka-

Ųų Pav.: F. M. Cappello, De censuris?, n. 233; K. Genis „Ga-
nytojuj“, Nr. 11 (1922) 337 ir Nr 4 (1923) 105; Alb. D. Cipollini, De
censuris, 106; H. Noldin, De praeceptis Dei et Ecclesiae“, Oeniponte
1922, n. 706.

208 II. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr-164.

vimas, apie kurį kalba kan. 2209, plg. kan. 2231. Į priešininkų
įrodymą atsakytina tai, kad bendrosios baudžiamųjų teisių tai-
syklės, in casu bendrininkavimo, kiekviename kanone savaime
numanų ir jos minėti kan. 2318, $ 1 būtų buvę „superfluum".

c) Skaitydamas kalbamąsias knygas nusikalsta tik tas, kas
skaito be reikiamo leidimo. Jo nereikia tik kardinolams, rezi-
dencialiniams ir titulariniams vyskupams ir kitiems ordinarams
(kan. 1401). Be to, išimamas kan. 1 400.

Draudžiamąsias knygas skaityti leidžia S. C. S. Officii
(kan. 247, $ 4). Tik į bendrą jos leidimą savaime neįeina tos
knygos, kurios yra uždraustos ordinarų. Tam dalykui reikia,
kad Apaštališkojo Sosto leidime būtų pažymėta, jog galima esą
skaityti net ordinarų ar bet kieno draudžiamos knygos (kan.
1403, $ 1). Be to, ordinarai gali leisti skaityti savo draudžia-
mąsias knygas. Gi teisių ar Apaštališkojo Sosto uždraustąsias
knygas skaityt jie tegali leisti savo valdiniams greitais atvejais
(in casibus dumtaxat urgentibus) ir tai tik atskiras knygas
(kan. 1402, $ 1).

Kalbamasis nusikaltimas turi pateisinamąjį žodelį „Žino-
dami" (scienter).

4) Nusikalsta tas, kas žinodamas ir be reikiamo leidimo
laiko apostatų, eretikų ar atskalūnų knygas, kur įrodinėjama
apostazija, erezija ar atskala, ar tas knygas, kurios yra įvar-
dytai uždraustos apaštališkųjų raštų.

Čia nusikalstama:

a) Kai knygų esama tokių pat, kaip augščiau, sub 6, 1 a—b
ar sub 6, 2 a.

b) Kas kalbamąsias knygas laiko. Laiko pas save ar pas
kitą, neturintį reikiamo leidimo. Paskutiniuoju atveju nusi-
kalsta taip tas, kieno knygos laikomos, taip tas, kurs jas laiko.
Be to, nesvarbu, kuriam reikalui knygos laikomos, pav., pa-
čiam skaityti ar kitiems davinėti, parduoti ir t. tt Dar toliau,
nesvarbu, ar laikytojas moka skaityti pats ar ne. Todel šis
draudimas liečia bet kokius knygynus ir bibliotekas. Čia nusi-
kalsta tikrieji jų savininkai. Jeigu knygynas priderėtų kuriai
draugijai, tai nusikalsta draugijos pirmininkas, bibliotekorius ir

Nr. 164. Nusikaltimai tikėjimui ir Bažnyčios vienybei, 209

visi tie, kurie įeina į ios turtų savininkų katalogą. Atbulai, var-
gu čia įeina knygynų knygų pardavinėtojai ar bibliotekų knygų
davinėtojai, jeigu ne ių pačių yra knygynas ar biblioteka; nes
jie nėra knygų laikytojai. Tiesa, H. Noldin-Schėn-
egger išskiria viešąsias bibliotekas'). Bet jis kalba be įro-
dymų ir tai prieštarauja kan. 2318, $ 1, kur nėra jokios re-
strikcijos.

Tam dalykui, kad kalbamųių knygų laikymas būtų nusi-
kaltimas, anos knygos reikia laikyti tam tikrą laiką. Tai ga-
lima suprasti ilgiau, nekaip mėnesį. Tik čia protinga priežastis
gali pateisinti ir nuo laikymo ilgesnį laiką, būtent, dar vieną
mėnesį, pav., laukiant teisinio leidimo, progos įduoti turinčiam
reikiamą galią ar naudingai ir teisinių būdu parduoti. Bet
taip pirmuoju, taip antruoju atveju išskiriamas atvejis, kur
esama pavojaus suklysti ar papiktinti kiti — tada visai nega-
lima laikyti.

c) Nusikalsta tas, kas kalbamąsias knygas laiko be reikia-
mo leidimo. Čia pasakytina tas pat, kaip augščiau, sub 6, 3 c.

iKalbamasis nusikaltimas turi pateisinamąjį žodelį „ŽiNO-
dami“ (scienter).

I pastaba. — Jeigu kas turi kalbėtąsias draudžiamas
knygas, tai negali nei skaityti nei laikyti. Praktiškas iš-
ėjimas — prašyti reikiamo leidimo skaityti ir laikyti ar
įduoti, atiduoti ar parduoti tam, kas turi reikiamą leidimą
tokioms knygoms skaityti ar laikyti.

II pastaba. — Kalbėtųjų knygų skaitymas ir lai-
kymas yra du atskiru nusikaltimu. Tik kolei anos knygos
laikomos skaityti ir kolei skaitomos, tėra vienas skaitymo
nusikaltimas. Kas kita bus, jeigu jos laikomos perskaičius.

III pastaba. — Skaityti, laikyti ir t. t. tos knygos,
kurios yra draudžiamos tik prigimties įstatymo, paprastai
draudžiamos bažnytinių teisių ar stačiai įdėtos į vadina-
mąjį indeksą, nėra nusikaltimo. Konsekvenčiai už tai ne-

J) De censuris!s, n. 62.
14

210 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 164.

įkrintama į ekskomuniką, apie kurią kalbėsime žemiau

(sub 7). Tai tik nuodėmė').

5) Nusikalsta tie autoriai ir leidėjai, kurių rūpesniu spaus-
dinamos Šventojo Rašto knygos ar Jo pastabos ar komentoriai
be reikiamo leidimo.

Čia pasakytina štai kas:

a) Kas yra Šventasis Raštas, visiems gerai žinoma. Pa-
stebėsime tik tai, jog čia įeina visa tai, kas Tridento susirin-
kimo vadinama Šventuoju Raštu.

Nesvarbu, ar Šventojo Rašto originalas ar vertimas spaus-
dinamas. Taipogi nesvarbu, ar spausdinamas visas Šventasis
Raštas ar tik Jo dalis. Tik paskutiniuoju atveju spaudinys turi
būti tokio didumo, kaip knygos tikrąja prasme, būtent, 160—250
pusl. in 8?. Tai rodo kan. 2318, $ 2 žodis „knygas“ (libros).

b) Šventojo Rašto pastabos vadinasi atskirų Jo skyrių ar
tekstų paaiškinimai. Komentoriai — kai aiškinamos ištisos
Šventojo Rašto dalys ar knygos.

Šventojo Rašto pastaboms ir komentoriams nereikia tokio
didumo, kurio didumo yra knygos tikrąja prasme; nes kan.
2318, $ 2 jų nevadina knygomis. Todel nieku būdų negalima
sutikti su tais, kurie ir čia reikalauja knygų didumo?).

c) Nusikalsta kalbamųjų knygų ir raštų autoriai ir leidėjai,
kurie rūpinasi jas išspausdinti. Atbulai, nenusikalsta spaustuvė,
raidžių rinkėjai ir t. t., nebent jeigu jie leistų. Net pats autorius
nenusikalsta, įeigu visai be jo spausdinama.

d) Nusikalstama, jeigu be reikiamo leidimo spausdinama.

Jeigu spausdinamas Šventojo Rašto vertimas be pastabų,
tai reikia Apaštališkojo Sosto leidimo. Jeigu Jis būtų su pa-
stabomis, tai užtenka vyskupo leidimo. Tik paskutiniuoju at-
veju dar reikia, kad būtų spausdinama, prižiūrint vyskupui
(sub vigilantia episcopi — kan. 1391). Šventojo Rašto pasta-

j B. Ojetti. Synopsis rerum moralium et iuris pontificii3, Romae
1912, n. 2602. Apie kalbamosios nuodėmės didumą ir t, t. vz. moralistus,
pav.: A. Vermeersch, Theologiae moralis principia ect., III n. 901;
H. Noldin, De praeceptis!, n. 707.

22 Pav, A. Vermeersch et IL Creusen, Epitome, III? n. 517.

Nr.164. Nusikaltimai tikėjimui ir Bažnyčios vienybei. 211

boms ir komentoriams spausdinti net stačiai (simpliciter) už-
tenka vietos ordinaro leidimo (plg. kan. 1 385).

e) Nusikalstama jau tada, kai kalbamosios knygos ar raštai
įduodami spausdinti, arba „prelo subiiciuntur cum intentione
illos edendi". Tai rodo kan. 2318, $ 2 tekstas, plg. kan. 2318,
S 1, kur pirmojo pasakyta „opere publici iuris facto", gi ant-
rojo tepasakyta „gui... imprimi curant".

i) Nusikaltimas neturi pateisinamųjų žodelių.
7. Bausmės už draudžiamųjų knygų nusikaltimus yra šios:

1) Įvykio ekskomunika, specialinių būdu rezervuota Apaš-
tališkajam Sostui štai už ką: a) už išleidimą apostatų, eretikų
ar atskalūnų knygų, kur įrodinėjama apostazija, erezija ar at-
skala (sub 6, 1); b) už gynimą apostatų, eretikų ar atskalūnų
knygų, kur įrodinėjama apostazija, erezija ar atskala, ar tų
knygų, kurios yra įvardytai uždraustos apaštališkųjų raštų (sub
6, 2); c) už skaitymą apostatų, eretikų ar atskalūnų knygų,
kur įrodinėjama apostazija, erezija ar atskala, ar tų knygų,
kurios yra įvardytai uždraustos apaštališkųjų raštų (sub 6, 3),
ir d) už laikymą apostatų, eretikų ar atskalūnų knygų, kur
įrodinėjama apostazija, erezija ar atskala, ar tų knygų, kurios
yra įvardytai uždraustos apaštališkųjų raštų (sub 6, 4).

2) Įvykio ekskomunika, niekam nerezervuota, už išleidimą
Šv. Rašto knygų ar Jo pastabų ar komentorių be reikiamo lei-
dimo (sub 6, 5).

8. Prieš Kodeksą I. C. už draudžiamųjų knygų nusikalti-
mus bausmės buvo tokios pat, kaip ir dabar. Tik visai nenusi-
kalsdavo tie, kurie išleisdavo, gindavo, skaitydavo ar laiky-
davo knygas, parašytas atskalūnų, kur buvo įrodinėjama
atskala.

9. Baudžiamasis Statutas, str. 281 sako: „Kas nusižengė
laikęs parduoti, pardavinėjęs, rodęs viešai arba kaip kitaip pla-
tinęs žinomai begėdiškus rašinius arba paveikslus, tas bau-
džiamas

areštu ne daugiau kaip trims mėnesiams arba baudą ne

daugiau kaip trims šimtams rublių.
14*

212 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 165.

Be to, jei nusižengėlis yra prekėjas arba laikraščio redak-
torius, tai teismui leidžiama atimti jam teisė pirkliauti arba re-
daktoriauti nuo vienų ligi penkerių metų".

165. Neleistinas dalyvavimas nekatalikų tikyboi. — 1. Nu-
sikalsta „Katalikai:

17. Kurie eina moterystėn prie nekatalikų dvasiškių prieš
kan. 1 063 įsakymą" — kan. 2319, $ 1. Tas pat pasakytina apie
tuos, kurie, susituokę Bažnyčioj, atkartoja moterystės sutikimą
prie nekatalikų dvasiškio prieš kan. 1 063, $ 1, kur tas dalykas
draudžiamas. Nesvarbu, ar kalbamasis jungėjas abiejais at-
vejais jungia bažnyčioj ar privatiniuose namuose.

„2“. Kurie eina moterystėn. pažymėtai ar įsaistytai susi-
tarę neauginti visų ar kai kurių vaikų katalikų Bažnyčioj (ut...
edocetur extra catholicam Ecclesiam)" — kan. 2319, Š$ I, n. 2.
Moterystė čia suprantama tikybiška (katalikiška, cretiška ir
t. t.), tik ne civilinė. Be to, nesvarbu, ar susitarta raštu ar tik
žodžiu, pažymėtai ar įsaistytai ir t. t. Paskutiniojo dalyko pa-
vyzdys — įeigu katalikas pažadėtų klausyti nekataliko vi-
suose dalykuose, liečiančiuose vaikų tikybišką auklėjimą, arba
jeigu nekatalikas nepriimtų sąlygos katalikiškai auklėti vaikus
ir katalikas vis delto su juo susituoktų. Bet joks susitarimas
— numatymas, kad antroji šalis nesilaikys sąlygos katalikiškai
auklėti vaikus. Taipogi nenusikalsta tas, kas sueina į tokią
sutartį ar paktą tik po jungtuvių ar net prieš jungtuves, bet
jungdamasis nuo jo yr atsimetęs.

Ginčijamasi, ką reiškią kan. 2319, $ 1, n. 2 žodžiai „extra
catholicam Ecclesiam". Vieni sako, jog jie reiškią vaikus auk-
lėti eretiškai ar atskalūniškai'). Kiti čia įima taipogi netiky-
bišką ar bet kokį nekatalikišką auklėjimą). Paskutinioji nuo-
monė, mano išmanymu, yra tiesa; nes kan. 2319, Š I, n. 2
kalba be restrikcijos, gi į žodžius „extra catholicam Ecclesiam“

' Pav.: A. VermeerschetLL Creusen, Epitome, III2 n. 518;
G. Cocchi, Commentarium, V n. 148; F. M. Cappello, De cen-
suris2, n. 570.

2) Pav., A. Blat, De delictis et poenis, 207.

Nr. 165. Nusikaltimai tikėjimui ir Bažnyčios vienybei. 213

savaime įeina bet koks nekatalikiškas, taigi ir netikybiškas
auklėjimas. Be to, tą pat rodo kan. 2319, Š I, n. 4, kur pa-
sakyta „in religione accatholica". Čia aiškiai pažymėtas ti-
kybiškas, tik nekatalikiškas auklėjimas. Todel čia išimamas
netikybiškas auklėjimas. Taigi Kodeksas I. C. ten, kur nori
išskirti netikybišką auklėjimą, vartoja kitokius terminus.

„3“. Kurie žinodami drįsta krikštydinti savo vaikus pas
nekatalikų krikštytoją" — kan. 2319, $ 1, n. 3. Čia tenusi-
kalsta tėvai. Atbulai, išskiriami visi kiti. Tai rodo kalbamojo
kanono žodžiai „savo vaikus". Tėvai nenusikalsta tik tada,
kai reikale krikštydina savo vaikus pas nekatalikų krikštytoją.
Tik vargu gali būti tokio reikalo, nes reikale tėvai gali lei-
stinai pakrikštyti patys savo vaikus.

„4“. Tėvai ar kas tėvų vietoj yra, kurie žinodami įduoda
vaikus auklėti ar mokyti nekatalikų tikyboj" — kan. 2319, $ 1,
n, 4. Nesvarbu, ar tėvų vieta užimama kitų asmenų pačiomis
teisėmis ar susitarus su tėvais. Jų pavyzdys — globėjai,
krikšto ar sutvirtinimo tėvai ir t. t. „Auklėt ir mokyti" reiš-
kia visą morališką ir tikybišką auklėjimą. Tik nesvarbu, ar
tai daroma mokykloj ar privatiniu būdu, skyrium arba speciali-
niu būdu ar drauge su kitais mokslais. Atbulai, nenusikalstama
mūsų kanonui, jeigu vaikai įduodami nekatalikams mokyti pa-
saulinių mokslų, kur visai morališkai ar tikybiškai neauklėjama.

Katalikais, apie kuriuos kalba kan. 2319, $ 1, n. 1, va-
dinami tie, kuriuos saisto Kodekso I. C. jungtuvių forma, bū-
tent, kan. 1099, $ 1. Gi kitais atvejais, būtent, apie kuriuos
kalba kan. 2319, $ 1, nn. 2—4, katalikais galima suprasti tie,
kurie de iure ir de fakto nėra visai atsipalaidoję nuo katalikų
Bažnyčios.

Tie nusikaltimai, apie kuriuos kalba kan. 2319, $ 1, nn.
3—4, turi pateisinamuosius žodelius. Kiti to paties kanono nu-
sikaltimai jų neturi.

2. Už kalbamuosius nusikaltimus baudžiama šiaip:

214 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.165.

1) „Pačiu įvykiu įkrinta (nusikaltėlis) į ekskomuniką, re-
zervuotą ordinarui..." — kan. 2319, $ 1.

2) „Tie, apie kuriuos kalba $ 1, nn. 2—4 (kan. 2319, $ 1),
dar yra įtariami erezija" — kan. 2319, $ 2. Tai teisių įtarimas.

3. Prieš Kodeksą I. C. visi kalbamieji nusikaltimai nebuvo
savarankiai, tik įeidavo į „fautores haeresi" ir todel už juos
'buvo pačiu įvykiu baudžiama ekskomunika, specialiniu būdu
rezervuota Apaštališkaiam Sostui.

XII SKYRIUS.

Nusikaltimai tikybai

(de delictis contra religionem)
(kan. 2320 —2329).

166. Medžiaga. — 1. Šv. Sakramento išniekinimas, 2. Ne-
leistina mišių binacija ir jų laikymas valgius ar gėrus, 3. Kunigų
pareigų simulavimas, 4. Piktžodžiavimas, neteisingas prisieki-
mas ir priesaikos sulaužymas, 5. Nusikaltimai mišių stipendi-
joms, 6. Prietarai ir šventvagystė, 7. Neteisingų relikvijų nusi-
kaltimai, 8. Atlaidų pelnymasis, 9. Lavono ir kapo išniekini-
mas ir 10. Bažnyčios ir kapų suteršimas.

167. Šv. Sakramentų išniekinimas. — 1. Nusikalstų tas,
kas Šv. Sakramentą išmestų (species consecratas abiecerit),
paimtų (abduxerit) ar laikytų (retinuerit) blogam dalykui.

„Species consecratae" vadinasi taip konsekruota ostija,
taip konsekruotas vynas. Nesvarbu, kuriomis apeigomis kon-
sekruota. Tik konsekracija turi būti tikra. Todel nenusikal-
stama, jeigu konsekracija yra netikra ar bent abejojama. Be
to, neveizima į Šv. Sakramento didumą: ostijai užtenka tokio
didumo, kur tik akimis galima matyti, gi vyno užtenka net
vieno lašo.

2. Šv. Sakramentas išniekinti galimas trejopu būdu, būtent:

1) Kas išmestų Šv. Sakramentą. Čia įeina du dalyku —
kas išmestų ostiją ir kas išlietų konsekruotą vyną.

Išmesti ostija reiškia ji išmesti iš tos vietos, kur teisiniu
būdu, nors laikinai laikoma, pav., iš ciborijos, puškos, monstran-
cijos, burnos, kunigo rankų (duodant komuniją ar einant pro-

216 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.167.

cesiją) ir t. t. Išlieti konsekruotas vynas reiškia jis išlieti iš
to indo, kur laikomas, pav., kieliko.

Be to, ostija išmetama ar konsekruotas vynas išliejamas
turi būti ant žemės, grindų, kelio, tako ar altoriaus laiptų. At-
bulai, ne ostijos išmetimas, jeigu ji padedama ten pat ciborijoi
ar net ant altoriaus stalo (mensa). Todel jeigu vagis, vogdamas
pušką, ostijas išmestų ciborijoj ar ant altoriaus, tai nebūtų kal-
bamojo nusikaltimo. Jis nusikalstų, įeigu ostijas išmestų ant
žemės ir t. t. Kai kurie, tiesa, sako, iog ir ant altoriaus išmesti
ostijas esąs musikaltimas, jeigu tai daroma „cum contemptu“",
pav., vagiant pušką'). Tik jie kalba be įrodymų. Gratis aifir-
matur, gratis negatur. Kas kita būtų, jeigu konsekruotas Vy-
nas išliejamas ant altoriaus — tai nusikaltimas; nes čia tik-
rumoj labai išniekinamas Šv. Sakramentas.

Galop, nesvarbu, kuriam galui ir del ko išmetama ostija
ar išliejamas konsekruotas vynas, pav., netikint, norint išnie-
kinti ar pajuokti, labai apsileidžiant ir t. t.

2) Kas paimtų Šv. Sakramentą blogam dalykui.

Šv. Sakramentas paimti reikia iš tos vietos, kur teisiniu
būdu laikomas, kaip augščiau (sub 2, 1). Nesvarbu, ar paimta
sau ar kitam ir t. t.

Be to, paimtasis Šv. Sakramentas reikia nusinešti ar kitam
įduoti laikyti. Pav., nusikalstų tas, kas, eidamas komunijos, iš-
imtų iš savo burnos ostiją ir įdėtų į skepetaitę ar knygas tam,
kad paskum būtų galima įduoti kitam asmeniui ir t. t.

Galop, Šv. Sakramentas turi būti paimamas blogam da-
lykui, būtent, tikslas turi būti „impius, obscoenus", pav., Šv.
Sakramento išniekinimas, burtai ir t. t, ar „turpi lucri causa"
ir t. t. Kalbamasis blogas tikslas turi būti žinomas ar matomas
ar bent in confuso numatomas. Tik išorinėj srity spėjama, kad
taip tikrumoj esama, iki priešinga įrodoma ar iš aplinkybių kas
kita matoma“). Atbulai, ne nusikaltimas, jeigu Šv. Sakramen-

Pav: A. Vermeerschetl. Creusen, Epitome, III2, n. 520,
G. Cocchi, Commentarium, V n. 152,

2 Plg. Benedictus XIV, const. „Ab Augustissimo“, 5 mart. 1744,
S 5, vz. P. Gasparri, Fontes, I n. 340.

Nr.167. Nusikaltimai tikybai. 211

tas paimamas reikale ar geru tikslu, pav., kad įis nesudegtų,
nebūtų išniekintas, pavogtas ir t. t. Net ne nusikaltimas, jeigu
tai padaroma iš pamaldumo, pav., turėti pas save ir galėti daž-
nai pagarbinti.

3) Kas laiko Šv. Sakramentą blogam dalykui. Nesvarbu,
ar tai daroma viešai ar slapta, namuose ar kur kitur, pas save
ar pas kitą. Taipogi nesvarbu, ar laiko tas pats, kurs paėmė
Šv. Sakramentą, ar kitas. Blogas dalykas arba tikslas čia su-
prantamas taip pat, kaip augščiau (sub 2, 1 ir 2).

3. Šv. Sakramento paėmimas ir laikymas blogam dalykui
savaime yra du atskiru nusikaltimu.

Jeigu tas pats asmuo Šv. Sakramentą paimtų ir daikytų
pas save ar pas kitą blogam dalykui, tai vieni sako, iog tėsąs
vienas nusikaltimas; nes toks laikymas esąs paėmimo tęsinys
ar papildymas'). Kiti sako, iog ir čia esama dviejų nusikaltimų
— paėmimo ir laikymo. Tik reikalauja „tractum temporis suc-
cessivum". Pamatas — du skirtingu dalyku?). Paskutinioji nuo-
monė yra apytikresnė, nes turi stipresnį įrodymą.

4, Bausmės: „Kas Šv. Sakramentą išmestų, paimtų ar lai-
kytų blogam dalykui, tas yra įtariamas erezija; pačiu įvykiu
įkrinta į ekskomuniką, specialiausiu būdu rezervuotą Apašta-
liškajam Sostui: pačiu įvykiu užsitraukia nešlovę, ir dvasiškis,
be to, deponuotinas" — kan. 2320.

5. Šv. Sakramento išniekinimas jau senų senovėj buvo di-
džiausias nusikaltimas. Bet už iį Bažnyčia pati tebausdavo
degradacija. Tik nusikaltėliai, neišskiriant net mažamečių, bū-
davo atiduodami valstybei. Ši savo įstatymais bausdavo mirti.

Šiandien Šv. Sakramento išniekinimas, nors savaime tebėra
didžiausias nusikaltimas, vis delto valstybės už jį visai ar bent
pakankamai nebebaudžia. Todel Bažnyčia turėjo padidinti ir
padidino savo bausmes už kalbamąjį nusikaltimą.

1) Pav.: I, Sole, De delictis et poenis, n. 241; A. Vermeersch
et I. Creusen, Epitome, III? n. 520.

2 Pav.: Pr. Cerato, Censurae vigentes?, n.81; F. M. Cappello,
De censuris2, n. 204; F. Clays Bouuaert et G Simenon, Ma-
nuale luris Canonici?, n. 1306.

218 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 168-169.

6. Baudžiamasis Statutas, str. 73, už Šv. Sakramentų iš-
niekimimą, taigi ir už ostijos ar konsekruoto vyno išniekinimą,
baudžia laikinai kalėti, kaip žemiau (n. 170, 6).

168. Neleistina mišių binacija ir ių laikymas valgius ar
gėrus. — 1. Kunigai tegali laikyti vienas mišias dienoj. Išimtis
— Kalėdų dieną ir per Vėlines galimos laikyti net trejos mišios.
Ne vienoms mišioms laikyti tą pačią dieną reikia Apaštališkojo
Sosto indulto ar vietos ordinaro leidimo (kan. 806, $ 1).

Be to, kunigai, laikydami mišias, turi būti nevalgę ir negėrę
nuo 12 val. nakties (kan. 808).

2. Kas bet katro kalbamųjų įstatymų nesilaikytų, nusikal-
stų ir baudžiamas mišių suspensa. Nes kan. 2321 sako: „Ku-
nigai, kurie prieš kan. 806, $ 1 ir 808 įsakymus tą pačią dieną
drįstų atkartoti mišias ar jas laikyti valgę ar gėrę, tebūna su-
spenduoti a missae celebratione tam laikui, kur paskiria ordi-
naras pagal įvairias aplinkybes".

Kalbamieji nusikaltimai turi pateisinamąjį žodelį „drįstų“
(praesumpserit).

3. Iki šiolei kunigai, kurie valgę ar gėrę laikydavo mišias,
būdavo baudžiami išsprendžiamąja ekskomunika'?).

169. Kunigų pareigų simulavimas. — 1. Kunigų pareigų
simulavimo nusikaltimas skirstomas mišių simulavimas, išpa-
žinties klausymo simulavimas ir kitų kunigų pareigų uzur-
pavimas.

2. Kiekvieną kalbamųjų kunigų pareigų simulavimo nusi-
kaltimų nagrinėsime skyrium.

1) Mišių simulavimas (simulatio celebrationis missae) būna
dvejopas, būtent: suglaustąja prasme — kai kunigas laiko mi-
šias ir nekonsekruoja, ir plačiąja prasme — kai nekunigas laiko
mišias. Pirmuoju atveju — nuodėmė. Antruoju — nusikaltimas.

Mišių simulavimo nusikaltimui reikia šių dalykų:

a) Turi būti atliekamos mišių apeigos arba ceremonijos.
Jos turi būti atliekamos taip, jog pasyvūs neva mišių dalyviai
manytų, kad mišios iš tikrųjų esančios laikomos. Tik nesvarbu,

1 C. 16, C. 7, gu. 1; E. Eichmann, Das Strafredht, $ 26.

Nr.169. Nusikaltimai tikybai. 219

ar visos mišių apeigos ir ceremonijos atliktos ar ne, kalbėtos
ar skaitytos, ar visai nekalbėtos ar neskaitytos bet kurios mi-
šių maldos, konsekruota ar ne. Taipogi nesvarbu, kuriami ga-
lui tai daroma, pav., kitiems apgauti, mišių stipendijai gauti,
iš pamaldumo ir t. t. Atbulai, nenusikalstama, jeigu pasyvūs
neva mišių dalyviai supranta, kad simuliuojama. Tai pasaky-
tina net tada, kai mišios laikomos juokais, išiuokti, išniekinti
ir t. t. Taipogi ne nusikaltimas, jeigu tik konsekruojama —
nelaikomos kitos mišių apeigos ar ceremonijos; nes tai ne
mišių laikymas.

b) Mišias simuliuoti turi nekunigas, arba tas, kas neturi
kunigo šventimų, pav., pasaulininkas, minoritas, subdiakonas,
diakonas ir t. t. Atbulai, įeigu kunigas simuliuoja mišias, ne-
įeina į kalbamąjį nusikaltimą.

Mišių simulavimo nusikaltimo pamatas yra didelis įžeidi-
imas mišių ir idololatrija, kur nekonsekruotą ostiją ir vyną die-
viškai garbina pseudocelebransas ir materialinių būdu pasyvūs
mišių dalyviai.

2) Išpažinties klausymo simulavimas būna tada, kai jos
klauso nekunigas, arba neturįs kunigo šventimų.

Šiam nusikaltimui reikia:

a) Turi būti klausoma išpažinties. Bet nebūtinai tereikia
absoliucijos. Net viena absoliucija, neklausius išpažinties, pav.,
mirštant, ne nusikaltimas; nes tai ne išpažinties klausymas.

Nesvarbu, kame klausoma išpažinties, pav., konfesionale,
bažnyčioj, prie mirties patalo ir t. t.

b) Klausomoji išpažintis turi būti sakramentalinė. Todel
išpažinties klausymo simulavimas tėra nusikaltimas tada, kai
išpažįstamos nuodėmės, visos ar bent viena, didelė ar maža.
Atbulai, jeigu neišpažįstama jokios nuodėmės, tai nėra kalba-
mojo nusikaltimo. Be to, nuodėmės turi būt išpažįstamos ma-
nomam: nuodėmklausiui. Atbulai, jeigu žinoma, kad nuodėm-
klausis nėra kompetentingas arba yra joks, tai ne nusikalti-
mas. Galop, nuodėmės turi būt išpažįstamos jų absoliucijai
gauti. Atbulai, nebus nusikaltimo, jeigu teišpažįstamos pasi-
guosti, nusiraminti, pasitarti ir t. t.

220 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 169.

c) Išpažinties klausyti turi nekunigas, arba tas, kas neturi
kunigo šventimų, kaip augščiau (sub 2, 1 /b). Tik dar paste-
bėtina, jog tai turi būti nežinoma penitentui. Ar kiti tai Žino
ar ne, nesvarbu.

Išpažinties klausymo simulavimas yra nusikaltimas del to,
kad apviliamas penitentas ir kitaip nebūtų galo savivalėms.

3) Kitų kunigo pareigų simulavimo nusikaltimas būna tada,
kai nekunigas, arba tas, kas neturi kunigo šventimų, eina kitas
kunigo pareigas, pav., administruoja kitus sakramentus ar sa-
kramentalijas, laidoja mirusius ir t. t., kur tai pridera kunigui.
Atbulai, nenusikalstama tada, kai uzurpuojamos tos pareigos,
kurios pridera ne vien kunigui, bet taipogi kitiems, pav., krikš-
tijimas reikale (plg. kan. 759), diakono benedikcijos (plg. kan.
1147, $ 4), diakono pamokslas be reikiamo leidimo (plg. kan.
1342, $ 2ir t. t.

iKalbamajam nusikaltimui nesvarbu, ar uzurpatorius arba
jo veiksmas yra kitiems žinomas ar ne.

Kitų kunigo pareigų simulavimo nusikaltimo pamatas yra
tai, kad ir čia apgaudinėjami žmonės ir išniekinami sakramentai
arba šventi daiktai.

3. Bausmės: „Nekunigas:

1". Jeigu simuliuotų laikąs mišias ar klausąs išpažinties,
tai pačiu įvykiu užsitraukia ekskomuniką, specialiniu būdu re-
zervuotą Apaštališkajam Sostui, ir, be to dar, iš pasaulininko
tebūna atimta pensija ar pareigos, įeigu turima Bažnyčioj, ir
tebūna jis nubaustas kitomis bausmėmis pagal kaltės didumą,
gi dvasiškis tebūna deponuotas.

2". Jeigu uzurpuotos kitos kunigo pareigos, tai tebūna or-
dinaro nubaustas pagal kaltės didumą" — kan. 2322.
Pastaba. — Kas, neturėdamas augštųjų šventimų,
atliktų tai, kas rezervuota augštųjų šventimų dvasiškiams,
užsitraukia iregularitatę ex delicto (kan. 985, n. 7).

4. Jau senai baudžiama už kunigo pareigų simulavimą. Nuo
VIII amžiaus labiausiai kreiptas dėmesys į mišių ir išpažinties
klausymo simulavimą.

Nr. 170. Nusikaltimai tikybai. 221

Dekretalių teisėmis už šventimų uzurpavimą buvo bau-
džiama išsprendžiamąja ekskomunika, suspensa „ab exercitio
ordinis proxime seu ultimo suscepti" ir daline iregularitate.
kur kaltininkas negalėjo būti toliau švenčiamas'). Benedik-
tas XIV įsakė degraduot ir atiduoti valstybei tuos dvasiškius,
kurie, nebūdami kunigai, drįsta laikyti mišias ar klausyti išpa-
žinties*). Už kitų kunigo pareigų uzurpavimą buvo baudžiama
išsprendžiamąja ekskomunika.

5. Baudžiamasis Statutas, str. 97: „Žmogus, kuris, dėda-
masis kurios krikščionių tikybos kunigu, nusikalto atlikęs ap-
eigas arba šventimą, kurį tos tikybos kunigas tegali atlikti, yra
baudžiamas

kalėti paprastajame kalėjime.

Jeigu kaltininkas pakrikštijo arba sutuokė, tai jis yra bau-
džiamas

kalėti grasos kalėjime".

170. Piktžodžiavimas, neteisingas prisiekimas ir priesai-
kos sulaužymas. — 1. Kas piktžodžiautų ar padarytų „periu-
rium", arba neteisingai prisiektų ar sulaužytų priesaiką, tas
nusikalstų.

2. Piktžodžiavimas.

1) Piktžodžiavimas (blasphemia) yra pasibjaurėtinas įžei-
dimas Dievo.

2) Piktžodžiavimas skirstomas šiaip:

a) Žodžiu išreiškiamas (verbalis) ir realinis.
Pirmasis būna tada, kai piktžodžiaujama žodžiu ar raštu. Tai
piktžodžiavimas tikrąja prasme. Antrasis būna, kai piktžo-
džiaujama veiksmu ar įvykiu (actione seu facto), pav., spiau-
jama į dangų, rodoma kumstis Dievui, mindžiojamas kruci-
fiksas ir t. t. Tai piktžodžiavimas netikrąja prasme.

b) Eretiškas arba kvalifikuotas ir paprastas
(simplex). Pirmasis būna tada, kai neigiami Dievo savumai

1) Plg. c. 1—2, X, de c/erico non ordinato ministrante, V. 28.
2) Const, „Sacerdos in aeternum“, 20 apr. 1744, vz. P. Gasparri,
Fontes, I n. 341.

222 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 170.

(blasphemia derogativa), pav., visagalumas, ar priskiriami Jam
tokie savumai, kurie negali Jam priderėti (blasphemia attribu-
tiva)., pav., Dievas esąs galvažudys, galįs nusidėt ir t. t. Ant-
rasis būna, kai Dievas keikiamas, bjaurojamas, baramas, išnie-
kinamas ar Jam bloga linkima, tik kur formaline ar virtualine
prasme nėsama eretiško piktžodžiavimo.

c) Betarpiškas (bl. immediata), kur liečiamas pats
Dievas, ir tarpiškas (bl. mediata), kur liečiama tai, kas turi tam
tikrą relaciją su Dievu, pav., Šv. P. Marija, šventieji ar šventi
daiktai (sakramentai, Šv. Raštas ir t. t.).

d) Tiesioginis (bl. directa) ir netiesioginis (bl.
indirecta), veizint į tai, ar Dievas įžeisti norimas ar ne, kur žo-
džiuose ar veiksmuose vis delto glūdi išniekinimas Dievo (con-
temptus Dei).

e) Vidujinis (bl. interna) ir išorinis (bl. externa),
viešas (bl. publica) ir slaptas (bl. occulta).

3) Piktžodžiavimas yra nusikaltimas ir tai taip eretiškas
ar paprastas, taip betarpiškas ar tarpiškas, taip tiesioginis
ar netiesioginis, taip -viešas ar slaptas. Išskiriamas tik vidu-
jinis. Be to, eretiškas piktžodžiavimas yra dar erezija.

Ginčijamasi, ar realinis piktžodžiavimas esąs nusikaltimas
ar ne. Vieni tai neigia'); kiti — teigia“). Pirmosios nuomonės
įrodymas: baudžiamosios teisės aiškintinos suglaustai ir lai-
kytinasi tikrosios žodžių prasmės (kan. 18, 19 ir 2219, $ 1).
Antrosios nuomonės įrodymai yra šie: a) kan. 2323 pažymėtai
neišskiria realinio piktžodžiavimo; b) nusikalsti galima taip
žodžiais, taip veiksmais (kan. 2 195), ir c) realinis piktžodžia-
vimas tiek pat įžeidžia Dievą ir tikinčiųjų religijos jausmą, kaip
ir piktžodžiaujant žodžiais. Pirmoji nuomonė, mano išma-
nymu, yra tiesa, nes jos įrodymai yra juridiniai. Todel rea-
linis piktžodžiavimas nėra kalbamasis piktžodžiavimo nusikal-

1 Pav.: Fr. Wernz, Ius decretalium, VI n. 305 išn. 7; I. Che-
lodi, Ius poenale, n. 63; A. Vermeersch et L Creusen, Epi-
tome, III? n. 523; G. Cocchi, Commentarium, V n. 156,

2 Pav, E. Eichmann, Das Stralredht, $27; Lehrbuch des Kirden-
rechts, $ 309,

Nr. 170. Nusikaltimai tikybai. 223

timas. Jis tėra ne kas kita, kaip realinė šventvagystė (sacri-
legium reale) ar papiktinimas.

4) Piktžodžiavimas yra nusikaltimas štai delko: a) Labai
įžeidžia Dievą. Už tą įžeidimą tikriausia baustina daugiau, ne-
kaip baudžiama už įžeidimą šiaipiau didžiavaldos. b) Dievas
ir Kristus yra principaliniai Bažnyčios garbinimo ir kulto ob-
jektai. Todel kas piktžodžiauja Jiemdviem, tas įžeidžia pačią
Bažnyčią. c) Viešas piktžodžiavimas piktina kitus, naikina viešą
pagarbą tikybos ir tuomi griauja Bažnyčios ir pačios valsty-
bės pagrindą. Todel pati socialinės, bažnytinės ir valstybės
visuomenės tvarkos apsauga visai reikalauja bausti už piktžo-
džiavimą.

3. „Periurium".

1) Nusikalsta tas, kas neteisingai prisiekia ar sulaužo prie-
saiką. Tai lotyniškai vadinasi „periurium"“.

2) „Periurii" nusikaltimui tereikia to, kad pati priesaika
būtų tikra, būtent, prisiekta Dievo vardu. Tik nesvarbu, ar
priesaika yra pažadamoji (iuramentum promissorium) ar pa-
tvirtinamoji (i. assertorium), teismo (i. iudiciale) ar neteismo
(i. extraiudiciale), vieša (i. publicum) ar privatinė (i. privatum),
paprasta (i. simplex) ar iškilminga (i. sollemne), rašytinė (i.
scriptum) ar žodžiu išreiškiama (i. verbale). Atbulai, ne nusi-
kaltimas, jeigu neteisingai pažadama be Dievo vardo ar ne-
teisingai duodamas garbės žodis ar toks pažadėjimas sulau-
žomas.

Čia paminėtasis teismas suprantamas bažnytinis. Tai rodo
kan. 2323, plg. kan. 1743, $ 3 ir 1755, $ 3, kur paskutiniuoju
du kanonu tekalba apie bažnytinius teismus. Juodu ir tebaudžia
už teismo „periurium"“.

Pagaliau, ir „periurium" valstybės teisme yra didelė ne-
gerovė. Todel negalima palikti šiaip jau klajoti — priskirtina
bent prie neteismo „periurium“ nusikaltimo.

3) „Periurium“ nusikaltimo pamatas yra štai kas: a) Labai
įžeidžiamas Dievas, nes kviečiamas liudytoju neteisybei tar-
nauti. b) Įžeidžiamas visuomenės pasitikėjimas, teismo dig-
nitatė ir teismo šalių teisė. Šie dalykai liepia teisingai siekti

224 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.170.

ir laikytis priesaikos net tiems, kurie visai negerbia Dievo ar
netiki.

4) „Periurium" yra mišrus nusikaltimas.

„Periurium“ nusikaltimas neturi pateisinamojo žodelio Iš-
imtis — neteisinga teismo liudytojų priesaika. Todel netei-
singai kalba tie, kurie visiems kalbamiesiems nusikaltimams
reikalauja „dolum"“).

4. Bausmės už kalbamuosius nusikaltimus yra šios:

1) „Kas piktžodžiautų ar padarytų periurium neteisme (ex-
tra iudicium), tas tebūna nubaustas išmintinga ordinaro nuo-
žiūra, labiausiai dvasiškis" — kan. 2 323.

2) Teismo šalys, neteisingai prisiekusios pažadamąja prie-
saika, nubaustinos: pasaulininkas — asmeniniu interdiktu, gi
dvasiškis — suspensa (kan. 1743, $ 3).

3) Tokia pat bausme, kaip sub 4, 2, turi būti nubausti tie
teismo liudytojai, kurie žinodami neteisingai kalba ar slepia
tiesą (kan. 1755, $ 3), ir teismo ekspertai, kurie stačiai netei-
singai kalba ar slepia tiesą (kan. 1 794).

4) Neteisingi priesiekėjai ir priesaikos sulaužytojai yra
įtariami pačiu teisių ir todel negali būti liudytojais ar eksper-
tais teismuose (kan. 1 757, $ 2, n. 1 ir 1795, $ 2, plg. kan. 1 958).

5. Pirmaisiais amžiais nebuvo tam tikrų baudžiamųjų baž-
nytinių kanonų už piktžodžiavimą. Praktikoj piktžodžiavimas
ėjo ne tiek skyrium, kiek labiausiai buvo laikomas apostazijos
rūšim. Pagaliau, tam tikrų baudžiamųjų įstatymų net nereikėjo,
nes piktžodžiavimas retai teatsitikdavo ir už jį Romos įsta-
tymai bausdavo labai skaudžiai — mirti“).

Leonas X?) ir Pijus V*) buvo išleidę didžiausias baus-
mes už piktžodžiavimą. Tik jos gyvenime neprigijo, ir kadangi

1) Pav., I. Chelodi, Ius poenale, n. 64, kur sako: „Periurium est
dolosa iuramenti violatio“.

2) C. 1, Nov. 77.

3) Const. „Supernae dispositionis“, 5 maii 1514, 8 33, vz. P. Gas-
parri, Fontes, I n. 65.

+) Const. „Cum primum“, 1 apr. 1566, $ 10, vz. P. Gasparri, t. p.,n. 111,

Nr. 170. Nusikaltimai tikybai. 225

kalbamasis nusikaltimas ir tada buvo mišrus (išskyrus eretiš-
ką piktžodžiavimą, kurį valstybės teismas vis delto nagrinė-
davo įpročio teisėmis), tai už piktžodžiavimą būdavo baudžiama
daugiau pasaulinėmis, nekaip bažnytinėmis bausmėmis. Paskų
tiniujų pavyzdys — kalėjimas, ištrėmimas, mirtis, trijų atvejų
panėrimas vandeny drauge su gyvuliais, vedimas per miestą

ir rykščių plakimas, liežuvio perdūrimas ar išpjovimas ir t. t.

Tokios bausmės nuo X amžiaus figūravo visų valstybių ko-
deksuose.

Prieš Kodeksą I. C. už piktžodžiavimą buvo baudžiama
išsprendžiamosiomis bausmėmis.

Už „periurium" senai baudžiama didelėmis bausmėmis
taip Bažnyčios, taip valstybių. Visos bažnytinės bausmės bu-
vo išsprendžiamosios, kur dvasiškiai buvo galimi suspenduoti
nuo oficijos ir beneficijos ar ios atimti ir net deponuoti.

6. Baudžiamasis Statutas, str. 73: „Kas nusikalto: niek-
niekinęs garbinamąjį Švenčiausios Trėiybės Dievą, Švenčiau-
siąją Dievo Gimdytoją ir Mergelę Mariją, Neregimąsias Dan-
gaus Galybes arba Dievo Šventuosius; niekinamai pasielgęs
arba biaurojęs Šventuosius Sakramentus, Šventąjį Kryžių,
Šventųjų atlaikus, Šventuosius paveikslus arba kitus dalykus,
kuriuos šventenybėmis laiko pravoslavų arba kita kuri krikš-
čionių Bažnyčia (1 priedėlis); biaurojęs Šventąjį Raštą arba
pravoslavų Bažnyčią ir jos dogmatus, arba, apskritai, krikš-
čionių tikybą,

už tą Dievo niekniekinimą arba šventenybės įžeidimą yra
baudžiamas,

jei tai padarė:

1) beeinant viešąjį šventimą arba bažnyčioj, —
kalėti sunkiajame kalėjime ligi laiko arba nutremti,

2) koplyčiose arba krikščionių maldos namuose, arba viešai,
arba išplatintame arba viešai rodomaime spausdinyje, rašte
arba paveiksle,

3) norėdamas sugundyti esančius ten žmones, —
kalėti grasos kalėjime ne ilgiau kaip trejus metus arba tvir-

tovės kalėjime ne ilgiau kaip trejus metus.
15

226 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.171.

Jeigu niekniekino Dievą arba įžeidė šventenybę, nors ir
šiuo straipsniu nurodytomis aplinkybėmis, bet del neišmanymo
arba būdamas girtas, tai yra baudžiamas

areštu".

171. Nusikaltimai mišių stipendijoms. — 1. Mišių stipen-
dijoms nusikalsta šie asmens;

a) Kas mišių stipendijomis varytų prekybą ar taip jomis
verstųsi, jog tai būtų bet kokiu būdu panašu į pramonę ar
prekybą ( guaelibet species negotiationis vel mercaturae), pav.,
rinktų mišių stipendijas ir paskum jas davinėtų su pelnu ar
net be tam tikro pelno kitiems knygomis ar prekėmis arba ver-
stųsi jų pinigais, rinktų stipendijas kitiems ir įsilygtų pasilikti
sau tam tikrą pinigų dalį ir t. t. (kan. 827).

b) Kas mažiau telaikytų mišių, nekaip duota ir priimta,
nors stipendijos būtų visai mažos (kan. 828).

c) Kas, perduodamas mišias kitiems laikyti, atiduotų ne visą
stipendiją, nebent jeigu mišių davėjas pažymėtai būtų leidęs
pasilikti šiek tiek sau ar tikrai būtų Žinoma, kad tai, kas yra
daugiau už diecezalinę taksą, duota asmens atžvilgiu (intuitu
personae — kan. 840, $ I). Tai pasakytina apie vadinamąsias
„rnanuales"“ mišias (kan. 826, $ 1). Atbulai, čia neįeina mišios
„ad instar manualium" ir „fundatae" (kan. 826, $ 2); nes jų
nemini kan. 2324 ir kan. 840, $ 1.

2. Bausmės: „Kas nusikalstų kan. 827, 828 ar 840,
S 1 įsakymui, tas tebūna nubaustas ordinaro pagal kaltės di-
dumą, neišskiriant reikale suspensos ar bažnytinės benefici-
jos ar oficijos atėmimo, ar, jeigu būtų pasaulininkai, ekskomu-
nikos" — kan. 2324. Visos bausmės išsprendžiamosios.

3. Prieškodeksinės bausmės: a) Kas mišių stipendijas rink-
davo ir ne visą gautąją stipendiją atiduodavo kitiems, tas pačiu
įvykiu įkrisdavo į ekskomuniką, paprastai rezervuotą papai,
ir kunigas pačiu įvykiu užsitraukdavo suspensą a divinis, re-
zervuotą Šv. Sostui; gi kiti dvasiškiai — suspensą ab ordini-
bus. b) Kas pasaulininkų keisdavo mišių stipendijas į prekes,

Nr.172. Nusikaltimai tikybai. 227

pačiu įvykiu užsitraukdavo ekskomuniką, rezervuotą ordi-
narui'),

172. Prietarai ir šventvagystė. — 1. Prietarai ir švent-
vagystė yra du skirtingu nusikaltimu. Todel skyrium ir nagri-
nėtinu.

2. Prietarai.

1) Prietarai (superstitio, Aberglaube) būna tada, kai dieviš-
kai garbinama tai, kas nėra Dievas, arba sutvėrimai, ar netin-
kamai garbinamas Dievas.

2) Prietarai skirstomi:

a) Netinkamas Dievo kultas (superstitio cultus
indebiti) ir netinkamas daiktų kultas (superstitio
indebitae rei).

b) Netinkamas Dievo kultas skirstomas: neteisingas
kultas (superstitio cultus falsi) ir nereikalingas kul-
tas (superstitio cultus superflui). Pirmasis būna, kai Dievas
garbinamas ne taip, kaip reikia, pav., S. Įstatymo apeigomis
(Velykų avinėlis ir t. t.), daromi neteisingi stebuklai ar skel-
biami neteisingi apreiškimai tikybai patvirtinti, duodamos gar-
binti netikros relikvijos, išgalvojami stebuklai kurio šventojo
garbei pakelti ir t. t. Antrasis būna, kai Dievas garbinamas
nereikalingu (superfluo) ar nenaudingu (inutili modo) būdu, prie-
šingu Bažnyčios įpročiams, pav., stengiamasi klausyti mišių
prieš saulėtekį ar laikomų Kristaus metų kunigo, pridedamos
mišiose maldos prieš rubrikas, skleidžiamos žmonių tarpe nau-
jos ir be Bažnyčios aprobatos maldelės ir apeigos ir t. t.

c) Netinkamas daiktų kultas skirstomas: stabų garbi-
nimas, būrimas ir burtai.

Stabų garbinimas (idololatria) būna tada, kai dieviškai gar-
binami gyvieji ar negyvieji sutvėrimai.

Būrimas (divinatio, Wahrsagerei) būna, kai stengiamasi
sužinoti slapti dalykai, padedant piktajai dvasiai, ar tokiu ne-
tinkamu būdu, kur žinoma, jog to negalima pasiekti nei pačia
daiktų prigimtimi arba natūralinėmis jėgomis nei Dievo ar Baž-

1) S. C. C., decr. „Vigilanti“, 25 mai 1893; decr. „Ut debita“, 11 mai

1904, nn. 8—13,
157

228 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.172

nyčios tvarka, pav., burtais (sortilegium divinatorium), kartų
metimu ar „sortilegium consultorium", prietaringomis priemonė-
mis (ypatingomis maldelėmis ar šnibždėjimais, žiedais, lazde-
lėmis ar amuletais), astrologija, spiritizmu, hipnotizmu ir t. t.

Burtai (vana observantia, Zauberei) būna, kai norima kas
padaryti, padedant piktajai dvasiai ar natūraliniu atžvilgiu tokiu
neproporcingu būdu, kur to pasiekti negalima nei pačia daiktų
prigimtimi nei Dievo ar Bažnyčios tvarka. Jie vadinasi ma-
gija (juodoji magija)'), ieigu tai daroma savo ar kitų naudai,
pav., garbei, turtams, mokslui, sveikatai (magiškoji medicina)
ir t. t. įgyti. Jeigu norima kitam pakenkti, tai burtai vadinasi
„maleficium".'

Bet kurie kalbamieji prietarai yra nusikaltimas.

3) Labai prietaringa buvo stabmeldiškoji senovė.

Pirmaisiais krikščionijos amžiais krikščionys, barbariškai
persekiojami, ne kartą, metę krikščionių tikybą, bent išoriniu
būdu (extrinsece) iš naujo garbindavo netikrus dievus ar at-
virtę vėl pasinerdavo žydų ar stabmeldžių prietaruose. Labai
prietaringi buvo ir viduriniai amžiai.

Už prietarus nuo pat pirmųjų krikščionijos amžių be pasi-
gailėjimo bausdavo bažnytiniai daliniai susirinkimai) ir paskiau
vadinamieii „libri poenitentiales". Daugelis tų kanonų įdėta į
Gratiano dekretą") ir šis tas į Grigaliaus IX dekretales. Kai nuo
XIV amžiaus prietarų pulsas pakilo, Sikstas IV, Inocen-
tas VIII, Aleksandras VI, Leonas X ir kiti papos iš
naujo išleido konstitucijas prieš prietarus. Dalis tų įstatymų
įdėta į knygas, vadinamąsias „Septimus", de maleficiis et in-
cantatoribus, V. Paskutiniais laikais Bažnyčia turėjo kariauti
su magnetizmo ir spiritizmo prietarais.

1) Išskirtina yra vadinamoji baltoji arba natūralinė magija, kur da-
romi stebuklingi ar nepaprasti dalykai natūralinėmis priemonėmis, Tai
ne nusikaltimas.

2) Pav.: conc. Illiber. (300—306), c. 34 ir 49, vz. C. IL Helele, Con-
ciliengeschicdhte, 12 169 ir 177; conc. Laodic. (343—381), c. 35—36, vz. C.
I Hefele, t-p., 768—770; conc. Arelat. (443 ar 452), c. 23, vz. C. I, He-
fele, t. p, 112301; conc. Rom. (743), c 9, vz C.I. Hefele, t. p., III? 516, Ir k.

3 C, XXVI, gu. 1-—5.

Nr.172, Nusikaltimai tikybai. 220

Skyrium pažymėtinos vidurinių amžių raganos. Jos nuo
XIII amžiaus ir labiausiai XVI amžiuj iki XVIII amžiaus daugely
Europos kraštų buvo skaudžiausiai baudžiamos. Nukentėjo daug
nelaimingų moteriškių ir net vyriškių ir t. t') Bet tai buvo da-
roma valstybių teismų ir todel pridera ne prie bažnytinių bau-
džiamųjų teisių istorijos.

Prieš Kodeksą I. C. už prietarus buvo baudžiama išspren-
džiamosiomis bausmėmis.

3. Šventvagystė.

1) Šventvagystė (sacrilegium) suglaustąja prasme vadinasi
toks įžeidžiamas pasielgimas su šventu daiktu, kur tam tikrai
prieštarauja to daikto šventumui ar yra „indigna tractatio rei
sacrae" arba „violatio rei sacrae".

Šventvagystei reikia šių dalykų:

a) Įžeidžiamasis daiktas turi būti šventas, t. y. paskirtas
Dievo kultui. Paskirtas jis turi būti paties Dievo, pav., sakra-
mentai, ar Bažnyčios. Atbulai, čia neįeina pačių Žmonių ar
žmogaus paskyrimas daikto Dievo kultui. Todel nešventvagy-
stė — privatinių skaistybės apžadų sulaužymas*). Tai tik pa-
leistuvystė ir nuodėmė „contra religionem". Bet yra ir tokių,
kurie tai vis delto laiko šventvagyste“).

Į šventus daiktus čia įeina šventi asmens, vietos ir daiktai;
nes jie įprastai paskiriami Dievo kultui. Visa kita išskiriama,
pav., šventas metas. Todel nusidėti ar nusikalsti šventadienį
arba jo nesilaikyti ne šventvagystė.

Ib) Šventvagystės veiksmas turi būti toks, kurs įžeistų
šventą daiktą ir tai tame dalyke, toj dalelėį arba tuo atžvilgiu,
kur tas daiktas yra pašvęstas ar yra šventas. Pav., augštųjų
Šventimų dvasiškio nuodėmė VI Dievo įsakymui — šventva-
gystė, nes jis pašvęstas Dievui gyventi skaistybėi. Atbulai, ku-

1) Įdomių dalykų papasakoja N. Paulus, Hexenwahn und Hexen-
prozess vornehmlidi im 16. Jahrhundert, Freiburg im Br. 1910.

2 A. Vermeersch, De caslitate et vitiis contrariis?, Romae 1921,
n. 314; theologiae moralis principia—responsa—consilia, Romae 1921,
II n. 199; plg. Fr. Wernz, Ius decretalium, Vi n. 335; E. Eichmann,
Das Strafrecdht, $ 31.

3 Pav, Šv. Alfonsas, Theologia moralis, L. 1 n. 47,

230 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus, Nr.172.

nigo girtuokliavimas ne šventvagystė, nes jis nepašvęstas tai
nuodėmei vengti. Tas pat pasakytina apie apkalbėjimą kunigo
ar nuplėšimą io šlovės, nes pašvęstas kunigo asmuo, tik ne jo
garbė ar šlovė.

2) Šventvagystė skirstoma šiaip:

a) Asmeninė (sacrilegium personale). Ji būna tada, kai
„violatur persona sacra“, arba įžeidžiamai pasielgiama su pa-
švęstu asmeniu. Nesvarbu, ar tai daro pats kalbamasis asmuo
ar kas kitas.

Asmuo dvejopai pašvenčiamas, arba paskiriamas Dievo
kultui, būtent, įšvenčiant dvasiškiu, kur įeina ir tonsūra, ar pri-
imant į vienuoliją ir padarant viešus iškilminguosius ar papra-
stuosius vienuolių apžadus, kur paskiriama Dievui tarnauti
skaistybėj. 5

Į asmeninę šventvagystę įeina štai kas:

Viena, realinis įžeidimas to dvasiškio ar vienuolio, kurie
turi vadinamąją kanono privilegiją (kan. 119).

Antra, nusikaltimai VI Dievo įsakymui, kur padaro augštųjų
šventimų dvasiškis ar viešųjų apžadų vienuolis, vienas pats
ar su kuo kitu. Kalbamuoju atveju šventvagystė būna net
tada, kai antroji šalis visai neturi jokių šventimų ar skaistybės
apžadų. Jeigu abi šali būtų augštųjų šventimų ar viešųjų ap-
žadų vienuoliai, tai šventvagystė būtų dvilypė (plg. kan. 132
ir 1 308).

Be to, prieš Kodeksą I. C. prie asmeninės šventvagystės
priderėjo teismo privilegijos sulaužymas (violatio privilegii
fori)'). Taip pat tebekalba kai kurie šiandienykščiai mora-
listai*). Bet šiandienykščių kanonistų vieni apie tą dalyką tyli,
kiti neigia“). Paskutinieji, mano išmanymu, sako tiesą. Už
tai kalba kan. 2341, kur teismo privilegijos sulaužymas nesi-
vadina šventvagystė.

b) Vietos šventvagystė (sacrilegium locale). Ji
yra „violatio loci",

) Fr. Wernz, lus decretalium, VI n. 335,
2) Pav., H. Noldin, De praeceptis!3, n. 177.
3 Pav, E. Eichmann, Das Strafredt, $ 31.

Nr.172. Nusikaltimai tikybai. 231

Ta vieta vadinasi šventa, kuri skiriama Dievo kultui ar lai-
doti tikintiesiems, tam tikrai pašvenčiant ar konsekruojant (spe-
ciali benedictione seu consecratione — kan. 1 154). Tai pašvę-
stos bažnyčios, viešos koplyčios ir kapai. Išskiriamos pri-
vatinės ir pusiauprivatinės koplyčios.

Šventa vieta įžeidžiama tais veiksmais, kurie ten daryti
yra draudžiami Bažnyčios ir tai del to, kad tam tikrai prieš-
tarauja vietos šventumui. Tokie veiksmai yra šie:

Viena, šventos vietos suteršimas (violatio loci sacri). Gi
Šventą vietą suteršia: žmogžudystės nusikaltimas, neteisingas
ir gausingas kraujo išliejimas (iniuriosa et gravis sanguinis ef-
fusio), šventos vietos vartojimas neleistiniems ar nepadoriems
dalykams (impii vel sordidi usus Joci sacri, pav., laikyti arkliai,
dideli barniai, nepadorios choreae ir t. t.) ir palaidojimas neti-
kinčio asmens ar ekskomunikuoto po paskelbiamojo ar pasmer-
kiamojo išsprendimo (kan. 1172, Š I, n. 1, plg. kan. 1207).
Tik kalbamieii veiksmai turi būti tikri (certi), žinomi (notorii)
ir įvykti pačioj šventoj vietoj.

Antra, šventos vietos išardymas, įsilaužimas (effractio),
apvogimas (spoliatio)) ir sudeginimas*).

Trečia, pavogimas daiktų iš šventos vietos“). Tie daiktai
gali būti šventi ar nešventi'). Tik paskutiniuoju atveju turi būti
įduoti Bažnyčiai saugoti“).

Be to, prieš Kodeksą I.C.į vietos šventvagystę įeidavo
taipogi „actus profani“, teisimas, prekyba, viešas pokilys, te-
atras, pasauliniai susirinkimai ir t. t. Tą pat ir šiandien tebetvir-
tina kai kurie moralistai“) ir kanonistai'). Bet, mano išmanymu,
„actus profani“ bėra šventvagystė tada, kai jie yra „impii vel

A. Vermeersch, Theologiae maralis, II n. 200.

2 H. Noldin, De praeceptis!5, n. 178.
3 E. Eichmann, Das Strafredt, $ 31.
+) E. Eichmann, t.p.

5 Fr. Wernz, Ius decretalium, VI n. 335; A. Vermeersch, t. p.;
H. Noldin, t. p.

5 Pav, H. Noldin,t. p.

7) Pav, E. Eichmann, t. p.

232 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 172.

sordidi" (neleistini ar nepadorūs), apie kuriuos kalba kan. 1 172,
S 1, m. 3. Nes šventvagystė yra „violatio rei sacrae" arba in
casu „violatio loci sacri". Gi kurie veiksmai „violant“ šventą
vietą, pažymėtai įvardija kan. 1172, $ 1, plg. kan. 1207, kur
kaip tik nėra „actus profani".

Pagaliau, į vietos šventvagystę prieš Kodeksą I. C. įeidavo
„violatio immunitatis loci sacri" su „libertas a certis oneribus"
ir „ius asyli" įimtinai. Tą pat tebetvirtina šiandien kai kurie
moralistai') ir kanonistai“). Bet ir čia, mano išmanymu, pasa-
kytina tas pat, kaip augščiau, kur ką tik kalbėjom apie „actus
profani" ir t. t.

c) Daiktinė šventvagystė (sacrilegium reale). Ji
būna tada, kai su šventu daiktu netinkamai (indigne) pasiel-
giama ar jis neteisingai uzurpuojamas, neleistinai parduoda-
mas ar perkamas. Paskutiniaisiais dviem atvejais yra simonija.

Vieni šventų daiktų yra šventi savo prigimtimi, pav., sa-
kramentai, kiti pašvęsti Bažnyčios, paskiriant juos Dievo kul-
tui. Paskutinysis dalykas dažniausiai įvyksta, tam tikrai pa-
švenčiant (benediktuojant ar konsekruojant) daiktą. Tokių
šventų daiktų pavyzdys — šventi indai. Bet kartais Bažnyčia
tam tikrus daiktus paskiria Dievo kultui be jokių pašventimų —
tam dalykui stačiai (simpliciter) paskiria. Pavyzdys — bažny-
tiniai turtai (bona ecclesiastica).

In specie daiktinė šventvagystė yra:

Viena, nevertas (indignus) sakramentų ir sakramentalijų
administravimas, ėjimas ir su jais pasielgimas, pav., ėjimas ko-
munijos su didele nuodėme, tuokimasis su kliūtimi ir t. t.

Antra, netinkamas pasielgimas ar vartojimas pasauliniams
dalykams arba profanacija šventų rūbų, kurie įprasta pašvęsti,
pav., arnotas, stula, kapa ir t. t.

Trečia, netinkamas pasielgimas ar pasauliniams dalykams
vartojimas arba profanacija šventų indų, kurie betarpiškai tar-
nauja mišioms laikyti ar įprasta pašvęsti, pav., vartojimas kic-

1) Pav., H. Noldin, De praeceptis!3, n. 178.
2 Pav, E. Eichmann, Das Strafredt, $ 31.

Nr.172. Nusikaltimai tikybai. 233

liko pokily. Atbulai, profanacija tų indų, kurie tik tarpiškai
tetarnauja mišioms laikyti, pav., ampulkų, turibulio, liktorių ir
t. t, nėra šventvagystė.

Ketvirta, netinkamas pasielgimas ar „violatio" šventų pa-
veikslų ar relikvijų ir savivaliavimas Šv. Raštu, pav., varto-
jimas paleistuvingose dainose.

Penkta, pavogimas ar pagrobimas bažnytinių turtų. Čia
įeina net tie daiktai, kurie yra įduoti Bažnyčiai saugoti.

3) Šventvagystė romėnų teisėse reiškė pavogimą švento
daikto. Tokia pat prasme ją vartoja pirmaisiais trimis amžiais
rašytojai krikščionys. Tik nuo IV amžiaus šventvagystė ima
reikšti „violationem cuiuscungue rei sacrae" ir „in iure imperi-
ali" net bet kurį tikybos ir daug pasaulinių nusikaltimų. Už šven-
vagystę bažnytinėmis teisėmis buvo baudžiama ekskomunika
ir kitomis bausmėmis. Nuo Gratiano, darant įtaką romėnų tei-
sėms, į šventvagystės sąvoką iš naujo įdėta bet kurie nusikal-
timai tikybai ir kai kurie šiaipjau nusikaltimai. Ta sąvoka pasi-
liko iki pat Kodekso I. C. Dekretalių teisių eroj už šventvagystę
baudžiama ekskomunika, interdiktu ir atimama teisė katali-
kiškai laidoti. Bet paskiau tos bausmės buvo labai sumitiguo-
tos. Taip buvo bent praktikoj.

4. Bausmės: „Kas darytų prietarus (superstitionem exer-
cuerit) ar padarytų šventvagystę (sacrilegium perpetraverit),
tas pagal kaltės didumą tebūna ordinaro mubaustas, neliečiant
bausmių, paskirtų teisių už kai kuriuos prietaringus veiksmus
ar Šventvagystes" — kan. 2325. Kalbamųjų čia prietaringų
veiksmų pavyzdys — netikrų relikvijų vartojimas kurio šven-
tojo garbei pakelti (plg. kan. 2326). Šventvagystės, už kurias
baudžiama skyrium, yra, pav., bažnyčios ar kapų suteršimas
(kan. 2329), realinis įžeidimas dvasiškių (kan. 2343) ir t. t.

5. Baudžiamasis Statutas, str. 74: „Kas nusikalto:

1) biaurojęs pravoslavų Bažnyčios arba apskritai krikš-
čionybės nustatymus arba apeigas;

2) niekinimai pasielgęs arba biaurojęs daiktus, kurie yra
Pašventinti bevartojant pravoslavų arba kitų krikščionių pa-
maldose (Il priedėlis);

234 III Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 172.

3) nepadoriai pašiepęs šventus daiktus arba tikėjimo daly-
kus, paminėtus 73 straipsnyje,
už šį tikybos dalykų išniekinimą yra baudžiamas,
jei tai padarė:
1) beinant viešąjį šventimą arba bažnyčioj, —
kalėti paprastajame kalėjime ne ilgiau kaip šešis mėnesius;
2) koplyčioj arba krikščionių maldos namuose, arba viešai,
arba išplatintame arba viešai rodomame spausdinyje, rašte
arba paveiksle, —
kalėti paprastam kalėjime;
3) norėdamas sugundyti esančius ten žmones, —
kalėti paprastajame kalėjime ne ilgiau kaip šešis mėnesius.

Jeigu tikybos dalykus išniekino, nors ir nurodytomis šiame
straipsnyje aplinkybėmis, bet del neišmanymo arba girtas bū-
damas, tai kaltininkas yra baudžiamas

areštu ne daugiau kaip trims mėnesiams".

Str. 75; „Kas nusižengė nepadoriai šūkavęs, kėlęs trūkšmą
arba kitą netvarką, kuri kliudo viešąjį krikščionių šventimą eiti,
arba daręs tai bažnyčioje, koplyčioje arba krikščionių maldos
namuose,

tas yra baudžiamas

areštų ne daugiau kaip trims mėnesiams.

Jei del tokios netvarkos buvo pertrauktas viešasis šventi-
mas, arba jei tokią netvarką padarė minia, tai nusižengėlis
yra baudžiamas

areštu.

Jei šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytą netvarką pa-
kėlė, norėdamas sukliudyti šventimą eiti, tai nusikaltėlis yra
baudžiamas

kalėti paprastajame kalėjime.

Jeigu del netvarkos, kuri buvo iškelta kliudyti šventimą
citi, buvo pertrauktas šventimas, arba jeigu tokią netvarką pa-
darė minia, tai kaltininkas yra baudžiamas

kalėti paprastajame kalėjime ne trumpiau kaip šešis mė-
nesius".

Nr.173. Nusikaltimai tikybai. 235

173. Neteisingų relikvijų nusikaltimai. — 1. Neteisingų reli-
kvijų nusikaltimai yra šie:

1) Neteisingų relikvijų padirbimas.

Jau senų senovėj imtos padirbinėti šventos relikvijos. Jų
daug padirbta labiausiai viduriniais amžiais. Tada Bažnyčia,
norėdama tai negerovei užbėgti už akių, gavo išleisti daug įsta-
tymų. Tik iki šiolei už kalbamąjį dalyką nebuvo baudžiama.
Išimtis — neteisinis relikvijų paėmimas iš šv. Romos kapų arba
katakumbų, kur buvo įvykio ekskomunika, paprastai rezer-
vuota papai'). Tai Kodekso I. C. atšaukta.

2) Netikrų relikvijų pardavimas. Jeigu kas parduotų tikras
relikvijas, tai būtų simonija (plg. kan. 1 289, $ 1).

3) Netikrų relikvijų dalinimas. Dalinama turi būti veltui.

4) Netikrų relikvijų išstatymas viešai garbinti.

Viešai garbinti išstatyti turi tas, kieno yra dalykas parei-
gomis ar šventimais, pav., klebonas, dvasiškis ir t. t.

Be to, viešai garbinti tegalimos įstatyti tos relikvijos, ku-
rios yra autentinės. Apie jų autentiškumą turi liudyti teisinis
dokumentas, parašytas kardinolo ar vietos ordinaro ar to, kas
turi apaštališkąjį indultą relikvijoms autentizuoti. Jeigu tokio
dokumento nebūtų, tai nuspręsti yra vietos ordinaro dalykas
(kan. 1283 ir 1 285).

Atbulai, ne nusikaltimas, jeigu netikros relikvijos išstato-
mos garbinti neviešai. Tas pat bus, jeigu viešai garbinti išsta-
tomos abejotinos relikvijos.

2. Visų kalbamųjų nusikaltimų pamatas yra tai, kad gera
ir naudinga garbinti šventos relikvijos (kan. 1276), gi kas juo-
mis savivaliauja, jas labai įžeidžia. Be to, apgaudinėjami žmonės.

3. Antrasis, tretysis ir ketvirtasis kalbamųjų nusikaltimų
turi pateisinamąjį žodelį „žinodamas“ (scienter).

4. Bausmės: „Kas neteisingas relikvijas padirba ar žino-
damas parduoda, dalina ar išstato viešai garbinti, tas pačiu
ivykiu užsitraukia ekskomuniką, rezervuotą ordinarui" —
kan. 2326.

)) Pius IX, const. „Aposiolicae Sedis“, 12 oct. 1869, $ II, n. 15, vz.
P. Gasparri, Fontes, III n. 552.

236 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.174.

174. Atlaidų pelnymasis. — 1. Nusikalstų tas, kas pelnytųsi
atlaidais; nes piktinami žmonės ir simonija.

2. Kalbamajam nusikaltimui reikia štai ko:

a) Turi būti gauta „lucrum pretio aestimabile", pav., pi-
nigai, protekcija ir t. t.

Kai kurie reikalauja, kad kalbamasis „lucrum“ turįs būti
visai didelis arba „materia absolute gravis", būtent, seniau 100
frankų, gi dabar bent 40 frankų'). Bet dauguma kanonistų apie
tą dalyką visai nieko nesako. Čia, mano išmanymu, užtenka
didelės naudos relatyvine prasme, nes į ją visur, bendrai, te-
kreipiama akis.

b) 'Kalbamoji nauda turi būti gaunama už atlaidus, būtent,
už suteikimą, paskelbimą, įsakymą ar įgaliojimą paskelbti ar
suteikti atlaidus ir t. t.

c) Nusikalstama tik tada, kai kalbamoji nauda tikrumoj
gaunama. Tik užtenka gauti net dalis naudos, kurios tikėtasi
gauti: nes blogasis tikslas jau pasiektas ir gautoji dalis naudos
susilieja su jos likučiais. Atbulai, nenusikalstama, jeigu norėta
ar tikėtasi gauti naudos, tik del bet kokios priežasties visai
nebus gauta ar dar negauta. Bet nesvarbu, kur gautoji nauda
dedama, pav., pasiimama sau ar atiduodama kitam, apverčiama
menkiems ar labai augštiems dalykams ir t. t.

Kai kurie kanonistai sako, jog atlaidai turį būti tikri. Ki-
taip tėsanti apgaulė*). Atbulai, kai kurie kiti kanonistai tvir-
tina, jog esą nusikalstama net tada, kai atlaidai esą visai ne-
tikri"). Pirmoji nuomonė, mano išmanymu, yra tiesa, nes at-
laidais kaip tik tevadinami tikri atlaidai ir bausmės aiškintinos
suglaustai.

3. Bausmės: „Kas pelnytųsi atlaidais, tas pačiu įvykiu
baudžiamas ekskomunika, paprastai rezervuota Apaštališka-
jam Sostui" — kan. 2327.

4. Prieš Kodeksą I. C. už kalbamąjį nusikaltimą bausmės
buvo tokios pat, kaip ir dabar. Tik jos nelietė vyskupų ir buvo

1) Pav, Pr. Cerato, Censurae vigentes?, n. 54.
2 Pav, I. Chelodi, Ius poenale, n. 67.
3 Pav, Pr. Cerato,t. p.

Nr. 175. Nusikaltimai tikybai, 237

baudžiama už pelnymąsi ne tik atlaidų, bet taipozi bet kokių
dvasinių malonių').

175. Lavono ir kapo išniekinimas. — 1. Nusikalsta tas, kas
išniekina mirusiųjų lavoną ar kapą vagystei ar kuriam kitam
blogam galui.

Nusikaltimo pamatas — toks pasielgimas labai įžeidžia ti-
kinčiųjų įausmus.

Čia pastebėtina:

a) Kalbamasis lavonas ar kapas suprastinas taip katalikų,
taip nekatalikų ir net nekrikštytųjų; nes Kodeksas I. C. kalba
be restrikcijos.

b) Išniekinamųjų veiksmų pavyzdžiai — neteisinis lavono
atkasimas, vogtų daiktų paslėpimas kape ir t. t.

Atbulai, nenusikalstama, jeigu lavonas ar kapas pavarto-
jamas neblogam dalykui, pav., lavono dalelė paimama mokslo
reikalams, visas lavonas paimamas anatomijos tyrimams ir t. t.

2. Bausmės: „Kas išniekintų mirusiųjų lavoną ar kapą va-
xystei ar kuriam kitam blogam galui, tas tebūna mubaustas
asmeniniu interdiktu, pačių įvykiu tenustoja šlovės ir dvasiš-
kis, be to, tebūna deponuotas" — kan. 2328.

3. Lavono ar kapo išniekinimo nusikaltimas yra kilęs iš
romėnų teisių“). Bažnyčioj jį matome IV amžiuj — jį mini
xgraikų Tėvai. Paskiau kalbamojo nusikaltimo neberandame
bažnytinėse teisėse ir bebuvo žinomas valstybių teisėse. Taip
buvo iki pat Kodekso I. C. Todel lavono ir kapo išniekinimo
nusikaltimas Kodekse I. C. yra naujas bent prieškodeksinių
teisių atžvilgiu.

4. Baudžiamasis Statutas, str. 79: „Kas nusikalto pagro-
bęs palaidotą arba nepalaidotą numirėlį arba išniekinęs jį kokiu
veiksmu, tas yra baudžiamas

kalėti grasos kalėjime ne ilgiau kaip trejus metus.

1) Pius IX, const. „Apostolicae Sedis“, 12 oct. 1869, $ II, n. 11, vz.
P. Gasparri, Fontes, III n. 552.
2) Pig. D. 47, 12; C. 9, 19,

238 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus, Nr. 176.

Jei, be to, nusikaltėlis padarė numirėliui doros žeidžiamą
veiksmą, tai yra baudžiamas
kalėti grasos kalėjime ne trumpiau kaip trejus metus.

Jeigu tai padarė del prietaro, neišmanymo arba būdamas
girtas, tai yra baudžiamas
kalėti paprastajame kalėjime ne ilgiau kaip šešis mėnesius".

176. Bažnyčios ir kapų suteršimas (violatio). — 1. Nusi-
kalsta tas, kas suteršia bažnyčią ar kapus.

Bažnyčia ir kapai suteršiami tais veiksmais, apie kuriuos
kalba kan. 1172 ir 1207, būtent, kai nužudomas žmogus, ne-
teisingai ir gausingai išliejamas kraujas, pavartojama neleisti-
niems ar nepadoriems dalykams ar palaidojamas netikėlis ar
e«kskomunikuotas po paskelbiamojo ar pasmerkiamojo išsprendi-
mo. Tik kalbamieji veiksmai turi būti tikri, žinomi ir įvykti
pačioj vietoj.

2. Bausmės: „Bažnyčios ar kapų suteršėjai, apie kuriuos
kalba kan. 1172 ir 1207, tebūna ordinaro nubausti interdiktu
ab ingressu ecclesiae ir kitomis tam tikromis bausmėmis pagal
nusikaltimo didumą" — kan. 2329. Visos bausmės išsprendžia-
mosios.

3. Diecezinis Žemaičių V sinodas (1752), ses. II, c. I, n. II
sako: „Jeigu kas bažnyčioj drįstų pavartoti kardą ar šauti
kam įžeisti (in alicuius ofiensionem), nors nebūtų padarinio,
tai pačiu įvykiu įkrinta į ekskomuniką. Tokią pat bausmę už-
sitraukia taipogi tie, kurie bažnyčiose, koplyčiose, zakristijose
ar kapuose (coemeteriis) ką muša, sužeidžia, labai uždaužia
ar užmuša, ir, be to, tie, kurie išniekina bažnyčias ar kapus,
įsilauždami ar kaip kitaip užpuldami (aliis rapinis)".

XIII SKYRIUS.

Nusikaltimai bažnytinei valdžiai,
asmenims ir daiktams (de delictis contra

auctoritates, personas,res ecclesiasticas)
(kan. 2330—2350).

177. Medžiaga. — 1. Nusikaltimai papos rinkimams, 2. Ne-
paklusnumas, 3. Sąmokslas ir agitacija, 4. Apelacija del papos,
5. Kliudymas vartoti apaštališkoji galia, 6. Bažnyčios laisvės
ir teisių varžymas, 7. Masonų draugijos ir t. t., 8. Kunigo ir la-
biausiai klebono kliudymas vartoti jurisdikcija, 9. Ekskomuni-
kos ir interdikto nepaisymai: a) absoliucija atvejų, rezervuotų
Apaštališkajam. Sostui, b) padėjimas vengtiniam ekskomunikuo-
tam, su juo bendravimas šventose pamaldose ir io priėmimas
šventų apeigų ir c) šventų pamaldų laikymas interdiktuotoj vie-
toj: 10. Interdikto kaltininkas, 11. Neleistinas palaidojimas,
12. Nesirūpinimas gauti cenzūros absoliucijos, 13. Teismo pri-
vilegijos sulaužymas, 14. Vienuolių klauzūros sulaužymas,
15. Kanono privilegijos sulaužymas, 16. Žodžių įžeidimas kai
kurių augštesnių Bažnyčios vyresniųjų, 17. Nusikaltimai baž-
nytiniams turtams ir t. t.; a) Bažnyčios turtų ir teisių uzurpa-
vimas, b) bažnytinių turtų uzurpavimas ir c) neteisinė bažny-
tinių turtų alienacija; 18. Neteisingas užtūrėjimas daikto, palikto
labdarybės reikalams ir 19. Atsisakymas mokėti tam tikri
mokesniai.

178. Nusikaltimai papos rinkimams. — I. „Bausmėse už
nusikaltimus papos rinkimams laikytinasi vien Pijaus X konst.
Vacante Sede Apostolica, 25 gruod. 1904 m." — kan. 2330.

“
240 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.179.

Ką tik iminėtoj Pijaus konstitucijoj yra įdėtos 9 įvykio eks-
komunikos, rezervuotos papai, ir keletas kitų bausmių.

2. Nusikaltimai, už kuriuos čia baudžiama ekskomunika, yra
šie: 1) nedalyvavimas balsavime (n. 37); 2) bet kokių raštų pri-
ėmimas ar siuntimas, neperveizėjus tam tikriems asmenims, ir
laikraščių siuntimas iš koklavos (n. 50); 3) koklavos paslapties
sulaužymas konklavos metu (n. 51); 4) rinkimų ir kardinolų kon-
gregacijų paslapties pasakymas saviškiams (familiaribus) ar
konklavistams (n. 52); 5) simonijos nusikaltimas (n. 79); 6) balso
ieškojimas ar tarimasis del papos įpėdinio, papai tebesant gy-
vam ir be jo žinios (n. 80); 7) priėmimas veto arba „exclusivam",
net pageidavimo būdu, ar bet koks to veto pareiškimas (n. 81);
8) bet koks susitarimas ar pažadėjimas, kur panaikinama ar
sumažinama laisvė laisvai rinkti papa (n. 82), ir 9) užsipuoli-
mas ant papos rašto, išleisto prieš apsivainikavimą (n. 88).

Be to, kas slapta įeitų į konklavą, tas pačiu įvykiu nustotų
bet kokios dignitatės, oficijos ir beneficijos (n. 49). '

Galop, kas sulaužytų konklavos klauzūrą, tas baudžiamas
naujo papos išsprendžiamosiomis bausmėmis ir t. t.

179. Nepaklusnumas. — 1. Nusikalsta tas, kas užsispyręs
(pertinaciter) neklauso papos ar savo ordinaro, kurs ką teisiniu
būdu įsako.

Taigi nusikalsta:

a) Kas neklauso tam tikruose dalykuose papos ar savo
ordinaro. Paskutinysis reiškia taip vietos ordinarą, taip augš-
tesnius išimtųjų vienuolių kunigų vyresniuosius (plg. kan.
198). Be to, čia įeina tie vyresnieji, kurie papos ar savo OF-
dinaro vardu eina pareigas, pav., vyskupo tribunolas ir t. t.

b) Nusikalstama ne už bet kokį nepaklausymą, tik tada,
kai papa ar savas ordinaras ką teisiniu būdu įsako ar
uždraudžia. Kalbamasis teisėtumas turi būti taip įsakomoio
ar draudžiamojo asmens, taip objekto atžvilgiu. Jeigu juo abe-
jojama, vis delto spėjama, jog įsakymas ar uždraudimas esąs
teisinis. Tas spėjimas tėra teisių (a iure tantum). Todel jis
veikia, iki priešinga įrodoma ar pasirodo tikrumas.

Nr. 180. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 241

Be to, pastebėtina, jog papos neklausyti užtenka viename
ar kitame dalyke. Jeigu visai atsisakoma klausyti jo, kaip
Bažnyčios galvos, tai bus atskala.

c) Nusikalstamasis asmuo turi užsispyręs neklausyti papos
ar savo ordinaro. Tam užsispyrimui sužinoti prieškodeksinės
teisės ir net šiandienykščiai kai kurie kanonistai') liepia pirma
įspėti. Tai, žinoma, galima, tik šiandien vargu bėra įsakyta ir,
mano išmanymu, kalbamasis užsispyrimas arba kan. 2331, $ 1
žodis „pertinaciter" (užsispyręs) yra ne kas kita, kaip paprastas
pateisinamasis žodelis.

2. Bausmės: „Kas užsispyręs neklausytų papos ar savo
ordinaro, kurs ką teisiniu būdu įsako ar draudžia, tebūna
nubaustas tam tikromis bausmėmis, neišskiriant cenzūrų, pagal
kaltės didumą" — kan. 2331, $ 1.

180. Sąmokslas ir agitacija. — 1. Nusikalsta tas, kas daro
sąmokslą prieš papą, io legatą, ar savo ordinarą ar teisinius
jų įsakymus (mandata) ar provokuoja valdinius jų neklausyti.

Čia pasakytina štai kas:

a) Papos legatai vadinasi legatas a latere, nuncijai, inter-
nuncijai ir apaštališkieji delegatai (plg. kan. 265—270). Atbulai,
čia neįeina apaštališkieji vizitatoriai. Be to, savas ordinaras
reiškia tą pat, kaip augščiau (n. 179, 1 a). Išskiriamas svetimas
ordinaras.

b) Sąmokslas būna tada, kai bent du susitaria neklausyti
ar nuversti teisinę vyriausybę, in casu papą, io legatą ar savą
ordinarą.

<) Provokuoti galima bet kokiu būdu ar įkalbinėjant. Ne-
svarbu, ar provokacijos paklausyta ar ne.

2. Bausmės: „Kas darytų sąmokslą prieš papą, io legatą,
savą ordinarą ar teisinius jų įsakymus ar kas valdinius provo-
kuotų jų neklausyti, tas tebūna numalšintas cenzūromis ir ki-
tomis bausmėmis ir, jeigu būtų dvasiškiai, tai tebūna iš jų at-

I] Pass A.Vermeersch et I. Creusen, Epitome, III? n. 531;
E. Eichmann, Lehrbud des Kirchenrects, 310; G. Cocchi, Com-

mentarium, V n. 165.
16

242 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.181.

imtos dignitatės, beneficijos ir kitos pareigos; jeigu būtų vic-
nuoliai, tai tebūna iš jų atimtas aktyvus ir pasyvus balsas ir
oficijos" — kan. 2331, $ 2. Visos bausmės, kaip matom, iš-
sprendžiamosios.

3. Prieš Kodeksą I. C. už sąmokslą prieš papą ir savą or-
dinarą taipogi buvo baudžiama išsprendžiamosiomis bausmėmis.

181. Apelacija del papos. — 1. Nusikalstų, jeigu kas nors
ir bet kokio luomo, laipsnio ar būklės, net karalius, vyskupas
ar kardinolas apeliuotų del esamoio papos įstatymų, dekretų
ar įsakymų į visuotinį susirinkimą.

Pasakyta:

a)Jeigu kas nors ir bet kokio luomo, laips-
nio ar būklės ir tt. Vadinasi, nusikalsta taip fiziniai as-
mens, net karaliai, vyskupai ir kardinolai, taip moraliniai ko-
legialiniai asmens, pav., universitetai, kapitulos, kolegijos ir t. t.
Be to, nesvarbu, ar kalbamieji moraliniai asmens yra bažny-
tinių ar valstybės teisių. Nes kan. 2332 pasakyta: „kuo vardu
tik vadintųsi" (guocungue nomine nuncupentur).

b) Apeliuotų. Apelacija čia suprantama netikrąja pras-
me: teapeliuoiama del teismų išsprendimų, gi del kitų dalykų
arba nusprendimų kreipiamasi į vyresnįjį (recursus).

c) Del esamojo papos. Vadinasi, del to papos, kur
apelacijos metu tebegyvena ir tebėra papa. Atbulai, nenusi-
kalstama, jeigu apeliuojama del jau mirusio ar jau nebesančio
papos. Juo labiau nenusikalstama, jeigu apeliuojama del ku-
rios kongregacijos ir t. t. Tik paskutiniuoju atveju yra išimtis,
būtent, tie kongregacijų veiksmai, kurie yra padaryti, pažymė-
tai papai įsakant ar specifikiniu būdu io patvirtinta — del jų ape-
liuoti vis delto nusikaltimas. Nes jie laikomi tuo pat, kaip pa-
ties papos padaryta.

d)Del esamojo papos įstatymų, dekretų ar
įsakymų. Taigi čia įeina visos papos jurisdikcijos veiksmai
— įstatymų leidimas, teisimas ir baudimas.

e) Į visuotinį susirinkimą. Nesvarbu, ar jis yra
esamasis ar būsimasis. Tai skiriasi nuo prieškodeksinių teisių,

Nr. 182. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 243

kur buvo pasakyta, jog negalima esą apeliuot į būsimąjį vi-
suotinį susirinkimą. Todel buvo manoma, kad ne nusikalti-
mas apeliuot į esamąjį visuotinį susirinkimą, nors jis būtų su-
stabdytas. Atbulai, nenusikalstama, jeigu apeliuojama į būsi-
mąjį papą ar provincialinį ir k. susirinkimą.

2. Kalbamojo nusikaltimo pamatas — labai įžeidžiamas
papa. Nes apelacija yra kreipimasis į augštesnį vyresnįjį del
žemesnio vyresniojo išsprendimo (ab inferiore iudice ad su-
periorem provocare). Gi papa yra augščiausias visame ka-
talikų pasauly. Todel niekas negali jo teisti ar jo darbų na-
grinėti (kan. 1556). Juk ir Vatikano susirinkimas paskelbė,
iog papa turįs augščiausią jurisdikciją, nepriklausomą net vi-
suotinio susirinkimo?).

3. Bausmės: „Jeigu kas nors ir bet kokio duomo, laipsnio
ar "būklės, net karalius, vyskupas ar kardinolas apeliuotų del
esamojo papos įstatymų, dekretų ar įsakymų į visuotinį susi-
rinkimą, tai vira įtariamas erezija ir pačiu įvykiu užsitraukia
ekskomuniką, specialiausiu būdu rezervuotą Apaštališkajam
Sostui; gi universitetai, kolegijos, kapitulos ir kiti moraliniai
asmens, kuo vardu tik vadintųsi, įkrinta į interdiktą, taipogi
rezervuotą Apaštališkajam Sostui" — kan. 2332.

4. Apelacijos nusikaltimo šaknų reikia ieškoti XV amžiųj,
kur ginčitasi del bažnytinių susirinkimų teorijos. Pijus II,
konst. „Exsecrabilis", 18 sausio 1459 m., pirmasis pasmerkė
apelaciją del papos po ekskomunika ir kitomis bausmėmis?).
Tą pat atkartojo Julijus II, konst. „Suscepti regiminis", 1 liep.
1509 m.*) ir t. t.

Konst. „Apostolicae Sedis", 12 spal. 1869 m., Š I, n. 4 ir
S VI, n. 1, už apelaciją del papos buvo tokios pat bausmės, kaip
ir dabar*).

182. Kliudymas vartoti apaštališkoji galia. — 1. Nusi-
kalstų tas, kas kreiptųsi į pasaulinę vakižią sukliudyti raštams

1) Sess. IV, c. III, de vi et ratione primatus Romani Pontificis.
2 Vz. P, Gasparri, Fontes, I n. 55.
> Vz. P. Gasparri, t. p. n. 64.
* Vz. P. Gasparril, t. p., III n. 552.
16*

244 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 182.

ar aktams, išleistiems Apaštališkojo Sosto ar jo legato, ar kas
betarpiškai ar tarpiškai uždraustų juos paskelbti ar įvykdyti,
ar del jų įžeistų ar baugintų tuos, kuriems pridera kalbamieji
raštai ar aktai, ar kitus.

Į Apaštališkąjį Sostą čia įeina papa ir Romos Kūrijos di-
kasterijos, pav., kongregacijos ir t. t. (plg. kan. 7). Be to, Apaš-
tališkojo Sosto legatas čia vadinasi legatas a latere, nuncijus,
internuncijus ir apaštališkasis delegatas. Tai rodo kan.
265—270. Todel neteisingai kalba tie, kurie čia išskiria apaš-
tališkuosius delegatus'). Atbulai, čia neįeina: tic vyskupai, kurie
savo sosto atžvilgiu kartais vadinasi apaštališkieji legatai, arba
„legati nati" (kan. 270).

Į kalbamuosius raštus ir aktus įeina bulos, brevės, encikli-
kos, konstitucijos, dekretai, reskriptai, įsakymai, nusprendi-
mai ir t. t.

Paskelbimas suprastinas juridinę prasme. Todel išskiria-
mas pranešimas (notitio) ar išplatinimas (divulgatio).

Įvykdymas reiškia visa tai, kas reikalinga apaštališkojo
rašto ar akto padariniui aktyviai pasiekti ar naudotis tiems,
kuriems pridera.

2. Į kliudymą vartoti apaštališkoji galia įeina trys musikal-
timai, būtent:

1) Kreipimasis į pasaulinę valdžią sukliudyti raštams, iš-
lc'stiems Apaštališkojo Sosto ar Jo legatų.

Čia pasakytina štai kas:

a) Nesvarbu, kas kreipiasi, būtent, fizinis ar moralinis as-
muo, pasaulininkas ar dvasiškis ir t. t.

b) Kreiptis reikia į pasaulinę valdžią. Ji gali būti įstatymų
leidžiamoji, teisiamoji, vykdomoji ar net stačiai administraty-
vinė. Tai rodo kan. 2333 žodžiai „laica potestas" (pasaulinė
valdžia). Todel negalima sutikti su kai kuriais kanonistais,
kurie sako, jog kalbamoji valdžia turinti turėti jurisdikciją“).

11 Pav, Pr. Cerato, Censurae vigentes?, n. 73.
2 Pav.: L. Sole, De deliclis et poenis, 3583; A. Vermeersch et
II Creusen, Epitome, III? n. 533; G. Cocchi, Commentarium, V n. 167.

Nr. 182. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 245

Nesvarbu, ar pasaulinė valdžia yra augštesnė ar žemesnė,
pav., prezidentas, seimas, teisėjas, valsčiaus viršaitis, policija
ir t. t. Tik kreiptinasi į jų valdžią, o ne į vien pačius asmenis.

Atbulai, ne nusikaltimas, jeigu kreipiamasi į bažnytinę val-
džią, visuomenės veikėjus, kurios draugijos valdybą ar na-
rius ir t. t.

c) Kreiptis galima raštu ar žodžiu, betarpiškai ar tarpiškai,
arba per kitus ir t. t.

d) Nusikalstama tada, kai kreipiamasi del išleistųjų Apaš-
tališkojo Sosto ar Jo legatų raštų ar aktų jiems sukliudyti. At-
bulai, nebus kalbamojo nusikaltimo, įeigu kreipiamasi į pasau-
linę valdžią, kad ji uždraustų juos paskelbti ar įvykdyti.

2) Uždraudimas paskelbti ar įvykdyti Apaštališkojo Sosto
ar Jo legato raštai ar aktai.

Čia nusikalstama štai kada:

a) Kai kalbamuosius dalykus uždraudžia „publica auctori-
tas", t. y. pasaulinė ar net bažnytinė valdžia; nes tik valdžia
tegali uždrausti. Atbulai, čia nebus nusikaltimo, įeigu uždraustų
„auctoritas privata“, t. y. nevaldžia ar privatiniai asmiens.

b) Uždrausti reikia paskelbti ar įvykdyti Apaštališkojo
Sosto ar Jo legato raštai ar aktai. Geriausias kalbamojo už-
draudimo pavyzdys — vadinamasis „placitum'' ar „placet re-
gium"", „exeguatur", „pareatis“, kur neleidžiama paskelbti Apaš-
tališkojo Sosto raštų be valstybės leidimo ir t. t. Tai pasmerkta
Pijaus IX'). Pagaliau, tie įstatymai daugely kraštų jau pačių
valstybių yr atšaukti.

Atbulai, ne nusikaltimas, jeigu uždraudžiami tik paplatinti
kalbamieji raštai.

c) Nesvarbu, ar uždraudžiama, kitiems prašant ar reika-
laujant ar ne.

3) Įžeidimas ar bauginimas tam, kad Apaštališkojo Sosto
ar Jo legato raštai ar aktai nebūtų paskelbti ar įvykdyti.

Ir tai:

a) Įžeidimas turi būti didelis ir fiziškas arba kūno atžvilgiu.
Atbulai, čia neįeina morališkas ir turtų atžvilgiu įžeidimas. Nes

1) Syllabus errorum, prop. 28, 41, 49.

246 Jil. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 182.

kan. 2333 žodis „laedentes" suglaustąja ir tikrąja prasme te-
reiškia įžeisti kūno atžvilgiu, gi bausmės kaip tik aiškintinos
suglaustai.

b) Bauginimas arba „perterrefacientes" (kan. 2333) reiš-
kia tuos asmenis, kurie įvaro į labai didelę baimę.

c) Aktyvus įžeidimo ar bauginimo subjektas gali būti bet
kas, būtent, taip valdžia, taip privatiniai asmens.

d) Nesvarbu, ar įžeidžiami ar bauginami tie asmens, ku-
riems pridera patys raštai ar aktai, ar kiti, kurie turi ryšį
su anais raštais, pav., prokuratorius, notaras, įvykdytojas,
gentys, šeimos mariai ir t. t.

Pastaba. — Prieš Kodeksą I. C. dauguma kano-
nistų sakydavo, jog, bet kokiu kalbėtųjų trijų būdu kliu-
dant vartoti apaštališkąją galią, tenusikalstama „effectu se-
cuto". Daugelis ir šiandienykščių kanonistų, laikydamasis
senovės, taip pat tebekalba'). Mano išmanymu, kalbamie-
siems nusikaltimams nereikia padarinio arba „efiectus se-
cutus"*). Nes: a) To nėra pasakyta kan. 2333. b) Kan.
2333 žodžiai: „recurrentes", „prohibentes“, „laedentes vel
perterrefacientes" reiškia kaip tik patį veiksmą ir nevei-
zima į jo galą. c) Bausmės aiškintinos, laikantis įstatymo
raidės. d) Senovė baudžiamosiose teisėse ne aiškinimo
rezervas.

3. Bausmės: „Kas kreiptųsi į pasaulinę valdžią sukliu-
dyti raštams ar aktams, išleistiems Apaštališkojo Sosto ar jo
legato, ar kas betarpiškai ar tarpiškai uždraustų juos paskelbti
ar įvykdyti, ar del jų įžeistų ar baugintų tuos, kuriems pridera
raštai ar aktai, ar kitus, tas pačių įvykiu teįkrinta į ekskomu-
niką, specialiniu būdu rezervuotą Apaštališkajam Sostui“ —
kan. 2333.

1 Pav.; Pr. Cerato, Censurae vigentes“, n. 73; I. Chelodi, Ius
poenale, n. 70; AAVermeerschet I. Creusen, Epitome, III? n. 533;
I Sole, De delictis et poenis, n. 358; G. Cocchi, Commentarium,
Vn. 167,

2 A. Blat, De delictis et poenis, n. 173; H. Noldin —Schon-
egger, De censuris!, n. 65,

Nr. 183. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 247

4. Už kalbamuosius nusikaltimus tokia pat bausmė buvo
ir prieš Kodeksą I. C.')

183. Bažnyčios laisvės Ir teisių varžymas. — 1. Nusi-
kalsta tas:

„I1'. Kas išleidžia įstatymus, įsakymus (mandata) ar de-
kretus prieš Bažnyčios laisvę ar teises;

2". Kas tiesiog (directe) ar netiesiog (indirecte) kliudo
vartoti (exercitium) bažnytinę sąžinės ar išorinės srities juris-
dikciją, tam dalykui kreipdamasis į bet kokią pasaulinę val-
džią" — kan. 2334.

2. Apie kiekvieną tųdviejų nusikaltimų kalbėsime skyrium.

1) Nusikalsta tas, kas išleidžia įstatymus, įsakymus ar de-
kretus prieš Bažnyčios laisvę ar teises.

Pasakyta:

a) Kas išleidžia įstatymus, įsakymus ar
dekretus. Įstatymai leisti yra to dalykas, kas turi įstatymu
leidybą; gi įsakyti ar išleisti dekretą gali net šiaipjau valdžia.

Nesvarbu, ar įstatymus, įsakymus ar dekretus išleidžia
fiziniai, moraliniai ar kolektyvūs asmens. Paskutiniaisiais
dviem atvejais nusikalsta tie asmens, kurie balsuoja už įsta-
tymą, įsakymą ar dekretą ar savo pasielgimų prisideda prie jų
išleidimo, pav., susilaiko balsavę ir todel anas dalykas gavo
daugumą balsų ir t. t. Nusikalstama net tada, kai ir be šio
balso pakanka balsų. Tai nusikaltimo bendrininkavimas.

In specie nusikalsta šie asmens: augščiausi valstybių val-
dovai, pav., karaliai, prezidentai ir t. t., kurie patys išleidžia
tokius įstatymus, įsakymus ar dekretus, ar kitų išleistus pa-
tvirtina ar paskelbia; ministrai, kurie po tokiais įstatymais, įsa-
Kkyimais ar dekretais pasirašo; apskričių, miestų ar valsčių
valdžia, pav., taryba ar viršaitis, kurie išleidžia tokius raštus;
valdžios tarėjai; seimo ar parlamento atstovai, kurie už juos

1) Const. „Apostolicae Sedis“, 12 oct. 1869, $ I, n. 8, vz. P. Gas-
parri, Fontes, III n, 552.

248 Ill. Bausmės už atskirus nusikaltimus, Nr. 183.

balsavo ar susilaikė; net piliečiai, įeigu jie tam tikrais atvejais,
pav., referendumo atveju, balsuotų už tokius įstatymus ir t. t.

Atbulai, nenusikalsta tie asmens, kurie tikrąja prasme ne-
išleidžia ar nepaskelbia įstatymų, įsakymų ar dekretų, tik yra
vien įrankis ar „,„merum instrumentum" tiems galams įvykdyti,
pav., referentai, sekretoriai, stenograifai, kurierai ir t. t. Taipogi
nenusikalsta vykdomoji valdžia ir teisėjai, kurie gyvenime tai-
kina tuos įstatymus, įsakymus ar dekretus. Nenusikalsta nė
tie, kurie ginasi anais įstatymais, įsakymais ar dekretais. Pa-
matas labai aiškus — tai ne išleisti įstatymas, įsakymas ar de-
kretas.

Kalbamieji įstatymų, įsakymų ar dekretų leidėjai nusikalsta
tada, kai tie dalykai paskelbiami. Nes tada tik formaline pras-
me ir gimsta įstatymas, įsakymas ar dekretas: „Įstatymai iš-
leidžiami tada, kai paskelbiami" — kan. 8, $ 1.

b) Prieš Bažnyčios laisvę. Bažnyčia turi laisvę
jau Dievo teisėmis. Todel kas ją varžo, nusideda pačioms Dievo
teisėms. Bet Bažnyčia dar iš savęs gina brangiausią aną savo
turtą, arba aną Dievo dovaną nuo bet kurių užpuolikų — kliu-
dymą Bažnyčios laisvės padarė nusikaltimų ir už jį baudžia.

c) Ar (prieš Bažnyčios) teises. Bažnyčia turi daug
įvairių teisių. Čia jos suprantamos bet kokios, būtent, dvasinės,
pasaulinės, fundamentalinės, antraeilės, natūralinės (kur pridera
Bažnyčiai, kaip tobulai draugijai) ir net tos istorinės, nuo kurių
Bažnyčia nėra pažymėtai ar tyliai atsisakiusi. Nesvarbu, ar
Bažnyčios teisės pridera prie šventimų ar jurisdikcijos galių, ar
nė prie katros jųdviejų nepridera. Jeigu kalbėsime skyrium apie
jurisdikciją, tai nesvarbu, ar anos teisės pridera prie įstatymų
leidybos, teisimo ar baudžiamosios galios ar prie jurisdikcijos
rūšių, būtent, tvarkymo (regiminis) ar mokymo (magisterii).

In specie Bažnyčios teisės yra, pav., šios: teisė suteikti
ir paskelbti atlaidai (kan. 911); teisė tvarkyti krikščionių arba
pakrikštytųjų moterystė (kan. 1016); teisė turėti savo kapai
(kan. 1206, $ 1); teisė visur mokyti Evangelijos (kan. 1322,
$ 2); teisė skirti kunigai (kan. 1352); išimtina teisė nagrinėti
dvasinės ar su dvasiniais dalykais susijusios bylos ir t. t. (kan.

Nr. 183. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 249

1 553); teisė kurti bet kokios rūšies mokyklos (kan. 1375); re-
liginių knygų cenzūra ir uždraudimas skaityti ar laikyti kai
kurie raštai (kan. 1384); įgimta Bažnyčios ir Apaštališkojo
Sosto teisė laisvai ir valstybės nepriklausomai įgyti, turėt ir
tvarkyti arba administruoti savo turtai (kan. 1 495); valstybės
nepriklausoma teisė reikalaut iš katalikų to, ko reikia Dievo
kultui, dvasiškiams išlaikyt ir kitiems tam tikriems bažnyti-
niams reikalams (kan. 1496); valstybės nepriklausoma teisė
bausti savo valdiniai už nusikaltimus dvasinėmis ir net pasau-
linėimis bausmėmis (kan. 2214); teisė kurti bažnytinės brolijos,
beneficijos ir t. t

2) Nusikalstų tas, kas kreiptųsi į bet kokią pasaulinę val-
džią, kad tiesiog ar netiesiog sukliudytų vartoti bažnytinę są-
žinės ar išorinės srities jurisdikciją.

Pasakyta:

a) Kas kreiptųsi. Vadinasi, kas žodžiu, raštu ar ki-
taip prašo, reikalauja ir t. t.

b) Į bet kokią pasaulinę valdžią. Čia pasau-
linė valdžia suprantama bet kokia pasaulinė vyriausybė, kaip
augščiau (n. 182, 2). Atbulai, nenusikalstama, įeigu kreipia-
masi į privatinius asmenis ir t. t., kaip augščiau (n. 182, 2).
Jeigu pati valdžia kliudytų vartoti bažnytinę jurisdikciją, tai
reikia skirti dalykas, būtent, jeigu ji del kalbamojo dalyko
kreiptųsi į augštesnę pasaulinę vyriausybę, tai nusikalsta; gi
jeigu pati kliudo tam tikrais įstatymais ar savo valia, tai ne-
bus mūsų nusikaltimo.

c) Kad tiesiog ar netiesog. Tiesiog — palie-
čiant stačiai aktyvų jurisdikcijos subjektą. Netiesiog — pa-
liečiant ką kitą, kurs yra susijęs su principaliniu asmeniu,

d) Kliudytų vartoti. Vadinasi, neleistų vartoti ar
grasintų nevartoti jurisdikcijos. Atbulai, ne kliudymas, jeigu
verčiama vartoti jurisdikcija ar vien prašoma jos nevartoti,
apgaunama, kankinama už jos vartojimą ir t. t.; mes tai nėra
kliudyti tikrąja prasme.

e) Bažnytinę sąžinės ar išorinės srities
jurisdikciją. Jurisdikcija čia suprastina tikrąja prasme.

250 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 183.

I ją ieina įstatymų leidyba, teisimas, bausmės, tvarkymas (re-
gimen) ir mokymas (magisterium). Atbulai, išskiriama juris-
dikcija netikrąja prasme, pav., teisė jungti moterystėn; nes
bausmės aiškintinos suglaustai.

Čia proteguojamoji iurisdikcija gali būti paprasta ar įga-
liota, sąžinės ar išorinės srities ir t. tt Tik ji turi būti bažny-
tinė, t. y. kur pridera patiems dvasiškiams. Todel išskiriama
vienuolių jurisdikcija, t. y. kur pridera tik patiems vienuoliams.

Bet čia neįeina šventimų galia, nes tai ne jurisdikcija. To-
del čia nenusikalstų tas, kas kreiptųsi į pasaulinę vyriausybę,
kad ji sukliudytų, pav., kunigui laikyti mišias, eiti procesiją, ad-
ministruoti sakramentus (išimtis — išpažintis, nes ji pridera
prie jurisdikcijos) ar sakramentalijas ir t. t.

Galop, pažymėtina, jog šis antrasis kalbamųjų nusikaltimų
teįvyksta „efiectu secuto“, t. y. pasaulinei valdžiai arba vy-
riausybei tikrumoj sukliudžius vartoti bažnytinę jurisdikciją.
Tik ir neigiamu atveju galima laikytis kan. 2 235*).

3. Bausmės už Bažnyčios laisvės ir teisių varžymą yra šios:

1) „Pačiu įvykiu baudžiama ekskomunika, specialiniu būdu
rezervuota Apaštališkajam Sostui" — kan. 2334.

2) Dvasiškiai, be to, baudžiami kan. 2336, $ 1 bausmėmis,
apie kurias kalbėsime žemiau (n. 184, 2).

4. Prieš Kodeksą I. C. už Bažnyčios laisvės ir teisių var-
žymą bausmės buvo mažnę tokios pat, kaip ir dabar. Be kitko,
buvo tokia pat ekskomunika?).

Be to, prieš Kodeksą I. C. bendrai buvo manoma, kad nu-
sikalstą taip tie, kurie patys kliudą, taip tie, kurie kreipiąsi
į pasaulinę valdžią, kad sukliudytų vartoti bažnytinę juris-
dikciją. Tai buvo įskaitoma konst. „Apostolicae Sedis“, 12
spal. 1869 m., $ I, n. 6 žodžiuose „impedientes... et ad hoc
reccurentes ad forum saeculare..."*)

19 Pontilicia Commissio ad Codicis canones authentice interpretan-
dos, 25 iul. 1926, ad V (Acta A. S., XVIII [1926] 394).

2) Const. „Apostolicae Sedls“, 12 oct. 1869, $ I, nn. 6—7, vz. P.
Gasparri, Fontes, III n. 552.

3) Vz. P. Gasparri, t p.

Nr. 184. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. | 251

184. Masonų draugijos ir t. t. — 1. Nusikalsta tas, kas įsi-
rašo į masonų sektą ar kitas tokias pat draugijas, kurios daro
sąmokslus prieš Bažnyčią ar teisines valstybių vyriausybes.

Pasakyta:

a) Kas įsirašo. Įsirašyti reikia formaline prasme, t. y.
įstot į draugiją. Tik tai turi būti padaryta, žinant pačios drau-
gijos veidą. Žinoti užtenka tai, kad ta draugija yra masonų ar
draudžiama po bausme, ar daranti sąmokslus prieš Bažnyčią
ar teisinę valstybės vyriausybę. Atbulai, nenusikalstų tas, kas,
nežinodamas draugijos veido, arba bona fide į ją įstotų. Tik
vis delto nusikalstų tas, kas, paskum sužinojęs realybę, laisvai
pasiliktų draugijoj. Paskutiniojo dalyko išimtis — jeigu iš jos
išstoti būtų negalima be dideliausios negerovės. Tada joj ga-
lima pasilikti materialiniu būdu (materialiter) ir t. t., kaip žemiau
(sub 3 a).

Nesvarbu, ar sutinki su draugijos programa ar ne, ją vyk-
dai ar ne, lankai jos susirinkimus ar ne ir t. t.

b) Į masonų sektą. Tai masonų draugija arba jų
ložos.

c) Ar į kitas tokias pat draugijasirt. t.

Kalbamųjų draugijų žymės yra dvi, būtent;

Viena, draugija turi būti slapta, t. y. turi turėti slaptas
konstitucijas ar statutus ir slaptus vadus. Tai rodo kan. 2 335
žodžiai: „ar į kitas tokios pats rūšies draugijas" (kaip masonų
draugija). Gi masonų draugijos yra slaptos. Be to, tai rodo
to paties kan. 2335 žodis „machinantur", kas slaptai daroma.
Nesvarbu, ar kalbamųjų draugijų nariai laikomi slapta ar ne,
ar, į jas įstojant, reikalaujama priesaikos, arba pasižadėti laiky-
tis paslapties ar ne, ar draugijos veikiama slapta ar ne. Net
nepasikeistų draugijos veidas, jeigu pati valstybė leistų jai
veikti ar ją toleruotų. Nes pasauly daug ko kartais toleruojama
didesnei negerovei išvengti.

Antra, turi būti daromas sąmokslas prieš Bažnyčią ar tei-
sines valstybių vyriausybes. Bažnyčia čia suprastina pati Baž-
nyčia, teisinė Jos vyriausybė ir konstitucija. Atbulai, čia, ma-
no išmanymu, neįeina Bažnyčios mokslas ir bažnytiniai as-

252 1. Bausmės už atskirus nusikaltimus, Nr. 184,

mens'). Tai rodo kan. 2335 istorija, tekstas ir kontekstas, bū-
tent, Bažnyčios mokslą ir bažnytinius asmenis saugoja kiti ka-
nonai, visai atskiri nuo kan. 2335. Be to, žinome, kad bausmės
aiškintinos suglaustai. Taigi. Neveizint į tai, kai kurie kano-
nistai čia įima taipogi Bažnyčios mokslą ir bažnytinius asme-
nis*). Tik jie kalba be tikrų įrodymų.

Valstybės vyriausybė, prieš kurią daromas sąmokslas, gali
būti savo krašto ar kito. Tik ji turi būti teisinė. Atbulai, nenu-
sikalstama tada, kai teisiniu būdu stengiamasi pašalinti netei-
sinė valstybės vyriausybė. Nes paskutinioji neturi teisės val-
dyt ir valdiniai savaime neturi priedermės jos klausyti. Tokios
priedermės tegali būti atsitiktinai, t. y. kai jos klausyti reika-
lauja visuomenės gerovė").

Kai kurie sako, jog šiandien į kalbamąjį nusikaltimą ne-
įeinąs stengimasis pakeisti valstybės valdymo forma'). Kiti
tai vis delto čia įima“). Tai nauja ir lauktina, iki nusistos nuo-
monės.

IKurios draugijos tikrumoj pridera prie kalbamųjų draugijų,
sužinoti galima iš Apaštališkojo Sosto dekretų ir bažnytinių pa-
skelbimų, pačių draugijų knygų, raštų, įstatų ir t. t.

In specie kalbant, tokios draugijos yra šios: „societas car-
bonaria", „societas fenianorum", nihilistų ir anarchistų drau-
gijos ir t. t.

Seniau labai ginčytasi ir šiandien dar kai kurie į kalbamą-
sias draugijas nori įtraukti bibliškąsias, neoprotestantiškąsias,
senkatalikių, liberalų dvasiškių ir bet kokias socialistų (bolše-

1) Pr. Cerato, Censurae vigentes?, n. 55,

2 Pav.: F. M. Cappello, De censuris2 n. 209; I. Sole, De
delictis et poenis, n. 361; A. D. Cipollini, De censuris, 136.

3 Plg L. Taparelli, Saggio teoretico del diritto naturale, Roma
1855, I 5 659; Th. Meyer, Institutiones iuris naturalis, Friburgi im
Br. 1900, II n. 518,

4) Pav, I. Chelodi, Ius poenale, 71. Be to, tą pat tvirtinti, rodos,
linksta H. Noldin — A. Schūnegger, De censuris, n. 74,

5 Pav, A. D. Čipollini, t. p., 134.

Nr.184. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 253

vikų, socialdemokratų, liaudininkų ir t. t.) draugijas'). Bet, ma-
no išmanymu, jų čia įtraukti, bendrai, negalima; nes ios sa-
vaime nėra slaptos augščiau kalbėtąja prasme. Pagaliau, vei-
zėtina į atskiras draugijas“).

2. Bausmės;

1) „Kas įsirašytų į masonų sektą ar kitas tokios pat rūšies
draugijas, kurios daro sąmokslus prieš Bažnyčią ar teisines
valstybių vyriausybes, tas pačiu įvykiu įkrinta į ekskomuniką,
paprastai rezervuotą Apaštališkajam Sostui" — kan. 2335.

2) Kan. 2336 sako: „Š$ 1. Dvasiškiai, kurie nusikalto kan.
2334 ir 2335, be anų kanonų bausmių, tebūna nubausti dar šio-
mis bausmėmis: suspensa nuo pačios beneficijos, oficijos, dig-
nitatės, pensijos ar pareigų, jeigu jų turėtų Bažnyčioi; gi iš
vienuolių tebūna atimtos oficijos ir aktyvus ir pasyvus balsas,
ir tebūna jie nubausti kitomis bausmėmis konstitucijų norma.

S 2. Be to, apie dvasiškius ir vienuolius, kurie yra įsirašę
į masonų sektą ar kitas į ją panašias draugijas, reikia pranešti
S. C. S. Officii". Pranešti galima betarpiškai ar tarpiškai, arba
per vietos ordinarą. Pranešti turi tas, kas tik žino. Tik jeigu
žinotų dvasiškis ir pasaulininkas, tai paskutinysis gali supo-
nuoti, kad tai atliksiąs dvasiškis, ir todel gali nepranešti, iki
tikrai sužinos, kad dvasiškis yra nepranešęs ir nepraneš. Prie-
dermė pranešti yra didelė. Nuo jos pateisinti tegali didelė
skriauda sau ar saviškiairs, by tik nepranešant nebūtų didelės
skriaudos visuomenei; mes „bonum publicum praevalet pri-
vato". Tik nepranešti nėra nusikaltimo.

3. Kas yra įsirašęs į masonų sektą ar kitas tokias pat drau-
gijas, darančias sąmokslus prieš Bažnyčią ar teisines valstybių
vyriausybes, tas išrišti tegalimas šiomis sąlygomis;

a) Nusikaltėlis tuoj turi išstot iš draugijos ir išbraukti savo
vardą iš jos knygų ar bent apie tai pranešti draugijai. Jeigu

1) Pav.: IL Sole, De delictis et poenis, n. 361; A. D. Cipollini,
De censuris, 134.

2 Pr. Cerato, Censurae vigentes?, n. 55; I. Chelodi, lus poenale,
n.71: H.Noldin— A.Schūnegger, De censuris“, n. 74; A.Ver-
meerschetI, Creusen, Epitome, III? n. 535.

254 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus, Nr. 185.

jis į kalbamąsias draugijas būtų įsirašęs bona fide ar nežinoda-
mas (kas retai tegali atsitikti) ir negalėtų išstoti be didžiausios
skriaudos, tai galimas palikti vadinamuoju materialinių nariu,
būtent, palikti vien vardas draugijos knygose, tik nemokėti
nario mokesnio ir nedalyvauti susirinkimuose. Išimtis — jeigu
būtų papiktinimas ar pavojus suklysti jam pačiam ar jo šeimai.

b) Sunaikintini bet kurie draugijos ženklai.

c) Jeigu būtų padaryta kokia sutartis prieš tikybą ar te-
stamente įrašyta, kad mirus kūnas turįs būti sudegintas, tai
tuoj atšauktina ar panaikintina.

4. Jau senai atkreipta akis į masonus ir kitas tokias pat
draugijas. K1em ensas XII, litt. ap. „In eminenti", 28 bal.
1738 m., pirmasis išleido bausmes už masoneriją'). Paskiau
dar kartkartėmis masonai buvo kuo aštriausiai pasmerkti. Pa-

skutiniaisiais laikais juos pasmerkė garsusis papa L e-
omas XIII, ep. encycl. „Humanum genus“, 20 bal. 1884 m.')

Prieš pat Kodeksą I. C. už masonų ir kitas tokias pat drau-
gijas bausmės buvo tokios pat, kaip ir dabar. Tik tokią pat
ekskomuniką užsitraukdavo „iisdem sectis favorem gualem-
cumgue praestantes: earumve occultos coryphaeos ac duces
non denunciantes" (kas bet kokiu būdu padėtų tokioms sek-
toms ar nepraneštų apie slaptus jų korifėjus ir vadus)*), kas
atšaukta.

185. Kunigo ir labiausiai klebono kliudymas vartoti juris-
dikcija. — 1. „Jeigu klebonas bažnytinei jurisdikcijai sukliu-
dyti drįstų daryti sumišimą (turbas ciere), viešai rinkti už save
parašus, prakalbomis ar raštais kurstyti žmones (excitare) ar
ką kita į tai panašu daryti, tai pagal kaltės didumą tebūna nu-
baustas protinga ordinaro nuožiūra, neišskiriant reikale sus-
pensos" — kan. 2337, Š 1. Nes tai žemina bažnytinį autoritetą
ir piktina žmones. Bet ne nusikaltimas, jeigu klebonas tikram

2 Vz. P. Gasparri, t. p., III n. 591.
3) Const „Apostolicae Sedis“, 12 oct. 1869, 5 II, n. 4, vz. P. Gas-
parri, t. p., 552.

Nr. 186. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 255

savo nekaltumui ar naudingumu įrodyti privatinių būdu ar net
viešai ir be jokio sukėlimo žmonių ieškotų gerų parapijonių liu-
dijimo ar liudytojų. Nes čia nieko bloga. Gi kur nėra didelės
nuodėmės, ten nėra nė nusikaltimo.

Kalbamasis nusikaltimas turi pateisinamąjį žodelį „drįstų"
(ausus fuerit).

Toks pat kalbamasis nusikaltimas ir tokios pat bausmės už
jį buvo taipogi prieš Kodeksą I. C.')

2. „Tokiu pat būdu (kaip kan. 2337, $ 1) ordinaras tenu-
baudžia tą kunigą, kurs bet kokiu būdu sukeltų minią (multi-
tudinem guoguo modo excitet) teisiniu būdu paskirtam: kunigui
ar ekonomui sukliudyti, kad jis nepaimtų parapijos" — kan.
2337, $ 2.

Šio nusikaltimo pamatas yra toks pat. kaip ir ką tik kalbė-
tojo nusikaltimo (sub 1). Pats įstatymas yra naujas.

186. Ekskomunikos ir interdikto nepaisymas: — I. Abso-
liucija atvejų, rezervuotų Apaštališkajam Sostui. — 1. Nusi-
kalstų tas, kas be tam tikros galios drįstų atleisti įvykio eks-
komuniką, specialiausių ar specialiniu būdu rezervuotą Apaš-
tališkajam Sostui.

Pasakyta:

a) Kas... Vadinasi, kalbamuoju nusikaltimu tegali nusi-
kalsti kunigas arba nuodėmklausis. Atbulai, jeigu tai padarytų
pasaulininkas, minoritas, subdiakonas ar diakonas, kalbamuoju
nusikaltimu nenusikalstų. Tai rodo kan. 2338, Š 1, plg kan.
2322, Ti. 1:

b) Be tam tikros galios. Ji duodama dažniausiai
pažymėtai (expresse) ir kartais net a iure arba pačiomis tei-
sėmis. Paskutiniojo atvejo pavyzdys — mirties pavojus ir grei-
tas reikalas, apie kuriuodu kalba kan. 2252 ir 2 254.

c) Atleisti įvykio ekskomuniką. Atbulai, ne-
nusikalstama, kai atleidžiama išsprendžiamoji ekskomunika.
Tai tik neleistina. Taipogi nenusikalstama tada, kai tik klau-

1) S. C. Consist., decr. „Maxima cura“, 20 aug. 1910, can. 18, 5 1
(Acta A. S., [1910] 636).

256 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 187.

soma išpažinties ir neduodama ar fiktyviai duodama ekskomu-
nikos absoliucija. Juo labiau nenusikalstama tada, kai įvykio
ekskomunika atleidžiama pozityvioj ir apytikrėj abeionėj, ar
esą nusikalsta, ar esąs greitas reikalas, ar atleidėjas turįs galią
atleisti, ar esą rezervuota ir t. t.

d) Specialiausiu ar specialiniu būdu re-
zervuotą Apaštališkajam Sostui. Atbulai, nenusi-
kalstama, jeigu negalint atleidžiama ekskomunika, paprastai
rezervuota Apaštališkajam Sostui ar vietos ordinarui ir t. t.
Tai irgi tik neleistina.

e) Dristų. Tai pateisinamasis žodelis.

2. Bausmės: „Kas drįstų be tam tikros galios atleisti įvy-
kio ekskomuniką, specialiausiu ar specialiniu būdu rezervuotą
Apaštališkajam Sostui, tas pačiu įvykiu įkrinta į ekskomuniką,
paprastai rezervuotą Apaštališkajam Sostui" — kan. 2338, $ 1.

3. Prieš Kodeksą I. C. taip pat buvo baudžiama už abso-
liuciją įvykio ekskomunikos, specialiniu būdų rezervuotos Apaš-
tališkajam Sostui, neturint tam tikros galios').

187. II. Padėjimas vengtiniam ekskomunikuotam, su juo
bendravimas šventose pamaldose ir jo priėmimas šventų ap-
eigų. — 1. Nusikalsta tas, „Kas bet kokiu būdu padėtų (guodvis
auxilium vel favorem impendens) vengtiniam ekskomunikuo-
tam tame nusikaltime, už kurį jis yra ekskomunikuotas; taipogi
dvasiškiai, kurie žinodami ir laisvai in divinis bendrautų su to-
kiu pat asmeniu ir jam leistų laikyti šventas apeigas (in divi-
nis officiis recipientes) ..." — kan. 2338, $ 2.

2. Ir tai:

1) Nusikalstų, kas bet kokiu būdu padėtų vengtiniam eks-
komunikuotam tame nusikaltime, už kurį jis yra ekskomuni-
kuotas.

Plačiau kalbant, čia pasakytina štai kas:

a) Nusikalsti gali pasaulininkas ir dvasiškis, svetimas ir
gentis ir t. t.

1) Const. „Apostolicae Sedis“, 12 oct. 1869, $ II, vz. P. Gasparri,
Fontes, III n. 552.

Nr. 187. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 257

b) Nusikalstama, jeigu suteikiama „auxiHium“ ar „favor“.
Pirmasis yra materialinė pagalba, pav., pinigai. Antrasis —
moralinė pagalba, pav., rekomendavimas, pagyrimas, užtari-
mas, patarimas ir t. t.

c) Nusikalstama tada, kai padedama vengtiniam eksko-
munikuotam tame nusikaltime, už kurį jis yra ekskomunikuo-
tas, pav., gulėti nusikaltime ar neliautis užsispyrus.

d) Padėti reikia ne trupučiukas, tik daug arba „notabiliter".

e) Padedamasis nusikaltimas turi būti jau įvykęs. Atbulai,
čia nenusikalstama, jeigu padedamas padaryti pats nusikalti-
mas, už kurį padedamasis nusikaltėlis ekskomunikuotas. Tai
kitas nusikaltimas — bendrininkavimas.

2) Nusikalstų, ,,... taipogi dvasiškiai, kurie žinodami ir lais-
vai in divinis bendrautų su tokiu pat asmeniu (vengtiniu eks-
komunikuotu) ir leistų jam laikyti šventas apeigas" — kan.
2338, $2.

Taip prieš Kodeksą I. C., taip šiandien kanonistų bendrai
tvirtinama, jog ką tik cituoto kan. 2338, $ 2 dalytė „ir" esanti
1mtina coniunctive ir visa tai, kas toliau stovi, esą ne kas kita,
kaip paaiškinimas to, kas stovi prieš ją, ir todel čia tėsąs vie-
nas nusikaltimas. Jis galutinai formuliuojamas šiaip: kas veng-
tiniam ekskomunikuotam leistų laikyti šventas apeigas. Atbulai,
nenusikalstąs tas, kas vengtiniam ekskomunikuotam leistų da-
lyvauti šventose apeigose ar jose dalyvautų skyrium. Taip
kalbama, laikantis prieškodeksinių teisių. Tai, mano išmany>
mu, ne tiesa. Čia esama dviejų nusikaltimų, būtent: a) kas
bendrautų in divinis su vengtiniu ekskomunikuotu ir b) kas
vengtiniam ekskomunikuotam leistų laikyti šventas apeigas;
nes aiškus yra kan. 2338, $ 2 tekstas ir senovė baudžiamo-
siose teisėse ne įrodymas“).

Pirmojo ką tik kalbėtųjų nusikaltimų pavyzdys — aktyvus
asistavimas vengtinio ekskomunikuoto mišioms, ėjimas pas jį
sakramentų ir t. t.

1) A. Blat, De delictis et poenis, n. 179; E. Eichmann, Das
Stralrecht, 157.

17

258 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 188.

Pagaliau, taip pirmosios, taip antrosios nuomonės suformu-
liuotam kalbamajam nusikaltimui reikia štai ko: a) Nusikalsta
tik dvasiškiai, kur įeina net tonsūratas ir vyskupas. Tik leisti
laikyti šventas apeigas turi tas, kieno yra dalykas jos leisti
ex officio, pav., klebonas, vyskupas, bažnyčios rektorius ir t. t.
Atbulai, čia nenusikalsta pasaulininkai. b) Pats vengtinis eks-
komunikuotas turi būti dvasiškis, nes tik dvasiškiai telaiko
šventas apeigas.

Kalbamasis bendravimo ir leidimo nusikaltimas turi patei-
sinamuosius žodelius „žinodami ir laisvai" (scienter et sponte).

3. Kas nusikalsta kalbamaisiais nusikaltimais (sub 2, 1—2),
tas „...pačiu įvykiu įkrinta į ekskomuniką, paprastai rezer-
vuotą Apaštališkajam Sostui" — kan. 2338, $ 2.

4. Prieš Kodeksą I. C. už kalbamuosius nusikaltimus baus-
mės buvo tokios pat, kaip ir dabar").

188. III Šventų pamaldų laikymas interdiktuotoj vietoj
ir t. tt — 1. Nusikalstų tas, „Kas žinodamas laikytų ar pada-
rytų, kad būtų laikomoš šventos pamaldos (celebrari facientes
divina) interdiktuotoj vietoj ar leistų laikyti tas šventas ap-
eigas (admittentes ad celebranda officia divina), kurios yra
draudžiamos cenzūros, ekskomunikuotiems, interdiktuotiems
ar suspenduotiems dvasiškiams po paskelbiamojo ar pasmer-
kiamojo išsprendimo ..." — kan. 2338, $ 3.

2. Čia, kaip matome, nusikalsta:

1) Kas žinodamas laiko šventas pamaldas (divina) inter-
diktuotoj vietoj.

Interdiktas čia suprastinas ne tik generalinis vietos, bet
taipogi bet koks vietos, pav., dalinis; nes kan. 2338, $ 3 kalba
bendrai arba be restrikcijos.

Kalbamuoju nusikaltimu nusikalsti tegali tik dvasiškis, nes
dvasiškiai tegali laikyti šventas pamaldas.

2) Kas žinodamas padarytų, kad būtų laikomos šventos
pamaldos interdiktuotoj vietoj.

1) Const. „Apostolicae Sedis“, 12 oct. 1869, 8 II, nn. 16—17, vz. P.
Gasparri, Fontes, III n. 552.

Nr. 188. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 259

Padaryti, kad būtų laikomos šventos pa-
maldos arba „celebrari facientes divina" reiškia liepti, pa-
tarti ir t. t. Tik tikrumoj turi būti paklausyta, arba laikyta.

Kalbamuoju nusikaltimu nusikalsti gali taip dvasiškiai, taip
pasaulininkai. Nes tai padaryti savaime gali bet kas, arba net
pasaulininkas, ir kan. 2338, $ 3 kalba be restrikcijos.

3) Kas žinodamas leistų laikyti cenzūros draudžiamas šven-
tas apeigas ekskomunikuotiems, interdiktuotiems ar suspenduo-
tiems dvasiškiams po paskelbiamojo ar pasmerkiamojo iš-
sprendimo.

Daugelis kanonistų sako, jog kalbamuoju nusikaltimu te-
nusikalstą tie, kurių esąs dalykas ex officio leisti ar uždrausti
laikyti šventos pamaldos arba apeigos, t. y. vien dvasiškiai').
Atbulai, vienas kitas kanonistas tvirtina, įog nusikalstą taipogi
tie pasaulininkai, kurių esąs dalykas leisti ar uždrausti laikyti
šventos pamaldos arba apeigos tam tikrose vietose, pav., pri-
vatinėj koplyčioj?). Paskutinioji nuomonė, mano išmanymu, yra
tiesa. Nes: a) kan. 2338, $ 3 kalba be restrikcijos; b) kur te-
liečiami dvasiškiai, pažymėtai pasakoma, pav., kan. 2338, $ 2,
ir c) kitaip būtų nesąmonė.

3. Visi trys kalbamieji nusikaltimai turi pateisinamąjį žo-
delį „žinodamas“ (scienter).

4. Kas nusikalsta bet kuriuo trijų kalbamųjų nusikaltimų,
tas „„.. pačiu įvykiu užsitraukia interdiktą ab ingressu eccle-
siae, iki pakankamai atsiteis, ką nusprendžia tas, kieno jis yra
niekais pavertęs nusprendimą" — kan. 2338, $ 3.

Neaišku, ar kalbamasis interdiktas ab ingressu ecclesiae
yra cenzūra ar baudžiamoji bausmė. Nes kan. 2338, $ 3 pa-
sakyta: „donec, arbitrio eius cuius sententiam contempserit,
congruenter satisiecerit". Jeigu būtų pasakyta „ad benepla-
citum nostrum“, tai tikrai būtų baudžiamoji bausmė. Kano-

1 Pav.: I. Sole, De delictis et poenis, n. 366; I. Chelodi, Ius
Poenale,n. 73: AAVermeerschetl. Creusen, Epitome, III? n. 537:
G. Cochi, Commentarium, V n. 178; F. M. Cappello, De censuris?,
n. 4838: A. D. Cipollini, De censurls, 202,

2) Pav, Pr. Cerato, Censurae vigentes?, n, 100.

17*

260 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.189-190.

nistai šiuo klausimu labai įvairiai kalba. Tik aiškiai žinoma,
kad del kalbamosios bausmės reikia kreiptis į tą vyresnijį,
kieno nesilaikyta nusprendimo. Gi vyresniojo yra dalykas pa-
skelbti, ar už nusikaltimą jau atsiteista. Jeigu kalbamoji bausmė
tikrai būtų baudžiamoji, tai užtektų vien tos deklaracijos. Bet
jeigu ji tikrai būtų cenzūra, tai dar reikėtų absoliucijos; nes
tik absoliucija tegali pašalinti užsitrauktąią cenzūrą. Kadangi
dalykas yra tikrai neaiškus, tai praktikoj užtenka absoliucijos
ar vien deklaracijos — abiem tiemdviem atvejam nusikaltėlis
laikytinas laisvu arba pakankamai paleistu nuo bausmės.
Pastaba. — Jeigu kas leistų laikyti cenzūros drau-
džiamas šventas apeigas ekskomunikuotam, interdiktuo-
tam ar suspenduotam po paskelbiamojo ar pasmerkiamojo
išsprendimo ne šiaipiau, tik interdiktuotoj vietoj, tai pa-
darytų dvilypį nusikaltimą, būtent, draudžiamo leidimo lai-
kyti šventas apeigas ir „celebrari facientes divina" inter-
diktuotoj vietoj. Todel ir dvejas bausmes užsitrauktų.

5. Prieš Kodeksą I. C. kalbamieji nusikaltimai ir už juos
bausmės buvo tokios pat, kaip ir dabar. Tik trečiuoju nusi-
kaltimų tebūdavo nusikalstama tada, kai būdavo leidžiama lai-
kyti „divina officia" įvardytai ekskomunikuotam papos').

189. Interdikto kaltininkas. — „Kas būtų vietos ar ben-
druomenės ar kolegijos interdikto priežastim, tas pačių įvykiu
užsitraukia asmeninį interdiktą" — kan. 2338, $ 4. Pav., jeigu
interdiktas būtų mestas ant miesto už riaušes prieš Apašta-
liškojo Sosto legatą, tai tuo patim įkristų į asmeninį interdiktą
tas, kas sukėlė riaušes.

Nesvarbu, ar vietos interdiktas yra a iure ar ab ho-
mine ir t. t.

190. Neleistinas palaidojimas. — 1. Laidojant nusikalsta
šie asmens:

1) Kas drįstų įsakyti katalikiškai palaidoti (ausus fuerit
mandare tradi ecclesiasticae sepulturae) mnekrikščionis (infide-

1) Const. „Apostolicae Sedis“, 12 oct. 1869, $ VI, n. 2, vz. P. Gas-
parri, Fontes, III n. 552.

Nr. 190. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 261

les), tikybos apostatus, eretikus, atskalūnus ar ekskomunikuo-
tus ar interdiktuotus prieš kan. 1 240, $ 1 įsakymą.

Čia pasakytina štai kas:

a) Nusikalsti tegali tik valdžia. Tai rodo pats žodis „įsa-
kyti" (mandare) — valdžia tegali įsakyt ir teįsakinėja. Tik ii
čia suprastina taip pasaulinė, taip dvasinė. Paskutiniojo dalyko
pavyzdys — vyskupo įsakymas klebonui ar klebono įsakymas
savo vikarui.

b) Įsakyti reikia savo vardu (nomine proprio). Bet tai pa-
daryti galima taip betarpiškai — pačiam, taip tarpiškai — per
kitą, įsakant Žemesniam, kad jis įsakytų ir t. t. Atbulai, čia
neįeina: kas kito vardu įsako, kas įstatymais įsako, kas vykdo
įsakymą (jis gali nusikalsti kitu nusikaltimu, apie kurį kalbė-
sime žemiau), kas atlieka fiziškąjį laidojimo darbą ir t. t.

c) Įsakoma turi būti katalikiškai palaidoti. Tik del pačių
katalikiškų laidotuvių sąvokos labai ginčijamasi.

Vieni sako, jog čia katalikiškomis laidotuvėmis esančios
vadinamos tokios pat laidotuvės, kaip ir kan. 1 204, kuris skam-
ba šiaip: „Sepultura ecclesiastica consistit in cadaveris trans-
latione ad ecclesiam, exseguiis super illud in eadem celebratis,
illius depositione in loco legitime deputato fidelibus defunctis
condendis". Taigi čia įeiną trys dalykai, būtent; lavono įve-
dimas į bažnyčią, pamaldos bažnyčioj už mirusiojo vėlę ir la-
vono palaidojimas krikščionims laidoti teisiniu būdu paskirtoj
vietoj. Nusikaltimui reikią visų trijų tų dalykų — vieną kurį
praleidus, nebesą nusikaltimo'). Tai jie remia, kaip matome,
pačiu Kodeksu I. C.

Kiti tvirtina, jog bažnytinėmis laidotuvėmis čia esąs vadi-
namas tik pats lavono palaidojimas krikščionims laidoti tei-
Sinių būdu paskirtoj vietoj. Todel už jį vieną jau esą nusi-

!) Pav.: F. M. Cappello, De censuris2, n. 401; Pr. Cerato,
Censurae vigentes?, n. 42; I. Chelodi, Ius poenale, n 73; E. Eich-
Mann, Das Strafredt, $ 46; G. Cocchi, Commeniarium, V n. 179.

262 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 190.

kalstama'). Svarbesnieji jų įrodymai yra šie: viena, taip se-
novėj buvę; antra, „traditio" reiškianti galutinį lavono palai-
dojimą; trečia, kitaip vargu kas užsitrauksiąs ekskomuniką, nes,
pav., eretikas net nenorėsiąs bažnytinių pamaldų; ketvirta,
taip laidotuves suprasti reikalaująs pats nusikaltimo tikslas, kur
norima atskirti eretikai ir t. t. po mirties nuo katalikų ir t. t.

Pirmoji nuomonė, mano išmanymu, yra tiesa. Nes: Viena,
taip bažnytines laidotuves supranta Kodeksas I. C. (kan. 1 204).
Antra, bausmės aiškintinos prielankiai nusikaltėliui. Trečia,
priešingosios nuomonės įrodymai nėra nesugriaunami. Taip,
senovė baudžiamosiose teisėse ne įrodymas. Mūsų nusikal-
timo tikslas yra ne tiek noras atskirti eretikai ir t. t. po mir-
ties nuo katalikų, kiek išvengti papiktinimo, kur visai nevertas
katalikiškai laidojamas. Gi kaip tik labiau papiktinama tada, kai
mūsų atveju palaidojama, galima sakyti, visai katalikiškai, su
visomis bažnytinėmis apeigomis, nekaip vien pakasant katalikų
kapuose ir t. t. Ketvirta, bažnytinės laidotuvės, tiesa, „sensu
liturgico et catholico" vadinasi taipogi vien pakasimas (tumu-
latio). Bet mes „versamur in iure" (nagrinėjame teises). Gi ka-
noniškai bažnytinėmis laidotuvėmis vadinama ne kas kita, kaip
anie trys dalykai, apie kuriuos kalba kan. 1 204.

Pagaliau, laikydamasis pirmosios nuomonės, darau vieną
restrikciją, būtent, jeigų vienos kitos augščiau kalbėtųjų bažny-
tinių laidotuvių dalies būtų negalima įvykdyti ar būtų praleista
del tam tikrų išorinių aplinkybių ar priežastų, pav., siaučiant
limpamosioms ligoms, draudžiant policijai, šėlstant persekio-
jimo audrai ir t. t., tai vis delto tebebus visiškos bažnytinės
laidotuvės (plg. kan. 1215).

d) Laidojamasis asmuo turi būti nekrikščionis, tikybos apo-
statas, eretikas, atskalūnas ar ekskomunikuotas ar interdiktuo-
tas ir tai tokie, apie kuriuos kalba kan. 1240, $ 1. Gi kan.

1 Pav.: I Sole, De delictis et poenis, n. 367; H. Noldin—
A. Schėnegger, De censuris!3, n.97; A.Vermeerschet I. Creu-
sen, Epitome, III? n. 533; A. Blat, De delictis et poenis, n. 180;
A. D. Cipollini, De censuris. 184; F. Claeys Bouuaert et G.
Simenon, Manuale Iuris Canonici?, n. 1323,

Nr. 190. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 263

1240, $ 1 sako: „Bažnytinių laidotuvių nustoja, nebent jeigu
prieš mirtį parodytų bet kokius apgailos ženklus, šie asmens:

19. Žinomi (notorii) krikščionių tikybos apostatai ar tie,
kurie žinomai yra įstoję į eretikų ar atskalūnų sektą (aut
sectae haereticae vel schismaticae notorie addicti)...;

2". Ekskomunikuoti ar interdiktuoti po pasmerkiamojo ar
paskelbiamojo išsprendimo“.

Atbulai, čia neįeina nežinomi tikybos apostatai, nežinomai
įstoję į eretikų ar atskalūnų tikybą ar visai ten neprisidėję,
pačiu įvykiu ekskomunikuotas ir interdiktuotas iki paskelbia-
mojo išsprendimo, bet kurie kiti nusikaltėliai ar nusidėjėliai,
nors jie priderėtų prie tų, apie kuriuos kalba cituotas kan.
1 240, Š I, nn. 3—6, pav., duelantai ir savižudos, ir net savaime
1masonai ir kitų tokių draugijų nariai, apie kuriuos kalba tas
pats kan. 1240, $ I, n. 1; nes jų neįvardija kan. 2 339.

e) Palaidotina katalikams laidoti teisiniu būdu paskictoj
vietoj arba „in loco legitime deputato fidelibus defunctis con-
dendis" — kan. 1204. Vadinasi, tenusikalstama, kai verčiama
katalikiškai palaidoti katalikų kapuose, liturgiškai pašvęstuose,
apie kuriuos kalba kan. 1205, $ 1 ir 1206, ar atskirame kape,
apie kurį kalba kan. 1205, $ 2 ir 1209, ar, įeigu kapai būtų
bendri su nekatalikais kan. 1206, Š$ 3, kur laidojant pašven-
čiama duobė. Atbulai, čia neįeina nešvęstieji kapai, apie ku-
riuos kalba kan. 1 212, ir laidojimas visai nekapuose ir t. t.

f) Nusikalstama tik tada, kai įsakymo paklausyta ir kata-
likiškai palaidota.

2) Kas drįstų priversti katalikiškai palaidoti nekrikščionį,
tikybos apostatą, eretiką, atskalūną ar ekskomunikuotą ar
interdiktuotą prieš kan. 1 240, $ 1 įsakymą.

Čia:

a) Prievarta suprantama taip fiziška, taip morališka. Pa-
skutiniosios pavyzdys — grasinimas. Vadinasi, čia įeina prie-
varta ir baimė (vis et metus). Atbulai, nenusikalstama tada,
kai laidotuvės gaunamos už pinigus, prašant, pažadant ką duoti,
apgaule ir t. t.

264 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 190.
HA L ——— —— 22

b) Nesvarbu, ar laidoti verčiama betarpiškai, t. y. veikiant
patį laidotoją, ar tarpiškai — veikiant kitus asmenis, kurie yra
susiję su laidotoju, pav., gentis, artimus ir t. t.

c) Vieni sako, jog čia tegalinti nusikalsti valdžia'); kiti —
taip valdžia, taip privatiniai asmens“). Paskutinioji nuomonė,
mano išmanymu, yra tiesa; nes tikrumoj priversti gali taipogi
privatiniai asmens, kan. 2339 kalba be restrikcijos ir priešin-
zoji nuomonė nevartoja įrodymų.

d) Laidotuvės, laidojamieii asmens ir vieta, kur laido-
jama, suprastina taip pat, kaip ir augščiau (sub 1 c—e).

e) Nusikalstama tik tada, kai įsakius palaidojama.

3) Kas laisvai palaidotų nekrikščionį, tikybos apostatą, ere-
tiką, atskalūną ar ekskomunikuotą ar interdiktuotą prieš kan.
1240, $ 1 įsakymą.

Čia nusikalsti tegali tik dvasiškiai, nes jų yra dalykas ka-
talikiškai laidoti.

Nusikalsta tas, kas palaidoja, ir tik tada, kai palaidojo.

Laidotuvės turi būti katalikiškos ir taip pat suprantamos,
kaip ir augščiau (sub 1 c). Tai rodo kan. 2339 kontekstas. Be
to, laidojamasis asmuo ir vieta, kur laidojama, ingi suprastina
taip pat, kaip augščiau (sub 1 d—e). Tai rodo kan. 2339 žodis
„Ilisdem"'.

2. Visi trys kalbamieji nusikaltimai turi pateisinamuosius
žodelius, būtent, pirmuoju du — „drįstų" (ausi fuerint), gi tre-
tysis — „laisvai“ (sponte).

3. Bausmės: „Kas drįstų įsakyti ar priversti katalikiškai
palaidoti nekrikščionis, tikybos apostatus, eretikus, atskalūnus
ar ekskomunikuotus ar interdiktuotus prieš kan. kan. 1240, $ 1
įsakymą, tas pačiu įvykiu užsitraukia ekskomuniką, niekam ne-
rezervuotą; gi kas laisvai juos palaidotų — interdiktą ab in-
gressu ecclesiae, rezervuotą ordinarui" — kan. 2339,

1 Pav: L Sole, De delictis et poenis, n. 367; I. Chelodi, Ius
poenale, n. 73; Alb. D. Cipollini, De censuris, 183; F,. Claeys
Bouuaertet G. Simenon, Manuale luris Canonici“, n. 1323,

2) Pav.: A. Vermeersch et I. Creusen, Epitome, III? n. 538;
E. Eichmann, Lehrbuc des Kirchenredis, 8 310,

Nr.191. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t, t. 265

Visos bausmės įvykio.

4. Prieš Kodeksą I. C. nusikalsdavo, kas įsakydavo ar
priversdavo katalikiškai palaidoti žinomą eretiką ar įvardytai
ekskomunikuotą ar interdiktuotą ir leisdavo katalikiškai pa-
laidoti įvardytai ekskomunikuotą. Už pirmuoju du nusikaltimu
buvo ekskomunika, niekam nerezervuota?), gi už tretįjį — inter-
diktas ab ingressu ecclesiae, „donec ad: arbitrium eius, cuius
sententiam contempserunt, competenter satisfecerint''*),

191. Nesirūpinimas gauti cenzūros absoliucijos. — 1. Į ne-
sirūpinimą gauti cenzūros absoliucijos įeina du atveju, būtent,
nesirūpinimas gauti ekskomunikos absoliucijos ir nesirūpinimas
gauti suspensos absoliucijos.

2. Nesirūpinimas gauti ekskomunikos ab-
soliucijos.

1) Nusikalstų, kas užkietėjęs per metus gulėtų ekskomuni-
kos cenzūroj. Nes cenzūra, in casu ekskomunika, yra metama
nusikaltėlio užsispyrimui sulaužyti. Jeigu nusikaltėlis per me-
tus vis delto nepaisė ekskomunikos, arba nemetė užsispyręs,
tai parodo, kad jis visai nieku laiko Bažnyčią ir klaidingai mano
apie tikinčiųjų bendravimo reikalingumą.

Kalbamaiam nusikaltimui reikia tik žinoti pati ekskomu-
nika.

Nusikaltimas turi pateisinamąjį žodelį „užkietėjęs" (obdu-
rato animo).

2) Bausmės: „Jeigu kas užkietėjęs per metus gulėtų eks-
komiunikos cenzūroj, tai yra įtariamas erezija" — kan. 2340,
S 1. Todel jam taikintinas kan. 2315.

3) Prieš Kodeksą I. C. nusikalsdavo, kas užkietėjęs per me-
tus gulėdavo bet kurioj cenzūroj. Bausmė buvo tokia pat, kaip
ir dabar už tokį pat gulėjimą ekskomunikoj“).

1) Pius IX, const. „Apostolicae Sedis“, 12 oct. 1869, $ IV, n. 1, vz.
P. Gasparri, Fontes, III n. 552.

2 Pius IX, const. „Apostolicae Sedis“, 12 oct. 1869, $ VI, n. 2, vz.
P. Gasparri,t. p.
3) Conc. Trident., sess. XXV, de ref., c. 3.

266 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.192,

3. Nesirūpinimas gauti suspensos abso-
liucijos.

„Jeigu dvasiškis būtų suspensos cenzūroj per šešis mėne-
sius, tebūna rimtai (graviter) įspėtas; jeigu, praėjus mėnesiui po
įspėjimo, nemestų užsispyręs, tebūna iš jo atimtos beneficijos
ar oficijos, jeigu jų turėtų Bažnyčioj" — kan. 2340, $ 2.

Kalbamosios bausmės išsprendžiamosios, tik įsakytos.

192. Teismo privilegijos sulaužymas (violatio privilegii
fori). — 1. Teismo privilegija arba privilegium fori yra tal, kad
dvasiškiams ir tiems, kurie juos prilygsta dvasiškių privilegijų
atžvilgiu, tegalimas iškelti bet kurs civilinis ar kriminalinis ieš-
kinys del dvasinių ir net pasaulinių dalykų vien dvasiniaime
tribunole, tik ne pasauliniame teisme, nebent jeigu būtų gautas
tam tikras bažnytinės valdžios leidimas ar kuriame krašte ne-
draustų bažnytinės teisės.

Apie teismo privilegiją kan. 120 kalba štai kaip: „$ 1. Vi-
sose taip civilinėse, taip kriminalinėse bylose dvasiškiui iš-
kelti ieškinys tegalimas pas bažnytinį teisėją, nebent jeigu ku-
riuose kraštuose kitaip būtų sutvarkyta.

S 2. Kardinolams, Apaštališkojo Sosto legatams, vyskupams,
net titulariniams, abatams ar pralotams nullius, augštesniems
papos teisių vienuolių vyresniesiems, Officiales maiores R0-
manae Curiae (kas jie tokie, vz. tam tikros R. Kūrijos regulos)
del tų dalykų, kurie pridera prie jų pareigų (tai pridera tik prie
officiales maiores Romanae Curiae), iškelti ieškinio negalima
be Apaštališkojo Sosto leidimo; kitiems, kurie turi teismo pri-
vilegiją — be to vietos ordinaro leidimo, kur keliama byla; gi
ordinaras teneatsisako leisti, labiausiai tada, kai ieškovas yra
pasaulininkas, be teisingos ir didelės priežasties, dar labiau
tada, kai pirmiau niekais nuėjo io stengimasis sutaikinti šalys.

S 3. Jeigu, nepaisant jokio leidimo, šaukiama tieson, tai
reikale didesnei negerovei išvengti galima eiti į teismą. Tik
apie tai pirma reikia pranešti tam vyresniajam, kurio leidimas
reikėjo gauti." Paskutiniojo dalyko pamatas yra tai, kad būtų
žinoma, jog dvasiškis ne pats ėjo į teismą prieš teismo privi-
legiją, nuo kurios jis neturi teisės pats atsisakyti.

Nr. 192. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 267

Juridinis teismo privilegijos pamatas yra tai, kad Baž-
nyčia, kuri yra tobula, valstybės nepriklausoma ir tam tikru
atžvilgiu net augštesnė už valstybę draugija, turi savo tri-
bunolą, gali teisti ir įsakyti bylinėtis dvasiškiams ar su dva-
siškiais savo, tik ne svetimame teisme. Taip ir padaryta. Nes
nepritinka, kad dvasiškiai būtų tampomi po pasaulinius teis-
mus ir pasaulininkų teisiami, kur šiems labiau priderėtų pa-
tiems būti teisiamiems dvasiškių. „Sacerdotes", sako šv. Am-
brozijus: „de laicis iudicare debent, non laici de sacerdotibus".

2. Teismo privilegija Žinoma jau romėnų teisėse. Todel
imp. Domitianus sakosi turįs teisę pasmerkti vestalę Kor-
neliją ne kaip imperatorius, tik kaip „pontifex". Konstanti-
nas Did. leido vyskupams nagrinėti bylas, nors vienai šaliai
reikalaujant. Tuo dalyku Bažnyčia pasinaudojo ir dvasiškiams
įsakė bylinėtis su kits kitu pas vyskupus'). Be to, teismo privi-
legiją pažymėtai pripažino Honorius (412), „leges Placi-
diae" (426) ir labiausiai lustinianus (530). Paskutinysis
net pasaulininkams įsakė traukti tieson dvasiškius vien pas
vyskupus. Tik apeliuoti buvo galima į valstybės teismą?).

Kitose valstybėse Bažnyčia irgi drausdavo dvasiškiams by-
linėtis su kits kitu valstybės teismuose ir pasaulininkams šaukti
dvasiškį į pasaulinį teismą"). Tik čia ne visų kraštų įstatymai
tepripažino teismo privilegiją.

IX amžiuį bet kurie teismo privilegijos apribojimai išnyko.
Tai įvyko del įvairių priežastų. Svarbiausia jų buvo ta, kad
vyskupai tapo valstybių didžiavaldomis.

Dekretalių teisių eroj visur žydėjo teismo privilegija — ją
pripažino valstybių įstatymai.

Viduriniais amžiais pasaulinių valdovų imta kėsintis ant
teismo privilegijos. Šiandien jos mažne niekur mebepripažįsta
valstybės. Net pati Bažnyčia daug vietų gavo pažymėtai at-

1) Syn. Hippon. (393), c. 9, vz. C. I. Hefele, Conciliengeschidhte,
II? 57: syn. Carthag. XI (407), c. 10, vz. C. L Helele, t. p, 101 ir t. t.

2 L. 20, C. 1, 4; Nov. 79, 83, 123.

3) Syn. Aurel. III (538), c. 20, 32, vz. C. IL Hefele, t. p., 777—778;
syn. Lugdun. II (567), c. 1, vz. C. L Hefele, t. p., III? 21.

268 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 192.

sisakyti nuo kalbamojo dalyko — prisitaikė prie laiko ap-
linkybių.

3. Teismo privilegijos objektas yra dvasiniai, su dvasi-
niais susiję pasauliniai, šiaipjau pasauliniai, civiliniai ir krimina-
liniai bet kurie dvasiškių dalykai. Tiesa, kan. 1 553, $ 1, nn. 1—2
Bažnyčios yra dalykas nagrinėti taip dvasiškių, taip pasauli-
ninkų bylos, kur yra dvasiniai ar su dvasiniais susiję dalykai,
sulaužymas ar nusikaltimai bažnytiniams įstatymams ir nuo-
dėmių klausimai (in guibus inest ratio peccati, guod attinet ad
culpae definitionem et poenarum ecclesiasticarum irro-
gationem). Tai Jai pridera jau pačiomis teisėmis (ex ipso iure).
Į teismo privilegiją įeina taip tos, taip bet kurios kitos dva-
siškių bylos. Atbulai, į teismo privilegiją neįeina ką tik kal-
bėtosios pasaulininkų bylos — jos pasilieka savotiškai rezer-
vuotos dvasiniam tribunolui.

Be to, teismo privilegija tedraudžia šaukti tieson į pasau-
linį teismą dvasiškį kaltininku arba atsakovu. Tai rodo kan.
120 žodis „conveniri" ir kan. 2341 žodžiai „ad iudicem laicum
trahere", kas procesualinėse teisėse kaip tik reiškia šaukti tie-
son. Atbulai, į teismo privilegiją neįeina dvasiškis šaukti į pa-
saulinį teismą liudytoju ir ekspertu.

Toliau, dvasiškis turi būti šaukiamas tieson į pasaulinį teis-
mą pats ir savo vardu. Atbulai, jis galimas šaukti kitų vardu,
pav., kaip pasaulininkų prokuratorius, globėjas ar administrato-
rius ir t. t. Tik ir čia išskiriamas atvejis, kai šaukiamas nusi-
kaltėliu del savo nusikaltimų arba „tamguam rei vel accusati
nomine suo ac in propria persona". Tada teismo privilegija iš
naujo išeina į areną.

Galop, dvasiškis gali kelti ieškinį pasaulininkui del pasau-
linių dalykų pasauliniame teisme, nes „actor seguitur forum rei".
Tokiame teisme ir atsakovas gali iškelti priešingą civilinį ieš-
kinį (reconventionem civilem) dvasiškiui. Tik kriminalinis prie-
šingas ieškinys vis delto, bendrai, draudžiamas. Bet apie tai
plačiau nekalbėsime, nes pridera prie procesualinių teisių.

4. Teismo privilegiją turi šie asmens; a) bet kuris dvasiš-
kis, pradedant nuo tonsūrato ir t. t., nors būtų įkritęs į cenzūros

Nr. 192. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 269

bausmę ar deponuotas, ir b) abiejų lyčių vienuoliai taip suglau-
stąja, taip plačiąja prasme (kan. 630), neišskiriant naujokų (n0-
vicijų), broliukų ir laikinių apžadų (kan. 614, 567 ir 488).

Atbulai, teismo privilegijos neturi: a) dvasiškis, sugrąžintas
į pasaulinį luomą ar degraduotas; b) dvasiškis, kuriam laikinai
ar amžinai atimta teisė dėvėti dvasiškių drabužiais; c) Žže-
mųjų šventimų dvasiškis, kurs susituokė ar laisvai įstojo į ka-
riuomene, ir d) vienuoliai, kurie nebėra vienwoliais, nebent jeigu
turėtų kuriuos šventimus ir, išeidami iš vienuolių, ių nenustotų.

5. Teismo privilegija savaime turi galią visur. Tik kai ku-
riuose kraštuose dalinių bažnytinių teisių atšaukta konkorda-
tų, pav., Austrijoj, ar šimtmetinių įpročio teisių, pav., Belgijoj,
Olandijoj ir Vokietijoj, kur tai pats Apaštališkasis Sostas pa-
žyimėtai yra pripažinęs 1911 m.

6. Kas drįstų sulaužyti teismo privilegiją, nusikalstų.

Ir tai:

a) Nusikalsta tas, kas traukia tieson į pasaulinį teismą (tra-
hit ad iudicem laicum) dvasiškį ar tą, kas turi teismo privile-
giją. Atbulai, čia menusikalsta tas, kas kalbamuosius asmenis
apskundžia ne pasauliniam teismui, tik dvasiniam tribunolui ar
pasaulinei kuriai neteismo įstaigai ar vyresniajam, pav., poli-
cijai. Taipogi nenusikalsta pats pasaulinis teisėjas ar teismo
nariai, kurie šaukia tieson, kitiems skundžiant, kitų prašomi
ar valstybės įstatymais ir t. t. Juo labiau nenusikalstama, kai
traukiama tieson į pasaulinį teismą, turint tam tikrą bažnytinės
valdžios leidimą ar kai dvasiškis ir t. t. yra nustojęs teismo
privilegijos ar kur ta privilegija nebeturi galios.

b) Nusikalstama ne tada, kai paduodamas prašymas ar
skundas pasauliniam teisėjui ar teismui. Ne; nusikalstama tik
tada, kai teisėjas, priėmęs prašymą ar skundą, pirmąjį kartą
šaukia apskųstąjį ar atsakovą į teismą. Net nesvarbu, ar to-
liau bevaryta byla ar ne, dvasiškis nuteistas ar ne ir t. t. At-
bulai, jeigu prašymo visai nepriimama ar dvasiškis del bet ko-
kios priežasties visai nebūtų šaukiamas tieson į pasaulinį teis-
mą, pav., ieškovui atsiėmus prašymą, tai nenusikalstama.

270 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus Nr. 193.

c) Teismo privilegijos sulaužymas turi pateisinamąjį Žo-
delį „drįstų" (ausus fuerit).

7. Bausmės: „Jeigu kas prieš kan. 120 įsakymą drįstų
šaukti tieson pas pasaulinį teisėją (ausus fuerit ad iudicem 1a-
icum trahere) kurį kardinolą, Apaštališkojo Sosto legatą, augš-
tesnį Romos Kūrijos narį del dalykų, kurie pridera prie jų
pareigų, ar savo ordinarą, tai pačiu įvykiu užsitraukia ekskomu-
niką, specialiniu būdu rezervuotą Apaštališkajam Sostui; jeigu
ikitą vyskupą, nors titularinį, abatą ar pralotą nullius, kurį augš-
tesnį papos teisių vienuolių vyresnįjį, tai — pačiu įvykiu eks-
komuniką, paprastai rezervuotą Apaštališkajam Sostui; galop,
jeigu be vietos ordinaro leidimo kurį kitą asmenį, kurs turi
teismo privilegiją, tai dvasiškis pačiu įvykiu įkrinta į oficijos
suspensą, rezervuotą (savam) ordinarui, gi pasaulininkas te-
būna nubaustas tam tikromis (congruis) bausmėmis savo OT-
dinaro pagal kaltės didumą" — kan. 2341.

Čia esama bausmių gradacijos del to, kad juo augštesnis
asmuo įžeidžiamas, juo labiau nusikalstama.

8. Laterano III susirinkimas (1179) pirmasis išleido visuo-
tinę ekskomuniką už teismo privilegijos sulaužymą. Ją paskum
kartkartėmis atkartojo papos, pav., Martynas V, Siks-
tas IV, Povylas III ir k. Grigalius XIII kalbamąją
ekskomuniką rezervavo Apaštališkajam Sostui. Ji įdėta į konst.
„Apostolicae Sedis", 12 spal. 1869, Š I, n. 7, kur pasakyta: „Co-
gentes sive directe sive indirecte iudices laicos ad trahendum
ad suum tribunal personas ecclesiasticas praeter canonicas dis-
positiones""). Prie paskutiniosios konstitucijos šį tą pridėjo P i-
jus X, motu propr. „Ouantavis diligentia", 9 spal. 19117).

193. Vienuolių klauzūros sulaužymas. — 1. Klauzūra') ma-
terialineę prasme reiškia vietą, kur užsidarę gyvena vienuoliai
ar vienuolės, kad geriau galėtų tarnauti Dievui. Formaline
prasme ji yra draudimas įeit ir išeit iš vienuolyno be teisinio
leidimo.

1 Vz. P, Gasparri, Fontes, III n. 552,

2 Vz. P. Gasparri, t. p., n. 894.
3 Žodis „klauzūra“ yra kilęs iš žodžio „claustrum“ (uždaryta vieta).

Nr. 193. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t.t. 271

2. Klauzūra skirstoma šiaip:

a) Pasyvi, kur draudžiama pašaliniams asmenims įeiti,
iraktyvi, kur draudžiama išeiti vienuoliams.

b) Papos (papalis) ir vyskupiška (episcopalis). Pir-
moji yra ta, kuri pridera iškilmingųjų apžadų vienuolių vienuo-
lynams — vienuolynams regularių vienuolių ir tikrųjų vienuo-
lių moteriškių, kurios vadinasi „„moniales". Antroji yra, kuri
pridera paprastųjų apžadų vienuolynams — vienuolynams kitų
vienuolių, pav., vadinamųjų „„sorores".

Jeigu ko kita nėra pažymėtai pasakyta, tai kiekviena klau-
zūra suprantama papos.

3. Papos klauzūra.

1) Papos klauzūra turi būti regularių vyriškių ir moteriškių
„mMmonialium“ vienuolynuose. Ji turi būti net kiekviename ka-
noniškai įkurtame jų name. Nesvarbu, ar tas namas yra „do-
mus formata" ar „domus non formata"').

2) Į materialinę papos klauzūrą įeina visi namai, kur vie-
nuoliai ar vienuolės gyvena, ir sodas ar daržas, kur vien jiems
rezervuota. Atbulai, čia neįeina vieša bažnyčia ir jos zakristija,
keleivių „hospitium" ir parletorium.

Papos klauzūros ribos turi būti aiškiai pažymėtos.

Regularių vienuolių klauzūros ribos paskirti ir pakeisti yr
augštesnio jų vyresniojo ar generalinės kapitulos dalykas, vei-
zint į tai, kas pasakyta vienuolijos konstitucijų. Jeigu vie-
nuolynas yra moteriškių, tai padaryti yra vyskupo dalykas
(kan. 597).

Jeigu regularūs vienuoliai turėtų savo auklėtinių konviktą,
tai, kiek galint, reikia atskirti nuo klauzūros. Tas pat pasaky-
tina apie savų vienuolijos darbų vietą. Jeigu auklėtiniai yra
pašaliniai, tai jų konviktas visada turi būti atskirtas nuo klau-
zūros (plg. kan. 599).

1) „Domus formata“ vadinasi tada, kai jame gyvena bent šešetas
vienuolių, kurie yra padarę profesiją, ar bent ketvertas kunigų, jeigu
vienuolija yra vienuolių kunigų. Kitaip vienuolių namas vadinasi „domus
non Iormata“ (kan. 488, n. 5).

272 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 193.

3) Regularūs vienuoliai turi laikytis pasyvios klauzūros.
Ji draudžia įleisti į materialinę jų klauzūrą bet kurio amžiaus,
rūšies (generis) ar būklės moteriškes bet kokiu pretekstu
(kan. 598, $ 1). Išimtis — augščiausio valstybės valdovo pati
su palydovais, pav., karalienė, prezidentienė ir t. t. (kan. 598,
S 2). Net negalima įleisti moteriškių į tas vietas, kurios yra ne-
klauzūros ribose, tik paskirtos pašaliniams ar saviems auklėti-
niams ar saviems vienuolijos darbams. Tik šiais atvejais Vy-
resnysis gali leisti del teisingos priežasties (kan. 599, $ 2).

Atbulai, regularių vienuolių nesaisto aktyvi klauzūra, bū-
tent, jie gali išeit ir įeit į savo klauzūrą.

4) Pasyvi vienuolių „monialium" klauzūra neleidžia įeit į
jų klauzūrą niekam, arba bet kokios rūšies (generis), būklės,
lyties ir amžiaus asmenims, be Šv. Sosto leidimo. Išimtys
tėra šios:

a) Vietos ordinaras ir regularių vienuolių vyresnysis, vizi-
tuodami vienuolių „monialium" vienuolyną, ar jųdviejų įgalio-
tiniai vizitatoriai gali įeit į klauzūrą vienuolynui apžiūrėti. Tik
tai darytina atsargiai, būtent, turi lydėti bent vienas augusio
amžiaus kunigas ar vienuolis ir t. t. (kan. 600, n. 1).

Ib) Nuodėmklausis ar tas, kas eina jo pareigas, gali įeit į
klauzūrą sakramentams administruoti ligonėms ar mirštančioms
asistuoti (kan. 600, n. 2). Tik reikia tam tikros atsargos, bū-
tent, einant klausyt išpažinties, turi lydėti dvi, gi nešant ko-
muniją, keturios augusios vienuolės').

c) Augščiausi valstybių valdovai ir ių pačios su palydovais
gali įeit į klauzūrą. Taipogi gali įeiti kardinolai (kan. 600, n. 3).

d) Antistitos gali leisti įeit į klauzūrą gydytojams, chirur-
gams ir kitiems, kurių reikia pagalbos. Tik pirma reikia gauti
bent nuolatinis (habitualis) vietos ordinaro patvirtinimas. Grei-
tame reikale ir nebesant laiko prašyti, pačios teisės spėja, jog
vietos ordinaras patvirtinąs (kan. 600, n. 4). Bet ir čia reikia

1) S. C. de Religiosis, instr. 6 febr. 1924, vz. Acta A. S., XVI (1924)
99. — Pamokslai sakyti tegalimi prie krotelių (ad crates). Jeigu tai būtų
nepatogu, tai reikia prašyti Apaštališkąjį Sostą leidimo sakyti pačioj
klauzūroj.

Nr. 193. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 273

laikytis tam tikros atsargos, pav., įleidžiamuosius asmenis turi
lydėti dvi rimti vienuoli ir jie tegali kalbėti tik su tomis, su ku-
riomis reikia“).

e) Aspirantės gali įeit į vienuolyno klauzūrą vienuolių ha-
bito su ordinaro leidimu. Kitų gi asmenų, net auklėtinių, nega-
lima įleisti į klauzūrą be Apaštališkojo Sosto teidimo?).

Aktyvi vienuolių „monialium" klauzūra jokiai vienuolei po
profesijos neleidžia išeit iš vienuolyno net trumpą laiką ir po
bet kokiu pretekstu. Tam dalykui reikia Šv. Sosto indulto. Iš-
imtis — gresiąs mirties ar kitos dideliausios negerovės pavo-
jus (excepto casu imminentis periculi mortis vei alius gravissimi
mali — kan. 601, $ 1). Paskutiniojo pavojaus pavyzdys — gais-
ras, potvinys, namų griuvimas, karo teroras, kareivių ar re-
voliucionierių užpuolimas, vienuolės beprotystė ar limpamoji
liga ir t. t. Tik kalbamąją pavojų, esant laiko, turi pripažinti
vietos ordinaras raštu (kan. 601, $ 2).

Be to, aktyvi vienuolių „monialium“ klauzūra saisto jų
aspirantes postulato metu (kan. 540, $ 3). Jos be jokio leidimo
tegali išeit iš vienuolyno tada, kai visai pasišalina iš ten. Tai-
pogi naujokės (novicijos) ir laikinųjų vienuolių apžadų asmens
tegali išeiti iš vienuolyno tada, kai teisiniu būdu pametamas
vienuolynas.

4. Vyskupiška klauzūra.

Paprastųjų apžadų vyriškių ir moteriškių vienuolynai, kurie
vadinasi kongregacijos, taipogi turi laikytis pasyvios klauzū-
ros. Ji neleidžia įleisti į klauzūrą nieko antrosios lyties. Išski-
riami tik tie, kurie savaime gali įeiti į regularių ar resp. „,„mo-
nialium" klauzūrą, apie kuriuos kalbėjom augščiau. Kiti te-
galimi įleisti del teisingos ir protingos priežasties. Leidžia vy-
resnieji (kan. 604, $ 1).

Be to, kas augščiau pasakyta apie vienuolių konviktus ir
dirbamąsias vietas, to pat laikytinasi ir kongregacijose (kan.
604, $ 2).

1 S. C, de Religiosis, instr. 6 febr. 1924, vz. Acta A. S., XVI (1924) 100.
2) S. C. de Religiosis, Instr. 6 febr. 1924, vz. Acta A. S., XVI (1924) 100.
18

274 lil. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.193.

5. Bet katros vienuolių klauzūros sulaužymas — nuodėmė.

Regularių vienuolių ir „monialium“ klauzūros sulaužymas
— nusikaltimas.

Čia nusikalsta štai kas:

1) Kas sulaužo pasyvią vienuolių „„monialium“ klauzūrą.
Tai padaryti galima trejopai, būtent:

a) Kas įeina į materialinę klauzūrą. Vadinasi, visai įžengia,
tik ne vien įkelia koją ar pats įsikvempia.

Čia nusikalsta asmens bet kurios rūšies, t. y. gentys, sve-
timi ir t. t; bet kokios būklės — taip didžiavaldos, taip šiaip-
jau žmonės, fundatoriai ar geradariai ir t. t., ir bet katros ly-
ties — vyriškiai ir moteriškės. Išimtis — vaikai iki septynerių
metų amžiaus. Nes jie nėra pasyvūs bažnytinių įstatymų sub-
jektai ir jų pažymėtai neįima kan. 2342, n. 1, kaip tai padaryta
to paties kanono n. 2.

b) Kas į klauzūrą įveda tuos, kuriems draudžiama įeiti.

Įvesti (introducere) reiškia bet kokiu būdu padėt įeiti, pav.,
atidarant duris ir t. t. Nesvarbu, ar įleidėjas pasiliko ar yra
šiapus ir anapus materialinės klauzūros.

Įvedamieji asmens suprantami taip pat, kaip augščiau (sub
a), t. v. tokie pat, kaip įeinantieji. Taip pat išskiriami vaikai
iki septynerių metų amžiaus.

Nusikalsti gali bet kas. Išimtis — vaikai iki septynerių metų
amžiaus, kaip ir augščiau (sub a).

<) Kas neteisiniu būdu įleidžia (admittit) į materialinę klau-
zūrą tuos, kuriems draudžiama įeiti.

Čia tenusikalsta tas, kas ex officio turi neleisti į vidų tų,
kuriems draudžiama įeiti. Nesvarbu, ar tai daroma pozityviai
ar negatyviai. Paskutinysis atvejis bus tada, kai buvo galima
sukliudyti, tik vis delto nesukliudyta.

Įleidžiamieii subiektai yra tokie pat, kaip augščiau (sub a).

2) Kas sulaužytų regularių vienuolių klauzūrą.

Čia nusikalsta štai kas:

a) Moteriškės, kurios neteisiniu būdu įeina į materialinę
klauzūrą. Išimtis — mergaitės iki septynerių metų amžiaus;
nes jų nesaisto bažnytiniai įstatymai ir čia jos pažymėtai ne-
įimamos, Kaip tai yra žemiau (sub b ir c).

Nr.193. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 275

b) Vyresnieji ir kiti, kurie į materialinę klauzūrą netei-
siniu būdu įveda bet kurio amžiaus moteriškes. Žodžiai „bet
kurio amžiaus" reiškia, kad nusikalstama net tada, kai netei-
siniu būdų įvedama mergaitė iki septynerių metų amžiaus.

c) Vyresnieji ir kiti, kurie į materialinę klauzūrą neteisiniu
būdu įleidžia bet kurio amžiaus moteriškes, kaip ir sub b.

3) Vienuolės „moniales“, kurios sulaužo aktyvią savo klau-
zūrą prieš kan. 601 įsakymą, apie ką kalbėjom augščiau. At-
bulai, nenusikalsta vienuolių aspirantės, naujokės (novicijos) ir
kitos vienuolės, kurios neteisiniu būdu išeina iš materialinės
vienuolyno klauzūros.

6. Bausmės:

1) Kan. 2342 sako: „Pačiu įvykiu baudžiami ekskomu-
nika, paprastai rezervuota Apaštališkaiam Sostui, šie asmens:

17. Kas, neveizėdamas į tai, kurios jis yra rūšies ar būklės
ar lyties, sulaužo vienuolių monialium klauzūrą, įeidamas ar
lygiu būdu juos įvesdamas ar įleisdamas į jų vienuolyną be
teisinio leidimo; jeigu jis būtų dvasiškis, tai, be to, tebūna
suspenduotas tam laikui, paskirtam ordinaro pagal kaltės di-
dumą;

2". Moteriškės, kurios sulaužo regularių vyriškių klauzūrą,
ir vyresnieji ir kiti, kurie įveda ar įleidžia bet kurio amžiaus
moteriškes; be to, iš tų vienuolių, kurie įveda ar įleidžia, tebūna
atimta oficija, ieigu kokią turėtų, ir aktyvus ir pasyvus balsas;

3. Moniales, kurios neteisiniu būdu išeina iš klauzūros
prieš kan. 601 įsakymą".

2) Vietos ordinaras gali bausti nusikaltėlius vienuolių „mo-
nialium" klauzūrai baudžiamosiomis bausmėmis ir cenzūromis.
Gali bausti net regularius vienuolius (kan. 603, $ 1).

3) Regularių vienuolių vyresnysis, kurio yra dalykas sau-
goti „monialium“ klauzūra, gali bausti vienuoles „moniales“ ir
kitus savo valdinius, kurie nusikalto kalbamajai klauzūrai
(kan. 603, $ 2).

4) Vyskupas tam tikrais atvejais ir del didelių priežastų

gali išleisti bausmes už vienuolių kongregacijos klauzūros ne-
18*

276 III. Bausmės už atskirus nusikaitimus. Nr.194.

silaikymą, nebent įeigu vienuoliai būtų išimtieji kunigai (kan.
604, $ 3).

7. Prieš Kodeksą I. C. vienuolių klauzūros sulaužymas
buvo toks pat nusikaltimas, kaip ir dabar. Tik nenusikalsdavo
„introducentes mulieres" (kurie įveda moteriškes) į materia-
linę regularių vienuolių klauzūrą. Be to, už kalbamuosius nu-
sikaltimus būdavo baudžiama įvykio ekskomunika, paprastai
rezervuota papai“).

194, Kanono privilegijos sulaužymas. — 1. Kanono privi-
legija vadinasi tai, kad negalima realiniu būdu įžeisti dvasiškių
ir tų, kurie turi jų privilegijas. Nes kan. 119 sako: „Visi ti-
kintieji (fideles) turi gerbti dvasiškius pagal jų laipsnį ir parei-
gas ir susiteptų šventvagystės nusikaltimu tie, kurie realiniu
būdu įžeistų dvasiškius (si guando clericis realem iniuriam
intulerint)".

Kanono privilegijos pamatas yra tai, kad bloga realiniu
būdu įžeisti šiaipjau žmogus. Juo blogiau įžeisti tas, kas yra
pašvęstas ar paskirtas Dievo kultui — dvasiškis.

2. Nusikalstų tas, kas realiniu būdu įžeistų dvasiškį ar tu-
rintį dvasiškių privilegijas.

Šiam nusikaltimui reikia štai ko:

a) Įžeidimas turi būti realinis arba fiziškas. Atbulai, neuž-
tenka įžeisti žodžiais ar raštais ir t. t.

iRealinis įžeidimas būna tada, kai realiniu būdu arba fiziškai
įžeidžiamas pats žmogus. Tai padaryti galima betarpiškai ar
tarpiškai. Pirmasis būdas (būna tada, kai paliečiamas pats kū-
nas. Antrasis būna, kai paliečama žmogaus laisvė, garbė ar
dignitatė.

Dvasiškio kūnas įžeidžiamas, pav.: jeigu kas jį nužudytų
(nunuodytų ir t. t.), sužeistų, muštų, uždaužtų, išverstų, išmestų
iš vežimo, išmestų iš namų, pastumtų ir t. t.

Dvasiškio laisvė įžeidžiama, pav.: jeigu kas jį įdėtų kalėti,
uždarytų bet kokioj vietoj, iš kur negalima ar sunku ar netin-
kamu būdu tegalima išeiti. Net namų areštas — laisvės
įžeidimas.

1 Const. „Apostolicae Sedis“, 12 oct. 1869, $ II, nn. 6—7, vz. P. Gas-
parri, Fontes, II n. 552.

Nr. 194. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 271

Dvasiškio garbės arba dignitatės įžeidimas, pav.: sulai-
kymas arklių ar vežimo, kur dvasiškio važiuojama; kapeliušo
numetimas nuo galvos, lazdos ištraukimas ar išmetimas iš ran-
kos, drabužių išvilkimas, drabužių sudraskymas ar sugadini-
mas ant kūnu; puolimas ant namų, kai dvasiškis yra namie;
apspiovimas, žemių metimas ar smėlių bėrimas ant dvasiškio
ir t. t. Atbulai, nerealinis įžeidimas — dvasiškio turtų užgro-
bimas ar pavogimas, dvasiškio paveikslo ar statulos išnieki-
nimas, dvasiškio drabužių sudraskymas ne ant kūnu, paprastas
namų sugriovimas ir t. tt Nes tie dalykai neturi tokio ryšio
su dvasiškiu, jog susilietų (redundare) su pačiu jo asmeniu.

b) Įžeidžiamasis veiksmas turi būt išorinis (actio externa),
kaltas (culpabilis) ir labai įžeidžiąs. Tik įžeidimo didumas ma-
tuojamas ne paties veiksmo nuodėmingumu ar neleistinumu.
Ne; jo maštabas — įžeidimo laipsnis, laikantis dvasiškio ver-
čios ar dignitatės. Stačiai pasakytina: kadangi dvasiškiai yra
gerbtini (kan. 119), tai net bet koks mažas užgavimas ar ma-
žiausias fiziškas palytėjimas dvasiškio yra didelis įžeidimas.
Tai jau pasakytina apie šiaipjau dvasiškį. Gi juo jis yra augš-
tesnis, juo dar didesnis yra tas pat įžeidimas.

Bet visai nesvarbu, kuriam galui įžeidžiama, pav., supy-
kus, norint išniekinti, iš neapykantos, iš keršto, už pinigus ir t. t.

c) Įžeidžiamas turi būti dvasiškis, bet katros lyties vie-
nuolis ar tas, kas turi dvasiškių privilegijas, kai tos privilegijos
tebeturimos, kaip augščiau (n. 192).

d) Nusikalstamasis asmuo turi būti pasyvūs baudžiamojo
įstatymo subjektas. Todel visai nenusikalsta kardinolai ir vai-
kai. Be to, nenusikalsta nepribrendę (impuberes) tose mūsų
nusikaltimo dalyse, kur esama įvykio ekskomunikos (plg.
kan. 2 230).

Be to, įžeidėjas turi žinoti, įog įžeidžiamasis asmuo yra
dvasiškis ar tas, kas turi kanono privilegiją. Atbulai, neži-
nant ar manant, jog įžeidžiamasis asmuo nėsąs dvasiškis ar
neturįs dvasiškių privilegijų, realinis įžeidimas nėra nusikal-
timas. Bet nesvarbu, ar įžeidėjas įžeidžia pats ar per kitą.

278 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.194,

Pagaliau, nenusikalstama šiais atvejais: a) Jeigu įžei-
džiama primo primi ar juokais. b) Jeigu įžeidžiama del teisingos
priežasties. Tai bus: Viena, kai teisingai ir laikantis tam tikros
teisinės tvarkos arba „moderamen inculpatae tutelae" ginamasi
nuo dvasiškio užpuolimo ar kėsinimosi ant gyvybės ar didelės
verčios turtų, kur ir nuo šiaipjau užpuolikų galima gintis. Antra,
kai ginamasi nuo dvasiškio užpuoliko ant savo ar kitų „pudi-
citiam". Trečia, kai kas uždaužtų dvasiškiui „„ob erumpentem
indignationem: ex e0 guod ipsum invenerit turpiter agentem
cum uxore, matre, sorore aut filia". c) Jeigu teisingai bau-
džiama. Todel tėvų ar mokytojų rykštė „correptionis causa"
ne nusikaltimas.

3. Bausmės: Kan. 2343 sako: „Š$ 1. Kas realiniu būdu
įžeistų papą, tas:

10. Pačiu įvykiu užsitraukia ekskomuniką, specialiausiu
būdu rezervuotą Apaštališkajam Sostui, ir pačiu įvykiu yra
vengtinis;

2*. Pačiu įvykiu nustoja šlovės;

3'. Dvasiškis yra degraduotinas.

S 2. Kas realiniųu būdu įžeistų kardinolą ar papos legatą:

19. Pačiu įvykiu įkrinta į ekskomuniką, specialiniu būdu
rezervuotą Apaštališkajam Sostui;

2". Pačiu įvykiu nustoja šlovės;

3. Tebūna atimtos beneficijos, oficijos, dignitatės, pensi-
jos ir bet kokios pareigos, įeigu tokių būtų turima Bažnyčioj.

S 3. Kas realinių būdu įžeistų patriarchą, arkivyskupą, vys-
kupą, nors titularinį, tas pačiu įvykiu įkrinta į ekskomuniką,
specialinių būdu rezervuotą Apaštališkajam Sostui.

S 4. Kas realiniu būdu įžeistų kitą dvasiškį ar bet katros
lyties vienuolį, tas pačiu įvykiu tebūna įkritęs į ekskomuniką,
rezervuotą savam ordinarui, kurs, be to, reikale tenubaudžia jį
protinga savo nuožiūra“.

4. Pirmaisiais krikščionijos amžiais nebuvo tokių bažny-
tinių įstatymų, kurie gintų dvasiškius nuo realinio įžeidimo.
Bet nė reikėti nereikėjo. Nes verdant krikščionių tikėjimui, dva-
siškiai visai retai tebūdavo realiniu būdu įžeidinėjami. Be to,

Nr.194. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 279

bent šiek tiek vėliau, dvasiškius nuo realinio įžeidimo pakan-
kamai saugojo romėnų teisės, kurios už kalbamąiį nusikaltimą
bausdavo net mirti'),

IKai krikščionių tikyba paplito vadinamuosiuose barba-
ruose, tada padidėio pavojus dvasiškiams. Bet ir tada anų tautų
valdovai patys užsistojo už dvasiškius ir už nužudymą ar su-
žeidimą jų skaudžiai bausdavo. Bažnyčia aniems nusikaltėliams
irgi pradėjo skirti apgailas, gi neatsiteisus (satisfactione non
facta) ekskomunikuodavo.

IX amžiuj už mušimą ar nužudymą vyskupo buvo įvykio
ekskomunika. Paskum tokia pat bausmė išleista už realinį įžei-
dimą bet kurio dvasiškio ir vienuolio (monachus).

Kai XII amžiui žmonių gaujos, kurstomos eretikų, ėmė daž-
niau užpuldinėti dvasiškius, Inocentas II pirma „in con-
cilio Claromontano“, gi paskum „in synodo Remensi“ paskelbė
garsųjį dekretą „Suadentte diabolo"“). Galop, tą dekretą iškil-
mingai paskelbė visai Bažnyčiai Laterano II susirinkimas
(1139). Čia jis buvo įdėtas 15 kanone. Todel ir vadinasi kanono
privilegija (privilegium canonis). Kalbamuoju kanonu arba de-
kretu pačiu įvykiu užsitraukia didžiąją papai rezervuotą eks-
komuniką visi tie, kurie, kurstomi piktosios dvasios, realiniu
būdu įžeidžia (suadente diabolo, violentas manus iniecissent)
dvasiškį ar bet katros lyties vienuolį (utriusgue sexus mo-
nachos).

Ilgainiui kanono privilegijos subjektai paplėsti. Marty-
nas V už viešą realinį įžeidimą dvasiškio išleido vengtinę
ekskomuniką.

Prieš Kodeksą I. C. pačiu įvykiu užsitraukdavo ekskomu-
niką, specialiniu būdu rezervuotą papai, šie asmens: „Omnes
interficientes, mmutilantes, percutientes, capientes, carcerantes,
detinentes, vel hostiliter inseguentes S. R. E. Cardinales,
Patriarchas, Archiepiscopos, Episcopos, Sedisąue Apostolicae
Legatos, vel Nuntios, aut eos a suis Dioecesibus, Territoriis,

1) L. 13, C. 3 (Honorlus, 398); 1. 33, $ 6, C. 1, 3 (Leo, 472).

2) Tais žodžiais norėtas išreikšti labai didelis įžeidimas arba „gra-
viter peccaminosa iniuria“, kas, sako, esą ne kas kita, kaip piklosiso
dvasios darbas.

280 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 195.

Terris seu Dominiis eicientes, nec non ea mandantes, vel rata
habentes, seu praestantes in eis auxilium, vel favorem""). Be
to, pačiu įvykiu užsitraukdavo ekskomuniką, paprastai rezer-
vuotą papai: „„Violentas manus, suadente diabolo, iniicientes in
Ciericos, vel utriusąue sexus Monachos . . „"*)

Kodeksas I. C., kaip matome, šį tą pakeitė ir praleido Žo-
džius „suadente diabolo", nes jie nieko ypatinga nereiškia.

195, Žodžių įžeidimas kai kurių augštesnių bažnytinių
vyresniųjų (iniuria verbalis). — 1. „Iniuria verbalis“ būna
tada, kai įžeidžiama žodžiais. Nesvarbu, ar tai padaroma gyvu
ar rašytiniu žodžiu arba raštais.

2. „Iniuria verbalis" skirstoma „calumnia“, „detractio" ir
„Contumelia“.

3. Tam tikrai nusikalstų tas, „Kas stačiai ar nestačiai
įžeistų (iniuriis affecerint) viešuose laikraščiuose, prakalbose
(concionibus) ar raštuose (libellis) papa, kardinolą, papos 1e-
gatą, Šv. Romos Kongregacijas, Apaštališkojo Sosto tribuno-
lus arba augštuosius jų narius (officiales maiores) ar savą or-
dinarą, ar kas sukeltų privatinę ar visuomenės neapykantą jų
aktų, dekretų, decizijų ar išsprendimų (aut simultantes vel odia
contra eorundem acta, decreta, decisiones, sententias exci-
taverit')..." — kan. 2344.

Taigi:

1) Nusikalstų, kas „calumnia", „detractione" ar „contumelia“
tam tikru būdu įžeistų kai kuriuos augščiausius Bažnyčios VY-
resniuosius ar įstaigas. iKalbamieji asmens ir įstaigos taksa-
tyviai įvardyta kan. 2344. Tik nesvarbu, ar šie asmens įžei-
džiami patys ar jų pareigos.

"Būdas įžeisti irgi taksatyviai įvardytas to paties kan.2 344.
Be kitko, raštai čia reiškia bet kokias knygas, brošiūras, iš-
spausdintus lapelius ir t. t. Atbulai čia neįeina šiaipjau žo-

!) Const. „Apostolicae Sedis“, 12 oct. 1869, $ I, n. 5, vz. P. Gas-
parri, Fontes, III n. 552.

2) Const. „Apostolicae Sedis“, 12 oct. 1869, $ II, n. 2, vz. P. Gas-

parri,t. p.

Nr.196. Nusikaltimai bažnytine! valdžiai ir t.t. 281

džiai, neišspausdinti privatiniai laiškai ar satiros, nors šiek tiek
paplistų draugų ar artimų asmenų tarpe. Tai išspausdinta —
nusikaltimas. Tik ieigu be autoriaus žinios ar sutikimo išspaus-
dinta, tai nusikals tik tas, kas išspausdino.

2) Taipogi nusikalsta tas, kas tokiais pat veiksmais su-
kelia privatinę ar visuomenės neapykantą kalbamųių asmenų
ar įstaigų aktų, dekretų, decizijų ar išsprendimų. Nes tai
kliudo Bažnyčios vyriausybei sėkmingai dirbti savo darbas.

Tą dalyką, kad iš tikrųjų tokiais pat veiksmais, kaip sub
3, 1, čia nusikalstama, rodo kalbamųjų veiksmų pozicija kan.
2344, būtent, jie padėti priešaky.

4. Kalbamųjų nusikaltimų (sub 3, 1-2) pamatas yra tai,
kad visuomenė ima nepasitikėti augščiausiais Bažnyčios vy-
resniaisiais ar įstaigomis.

5. Kas nusikalstų kalbamaisiais nusikaltimais (sub 3, 1—2),
tas turi atlyginti padarytąsias skriaudas, pav., atšaukti ne-
teisybę, atsiprašyti ir t. t. Tai padaryti galima ir reikia pri-
versti bausmėmis ir net cenzūromis. Tai padaryti turi ordi-
naras, prašomas įžeistojo ir net ex officio. Be to, nusikaltėlį
nubausti turi ordinaras tam tikromis bausmėmis ar apgailo-
mis pagal kaltės didumą ir reikalą atitaisyti papiktinimą. Nes
kan. 2344 sako: „...ordinaras, ne tik prašomas šalies (ad
instantiam partis), bet taipogi ex officio net cenzūromis tepri-
verčia (nusikaltėlį) atsiteisti (ad satisfactionem praestandam)
ir nubaudžia tam tikromis kitomis bausmėmis ar apgailomis
pagal kaltės didumą ir reikalą atitaisyti papiktinimą"'.

196. Nusikaltimai bažnytiniams turtams ir t. t.: — I. Baž-
nyčios valstybės turtų ir teisių uzurpavimas. — 1. Nusikalsta,
„Kas pats ar per kitą uzurpuoja ar valdo R. Bažnyčios turtus
ar teises..." — kan. 2345.

Pasakyta:

a) Kas pats ar per kitą. Vadinasi, nusikalsta tai-
pogi bendrininkai. Tokia pat yra taipogi bendroji taisyklė. Tai

282 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 196.

pažymėtai dar priminama bet kuriems nesusipratimams iš-
vengti').

b) Uzurpuoija, arba okupuoja iš savininko lyg sava ar
kaip naudodamasi sava teise. Tai padaryti savaime gali taip
privatiniai asmens, taip labiausiai valstybė. Tik pirmieji šiais
laikais vargu ką gali padaryti. Išskiriamas vogimas, nes va-
gis nesideda imąs sava. Tas pat pasakytina apie sunaikinimą.

c) Valdo (detinet). Valdyti turi ne uzurpatorius, tik kas
kitas, pav., įpėdinys, įpėdinio įpėdiniai, pirkėjas, dovanomis
gavęs ir t. t.

d) R. Bažnyčios turtus ar teises. Tai pasau-
liniai Apaštališkoio Sosto turtai ir valstybinės teisės — turtai
ir teisės, kurie pridera pasaulinei papos valdžiai arba val-
stybei. Nesvarbu, ar tie turtai yra įiudomieji ar nejudomieii,
„pretiosa" ar „mon pretiosa" ir t. tt Tik turi būti „gravis
materia".

Seniau Bažnyčia arba papa turėjo ištisą valstybę. Šian-
dien tikrumoj papai bepridera: nejudomieji turtai — Vatikano,
Laterano, Kancelarijos (Romoj) ir Kastel Gandolio (netoli Ro-
mos) rūmai; judomieji turtai — Vatikano ir Laterano muziejai,
Vatikano rinkiniai ir biblioteka“), ir teisės — aktyvios ir pa-
syvios pasiuntinystės teisė, papos eksteritorialumas ir nelie-
čiamumas.

2. Bausmės: „Kas pats ar per kitą uzurpuoja ar valdo R.
Bažnyčios turtus ar teises, pačiu įvykiu teįkrinta į ekskomu-
niką, specialiniu būdu rezervuotą Apaštališkajam Sostui; gi
jeigu būtų dvasiškiai, be to, dar tebūna iš jų atimtos dignitatės,

!) In specie seniau buvo ekskomunikuotas Italijos karalius. Dabar,
mano išmanymu, jis nebėra ekskomunikuotas, nes |is, konstitucinis
monarchas, negali nieko laisvai ir be Žmonių atstovų arba kitos valdžios
daryti su tais turtais, kurie dabar tikrumoj pridera Italijos valstybei.
Taip pat mano E. Eichmann, Das Sirafredt, $ 52 išn. 2. Kiti Italijos
valdininkai tikrai nėra ekskomunikuoti, nebent jeigu kliudytų sugrąžinti
užgrobtuosius turtus ar susitaikinti su papa.

2) Italijos garantijos įstatymu, 13 geg. 1871 m., art. 5, anais rūmais ir
rinkiniais leidžiama papai tik naudotis, t. y. jie vis delto laikomi Italijos
valstybės nuosavybe.

Nr.197. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t.t. 283

beneificijos, oficijos, pensijos ir tebūna paskelbti negalingais
jų gauti (inhabiles ad eadem declarentur)" — kan. 2345.

3. Prieš Kodeksą I. C. pačiu įvykiu užsitraukdavo eks-
komuniką, specialiniu būdų rezervuotą papai: „Invadentes,
destruentes, detinentes per se vel per alios Civitates, Terras,
loca aut iura ad Ecolesiam Romanam pertinentia; vel usurpan-
tes, perturbantes, retinentes supremam iurisdictionem in eis;
nec non ad singula praedicta auxilium, consilium, favorem prae-
bentes'"). Be to, pačiu įvykiu įkrisdavo į ekskomuniką, pa-
prastai rezervuotą papai: „Omnes gui excomimunicatione
mulctantur in Constitutionibus ... alienationem et infeudatio-
nem Civitatum et Locorum S. R. E. respicientibus"*).

197. II. Bažnytinių turtų uzurpavimas. — 1. Nusikalstų,
jeigu kas pats ar per kitą drįstų pasinaudoti (in proprios usus
convertere) ir uzurpuoti bet kokius bažnytinius turtus ar kliu-
dyti, kad negautų jų vaisių arba įplaukų tie, kuriems teisėmis
pridera. Taipogi nusikalstų dvasiškis, tą pat darydamas ar su
tuo sutikdaimas.

Kalbamojo baudžiamojo įstatymo tikslas yr apsaugoti baž-
nytiniai turtai. Gi juridinis pamatas — jeigu šiaipjau turtų pa-
sisavinimas yra vagystė, juo labiau tai pasakytina apie baž-
nytinius turtus, kurie yra paskirti Dievo kultui.

Pasakyta:

a) Jeigu kas. Vadinasi, nusikalsti gali bet kas — priva-
tiniai asmens ir valstybė, pasaulininkai ir dvasiškiai ir net
vienuoliai. Paskutinysis dalykas skiriasi nuo senovės teisių,
kur čia vienuoliai buvo išimami.

b) Pats ar per kitą. Tuo pažymėtai išreiškiamas
bendrininkavimas, kaip augščiau (sub n. 196, 1 a).

<) Drįistų. Tai pateisinamasis žodelis. Tik jis nepridera
dvasiškių nusikaltimams. Tai rodo kan. 2346 žodžiai „commi-
tens" ir „consentiens", kur kalbama apie dvasiškių uzurpa-
vimą bažnytinių turtų.

"pPius IX, const. „Apostolicae Sedls“, 12 oct. 1869, $ I, n. 12, vz,
P. Gasparri, Fontes, III n. 552,

2 Pius IX, const. „Apostolicae Sedis“, 12 oct. 1869, $ II, n. 13, vz.
P. Gasparri,t. p.

284 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.197.

d) Pasinaudoti. Čia įeina daug veiksmų. Be kitko,
čia nusikalstų, pav., kas vogtų'), pirktų, dovanomis paimtų,
gautų ir paimtų įpėdinystės 'teise*), nuomotų") ir t. t. Tai sa-
kau, laikydamasis literalinės kan. 2346 žodžių „in proprios
usus convertere" prasmės.

Esama ir tokių, kurie visai kitaip kalba, būtent: išima
vieni vagis ir užpuolikus (latrones)*); kiti — bet kuriuos") ar
bent iš valdžios“) pirkėjus ir nuomininkus"), gavėjus įpėdiny-
stės teise ar dovanomis“), nors neteisiniu būdu valdytų") ir t. t.
Tai jie įrodinėja nelemptąja senove. Tik, žinome, prieško-
deksinės teisės ne įrodymas šiandienykščiose baudžiamosiose
teisėse. Be to, cituojamosios kai kurios senovės teisės yra visai
non ad rem. Pav., S. C. S. Off., 9 kovo 1870 m., apie vagis“). Nes
ta kongregacija kalba ne apie bažnytinius, tik apie pasaulinius
Apaštališkojo Sosto turtus, apie kuriuos kalbėjome n. 196. Arba
vėl, cituojami tokie dalykai, kurių visai nerandame kan. 2346
šaltiniuose, pav., S. Poenit., 3 ian. 1906; 5 aug. 1907“) ir t. t.

e) Uzurpuoti. Ką tai reiškia, vz. n. 196, 1 b.
f) Bet kokius bažnytinius turtus.

Kas vadinasi bažnytiniai turtai, kalba kan. 1497. Jis
skamba šiaip: „$ 1. Pasauliniai turtai, daiktai (sive corpo-

) I. Chelodi, Ius poenale, n. 78; F. M. Cappello, De censuris2
n. 338.

2 Plg. Pius XI, const. „Si unguam“, 15 iul, 1924 (Acta A. S., XVI
[1924] 309); I. Sole, De delictis et poenis, n. 385; F. M. Cappello,
t. p., n. 336.

3 IL Chelodi,t. p; F. M. Cappello, t. p., n. 337.

+ Pav.: Pr. Cerato, Censurae vigentes?, n. 62; I. Sole, De delictis
et poenis, n. 385; E. Eichmann, Das Stralredt, $ 171; A. Ver-
meerschet I. Creusen, Epitome, III? n. 546.

5 Pav, H. Noldin — A. Sechėnegger, De censuris!, n. 8t.

6) Pav: Pr. Cerato, tt p; A, Vemeersch etL. Creusen,
t p: C.Cocchi, Commentarium, V n. 192.

?) Pav.: Pr. Cerato,t. p; A. Vermeersch et I. Creusen,t. p.

5) Pav, H. Noldin — A. Schėnegger,t. p.

9) Pav, Pr. Cerato,t. p

10 Pav, H. Noldin — A. Schūnegger,t. p.

1) Pav, Pr. Cerato,t. p.

Nr.197. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 285

ralia), taip judomieji, taip nejudomieii, ar nedaiktai (sive in-
corporalia), kurie pridera visai Bažnyčiai ir Apaštališkajam
Sostui ar kitam bažnytiniam moraliniam asmeniui, vadinasi
bažnytiniai turtai.

S 2. Jie vadinasi šventi (sacra), kai yra paskirti Dievo
kultui pašvenčiant ar palaiminant (consecratione vel benedic-
tione); brangenybės (pretiosa), kurie turi nemaža verčios me-
no, istorijos ar medžiagos atžvilgiu".

Kas yra moralinis asmuo, kalba kan. 99. „Bažnyčioj",
sako jis: „be fizinių, esama taipogi moralinių asmenų, įsteigtų
valdžios, kurie skirstomi moraliniai kolegialiniai ir nekolegia-
liniai asmens, pav., bažnyčios, seminarijos, beneficijos ir t. t."
Be to, kan. 100, $ 1 sako: „Katalikų Bažnyčia ir Apaštališka-
sis Sostas yra moraliniai asmens pačia Dievo tvarka; kiti že-
mesni bažnytiniai moraliniai asmens įgyja asmenybę pačio-
mis teisėmis ar tam tikru kompetentingo Bažnyčios vyres-
niojo parėdymu, duotu formaliniu dekretu tikybiškam ar lab-
<darybės reikalui atlikti“ Pagaliau, „Moralinis asmuo savo
prigimtimi yra amžinas; bet vis delto pasibaigia, jeigu panai-
kinamas teisinio vyresniojo ar praslenka šimtas metų nuo jo
paties sustojimo" — kan. 102, $ 1.

Taigi į bažnytinius turtus įeina Bažnyčios, parapijų bene-
ficijų, šiaipjau beneficijų, vienuolynų, brolijų, sodalicijų, pa-
maldžių draugijų ir kitų moralinių bažnytinių asmenų turtai.
Atbulai, čia neįeina tie turtai, kurie pridera patiems dvasiš-
kiams ir t. t. Jeigu kalbėsim apie beneficijų įplaukas, tai iki
gavimo jos yra bažnytiniai, gi paskum: privatiniai turtai.

Nesvarbu, kokie kalbamieji turtai yra, būtent, judomieji
(pinigai, knygos) ar nejudomieii (namai, žemė), pašvęsti ar
nepašvęsti, brangenybės ar nebrangenybės juridine prasme,
„Corporalia" ar „incorporalia" ir t. t?) Tik jie turi būti „ma-
teria gravis".

1) „Corporalia“ vadinas! tie turtai, kurie galimi pajausti (sensibus
attingi possunt), pav., žemė, namai, pinigai ir t. t. „Incorporalia“ —
„Intellectu percipiuntur“. Tai bus iura in re, pav., servitutas, hipoteka,
akcijos Ir t.t.

286 HI. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 197.

g) Ar kliudyti, kad negautų jų vaisių arba
įplaukų tie, kuriems teisėmis pridera. Čia
užtenka vien kliudyti — nereikia uzurpuoti ar pasinaudoti.
Kliudoma, pav., jeigu kalbamieji vaisiai ar įplaukos sunaiki-
mamos, sekvestruojamos ar perkamos iš uzurpatorių ir t. t.
Paskutiniojo dalyko pamatas yra tai, kad tie vaisiai arba
įplaukos yra ne kas kita, kaip bažnytiniai turtai.

Atbulai, ne kliudytoiai tie, kurie pridera prie bažnytinių
turtų konfiskatos įvykdymo ir t. t., pav., likvidatoriai, rašti-
ninkai, matininkai ir t. t.

h) Taipogi nusikalstų dvasiškis, tą pat
darydamas ar su tuo sutikdamas. Sutikti reiškia
teigiamai ar neigiamai prisidėti.

2. Visais kalbamaisiais būdais tenusikalstama „effectu
secuto".

3. Bausmės: „Jeigu kas pats ar per kitą drįstų pasinau-
doti ar uzurpuoti bet kokius bažnytinius turtus, judomuosius
ar neįudomuosius, corporalia sive incorporalia, ar kliudyti,
kad negautų jų vaisių arba įplaukų tie, kuriems teisėmis pri-
dera, tai tebūna įkritęs į ekskomuniką tiek ilgai, iki visa su-
grąžins ir paskum gaus Apaštališkojo Sosto absoliuciją; jeigu
būtų tos pačios bažnyčios ar turtų globėjas (patronus), tai,
be to, pačiu įvykiu tenustoja patronato teisės; gi Iš dvasiškio,
kurs taip nusikalstų ar su tuo sutiktų, tebūna, be to, atimtos
bet kokios beneficijos, jis pats padarytas negalingu gauti bet
kokių jų kitų (beneficijų) ir net po atlyginimo ir absoliucijos
tebūna suspenduotas nuo šventimų (a suorum ordinum exe-
cutione) savo ordinaro nuožiūra" — kan. 2346. Paskutinioji
suspensa yra baudžiamoji bausmė. Tai rodo tas dalykas, kad
ji galima paskirti net po atlyginimo ir ekskomunikos absoliu-
cijos, atsieit, metus užsispyrus, ko cenzūrose visai negalima.

4. Kaip matėme kan. 2346, atleisti ekskomunika už kal-
bamuosius nusikaltimus tegalima tada, kai jau visa sugrąžinta
ar kliūtis pašalinta. Jeigu tai padaryti būtų negalima, tai kreip-
tinasi į Apaštališkąjį Sostą, būtent, išorinėj srity į S. C. Con-
cilii (kan. 250, $ 2), gi sąžinės srity į Šv. Penitenciariją (kan.

Nr. 198. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t.t. 287

258, $ 1), ir prašyti „compositionem". Paskutinysis dalykas
yra ne kas kita, kaip Bažnyčios padovanojimas neteisiniu būdu
įgytų bažnytinių turtų ir t. t, šiek tiek atsiteisus (obla-
tionę aligua facta) nuskriaustiesiems asmenims. Taigi kalba-
majai ekskomunikai atleisti neužtenka tikrai pažadėti (serio
promittere) atlyginti skriaudos ir t. t., kaip kitais atvejais. Iš-
imtis — įeigu hic et nunc visai nebūtų galima ar labai sunku
būtų sugrąžinti turtai ar pašalinti kliūtis, pav., mirties pavoiuj.
Tada paleidžiamasis asmuo turi tikrai pažadėti, jog įsakysiąs
savo įpėdiniams sugrąžinti turtus ar pašalinti kliūtį ar tam
tikru atveju pasirūpinti „compositione", ar, esant vilties išgyti,
tai pasveikęs pats padarysiąs (sugrąžinsiąs turtus ir t. t.).

Pagaliau, dažniausiai neužtenka vien sakramentalinės kal-
bamosios ekskomunikos absoliucijos, nes anie įvykiai įprastai
būna vieši — mažne visada reikia kreiptis į išorinės srities
vyresnįjį.

5. Jau Tridento susirinkimu bažnytinių turtų uzunpavimas
buvo nusikaltimas ir už jį buvo tokios pat bausmės, kaip ir
dabar'). Pijaus IX konstitucija „„Apostolicae Sedis", 12 spal.
1869 m., Š I, n. 11, pačiu įvykiu įkrisdavo į ekskomuniką, spe-
cialiniu būdu rezervuotą papai, šie asmens: ,„Usurpantes aut
seguestrantes iurisdictionem, bona, redditus ad personas eccle-
siasticas, ratione suarum Ecclesiarum aut beneficiorum perti-
nentes"*).

198. III. Neteisinė bažnytinių turtų alienacija. — 1. Kas yra
bažnytiniai turtai, kalbėjom augščiau (n. 197, 1 f).

2. Alienacija tikrąja prasme vadinasi bet koks veiksmas,
kur turtų nuosavybė (dominium directum seu proprietas) ati-
duodama kitam, pav., pirkimas, pardavimas, dovanojimas ir t. t.
Alienacija netikrąja prasme vadinasi tie veiksmai, kur kitam
teduodama teisė vartoti daiktai (transfertur dominium indi-
rectum), pav., nuoma, hipoteka, servitutas, paskola ir t. t.

1) Sess. VII, de ref., c. 15; sess. XXII, de ref, c. 11; sess. XXV, de

ref., c. 9, 12,
2) Vz. P. Gasparri, Fontes, III n. 552.

288 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 198.

3. Bažnytiniai turtai savaime yra nealienuojami. Jų alie-
naciją tegali pateisinti tam tikra priežastis, būtent, svarbus rei-
kalas (urgens necessitas), tikriausia Bažnyčios nauda (evi-
dens utilitas Ecclesiae) ir „pietas“. Be to, bažnytinių turtų
alienacijai reikia tam tikro leidimo"). Tuo norima bet kurioms
savivalėms užbėgti už akių. Galop, jeigu kas alienuotų baž-
nytinius turtus, nesilaikydaimas tų dalykų, kurie bažnytinių
teisių yra įsakyti tikrumui, tai alienacija būtų visai netikra.
Taip įsakyta yra, pav., pirma gauti tam, tikras leidimas (kan.
1530, Š I, n. 3) ir leidimo ar sutikimo prašyme pažymėti dalo-
mosios ir jau alienuotosios turtų dalys (kan. 1532, $ 4).

4, Nusikalstų, kas drįstų alienuoti bažnytinius turtus ar
duoti sutikimą jiems alienuoti prieš kan. 534, $ 1 ir 1532 įsa-
kymus arba žinodamas priimtų bažnytinius turtus, alienuotus
be reikiamo Apaštališkojo Sosto leidimo.

Ginčijamasi, katra prasme čia suprastina alienacija. Prieš
Kodeksą I. C. kanonistai tvirtindavo, jog ji esanti suprastina
taip tikraja, taip netikrąja prasme. Šiandien vieni irgi sako,
jog kalbamojo nusikaltimo alienacija esanti suprastina taip tik-
rąja, taip netikrąja prasme; nes taip buvusios aiškinamos se-
novės teisės“). Kiti tvirtina, jog ii esanti suprastina tik tikrąja
prasme; nes tai rodąs kan. 2347 tekstas ir t. t?) Treti, iš-
girdę ginčą, abejoja*). Antroji nuomonė, mano išmanymu, yra
tiesa. Nes: a) Baudžiamosios teisės aiškintinos suglaustai.
b) Kan. 2347 pažymėtai cituoja kan. 534, $ 1 ir 1532. Gi tie
kanonai, galima sakyti, labiausiai paskutinysis tekalba apie
bažnytinių turtų alienaciją tikrąja prasme. c) Priešingųjų nuo-
monių įrodymai nėra juridiniai. Taip, pirmosios nuomonės se-
novė baudžiamosiose teisėse ne įrodymas. Be to, didžiausias
bažnytinių turtų alienacijos senovės teisių šaltinis, būtent, kon-

1) Kan. 1530—1543 ir k.

2) Pav.: Pr. Cerato, Censurae vigentes?, n. 43; I. Sole, De
delictis et poenis, n. 387; G. Cocchi, Commentarium, V n. 195; A. D.
Cipollini, De censuris, 187.

3 Pav.: I. Chelodi, Ius poenale, n. 79; E, Eichmann, Das
Strafredt, $ 54; Lehrbud des Kirdhenredhts, $ 310.

* Pav, H. Noldin — A. Schėnegger, De censuris!5, n. 100,

Nr. 198. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 289

stitucija „Aimbitiosae"“, Kodekso I. C. tyčia praleistas — pra-
leistas tam, kad kas nė manyti nemanytų veizėt į senovę. Tre-
čioji nuomonė visai be reikalo remiasi ginčais: pirmoji nuo-
monė nėra pamatuota ir jeigu ir būtų pamatuota, tai kaip tik
ginčijantis reikėtų laikytis tos nuomonės, kuri yra prielankesnė
nusikaltėliui, atsieit, antrosios.

Be to, kadangi tie veiksmai, kurie įeina į alienaciją, kan.
1529 moderuojami valstybių įstatymais (išskyrus tam tikrus
kan. 1530—1 543 dalykus), tai pats bažnytinių turtų aliena-
cijos nusikaltimas teįvyksta tada, kai padaromasis jo veiks-
mas, pav., pirkimas, pardavimas, dovanojimas ir t. t., valsty-
bės įstatymais yra galutinai įvykęs.

5. Į bažnytinių turtų alienacijos nusikaltimą, kaip matėm,
įeina trys nusikaltimai, būtent:

1) Nusikalstų, kas drįstų alienuoti bažnytinius turtus prieš
kan. 534, $ 1 ir 1532 įsakymus.

Taigi:

a) Nusikalsta tas, kas neteisiniu būdu alienuoja bažnyti-
nius turtus. Nesvarbu, ar tai daro klebonas, rektorius, dva-
siškis ar pasaulininkas. Čia įeina net vyskupai; nes kan. 2 347
kalba be restrikcijos, antrajame numery net pažymėtai mini
ordinarą ir kalbamojo nusikaltimo bausmės liečia taipogi vy-
skupus. Prieš Kodeksą I. C., apytikresniąja nuomone, jie buvo
išskiriami.

b) Alienacija turi įvykti prieš kan. 534, $ 1 ir 1532. Pir-
masis tųdviejų kanonų kalba apie vienuolių turtus, gi antrasis
— apie bet kokius kitus bažnytinius turtus. Kan 534, $ 1
alienuoti brangenybėms ir tiems turtams, kurie yra brangesni
už trisdešimts tūkstančių frankų arba lirų, reikia Apaštališkojo
Sosto sutikimo; kitiems vienuolių turtams alienuoti užtenka
rašytinio tam tikro vyresniojo leidimo, sutinkant kapitulai ar
tarybai; jeigu turtai yra diecezalinių teisių vienuolių mote-
riškių (monialium ac sororum), tai reikia vietos ordinaro su-
tikimo raštų ir regularių vienuolių vyresniojo, jeigu „monia-

lium" vienuolynas jo priklauso. Gi kan. 1532 alienuoti tiems
19

290 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.198.

bažnytiniams turtams, kurie yra brangenybės ar brangesni už
trisdešimts tūkstančių frankų arba lirų, reikia Apaštališkojo
Sosto leidimo ($ 1): jeigu turtai nėra brangesni už tūkstantį
frankų arba lirų, tai užtenka vietos ordinaro leidimo, atsiklau-
sus turtų valdymo tarybos, nebent jeigu daiktas būtų visai men-
kos verčios, ir sutinkant suinteresuotiems asmenims (guoruwm
interest — $ 2); jeigu jie yra brangesni už tūkstantį ir pigesni
už trisdešimts tūkstančių frankų arba lirų, tai reikia vietos or-
dinaro leidimo, sutinkant katedros kapitulai (resp. diecezi-
niams tarėjams), turtų vakdymo tarybai ir suinteresuotiems as-
menims ($ 3); jeigu turtai yra dalomi, tai alienacijos leidimo
ar sutikimo prašyme tikrumui reikia pažymėti pirmiau alienuo-
tosios dalys ($ 4).

Brangenybėmis kanoniška prasme vadinami tie daiktai,
kurie yra nemaža brangūs meno, istorijos ar medžiagos at-
žvilgių (guibus notabilis valor sit, artis vel historiae vel ma-
teriae — kan. 1497, $ 2). Pirmasis ir antrasis dalykas sa-
vaime yra aiškus. Gi medžiagos vertumas, rodos, turi pri-
derėti taip nuo paties daikto prigimties (aukso, sidabro, dei-
manto ir t. t.), taip nuo jo kainos. Tik ginčijamasi del pačios
kainos. Vieni sako, jog kalbamasis daiktas turįs kaštuoti bent
tūkstantį frankų arba lirų“). Kiti sako, jog jis turįs būti tokio
pat vertumo, kaip ir kiti daiktai, del kurių reikią kreiptis į
Apaštališkąjį Sostą, būtent, daugiau už trisdešimts tūkstančių
frankų arba lirų“).

Pirmosios nuomonės įrodymai yra šie: viena, prieš Ko-
deksą I. C. brangenybėmis buvo vadinami daiktai apie 1 000
frankų arba lirų vertumo, ir antra, kan. 1532, $ 2 analogija,
kur 1000 frankų arba lirų turtai skiriami nuo tų turtų, kurie
yra brangesni.

1 Pav.: I. Mori, secretarius S. C. C., in causa dioecesis N. „Dona-
riorum votivorum“, Acta A. S., XI (1919), 418; A. Blat,, Commentarium
textus Codicis Iuris Canonici, III: De rebus, Romae 1923, 407.

2 Pav: Pr. Cerato, Censurae vigentes2, n. 43; Prūmmer,
Manuale theologiae moralis, Friburgt im Br. 1923, III n. 525; A. D.
Cipollini, De censuris, 188,

Nr. 198. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 291

Antrosios nuomonės įrodymai: Viena, ieigu del tokio mažo
(1 000 lirų) daikto vertumo ir vien del to, kad daiktas padirb-
tas iš brangios medžiagos, reikėtų kreiptis į Romą, kur to ne-
reikia net del brangesnių daiktų, padirbtų iš kitos medžia-
gos, būtų nesąmonė. Antra, tiesa, kan. 1532, $ 1 brangenybes
skiria nuo kitų brangių daiktų. Bet tai daroma tam, kad jas
sudaryti gali ne vienas dallykas, tik trys, augščiau kalbėtieii.
Trečia, seniau brangenybėmis galėdavo eiti taip įudomieii, taip
nejudomieii turtai. Dabar kas kita. Todel senovė visai skiriasi
nuo Šių dienų.

Šiaip ar taip, dalykas nėra tikrai žinomas. Laukiama ko-
misijos Kodekso I. C. kanonams autentiškai aiškinti paaiš-
kinimo.

Pagaliau, bažnytinių turtų alienacijoj laikytinasi aukso
valiutos'). Nes: Viena, tik aukso pinigai tėra tikri pinigai, gi
poperiniai pinigai yra me kas kita, kaip valstybės vekseliai.
Antra, aukso pinigai savo prigimtimi tėra pastovūs ir visur
lygaus vertumo. Todel iie vieni tegali būti teisinga ir pastovi
bažnytinių turtų alienacijos taisyklė. Tokios taisyklės ir te-
gali norėti visuotinės ir savaime pastovios arba amžinos tei-
sės. Trečia, prieš Kodeksą I. C. buvo laikomasi aukso valiu-
tos. Ketvirta, Kodeksas I. C. franką ir lirą laiko tokiais pat.
Gi tapatybę išlaikyti tegali aukso valiuta. Penkta, neaukso
valiuta labai kaitaliojasi. Todel su įa būtinai turėtų kaitaliotis
taipogi bažnytinių turtų alienacijos taisyklės. Ir kas? Vie-
tos ordinarai šiandien galėtų alienuoti tam tikrus bažnytinius
turtus, gi rytoj jau ne. Arba viename krašte jie galėtų daugiau,
kitur mažiau. Taigi būtų absurdas.

c) Nenusikalstų tas, kas bažnytinius turtus alienuotų, ne-
silaikydamas kan. 534, $ 1 ar 1532, su sustabdančiąia sąlyga,
būtent, — „Jeigu bus gautas tam tikras sutikimas".

d) Kalbamasis nusikaltimas turi pateisinamąjį žodelį „drį-
stų" (praesumpserit).

1) A. Vermeersch et I. Creusen, Epitome Iuris Canonici,
Mechliniae-Romae, Ii+ n. 819; G. Cocchi, Commentarium, V n. 195;
I. Chelodi, Ius de personis, Tridenti 1922, n. 261; A. Battandier,

Guide canonigue, Paris 1923, n. 449; F. M. Cappello, De censuris?, n. 408.
19*

292 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 198.

2) Nusikalstų tas, kas prieš kan. 534, $ 1 ir 1532 drįstų
duoti sutikimą bažnytiniams turtams alienuoti.

Čia nusikalsta tas, kas, neturėdamas tam tikros galios ar
teisės, duoda sutikimą bažnytiniams turtams alienuoti. Pa-
vyzdžiai — įeigu vyskupas leistų alienuoti tuos turtus, ku-
riems reikia Apaštališkojo Sosto leidimo; ieigu valstybė leistų
alienuoti bažnytinius turtus, pirma negavus tam tikros bažny-
tinės valdžios leidimo ir t. t.

Šis nusikaltimas irgi turi pateisinamąjį žodelį „drįstų“.

3) Nusikalstų tas, kas žinodamas (scienter) priimtų baž-
nytinius turtus, alienuotus be reikiamo Apaštališkojo Sosto
leidimo.

Priimti, bendrai, reiškia gauti pats daiktas bet kokiu būdu,
pav., dovanomis, perkant ir t. t. Gavėjas tenusikalsta tada,
kai priima bažnytinius turtus, alienuotus be Apaštališkojo Sosto
sutikimo. Atbulai, kitais atvejais jis nenusikalsta. Nes gavėjas
savaime neįeina į alienacijos subiektus ir pažymėtai tėra įvar-
dytas kan. 2347, n. 3.

Šis nusikaltimas turi pateisinamąjį žodelį „žinodamas“
(scienter).

6. Bausmės: Kan. 2347 sako: „Neliečiant veiksmo ne-
tikrumo ir priedermės, reikalautinos įvykdyti net cenzūros
bausme, sugrąžinti neteisiniu būdu įgyti turtai ir atlyginti
skriaudos, jeigu jos būtų padarytos, kas drįstų alienuoti baž-
nytinius turtus ar duoti sutikimą prieš kan. 534, $ 1 ir 1532
įsakymus, tas:

19. Jeigu daiktas būtų toks, kurs nėra brangesnis už 1 000
lirų, tai tebūna nubaustas teisinio vyresniojo tam tikromis
bausmėmis; |

2". Jeigu daiktas būtų brangesnis už 1 000 lirų, bet pigesnis
už 30 000 lirų, tai iš globėjo tebūna atimta patronato teisė; iš
administratoriaus — teisė administruoti; iš vienuolių vyres-
niojo ar ekonomo — sava oficija ir padarytas negalingu gauti
kitų oficijų, be kitų tam tikrų bausmių, paskirtinų vyresniųjų;
gi ordinaras ir kiti dvasiškiai, kurie turi oficiją, beneficiją, dig-
nitatę ar pareigas Bažnyčioj, dvigubai teužmoka nuskriaustajai

Nr. 198. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 293

bažnyčiai ar labdarybės įstaigai; kiti dvasiškiai tebūna sus-
penduoti laikui, paskirtam ordinaro;

3". Jeigu žinant būtų padaryta be Apaštališkojo Sosto su-
tikimo, kurį įsako minėtieji kanonai, tai visi, kurie bet kokiu
būdu nusikalto, taip duodami, taip priimdami ar sutikdami, pa-
čiu įvykiu įkrinta į ekskomuniką, niekam nerezervuotą“.

Pastaba. — Klausimas, ar gali alienuoti savo tur-
tus moraliniai bažnytiniai asmens su kits kitu be reikiamo
leidimo. Senovėi manyta, kad negalį. Tam dalykui pri-
tarė dvi tam tikri kongregacijos deciziii. Toks buvo taipogi
R. Kūrijos įprotis. Neveizint į tai, I. D'Annibale ima
tvirtinti, jog kalbamieii asmens „probabilius" neįeina į
draudimą alienuoti savo turtus su kits kitu. Tai įrodąs
bažnytinių turtų alienacijos įstatymų tikslas ir tai, kad ne
visur tėsama priešingo įpročio. Bet tai ne labai pakeitė
dalyko ir net prieš Kodeksą I. C. apytikresnė buvo ta
muomonė, kuri tvirtino, jog bažnytinių turtų alienacijos
įstatymai saistą taipogi moralinius bažnytinius asmenis.
Jos naudai taipogi išrišo ginčą Kodeksas I. C.; nes jis
kalba be restrikcijos ir, kadangi čia turtai pareina į visai
kitas rankas arba nuosavybę, visada įžeidžiamas bažny-
tinių turtų nealienumas, ko seniau nebuvo tikrai žinoma.
Todel ir moraliniai asmens, alienuodami savo turtus net
su kits kitu prieš kan. 534, $ 1 ir 1 532 įsakymus, nusikalsta.

7. Bažnytiniai turtai alienuoti draudžiami mažne nuo pat
apaštalų laikų'). Dekretalių teisės juos alienuoti teleisdavo del
teisingos priežasties, Bažnyčios naudos ar reikalę ir reikėdavo
vyskupo, katedros kapitulos ir beneficijos ar turtų valdytojo
sutikimo. Povilas II išleido konstituciją ,„Ambitiosae“, 1
kovo 1468 m.) Ta konstitucija nejudomiesiems bažnytiniams
turtams ir brangenybėms alienuoti reikėjo Apaštališkojo Sosto
leidimo po įvykio ekskomunika, gi kitiems — vyskupo leidimo.
Konstituciją „Ambitiosae“ patvirtino Tridento susirinkimas. Tik-

5 €. 12, C. XII, gu. 2.
2 C. un, de rebus Ecclesiae non alienandis, WI, 4, in Extravag. com

294 lil. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.199-200.

rumoj jos tebuvo laikomasi, galima sakyti, tik Italijoj. P i-
jus IX, konst. „Apostolicae Sedis", 12 spal. 1869 m., $ IV,
n. 3, išnaujo patvirtino konstituciją „Ambitiosae“ ir išleido
ekskomuniką, niekam nerezervuotą, kurią pačiu įvykiu užsi-
traukdavo šie asmens: „Alienantes et recipere praesumentes
bona ecelesiastica absąue Beneplacito Apostolico, ad formam
Extravagantis Ambitiosae, De Reb. Eccl. non alienandis"").

199. Neteisingas užtūrėjimas daikto, palikto labdarybės
reikalams. — 1. Nusikalsta, kas šiaip jau (actu inter vivos),
testamentu ar fiducija gautų legaciją ar donaciją labdarybės
reikalams (ad causas pias) ir nesirūpintų (negligat) jos įvykdyti.

Šiaipjau legacija ar donacija būna tada, kai ius in re gau-
nama tuoj ar po tam tikro laiko, pav., po (metų. Kas kita
testamentas. Jis teigyja galią, mirus testatoriui.

Fiducija būna tada, kai turtai ar daiktai paliekami kuriam
asmeniui su ta sąlyga, kad jis atiduotų kitam asmeniui. Dva-
siškis ar vienuolis, gavęs fiduciją labdarybės reikalams, tuoj
turi pranešti savam ordinarui (kan. 1516, $ 1).

„Causae piae" vadinasi tie dalykai, kurie turi religinį ar
Jabdarybės tikslą ir antagamtinį motyvą. Tai, pav., bažnyčios,
vienuolynai, orfanotrofijos, mozokomijos, beturčių mokyk-
los ir t. t. Bet kurių palikimų labdarybės reikalams vykdy-
tojai yra ordinarai (kan. 1515, $ 1). Todel jie gali ir turi vei-
zėti, kad kalbamieii palikimai būtų įvykdyti, ir kiti įgaliotieji
vykdytojai turi duot jiems atskaitą, kaip yra įvykdę palikimą
(kan. 1515, $ 2).

2. Bausmės: „Kas šiaip jau, testamentu ar fiducija gautų
legaciją ar donaciją labdarybės reikalams ir nesirūpintų įvyk-
dyti, tas tebūna priverstas ordinaro net cenzūromis" — kan.
2348. Ordinaras čia suprantamas savas. Bausmės yra ne-
determinuotos.

200. Atsisakymas mokėti tam tikri mokesniai. — 1. Nusi-
kalsta tas, kas atsisako mokėti mokesnį kan. 463, $ 1 ir 1 507.

1) Vz. P. Gasparri, Fontes, III n. 552,

Nr. 200. Nusikaltimai bažnytinei valdžiai ir t. t. 295

Klebonai ir kiti dvasiškiai, dirbdami dvasinį darbą, turi
teisę imti atpildą teisine taksa. Tai laidotuvės, teisimas, įung-
tuvės ir t. t. Apie tų dalykų taksas kalba kan. 463, $ 1 ir
1507. Jos mokamos dvasiškiams tam, kad būtų atpildytos iš-
laidos ir dvasiškiai turėtų iš ko gyventi.

Be to, tikintieji turi ipriedermę mokėti dvasiškiams už pa-
tarnavimą. Priedenmė yra didelė ir teisingumo.

2. Bausmės: „Kas atsisakytų mokėti reikiamą teisinį mo-
kesnį kan. 463, $ 1 ir 1507, tas tebūna nubaustas išmintinga
ordinaro nuožiūra, iki sumokės" — kan. 2349.

Bausmės nedeterminuotos. Be to, reikalaujama bausti iš-
mintingai. Kitaip gali būti, pav., papiktinimas ir žmonės gali
imti manyti, kad Bažnyčia esanti gobšė arba besotė.

XIV SKYRIUS.

Nusikaltimai gyvybei, laisvei, nuosavybei,
šlovei ir dorovei (de delictis contra vitam,
libertatem, proprietatem, bonam famam

ac mores)
(kan. 2350—2359).

201. Medžiaga. — 1. Nusikaltimai gyvybei: a) abortas,
b) nusižudymas ir kėsinimasis nusižudyt ir c) dvikova; 2. Nu-
sikaltimai laisvei: a) prievarta tapti dvasiškiu ar įstot į vie-
nuoliją ir b) pagrobimas; 3. Realinis neteisingumas, 4. Garbės
ir šlovės įžeidimas ir 5. Nusikaltimai dorovei: a) bigamija,
ib) pasaulininkų nusikaltimai VI Dievo įsakymui, c) žemųjų
šventimų dvasiškių nusikaltimai VI Dievo įsakymui ir d) augš-
tųjų šventimų dvasiškių nusikaltimai VI Dievo įsakymui.

202. Nusikaltimai gyvybei: — I. Abortas. — 1. Abortas
yra „eiectio fetus immaturi ex utero matris".

2. Abortas skirstomas natūralinis arba atsitikti-
nis, kai įvyksta del natūralinių priežastų, ir tyčia pada-
rytas arba „voluntarius seu artificialis", kai tyčia padaro-
mas. Paskutinysis vadinasi stačiai „procuratio abortus".

3. „Procuratio abortus“ galima apibrėžti štai kaip: „stu-
diosa et ex industria seų4 directa intentione actio, gua fetus
immaturus eicitur". Tai nusikaltimas.

Pasakyta:

a) Studiosa et ex industria seu directa
intentione. Vadinasi, nusikalstama tada, kai tyčia, stačiai

Nr.202. Nusikaltimai gyvybei ir t. t. 297

ir abortui padaryti daroma tai, iš ko savaime gali kilti abortas.
Tik nesvarbu, ar jis pats ar per jį kas kita norima pasiekti.
Todel nusikalsta, pav., moteriškė, kuri daro abortą savo gy-
vybei išgelbėti. Atbulai, nenusikalstama, jeigu abortas pasidaro
netyčia, padaromas nestačiai ir be tikslo padaryti. Tai bus,
kai kas daroma kitiems galams pasiekti ir nenoromis, nors ir
buvo numatyta, pasidarė abortas, pav., motyną gydant, mu-
šant iš pykčio, neapykantos ar zelotipijos, nuo sunkaus darbo,
nepasisaugojimo ir t. t. Bet ieigu tai, atkartoju, būtų stačiai
daroma tam, kad pasidarytų abortas, tai vis delto nusikaltimas.

b) Actio. Tas veiksmas gali būti fiziškas, pav., vaistai,
uždaužimas, mušimas, sunkus kėlimas ar darbas ir t. t., ar
morališkas, pav., išgandinimas ir t. t.

Ar nusikaltimas — embriotomija? Prieš atsakant į tą
klausimą, pasakytina, kas yra embriotomija. Embriotomija būna
tada, kai „fetus" viduj užmušamas, supjaustomas, sukapojamas
ar nupiaunamos ir ištraukiamos laukan jo dalys. Į ją įeina: kra-
niotomija (gua perforatur cranium infantis et extrahitur massa
cerebralis), cefalotripsija (cephalotripsia — gua fortiter com-
primitur caput infantis, donec massa cerebralis et sanguis re-
sistentiam vincit ossium et pellis capitis), cetalotomija (cepha-
lotomia — galvos perskėlimas), sfenotripsija (sphenotripsia —
daug vietų perduriama galva), embriukcija (embriulcia — galva
atskiriama nuo kūno ar perskrodžiama krūtinė ir t. t.),
evisceracija (evisceratio — vidurių išėmimas) ir t. t. Vieni
sako, jog embriotomija tėsanti žmogžudystė, tik ne aborto
nusikaltimas'); kiti — esanti aborto musikaltimas*). Mano iš-
manymu, reikia skirti dalykas, būtent iki „fetus“ tebėra „im-
maturus", tai aborto nusikaltimas, gi paskiau žmogžudystė.

1) Pav.: Pr. Cerato, Censurae vigentes, n. 50; H. Noldin —
A.Schėnegger, De censuris!3, n. 92; I. Sole, De delictis et poenis,
n. 390; A.Vermeerschet L Creusen, Epitome, III? n. 551; I. Che-
lodi, Ius poenale, n. 80; F. M. Cappello, De censuris?, n. 384;
G.Cocchi, Commentarium, V n. 198; A.D.Cipollini, De censuris, 176.

2) Pav.: E. Eichmann, Das Strafrecht, 176; F. Claeys Bouuaert
et G Simenon, Manuale Iuris Canonici?, n. 1322.

298 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.202.

Nes embriotomija iki kalbamojo meto yra ne kas kita, kaip n0-
rėtas abortas ir tai Žiauriausias, gi Kodeksas I. C. kalba be
jokios restrikcijos, arba nieku būdu neišskiria jokio abortų
būdo.

<) Oua fetus. „Fetus" čia suprantamas plačiąja prasme.
Todel čia įeina taipogi embrionas, kuo vardu fiziologų vadina-
mas „fetus"“ iki penkių mėnesių. Atbulai, neabortas — pašali-
nimas „molae“". Be to, „fetus" turi būti gyvas. Atbulai, negyvo
gemalo pašalinimas ne nusikaltimas. Tai net įsakyta, nes ki-
taip gali kenkti motynos sveikatai. Taipogi nebus aborto nusi-
kaltimo, jeigu, pašalinant „fetus“, visai nežinota ar nemanyta,
kad jis esąs nebegyvas.

d) Immaturus. „Fetus immaturus" vadinasi, iki jis
negali gyventi „extra uterum matris". Tai bus nuo „concep-
tione" iki šešių mėnesių“).

„Conceptio“ įvyksta ne tuoj, lytiškai susiėjus, tik po trijų
valandų ar dar vėliau, kas retkarčiais nusitęsia net iki penkio-
likos dienų?). Bet kadangi įprastai pastojama po trijų valandų,
tai nuo to meto abortai ir pradeda eiti. Atbulai, pašalinimas
„seminis viri" tuoj po „copulationem“ ar iki trijų valandų, ne
„procuratio abortus", nes tai ne „fetus". Neleistinumas — ki-
tas klausimas.

Po 6—8 mėnesių „fetus" gali gyventi „extra uterum ma-
tris". Tada jis vadinasi „maturus".

Kadangi baudžiamosios bausmės aiškintinos prielankiai
nusikaltėliui, tai „fetus" pribrendimui mes paėmėme visų trum-
piausią terminą, būtent, šešis mėnesius"). Tik jeigu kuriuo atveju
kas kita būtų tikrai sužinota, tai laikytinasi realybės. Atbulai,
vaisiaus išmetimas po šešių mėnesių nėra „procuratio abortas"
ar stačiai abortas, tik „acceleratio partus" arba „partus acce-

1 I. Antonelli, Medicina pastoralis*, Romae 1920, II n. 75.

2 I. Antonelli, t. p., I nn. 213 ir 218.

3) Kiti „fetus malurus“ telaiko 7 mėnesių, pav.: Pr. Cerato,
Censurae vigentes2, n. 50; I. Sole, De delicetis et poenis, n. 390;
G. Cocchi, Commentarium, V n. 198,

Nr. 202. Nusikaltimai gyvybei ir t.t. 299

leratus". Paskutinysis skiriasi nuo aborto tuo, kad abortas
niekada neleistinas, gi šis vis delto leistinas del didelės prie-
žasties. Leistinas del to, kad vaisiaus nenužudoma, tik jis per-
keliamas į kitą būklę, kur savaime gali gyventi ar ekzi-
stuoti. Reikia priežasties, nes tai vis delto pavojinga ir žmo-
gus palieka silpnas.

Nesvarbu, ar „fetus" yra „animatus“ ar „inanimatus“, nes
Kodeksas I. C. kalba be restrikcijos. Tai skiriasi nuo senovės
teisių, kur „fetus"“ turėjo būti „animatus". Gi šiam dalykui
buvo skiriama 40 dienų imoterims ir 80 dienų vyriškiams. Tai
jau senai yra pasenę.

e) Eicitur, arba „efiectu secuto". Vadinasi, nusikal-
stama ne tada, kai daroma ar padaroma tai, kas savaime gali
padaryt ir padarys abortą, pav., duodant ar geriant vaistus,
tik tada, kai jau įvyksta pats abortas. Be to, pats abortas turi
kilti iš to veiksmo, kuris stačiai padarytas abortui padaryti.
Atbulai, ne nusikaltimas, jeigu tikrai ar apytikresniai žinoma,
kad abortas įvyko visai iš ko kita, pav., moteriškė, išgėrusi
aborto vaistų, nukrito nuo augšto ir todel išsimetė. Net ab-
crtas ne nusikaltimas tada, kai pozityviai abejojama, ar jis
esąs kilęs iš to ar iš kitko.

4. Nors aborto nusikaltimas tėra „effectu secuto", vis del-
to jį padaromieji veiksmai yra neleistini. Tai nuodėmė. Tik
ji savaime nėra rezervuota, iki įvyksta pats nusikaltimas. Nes
dar nėra ekskomunikos, kurios atžvilgiu kalbamoji nuodėmė
savaime rezervuojamma.

Klausimas, ar, pirma atleidus aborto nuodėmę, paskum
t.v. „effectu secuto", beįvyksta nusikaltimas ir beužsitraukia-
ma jo ekskomunika? Jau prieš Kodeksą I. C. buvo ginčija-
masi. Teigiamoji nuomonė buvo bendresnė. Šiandien po se-
novei vieni neigia?), kiti teigia“). Pirmesniosios nuomonės įro-

1) Pav.: A. Vermeersch et I. Creusen, Epitome, III? n. 551;
I. Chelodi, Ius poenale, n. 80.

2) Pav.: F, M. Cappello, De censuris?, n. 386; Pr. Cerato, Cen-
surae vigentes?, n. 50; H Noldin—A. Schūnegger, De censuris!5,
n. 92; F. Claeys Bouuaert et G, Simenon, Manuale Iuris Cano-
nici?, n. 1322.

300 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.202.

dymas yra tai, kad, abortui galutinai įvykus, kaltininkas jau
esąs susitaikęs su Dievu per išpažintį ir todel jis laikytinas
visai susitaikiusiu taipogi su Bažnyčia. Antroji nuomonė saiko,
jog čia esama visai kito dalyko. Paskutinioji nuomonė, mano
išmanymu, yra tiesa. Nes; a) Čia baudžiama ne už esamą, tik
už buvusią nuodėmę arba nusikaltimą. b) Mina pakišta — „pro-
curatio". „Effectus secutus" bėra nusikaltimo apkepurėjimas.
<) Nuodėmės atleidimas nesukliudo „procurationis abortus" pa-
darinio arba neatšaukia nė trupučiuko įtakos nusikaltimui. Todel
net kan. 2209, $ 5 nusikaltėlis pasilieka visai kaltas abortu.
Nuodėmės atleidimas gali tik liudyti, jog bloga valia atšaukta.
Gi tai tegali padėti lengviau pašalinti medicinalines aborto
bausmes.

5. Nusikalsta tas, kas tik daro „procurationem abortus",
pav., gydytojai, pribuvėjos, vaistininkai, šiaipjau Žmonės, pati
motyna ir t. t. Be to, nusikalsta taip fiziški, taip morališki prin-
cipaliniai bendrininkai, būtent, įsakytojai, padėjėjai ir t. t., kaip
kalba kan. 2209 ir 2231. Jeigu kas kitas daro abortą, tai ne-
svarbu, ar tai pacientė žino ar ne, su tuo sutinka ar prieš-
tarauja ir t. t.

6. Aborto nusikaltimo pamatas yra tai, kad „fetus“ yra
žmogus, nors dar negimęs. Todel jis jau turi teisę egzistuoti ir
jo gyvybę saugoja prigimties įstatymas: „Neužmušk".

7. Bausmės už abortą yra šios:

1) „Kas padarytų abortą, neišskiriant motynos, tas, įvykus
abortui (effectu secuto), pačiu įvykiu įkrinta į ekskomuniką,
rezervuotą ordinarui; gi jeigu būtų dvasiškiai, be to, dar tebūna
deponuoti" — kan. 2350, $ 1.

2) Bet kas pačiu įvykiu yra iregularus ex delicto (kan.
985, n. 4).

8. Senovės stabmeldžiuose, graikuose ir romėnuose abor-
tas labai giliai ir plačiai buvo įleidęs šaknis. Net Platonas ir
Aristotelis jį rekomendavo, gi Hyppokrates nuro-
dinėjo įvairiausius būdus jam padaryti'). „Išrinktojoj tautoj"

1) Vz. Fr. Wernz, Ius decretalium, VI n. 369,

Nr. 202. Nusikaltimai gyvybei ir t. t. 301

maža tebuvo abortų. Dar mažiau jų tebuvo pirmųjų ir vidu-
rinių amžių krikščionyse. Dar viduriniais amžiais jokie gydy-
tojai nedrįso sakyti, jog abortas kartais esąs deistinas. Tik
XVIII amžiuj ima pūsti kiti vėjai. Pinma Anglijoj, paskum Vo-
kietijoj (XIX amž.) ir Prancūzijoj, labiausiai darant įtaką ma-
terializmui, gydytojai pradeda vis daugiau ir daugiau tvirtinti,
jog abortas esąs leistinas. Todel Brukselio (1853 m.) ir Pary-
žiaus (1863 m.) akademijos paskelbė, iog gydytojai turį daryti
abortą toms moteriškėms, kurių gyvybei gresiąs gimdymas.
Abortams daryti išgalvotos įvairios priemonės. Toliau, pra-
dėjo raišti taipogi teismai.

Bažnyčia nuo pat savo pradžios abortą laikė neleistinu da-
lyku ir nusikaltimu ir jau senai už jį baudžia'). Didžiausias
už abortą bausmes buvo išleidęs Sikstas V, konst. „Effrae-
natam", 29 spal. 1588 m.?) Be kitko, buvo įvykio ekskomu-
nika, rezervuota papai. Be to, tas pat papa prie aborto nusi-
kaltimo priskyrė „procuratio sterelitatis". Kalbamuosius įsta-
tymus suminkštino Grigalius XIV, konst. „Sedes Aposto-
lica", 31 geg. 15917). Jis atšaukė „procurationem sterelitatis“,
prie „procuratio abortus" pridėjo „fetus animatus" ir ekskomu-
niką padarė rezervuotą tik ordinarui. Pijus IX, konst. „Apo-
stolicae Sedis", 12 spal. 1869 m., $ III, n. 2, pridėjo „effectu
secuto"*). Bet kadangi nebuvo pažymėta „„motyna", tai dau-
gelis kanonistų ima tvirtinti, jog motyna abortu nenusikalstanti.
Kodeksas I. C. visai nebemini „animatus“ ir pridėjo „neišski-
riant motyną".

9. Baudžiamasis Statutas, str. 465: „Motina, kuri nusi-
kalto padariusi galą savo gemalui, yra baudžiama

kalėti grasos kalėjime ne ilgiau kaip trejus metus.

Str. 466: „Kas nusikalto padaręs galą neščios moteriškės
gemalui, tas yra baudžiamas

kalėti grasos kalėjime.

1) Conc. Illiber. (300—306), c. 63, vz. I. C.Hefele, Conciliengeschichle,
12 184; conc. Ancyr. (314), c. 21, vz. I. C. Hefele, t. p, 240,

2 Vz. P. Gasparri, Fontes, I n. 165.

3) Vz. P. Gasparri,t.p., n. 173,

4) Vz. P. Gasparri, t. p.. III n, 552.

302 Ili. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.203.

Jei gemalui galą padarė gydytojas ar priėmėja, tai teismui
leidžiama uždrausti kaltininkui praktikuoti nuo vienų ligi pen-
kerių metų laikui ir paskelbti nusprendimas.

Jei gemalui galas yra padarytas be neščiosios moteriškės
pačios sutikimo, tai kaltininkas yra baudžiamas

kalėti sunkiajame kalėjime ne ilgiau kaip aštuonerius

metus".

203. II. Nusižudymas ir kėsinimasis nusižudyti. — 1. Nu-
sikalsta tas, kas nusižudo (gui in seipso manus intulerint) ar
kėsinasi nusižudyti. Pamatas — žmogus nėra savo gyvybės
viešpats ir jam tik leista gyvybe naudotis.

Kaip nusižudoma, nesvarbu. Dažniausi pavyzdžiai yra šie:
nusišovimas, nusinuodijimas, nusiskandinimas, pasikorimas, šo-
kimas iš augšto ir t. tt Tik nusižudyta turi būti „deliberato
consilio" — kan. 1240, $ 1, n. 3. Atbulai, įeigu kas nusižudytų
„non sui compos" arba be sąmonės, tai ne nusikaltimas. Bet
visada spėjama, kad kiekvienas žmogus nusižudąs „sui com-
pos“, arba sveikas gyvybės atžvilgiu; nes kan. 2200, $ 2 sako:,
„Išoriniu būdu sulaužius įstatymą, išorinėj srity spėjama esant
tyčiapadarymą, iki priešinga bus įrodyta". Taigi, kai ir „non sui
compos" nusižudoma, tai turi būti teisinių būdu įrodyta, būtent,
tikėtino gydytojo liudijimu ir kitais būdais. Jeigu būtų abe-
jojama tam tikra nusižudėlio proto būkle ar nelaimės prie-
žastimi, būtent, ar tyčia ar atsitiktinai įvyko mirtis
ir t. t, tai reikia būti prielankiam nelaimingajam. Tik vei-
zėtina, kad nebūtų papiktinimo. Tam dalykui reikia savo
metu įspėti tikintieji. Pagaliau, įeigu nusikaltėlio šeima yra
dorovinga ir tikinti, tai Žmonės nusižudymu mažiau tesipik-
tina. Nes mano, kad tai įvykę netyčia ar „non sui compos"'.

Tas pat pasakytina apie kėsinimąsi nusižudyti.

2. Bausmės už nusižudymą ar kėsinimąsi nusižudyti
vra šios:

1) „Kas musižudytų, tenebūna katalikiškai laidojamas
kan. 1240, $ 1, n. 3; kas kėsintųsi nusižudyti, tebūna paša-
lintas nuo teisinių bažnytinių veiksmų ir, jeigu būtų dvasiškiai,

Nr. 204. Nusikaltimai gyvybei ir t.t. 303

tai tebina suspenduoti laikui, paskirtam ordinaro, ir paša-
linti nuo tų beneficijų ar oficijų, kurios turi sąžinės ar išorinės
srities sielų ganymą" — kan. 2350, $ 2. Bet jeigu ir „sui com-
pos" nusižudėlis prieš mirdamas parodytų bet kokius apgailos
ženklus, vis delto galimas katalikiškai laidoti. Tik tai taipogi
reikia įrodyt ir paskum paskleisti žmonių tanpe. Kitaip bus pa-
piktinimas.

2) „Kas sužeistų save ar kitus ar kėsintųsi nusižudyti",
tas pačiu įvykiu yra iregularus ex delicto (kan. 985, n. 5).

3. Jau seniausios bažnytinės teisės draudė katalikiškai lai-
doti nusižudėlius"). Atbulai, už kėsinimąsi nusižudyti nebuvo
savų bausmių. Tik kanonistai, remdamiesi romėnų teisėmis,
už jį buvo sugalvoję įvairių bausmių, kurių tarpe pažymėtina
įvykio ir teisių nešlovė.

4. Baudžiamasis statutas, str. 462: „Kas nusikalto prista-
tęs kam priemonių nusižudyti, jei del to nusižudė, tas yra bau-
džiamas

kalėti grasos kalėjime ne ilgiau kaip trejus metus arba

kalėti tvirtovės kalėjime ne ilgiau kaip trejus metus".

Str. 463: „Kas nusikalto kalbinęs nusižudyti žmogų, ku-
riam nesukako dvidešimt vieni metai amžiaus, arba žmogų, ku-
ris žinomai negali numatyti savo darbo savybės ir reikšmės
arba valdyti savo elgesio, arba padėjęs tokiems žmonėms žudy-
tis patardamas arba nurodydamas, statydamas priemonių arba
šalindamas kliūtis, jei del to kas nusižudė arba kėsinosi nusi-
žudyti, tas yra baudžiamas

kalėti sunkiajame kalėjime ne ilgiau kaip aštuonerius

metus".

204. III. Dvikova (duelius). — 1. Dvikova arba duelius
vadinasi atskirų asmenų kovimasis, pirma susitarus del vie-
tos, laiko ir ginklų, kuriais savaime galimas užmušti ar sunkiai
sužeisti žmogus. „Duellum", sako Fr. Wernz: „est pugna
inter duos vel plures pari numero ex condicto armis lethalibus
cum periculo occisionis vel mutilationis vel vulneris suscepta"").

1) Plg. c. 11, X, de sepulturis, II, 28.
2 Ius decretalium, VI n. 377.

304 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.204.

Dvikovai, kaip matome, reikia trijų dalykų, būtent;

a) Turi kautis du. Jeigu kaujasi daugelis, tai iš abiejų pu-
sių turi būti lygus skaitlius — kautis turi atskiras asmuo su
atskiru asmeniu. Taipogi bus dvikova, jeigu vienas kaujasi
su daugeliu, tik paeiliui (successive).

b) Kautinasi, susitarus arba pirma paskyrus kovai vietą,
laiką ir ginklus. Be to, tarp to susitarimo ir pačios dvikovos
turi praslinkti tam tikras metas (aliąuod spatium temporis).
Todet ne dvikova, kai kas supykęs tuoj šaukia į kovą ir tuoj
kaujamasi, nors paėjus į šalį. Taipogi nebus dvikovos tada,
kai kas provokuoja kautis ir tuoj puola ant jo, gi šis ginasi.

<) Kautinasi tokiais ginklais, kuriais savaime galimas už-
mušti ar sunkiai sužeisti žmogus, pav., šautuvais, revolveriais,
Kardais ir t. t. Atbulai, nebus dvikovos, jeigu kas kautųsi to-
kiais ginklais ar įrankiais, kuriais savaime negalima užmušti
ar sunkiai sužeisti, nors atsitiktinai gali įvykti mirtis ir t. t.,
pav., kumstėmis, lazdomis ir t. t.

2. Dvikova skirstoma šiaip:

a) Iškilminga, kai dalyvauja vadinamieji sekundantai
arba liudytojai ir laikomasi tam tikrų ceremonijų, ir papra-
sta, kai kaujamasi be liudytojų ir kitų ceremonijų.

b) Vieša ir slapta.

c) Visuomeninė ar valstybinė (duellum: publicum) ir
privatinė, veizint į tai, ar kaujamasi valdžios ar priva-
tiniu vardu.

d) Mirštama (d. fatale seu lethale), kur i1mušamasi mir-
tinai ar bent norima užmušti, ir ne mirštama (d. non fatale
seu non lethale), kai tenorima sužeisti.

3. Privatinės dvikovos niekada neleistinos. Tai draudžia
prigimties įstatymas ir pozityvios Dievo teisės. Nes juodu
draudžia pastatyti pavojun gyvybę ar susižeisti be tam tikro
pamato. Gi dvikovai nėsama jokios protingos priežasties. Iš
tikrųjų, kam kaujamasi? Garbei atitaisyti. Tai niekšiškas
įrankis (remedium futile). Kaujamasi priešininkui nubausti. Bet

Nr.204. Nusikaltimai gyvybei ir t. t. 305

tam yra vyriausybė arba teismas. Kaujamasi pagarsėti. Ne-
sąmonė!

Taipogi draudžiama valstybinė arba visuomeninė dvikova.
Pamatas yra tas pat, kaip augščiau. Čia tik leidžiama dvi-
kova tada, kai tuo galima užbėgti už akių leistinam karui (jeigu
tokių esama) ar stačiai karui baigti. Tada mažiau kraujo te-
išliejama.

4. Nusikalsta dvikovos nusikaltimu tas, kas kaujasi dvi-
kovoj, paprastai iššaukia ar sutinka eit į dvikovą, bet kokiu
būdu padeda, tyčia žiūri, leidžia kautis ar to (jeigu jo yra da-
lykas) nesukliudo.

Taigi nusikalsta:

1) Kas kaujasi dvikovoj, kaip ją išdėstėm augščiau (sub
1). Nesvarbu, ar ta dvikova yra privatinė ar neleistinoji val-
stybinė, iškilminga ar paprasta, vieša ar slapta, mirštama ar
nemirštama — bet kokia.

2) Kas iššauktų kautis dvikovoi. Nesvarbu, ar provokuo-
jamasis asmuo sutinka ar ne, ar provokuotojas nurodo vietą,
laiką ir ginklus ar ne ir tai palieka paskirti kitam. Taipogi ne-
svarbu, ar dvikova paskum iš tikrųjų įvyko ar ne: provokuota
— nusikalsta. Išimtis — jeigu tai daroma fiktyviškai, pav.,
hic et nunc neva išniekinimui išvengti. Tik ir tada neleistina,
nes piktina Žmones.

Provokacijos dvikova suprantama bet kokia, kaip augš-
čiau (sub 4, 1). d

3) Kas sutiktų eit į dvikovą. Čia užtenka vien sutikti —
nesvarbu, ar dvikova įvyko ar ne. Tik reikia, kad sutikimas
būtų tikras (acceptatio seria). Atbulai, jeigu tai padaryta fik-
tyviškai, pav., neva išniekinimui išvengti (ignominia), nenu-
sikalstama, kaip augščiau (sub 4, 2).

4) Kas bet kokiu būdu padeda kautis dvikovoj (operam
seu favorem praebentes). Vadinasi, čia nusikalsta taip prin-
Cipaliniai, taip antraeiliai bendrininkai. Taigi čia nusikalsta:
a) kas duoda vietą dvikovai; b) kas pašalina sargus, kad jie
nesukliudytų dvikovos; c) kas rašo provokacijos ar suti-

kimo laiškus ar juos nuneša duelantui; d) gydytojas ar ku-
20

306 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 204.

nigas, kurie susitarę (ex condicto) su duelantu, eina į dvi-
kovos vietą ar netoli stovi reikale suteikti savo pagalbą;
e) kas nugabena į paskirtą vietą pačius duelantus ar ginklus;
f) liudytojai arba asistentai ar sekundantai; g) kas įsako, liepia,
pataria ir t. t.

Kalbamosios rūšies dvikovos bendrininkai tenusikalsta
„effectų secuto".

Atbutai, nenusikalsta tie bendrininkai, kurie labai maža ar,
galima sakyti, jokios įtakos nedaro dvikovai. Todel nenusi-
kalsta tie, kurie moko fektuoti ar pardavė ginklus, jeigu taip
daroma visiems ir neveizima į atskirus asmenis. Taipogi nenu-
sikalsta viešieji vežėjai, kurie nuveža duelantus, gi be jų vis
delto būtų nuvykta. Juo labiau nenusikalsta tie, kurie eina su
duelantais į dvikovos vietą dvikovai visai sukliudyti ar dvi-
kovai sustabdyti po pirmosios žaizdos. |

5) Kas tyčia ir matomai veizi į dvikovą (de industria spec-
tantes). Mat, tai veikia duelantus. Atbulai, nenusikalstų
tas, kas, eidamas pro šalį, iš smalsumo sustotų paveizėti ar
kas iš toli ar slapta veizėtų; mes tai neveikia duelantų.
Taipogi nenusikalsta kareiviai, kurių tarpe kilo dvikova ir
veizi. Pamatas tas pat. Juo labiau menusikalstų tas, kas
ateitų į dvikovos vietą anam niekšiškam darbui sukliudyti.
Galop, nenusikalsta gydytojas ar kunigas, kurs, jau sužeidus
duelantą, prašomas ar neprašomas ateina į dvikovos vietą ar
kur kitur sužeistajam padėti kūno ar resp. sielos atžvilgiu.

6) Kas leidžia kautis dvikovoj ar, esant jo dalykui, nesu-
kliudo. Nesvarbu, ar pozityviai ar negatyviai leidžiama. Tik
taip leidėjai, taip nesukliudytojai čia suprantami ne privatiniai
asmens, tik vyriausybė — civilinė ar karo.

5. Bausmės: Kan. 2351 sako: „$ 1. Neliečiant kan.
1240, $ 1, n. 4 įsakymo, kas, kokios bebūdamas dignitatės,
kautųsi dvikovoj ar paprastai iššauktų, ar sutiktų eit į dvi-
kovą, ar bet kokiu būdu padėtų, tyčia (de industria) žiūrėtų,
leistų kautis, ar, esant jo dalykui, nesukliudytų, tas pačiu
įvykiu įkrinta į ekskomuniką, paprastai rezervuotą Apašta-
liškajam: Sostui.

Nr. 205. Nusikaltimai gyvybei ir t. t. 307

S 2. Gi duelantai ir vadinamieji sekundantai (patrini) dar
pačiu įvykiu nustoja šlovės (sunt praeterea ipso facto infames)".

6. Dvikova labai buvo paplitusi germanų tautoj, kur buvo
praktikuojama teismuose savo nekaltumui įrodyti (purgatio vul-
garis), rodoma spektakliuose ir daroma privatiniuose karuose.
XIV amžiuj Ispanijoj ir Galijoi dvikovose imta kautis įžeistai
garbei atitaisyti.

Bažnyčia jau senai smerkia dvikovas. Tridento susirin-
kimas išleido net ekskomuniką už duelių ir t. t.

Prieš Kodeksą I. C. dvikovos nusikaltimas ir bausmės už
jį buvo tokios pat, kaip ir dabar").

7. Taipogi Baudžiamasis Statutas baudžia už dvikovas.
Tai str. 481—488.

205. Nusikaltimai laisvei: I. Prievarta tapti dvasiškiu
ar įstot į vienuoliją. — 1. Kas, kokios bebūdamas dignitatės,
bet kokiu būdu priverstų vyriškį tapti dvasiškiu, ar vyriškį ar
moteriškę įstot į vienuoliją, ar padaryt iškilmingą ar priva-
tinę, amžiną ar laikinę vienuolių profesiją, tas nusikalstų.

Prievarta čia suprantama bet kokia, by tik būtų padaro-
moji priežastis (causa efficiens), del kurios vyriškis tapo dva-
siškiu ir vyriškis ar moteriškė įstojo į vienuoliją ar padarė
vienuolių profesiją. Taigi čia įeina fiziška ir morališka prie-
varta, absoliutinė ir relatyvinė didelė baimė ir didelė pagar-
bos baimė. Mažos baimės vis delto neužtenka, nes išorinėj
srity į ją nekreipiama akies. Be to, nesvarbu, ar priversta be-
tarpiškai ar tarpiškai. Paskutinysis dalykas būna tada, kai
prievarta ar baimė daroma tėvams, gentims, vyresniesiems
ir t. t. tam, kad tuomi būtų priverstas kitas asmuo. Atbulai,
neprievarta — kliudymas tapti dvasiškių ir t. t.

2. Ir tai nusikalstų:

1) Kas priverstų tapti dvasiškiu, t. y. eiti tonsūros (plg.
kan. 108, $ 1). Atbulai, nenusikalsta tas, kas verčia stot į

1) Const. „Aposlolicae Sedis“, 12 oct. 1869, $ II, n. 3, vz. P. Gas-
Parri, Fontes, III n. 552.
20*

308 III. Bausmės už atskirus nusikallimus. Nr. 205.

kunigų seminariją. Tik jeigu ta pačia prievarta būtų einama
tonsūros, tai vis delto nusikaltimas. Jeigu kas, priverstinai
įstojęs į seminariją, paskum atšauktų savo nenorą arba laisvai
eitų tonsūros, tai nebus nusikaltimo.

Klausimas, ar nusikaltimas priversti eiti žemųjų šventimų
ar subdiakonato tas, kas laisvai ar priverstas yra buvęs ton!-
sūros. Ginčijamasi. Vieni tai neigia'); kiti teigia"). Paskuti-
nioji nuomonė, mano išmanymu, yra apytikresnė. Nes kan.
971 sako stačiai: „Nefas est guemguam, guovis modo, ob
guamlibet rationem, ad statum clericalem cogere". Be to,
versti „ad retinendum statum", kurs galimas leistinai pamesti,
yra tas pat, kas priversti „ad illum amplectendum". Atbulai,
versti eiti diakonato ar kunigystės visai nėra nusikaltimo, nes
subdiakonas turi lipti augštyn.

2) Kas bet kokiu būdu priverstų vyriškį ar moteriškę įstot
į vienuoliją.

Kas čia reiškia įstot į vienuoliįją, ginčijamasi. Vieni
sako, jog tai esą įstot į postulatą'); kiti — į noviciatą'). Da-
lykas nėra ganėtinai aiškus. Todel, mano galva, laikytinasi
paskutiniosios nuomonės, nes ji yra prielankesnė nusikaltėliui.

Vienuolija čia suprastina bet kokia, kur daromi vieši ap-
žadai — apžadai iškilmingieji ar paprastieji, amžini ar laikiniai.
Išskiriama tik ta vienuolija, kur nėra viešų vienuolių apžadų,
apie kuriuos kalba kan. 673—681.

Atbulai, kalbamojo nusikaltimo mebus tada, kai priver-
čiama gyventi vienuolyno internate ar mokytis vienuolyne.

1) Pav.; I. Chelodi, Ius poenale, n. 81; A. Blat, De delictis et
poenis, n. 194; F. M. Cappello, De censuris?, n. 419; A. D. Cipol-
lini, De censuris, 191. Paskutinysis čia išima subdiakonatą.

2) Pav.: Pr. Cerato, Censurae vigentes?, n. 44; I. Sole, De delictis
et poenis, n. 395; E, Eichmann, Das Strafredt, $ 60.

3) Pav., A. Blat, t. p.

4 Pav.: Pr. Cerato, t.p; I. Chelodi, t. p; L Sole, t. p.;
G. Cocchi, Commentarium, V n. 205: A. D. Cipollini, t.p.; A.Ver-
meerschetI. Creusen, Epitome, III? n. 554; F. M. Cappello,
tp; F. Claeys Bouuaert et G. Simenon, Manuale Iuris Ca-
nonici?, n. 1323.

Nr. 205. 1 Nusikaltimai gyvybei ir t.t. 309

3) kas bet kokiu būdu priverstų padaryt iškilmingą ar pa-
prastą, amžiną ar laikinę vienuolių profesiją.

3. Visais trimis kalbamaisiais veiksmais (sub 2, 1—3) nu-
sikalsti gali bet kas — neveizima į asmens būklę ir dignitatę.
Išskiriami tik kardinolai, nes jų čia pažymėtai nėra įvardyta
(plg. kan. 2227, $ 2).

Be to, kalbamieji nusikaltimai eina skyrium. Todel jeigu
kas, pav., pirma priverstų įstot į vienuoliją, gi paskum dar
priverstų padaryti vienuolių profesiją, tai būtų du nusikal-
timu.

Pagaliau, kalbamieji nusikaltimai teįvyksta „effectu se-
cuto".

4. Bausmės: „Pačiu įvykiu baudžiami ekskomunika, nie-
kam nerezervuota, visi tie, kurie, kokios bebūdami dignitatės,
bet kokiu būdu priverstų vyriškį tapti dvasiškiu, ar vyriškį
ar moteriškę įstot į vienuoliją, ar padaryti iškilmingą ar pa-
prastą, amžiną ar laikinę vienuolių profesiją“ — kan. 2352.

5. Jau senai draudžiama priverstinai švęsti kunigais ir t. t.
Kas drįsdavo priverstinai (invitum) įšvęsti, tas būdavo sus-
penduojamas metams'). Tik buvo galima priversti šventintis
klebonas nekunigas po metų ir reikale beneficiatas. Paskuti-
nysis dalykas dabar savaime atkrito, nes nekunigo nebegalima
skirti klebonu (kan. 453, $ 1) ir t. t.

Taipogi jau senai draudžiama versti stot į vienuoliją?). Gi
Tridento susirinkimas metė ekskomuniką ant tų, kurie verčia
vyriškį ar moteriškę įstot į vienuoliją, eiti habito ar padaryti
profesiją"). Išimtys buvo tik dvi, būtent, moteriškė buvo galima
priversti įstot į vienuolyną, jeigu jos vyras įstojo į vienuo-
liją ir jai buvo pavojaus nesusitūrėti ar buvo jauna, ir jeigu
vyras metė savo pačią del jos svetimoterystės'). Tai irgi sa-
vaime išnyko; nes vedę vyriškiai ir ištekėjusios moteriškės
nūnai nebegali įstot į vienuoliją. Gi nusidėjus moterystės iš-

NC. 1, 7, D. 24; e. 23, C. XXV, gu. 2.

2 C. 2, de regularibus et transeuntibus ad religionem, Wl, 14, in VIS,
2) Sess. XXV, de regularibus, c. 18.

9 C. 18—19, de conversione coniugatorum, WI, 32.

310 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 206.

tikimybei, begalima išsiskirti. Be to, šiandien nebenusikalsta
tas, kas kliudo moteriškei stot į vienuoliją, eiti habito ar pa-
daryti profesiją — šis senovės nusikaltimas Kodekso I. C.
tyliai atšauktas (plg. kan. 6, n. 5).

206. II. Pagrobimas. — 1. Pagrobimas yra priverstinis iš-
gabenimas žmogaus kur susituokti, paleistuvauti, pasipel-
nyti ir t. t. Jis savaime gali būti taip vyriškio, taip moteriškės.
Bet kadangi įprastai grobiami ne vyriškiai, tik moteriškės, tai
bažnytinių teisių suprantamas vien moteriškių.

2. Pagrobimas skirstomas prievartos arba, stačiai
sakant, pagrobimas ir apgaulės (seductionis). Pirmasis būna
tada, kai moteriškė pagrobiama prieš jos valią arba prievarta
ar vvliais. Antrasis būna, kai išgabenama kur nepilnametė
moteriškė, jai sutinkant, tik nežinant ar prieštaraujant jos tė-
vains ar globėjams.

3. Nuo pagrobimo reikia skirti priverstinis sulaikymas
(detentio violenta), t. y. kai vyriškis prievarta laiko moteriškę
jos gyvenamojoj vietoj ar ten, kur ji laisvai yra patekusi. Be
to. dar skirtinas yra išbėgimas (fuga), būtent, kai pilnametė
moteriškė pati išbėga ar išgabenama kur, jai sutinkant, tik
nežinant ar prieštaraujant jos tėvams.

4. Prievartos ir apgaulės pagrobimas susituokti ar palei-
stuvauti yra nusikaltimas. Gi sulaikymas ir išbėgimas ne nu-
sikaltimas.

Prievartos pagrobimas padarytas nusikaltimu moteriškės
laisvei, gi apgaulės pagrobimas jos proto ir valios silpnumui
apsaugoti.

Pagrobimo nusikaltimui nesvarbu, kokios moteriškė yra
būklės, ar ji yra ištekėjusi, našlė, sužieduotinė, dorovinga, pa-
leistuvė ir t. t.

5. Bausmės: „Kas susituokti ar paleistuvauti pagrobtų
moteriškę prieš jos valią arba prievarta ar apgaule, ar nepil-
nametę moteriškę, kuri, tiesa, sutinka, tik nežinant tėvams
ar globėjams, tas pačiu įvykiu tebūna pašalintas nuo teisinių
bažnytinių veiksmų ir, be to, tebūna nubaustas kitomis baus-
mėmis pagal kaltės didumą" — kan. 2353.

Nr. 206. “Nusikaltimai gyvybei ir L. t. 311

6. Jau S. Įstatyme už pagrobimą buvo baudžiama'). Ro-
mėnų teisės pagrobimą laikė didžiuoju nusikaltimu").

Pinmaisiais krikščionijos amžiais nerandame bažnytinių
įstatymų, kur būtų nagrinėjamas pagrobimas. Bet tada nė rei-
kėti nereikėjo išleisti tokių įstatymų; nes pagrobimą draus-
davo romėnų teisės ir pats kalbamasis nusikaltimas krikščio-
nyse buvo retas atsitikimas. Tik nuo IV amžiaus, kai ir
krikščionys pradėjo dažniau susitepti pagrobimu, taipogi Baž-
nyčia turėjo išleisti ne vieną skaudžią bausmę už tą ne-
gerovę“). Jau seniausios bažnytinės teisės už pagrobimą pa-
leistuvauti bausdavo ekskomunika, gi dvasiškiai — depozi-
cija“). Tridento susirinkimas už pagrobimą moteriškės susi-
tuokti išleido įvykio ekskomuniką ir amžiną nešlovę ir t. t.*)

7. Baudžiamasis Statutas, str. 505: „Kas nusikalto:

1) pagrobęs nepilnametę merginą nuo keturiolikos ligi še-
šiolikos metų amžiaus be jos sutikimo, arba kad ir sutinkant
jai, bet naudodamas piktam jos nekaltybe;

2) pagrobęs moteriškę, kuriai yra sukakę šešiolika metų
amžiaus be jos sutikimo,

jei ją pagrobė paleistuvauti, tas yra baudžiamas nurodytu

šio straipsnio pirmajame punkte atsitikimų — kalėti gra-

sos kalėjime;

nurodytame šio straipsnio antrajame punkte atsitikimų —

kalėti grasos kalėjime ne ilgiau kaip trejus metus.

Šita paskutiniąja bausme baustinas yra tas, kuris nusi-
kalto pagrobęs moteriškę, nuo keturiolikos ligi dvidešimt vienų
metų amžiaus be jos sutikimo, norėdamas, kad to nutikimo pa-
garsėjimas pakenktų jos garbei.

Pasikėsinimas baudžiamas".

!) Atk. 22, 25—30.

2 L. 5, $ 2, D. XLVIIL.

3) Plg. conc. Arcyr. (314), c. 11, vz. C. I. Hefele, Conciliengesdhichte,
12 230; conc. Chalced. (451), c. 27, vz. C. I. Hefele, t. p., I? 527; c. 2,
C. XXXVI, gu. 1.

43 C. 1, C. XXXVI, gu. 1; c. 1, C. XXXVI, gu. 2.

» Sess, XXIV. de ref. matrim., c. 6.

312 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.207-208.

Str. 506: „Kas nusikalto pagrobęs neištekėjusią mote-
riškę, norėdamas su ja susivesti, jai nesutinkant tatai daryti,
tas yra baudžiamas

kalėti paprastajame kalėjime ne trumpiau kaip šešis mė-

nesius.

Pasikėsinimas baudžiamas.“

207. Realinis neteisingumas. — Kan. 2354 sako: „$ 1. Pa-
saulininkas, teisiniu būdu pasmerktas už žmogžudystės, pa-
grobimo nepribrendusių bet katros lyties asmenų, pardavimo
žmogaus į nelaisvę ar kitam blogam galui, palūkanų, užpuo-
limo, didelės kvalifikuotos ar nekvalifikuotos vagystės, pa-
degimo ar tyčia padaryto ir labai didelio (valdę notabilis) su-
gadinimo, didelio sužeidimo (gravis mutilationis vet vulnera-
tionis) ar prievartos nusikaltimą, pačiomis teisėmis tebūna pa-
šalintas nuo teisinių bažnytinių veiksmų ir nuo bet kokių parei-
gų, jeigu turėtų Bažnyčioj, neliečiant priedermės atlyginti
skriaudas.

S 2 Gi dvasiškis, kurs padarytų bet kurį $ 1 kalbėtųjų
nusikaltimų, tebūna nubaustas bažnytinio tribunolo pagal įvairų
kaltumo didumą apgailomis, cenzūromis, atimant oficiją, be-
neficiją ir dignitatę ir reikale net depozicija; gi atsakingas
žmogžudystės kaltininkas tebūna degraduotas".

S 1 nusikaltimai yra mišrūs. Todel juos gali nagrinėti val-
stybė ir Bažnyčia pirmenybės teise (iure praeventionis). Bet
katros jųdviejų savo ruožu pasmerktasis ar nubaustasis kal-
bamasis kaltininkas tuo patim dar pačiu įvykiu užsitraukia tam
tikras bažnytines bausmes, įvardytas šio paragrafo. Tik nu-
teisimas turi būti teisinis, būtent, teisingas ir laikantis respek-
tyviai bažnytinių ar valstybės įstatymų.

S 2 kalba apie tuos pat dvasiškių nusikaltimus.. Šie nu-
sikaltimai pridera tik bažnytiniam tribunolui.

208. Garbės ir šlovės įžeidimas. — 1. Nusikalstų, „Jeigu
kas ne realiniu būdu, tik žodžiais, raštais ar kitaip įžeistų
kieno garbę (iniuriam intulerit) ar gerą vardą arba šlovę (bo-
nam famam laeserit)..." — kan. 2355.

Nr.209. Nusikaltimai gyvybei ir t. t. 313

Tai garbės ir šlovės įžeidimas. Čia įžeisti galima žodžiais,
raštais ir bet kokiu kitu būdu, pav., paveikslais, karikatūromis,
gestais ar ženklais. Tik išskiriamas realinis įžeidimas, apie
kurį kalbama kitose vietose.

Šlovei įžeisti nesvarbu, ar yra „calummia", „detractio"
ar „contumelia". Tik vis delto nenusikaltimas — ta „detractio",
kurios moralistai nelaiko nuodėme, pav., tam tikrame reikale.

Be to, kalbamajam nusikaltimui nesvarbu, ar įžeidžiamas
fizinis ar moralinis kolegialinis asmuo.

Jeigu abi šali įžeistų viena antrą, tai pats įžeidimas rekom-
pensuojasi. Išimtis — įeigu viena šalis daugiau įžeistų (kan.
2218, $ 3).

2. Įžeidus garbe ar šlovę, nusikaltėliui galimas iškelti ci-
vilinis ir kriminalinis ieškinys. Pirmasis keliamas skriaudos
atlyginimui išieškoti, gi antrasis — nusikaltėliui nubausti. Ci-
vilinis kalbamasis ieškinys visada tėra privatinis. Krimina-
linis kalbamasis ieškinys taipogi savaime yra privatinis. Tik
jeigu įžeistasis būtų dvasiškis ar vienuolis, labiausiai turįs kokią
dignitatę, tai paskutinysis ieškinys galimas iškelti taipogi ex
officio (kan. 1618 ir 1 938).

3. Bausmės: „Jeigu kas ne realiniu būdu, tik žodžiais,
raštais ar kitaip įžeistų kieno garbę ar šlovę, tai ne tik gali-
mas priversti reikiamai atitaisyti garbės įžeidimą ir atlyginti
skriaudas kan. 1618 ir 1938 (cogi ad debitam satisfactionem
damnague reparanda), bet dar nubausti tam tikromis bausmė-
mis ar apgailomis, neišskiriant reikale, jeigu būtų dvasiškiai,
suspensos ar pašalinimo nuo oficijos ar beneficijos" — kan 2 355.

4. Baudžiamasis Statutas už kalbamuosius įžeidimus bau-
džia str. 530—540.

209. Nusikaltimai dorovei: — I. Bigamija. — 1. Bigamija
būna tada, kai nors civiliniu būdu susituokiama su ryšio kliū-
timi, arba tebesant kitai tikrai moterystei.

2. Bigamija — nusikaltimas, nes ji prieštarauja moterystės
vienumui ir nesuardomumui').

1) P. Malakauskis, Moterystės teisės, Kaunas 1923, I 1 n. 166.

314 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 209.

Čia pasakytina štai kas:

a) Pirmesnė moterystė turi būti tikra. Ji gali būti tvirta,
tvirta ir pavartota ar teisinė, arba tikra nekrikščionių mote-
rystė. Pats jos tikrumas turi būti objektyvus. Todel nieko ne-
reiškia subjektyvus nusikaltėlio manymas apie moterystės ne-
tikrumą.

b) Pinmesnė moterystė turi tebebūti. Atbulai, išskiriama
teisinių būdu atrišta moterystė. Pavartotą moterystę atriša
mirtis ir Povilo privilegija (kan. 1 118 ir 1120). Tvirtą ir ne-
pavartotą imoterystę atriša taipogi iškilmingieji apžadai ir papa
(kan. 1119). Bet kurie kiti moterysčių atrišimai (ar dispensos)
yra neteisiniai ir jokie. Todel bigamijos nusikaltimu nusikalsta
tas katalikas, kurs, metęs savo tikybą ar virtęs pravoslavu,
protestantu ir t. t. ir pamynęs po kojų tikrąją savo moterystę,
iš naujo susituokia su kita. Net nesvarbu, ar naujoji jo ti-
kyba jį išskyrė arba neva panaikino pirmesnę tikrą mote-
rystę ar ne; nes jos panaikinti neturėjo teisės ir negalėjo.

c) Nusikalstama net tada, kai susituokiama su motery-
stės ryšiu, abejojant pirmesnės moterystės tikrumu ar at-
rišimu; taip tuoktis neleistina“).

d) Nusikalsta taipogi tas, kas susituokia su moterystės ry-
šių, privatiniu būdu manydamas, kad pirmesnė moterystė
esanti netikra ar atrišta; nes taip tuoktis irgi neleistina.
Atbulai, jeigu kalbamieji dalykai būtų teisiniu būdu išspręsti,
t. y. kaip reikalauja bažnytiniai įstatymai, arba kan. 1069,
S 2, tai nenusikalstama?).

2. Bausmės:

1) „Bigamai, t. y. kas, kliudomas moterystės ryšio, kėsintųsi
nors tik, kaip sakoma, civiliniu būdu sueit į moterystę, tas
pačiu įvykiu nustoja šlovės (sunt ipso facto infames), ir jeigu,
nepaisydamas ordinaro įspėjimo, tebegyventų neleistiname su-
sibūrime, tebūna ekskomunikuotas ar asmeniniu būdu inter-
diktuotas pagal įvairų kaltumo didumą" — kan. 2356.

) P. Malakauskis, Moterystės teisės, I n. 167.
2 Vz. P. Malakauskis,t. p., n. 168.

Nr. 209. Nusikaltimai gyvybe! ir t. t. 315

2) Iregularitatė ex delicto (kan. 985, n. 3).

3) Kalbamieji nusikaltėliai laikytini viešais nusidėjėliais.
Todel jų negalima leisti eiti komunijos (kan. 855), katalikiškai
laidoti (kan. 1240, $ 1, n. 6), įvesti moteriškės po jungtuvių ar
po mažo, priimti į tikybiškas brolijas (kan. 693, $ I) ir t. t.

3. Už bigamiją jau pirmaisiais amžiais buvo baudžiama.
Bausmės buvo įvairios. Be kitko, buvo baudžiama tomis pat
bausmėmis, kur ir už svetimoterystę. Gratiano dekretas ir de-
kretalių teisės bigamiją nagrinėio mažne vien iregularitatės
atžvilgiu.

Prieš Kodeksą I. C. visuotinių teisių bausmės už bigamijos
nusikaltimą buvo šios: a) iregularitatė, kuri kylo iš antrosios
moterystės pavartojimo, tebesant pirmesnės imoterystės
ryšiui?); b) teisių nešlovė*); c) išsprendžiamoji ekskomunika");
d)erezijos įtarimas“), ir e) neleidimas eiti sakramentų, palai-
minimų ir t. t.

4. Baudžiamasis Statutas, str. 412: „Kas nusikalto susi-
vedęs, žinomai pirmajai vedybai tebesant, jei tam dalykui ne-
nustatytas tam tikras leidimas pripažintomis įstatymo kalti-
ninko tikybos taisyklėmis, tas yra baudžiamas

buvęs susivedęs — kalėti grasos kalėjime;

mebuvęs susivedęs — kalėti paprastajame kalėjime“.

Str. 413: „Krikščionių tikybos dvasininkas, kuris žinomai
dalyvavo sutuokiant taip, kaip yra numatyta 408—412 straips-
niais, yra baudžiamas

kalėti grasos kalėjime ne ilgiau kaip trejus metus arba

kalėti paprastajame kalėjime.

Šita pat bausme baustinas yra: 1) nekrikščionių tikybos
dvasininkas, kuris žinomai dalyvavo susituokiant taip, kaip
yra numatyta 408—412 straipsniais; 2) tarnautojas, kuris nu-
sikalto padaręs metrikos įrašą, kuriuo patikrinama žinomai

C. 3, X, de bigamis non ordinandis, I, 21.
C. 4, X, de bigamis non ordinandis, I, 21.
C. 1, C. XXXIV, gu. I, 2.

Plg. Urbanus VIII, const. „Magnum in Christo“, 20 iun. 1637,

Hi
2
3
*) Plg.
S 2vz. P. Gasparri, Fontes, I n. 217.

316 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.210-211.

nusižengiama įstatymais vedyba (408—412 str.), ir 3) reiš-
kėjas, kuris nusikalto žinomai davęs laiduotinę paraišką tokiai
vedybai (408—412 str.)".

210. II. Pasaulininkų nusikaltimai VI Dievo įsakymui —
1. Kan. 2357 sako: „Š$ 1. Pasaulininkai, kurie yra teisiniu
būdų pasmerkti už nusikaltimus VI Dievo įsakymui su jaunes-
niais už šešiolikos metų amžiaus ar už išžaginimą (stuprum),
sodomiją, paleistuvystę su gentimis ar esančiais artume (in-
cestum), padėjimą kitam nusidėti VI Dievo įsakymui (leno-
cinium), pačiu įvykiu nustoja šlovės, be tų bausmių, kur or-
dinaras laikys reikalinga paskirti.

S 2. Kas padarytų viešą svetimoterystę ar viešai gyventų
konkubinate, ar teisiniu būdu būtų pasmerktas už kitus nusi-
kaltimus VI Dievo įsakymui, tebūna pašalintas nuo teisinių
bažnytinių veiksmų, iki parodys tikro pasitaisymo ženklus".

Visi kalbamieji nusikaltimai yra mišrūs. Todel juos gali
nagrinėti taip valstybė, taip Bažnyčia iure praeventionis. Iš
S 1 išimama yra svetimoterystė ir konkubinatas ir $ 2 lie-
piama ordinarui už įuodu bausti del to, kad už tuodu nusi-
kaltimu ne visos valstybės pakankamai baudžia.

Teisinis pasmerkimas suprantamas valstybės ar Bažny-
čios respektyviais įstatymais.

2. Diecezinis Žemaičių V sinodas (1752), ses. I, c. II,
n. VIII, už žydo nusidėjimą VI Dievo įsakymui su krikščionė
baudžia štai kaip: žydą — pinigų bauda (decem marcas ad
minus) ir kalėti, gi krikščionę — įsakyti lazdomis amžinai iš-
vyti iš tos vietos (fustigata de ipsa civitate sine spe redeundi
proscribatur).

3. Baudžiamasis Statutas baudžia už paleistuvavimą str.
513—529 kalėti ir kitomis bausmėmis, gi už svetimoterystę —
str. 418 areštu.

211. III. Žemųjų šventimų dvasiškių nusikaltimai VI Dievo
įsakymui. — „Žemųjų šventimų dvasiškiai, nusikaltę bet kaip
VI Dievo įsakymui, tebūna nubausti pagal kaltės didumą, net
pašalinant iš dvasiškių luomo, jeigu tai lieptų nusikaltimų ap-

Nr.212. Nusikaltimai gyvybei ir t. t. 317

linkybės, be tų bausmių, apie kurias kalba kan. 2357, jeigu jų
būtų" — kan. 2358. Tik kalbamieji nusikaltimai turi būti pa-
daryti išoriniu būdu ir atsakingai moraline prasme (kan. 2 195,
S 1). Jų pavyzdžiai — svetimoterystė, nepadorios kalbos ar
raštai ir t. t.

212. IV. Augštųjų šventimų dvasiškių nusikaltimai VI Dic-
vo įsakymui. — 1. Konkubinatas.

1) Konkubinatas būna tada, kai vyriškis, in casu dvasiškis
ar vienuolis, gyvena su moteriške lyg susituokęs. Tik reikia,
kad juodu būtų susitarusiu taip gyventi ar nuolat (habitualiter),
t. v. dažnai ir be paliovos (continuo), lytiškai santykiautų. Bet
jau pats faktas, kad vyriškis laiko ir išlaiko moteriškę savo na-
muose ar kur kitur, dažnai yra konkubinato ženklas arba pa-
žymys (indicija). Atbulai, nebūtų konkubinato, jeigu kas įpra-
stai lankytų paleistuvavimo namus ir su ta pat moteriške nusi-
dėtų. Nes ši imoteriškė lytiškai santykiauja su visais ir todel
vra ir pasilieka paleistuvė, o ne konkubina arba sugulovė. Ne-
bus konkubinato taipogi, įeigu paprastai paleistuvaujama, t. y.
šiaip jau retkarčiais lytiškai santykiaujama. |

2) Konkubinatas skirstomas tikras, spėjamas, viešas ir ži-
nomas. Spėjamasis konkubinatas būna tada, kai nėra tikrai
žinomas, tik del tam tikrų aplinkybių suponuojamas. Pavyz-
džiu gali būti kan. 133, Š$ 3—4, kur ordinaro yra dalykas nu-
spręsti, ar tam tikru atveju laikyti ar lankyti kuri moteriškė
dvasiškiui gali būti pavojus nesusitūrėti ar papiktinti kiti, ir
taipogi jo yra dalykas tai uždrausti, gi nepaklausius užsispy-
rėlis teisių laikomas konkubinu.

3) Bet koks, būtent, tikras, spėjamas, žinomas ir net slap-
tas, dvasiškių konkubinatas yra nusikaltimas. Tik jis turi būt
įrodomas išorinėi srity. Paskutinijį dalyką rodo kan. 2357,
S 2, kur pažymėtai minimas viešas konkubinatas. Be to, kon-
kubinato nusikaltimui pirma reikia įspėti. Išimtis — teisių
įspėjamasis konkubinatas, nes čia pačios teisės yra atlikusios
įspėjimo darbą ir jis prilygsta įrodytą nusikaltimą.

4) Bausmės: „Augštųjų šventimų dvasiškiai, taip pasau-
liniai, taip vienuoliai, konkubinai, nepaisę įspėjimo, tebūna pri-

318 lil. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.212.

versti mesti neteisinį susibūrimą ir atitaisyti papiktinimą, sus-
penduojant a divinis, atimant oficijos, beneficijos, dignitatės vai-
sius arba įplaukas (fructus) kan. 2 176—2181 įsakymu" — kan.
2359, $ 1.

IKalbamoji suspensa a divinis yra cenzūra.

Kan. 2176—2 181 kalba apie už konkubinatą baudimo pro-
cedūrą ir dar įvardija tam tikrų bausmių, būtent, iš klebono
tuoj turi būti atimta parapija (kan. 2177, n. 2), gi iš šiaipjau
dvasiškio, kurs turi beneficiją be sielų ganymo, nepasitaisius
per du mėnesiu po suspensos, turi būti atimta pusė beneficijos
įplaukų: po kitų trijų mėnesių — visos 'beneticijos įplaukos;
dar po kitų trijų mėnesių — pati beneficija (kan. 2 177, n. 3).

5) Dvasiškiai už konkubinatą baudžiami jau nuo IV am-
žiaus'). Labiausiai sunkios bausmės už jį buvo išleistos XI
ir XII amžiuj. Be kitko, dvasiškiai buvo deponuojami ir tikin-
tiesiems draudžiama santykiauti su jais“). Net moteriškės
„complices“ buvo baudžiamos, pav., ekskomunikuojamos, ati-
duodamos į nelaisvę ir t. t. Apie dvasiškių konkubinatą ne-
maža dar kalba Tridento susirinkimas").

Dabartinės bausmės už dvasiškių konkubinatą yra tokios
pat, kaip ir Tridento susirinkimo.

2. Kvalifikuotieji nusikaltimai.

„Jeigu jie (augštųjų šventimų dvasiškiai, taip pasauliniai,
taip vienuoliai) nusikalstų VI Dievo įsakymui su nepilnametė-
mis, kurios nėra šešiolikos metų amžiaus, ar padarytų svetimo-
terystę, išžaginimą (stuprum), bestialitatę, sodomiją, lenoci-
nium (padėtų kitam nusidėti VI Dievo įsakymui), paleistuvystę
su gentimis ar artume esančiais asmenimis pirmojoj kartoj, tai
tebūna suspenduoti, paskelbti nustoję šlovės, atimta bet kokia
oficija, beneficija, dignitatė ir pareigos, jeigu jų turėtų, ir svar-

1 Cone. Illiber. (300—306), c. 18, vz. C. IL Hefele, Conecilien-
geschichte, I? 163; conc. Neocaes. (314—325), c. 1, vz. C. IL Helele,
t. p., 244 ir t.t.

2) Syn. Roman. (1050), vz. C. I. Hefele, t. p., IV2 746—747.

3) Sess. XXV, de ref., c. 14.

Nr.212. Nusikaltimai gyvybei ir I, t. 319

besniais atvejais (in casibus gravioribus) tebūna deponuoti"
— kan. 2359, $ 2.

3. Kiti nusikaltimai.

„Jeigu jie (augštųjų šventimų dvasiškiai, taip pasauliniai,
taip vienuoliai) kitu būdu nusikalstų VI Dievo įsakymui, tai
tebiina nubausti tam tikromis bausmėmis pagal atvejo didumą,
neišskiriant beneficijos atėmimo, labiausiai tie, kurie gano sie-
las" — kan. 2359, $ 3.

XV SKYRIUS.

Neteisybės nusikaltimai (de crimine ialsi)
(kan. 2360—2363).

213. Medžiaga. — 1. Neteisybės nusikaltimų sąvoka,
2. Apaštališkojo Sosto raštų padirbimas, sufalsifikavimas ir t. t.,
3. Subrepcijos ir obrepcijos nusikaltimai, 4. Šiaipjau bažnytinių
dokumentų padirbimas, sufalsifikavimas ir t. t. ir 5. Neteisingas
solicitacijos skundas.

214. Neteisybės nusikaltimų sąvoka. — 1. Neteisybė arba
„falsum est guaelibet veritatis immutatio". Gi neteisybės nusi-
kaltimas arba „crimen falsi" galima apibrėžti šiaip: „dolosa
veritatis immutatio vel suppressio". Taigi kalbamajam nusi-
kaltimui reikia, kad būtų padaryta neteisybė ir tai tyčia. Jeigu
pirmojo ar antrojo dalyko trūksta, tai neteisybė nėra nusikal-
timas. Tai tėra stačiai „falsum“.

Prieš Kodeksą I. C. buvo ginčijamasi, ar neteisybės nusi-
kaltimui reikią, kad neteisybė kam kenktų ar galėtų kenkti ar
būti naudinga sau. Vieni tai neigė'). Kiti skyrė dalyką, būtent,
jeigu Apaštališkojo Sosto raštai esą vartojami kitų naudai, tai
reikią skriaudos, gi vien substancialiniam pakeitimui užtenką
turėti vien sau naudos“). Nūnai, bendrai, nebereikalaujama jo-
kios skriaudos ar naudos, nes Kodeksas I. C. kalba be restrikci-
jos ir kalbamaisiais atvejais baudžiama ne už kokią skriaudą ar
naudą, tik del įžeidimo ar nieku laikymo Apaštališkojo Sosto.

1) Pav, A. Reilfenstuel, Ius canonicum universum, L. V tit. 20
n. 71. Tik Apaštališkojo Sosto raštų sufalsilikavimui nereikalavo jokios
skriaudos (t p, p. 33).

2) Pav. I. l'Annibale, Commentarius reatinus, n. 60.

Nr.214. Neteisybės nusikaltimai. 321

2. Neteisybė yra draudžiama paties prigimties įstatymo ir
pozityvių Dievo teisių. Gi bažnytinės teisės jau pirmaisiais
amžiais baudžia neteisingus skundėjus ir liudytojus"). Paskiau
imti skaudžiai bausti raštų falsifikatoriai, labiausiai dvasiš-
kiai“). Viduriniais amžiais dažniau bausta už sufalsifikavimą
bažnytinių dokumentų, labiausiai Apaštališkojo Sosto raštų.
Taipogi buvo baudžiama už pasaulinių dokumentų sufalsifika-
vimą"). Kalbamieji įstatymai yra įdėti į Grigaliaus IX kolekciją
ir t. t. Galop, Pijus IX, konst. „„Apostolicae Sedis", 12 oct.
1869, Š I, n. 9 ir $ III, n. 3, skaudokai baudžia už Apaštališkojo
Sosto raštų sufalsifikavimą?).

3. Neteisybės nusikaltimas galimas padaryti šiaip: „dicto,
scripto, facto et usu".

Nusikalsta:

a) Dic'to — liudytojai, kurie meluoja ar slepia tiesą;
teisėjas, kurs neteisingai nuteisia ir t. t.

b) Scripto — kas sufalsifikuoja laiškus, dekretus ir t. t.

c) Facto — kas ką kita sufalsifikuoja, pav., padirba ne-
tikrus pinigus ir t. t.

d) Usu ar, geriau sakant, abusu — kas vartoja sufalsi-
fikuotus daiktus ir t. t.

Kaip matom, į neteisybės nusikaltimą gali įeiti bet kurios
neteisybės. Tik tokie dalykai, kaip pinigų padirbimas, prekių,
svarstyklių ir kitų daiktų sufalsifikavimas, Bažnyčios tam tikrai
nenagrinėjami ir paliekami valstybei. Be to, bažnytinėse teisėse
neteisybės nusikaltimai tikrumoj tėra šie: viena, teismo šalių,
liudytojų , ekspertų, teisėjų ir teismo narių (administri), advo-
katų ir prokuratorių neteisybės, apie ką kalba kan. 1 743, $ 3,
1755, $3, 1624—1 625 ir 1 666, ir antra, tie atvejai, apie kuriuos
kalba nagrinėjamasis skyrius, t. y. kan. 2 360—2 363.

) Pig. conc. Iliber. (300 —306), c. 73—75, vz. C. I. Hefele, Conci-
liengeschichte, 17 188—189; conc. Arelat. I (314), c. 14, vz. C. L Hefele,
t. p., 213; conc. Arel. II (443 ar 452), c. 24, vz. C. I. Hefele, t. p. II? 301,

2) Plg. conc. Agath. (506), c. 50, vz. C. I. Hefele, t. p., 658.

3) C. 3, X, de crimine falsi, V, 20.

4) Vz. P, Gasparri, Fontes, III n. 552.

21

322 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus, Nr.215.

215. Apaštališkojo Sosto raštų padirbimas, sutalsišikavi-
mas ir t, tt — 1. Nusikalsta tas, kas padirba ar sufalsifikuoja
Apaštališkojo Sosto raštus, dekretus ar reskriptus, ar žinoda-
mas tokius juos vartoja.

Apaštališkasis Sostas čia suprantamas papa, kongregacijos
ir kitos Romos Kūrijos dikasterijos (plg. kan. 7).

2. Čia yra du nusikaltimu, būtent:

1) Apaštališkoio Sosto raštų padirbimas ar sufalsifikavimas.

Padirbėjai vadinasi tie, kurie visai padirba dokumentus,
raštus ir t. t. Gi falsifikatoriai yra tie, kurie tyčia iš esmės
pakeičia dokumentą ir t. t., pav., pašalina ar prideda naujį ant-
spaudą ar parašą, įdeda naujus lapus ir t. t.

INusikalstama tada, kai visai padirbami ar sufalsitikuojami
kalbamieji raštai. Jų paskelbti nereikia, kur kitaip buvo prieš
Kodeksą I. C. Net nesvarbu, ar jie vartojami ar ne ir t. t.

2) Padirbtų ar sufalsifikuotų Apaštališkojo Sosto raštų var-
tojimas.

Čia nusikalstama tada, kai kalbamieii raštai imami vartoti.
Nesvarbu, ar tikslas pasiekiamas ar ne. Pav., nusikalsta tas,
kas anuos raštus įduoda vyresniajam kuriai malonei gauti, nors
vyresnysis, sužinojęs realybę, ar del ko kita nesuteiktų ieško-
mosios malonės.

Kalbamasis nusikaltimas turi pateisinamąjį žodelį „žinoda-
mas" (scienter).

3. Kalbamuoju nusikaltimu yra autonomišku. Todel jeigu
tas pat asmuo padirbtų ar sufalsifikuotų Apaštališkojo Sosto
raštus ir juos žinodamas vartotų, tai nusikalstų dviem nusikal-
timam.

4. Bausmės: Kan. 2360 sako: „Š$ 1. Bet kurie Apašta-
liškojo Sosto raštų (litterarum), dekretų ar reskriptų padinbė-
jai ar falsitikatoriai ir tie, kurie tokius raštus, dekretus ar re-
skriptus žinodami vartoja, pačiu įvykiu įkrinta į ekskomuniką,
specialiniu būdų rezervuotą Apaštališkajam Sostui.

$ 2. Dvasiškiai, nusikaltę $ 1, be to, dar tebūna nubausti
kitomis bausmėmis, kur galima net atimti bažnytinė beneticija,
oficija, dignitatė ir pensija; gi iš vienuolių tebūna atimtos vi-

Nr.216-217. Neteisybės nusikaltimai. 323

sos oficijos, kur jis turi vienuolijoj, ir aktyvus ir pasyvus bal-
sas, be kitų bausmių, išleistų savų jų konstitucijų".

5. Prieš Kodeksą I. C. už Apaštališkojo Sosto raštų pa-
dinbimą ar sufalsifikavimą buvo įvykio ekskomunika, specia-
liniu būdu rezervuota papai, gi už tokių jų vartojimą ir bendri-
ninkavimą kalbamuosiuose nusikaltimuose buvo įvykio eksko-
munika, rezervuota ordinarui?).

216. Subrepcijos ir obrepcijos nusikaltimas. — 1. Subrep-
cija vadinasi tiesos nutylėjimas, kur reikia pasakyti (plg. kan.
42, S 1). Gi obrepcija būna tada, kai išdėstoma neteisybė (plg.
kan. 42, $ 2).

2. Prašymo subrepcija tenaikina reskriptą tada, kai nu-
tylima tai, kas Kūrijos stilium pažymėtina tikrumui. Išimtis
— reskriptai motu proprio. Taipogi prašymo obrepcija nenai-
kina reskripto, by tik viena motyvinė priežastis yra teisinga.
Atbulai, jeigu nė vienos motyvinės priežasties nėra teisingos,
tai naikina reskriptą (kan. 45). Tik išskiriama Apaštališkojo
Sosto dispensa nuo žemesniojo laipsnio moterystės kliūčių (kan.
1054).

3. Kas tyčia padarytų subrepciją ar obrepciją prašyme
Apaštališkajam Sostui ar vietos ordinarui, tas nusikalstų.

Kalbamasis musikaltimas turi pateisinamuosius žodelius
„Traude vel dolo" (tyčia).

Pats nusikaltimas yra visai naujas.

4. Bausmės: „Jeigu kas prašyme Apaštališkajam Sostui ar
vietos ordinarui gauti reskriptui tyčia (fraude vel dolo) nuty-
lėtų teisybę ar išdėtų neteisybę, tai savas ordinaras gali jį nu-
bausti pagal] kaltės didumą, neliečiant kan. 45 ir 1 054" — kan.
2361. Bausmės neįsakytos. Tai rodo žodžiai „gali nubausti".

217. Šiaipjau bažnytinių dokumentų padirbimas, sufalsifi-
kavimas ir t. t. — 1. Nusikalsta tas, kas padirba ar sufalsifi-
kuoja viešus ar privatinius bažnytinius raštus ar aktus, ar ži-
nodamas tokius juos vartoja.

1) Const. „Apostolicae Sedis“, 12 oct. 1869, $ I, n. 9; $ III, n. 8, vz.

P. Gasparri, Fontes, III n. 552.
21*

324 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.218.

Padirbėjai, falsifikatoriai ir vartotojai čia suprantami taip
pat, kaip augščiau (n. 215, 2, 1).

Kalbamieji raštai suprantami tie, kuriuos yra parašę baž-
nytiniai vyresnieii, žemesni už Apaštališkąjį Sostą.

Bažnytiniai raštai ar aktai vadinasi vieši, kai parašomi
bažnytinių vyresniųjų ex officio, pav., ordinaro reskriptas, kle-
bono liudijimas „de facto ad suum officium pertinenti" (apie tą
dalyką, kuris pridera prie jo pareigų) ir t.t. Raštas bus priva-
tinis tada, kai parašomas ne ex officio arba neinant savo pa-
reigų, pav., susižėdavimo raštas, bažnytinių tuntų pardavimo
raštas ir t. t.

Kalbamasis vartojimo nusikaltimas turi pateisinamąjį ŽO-
delį „žinodami" (scienter).

2. Bausmės: „Taip viešų, taip privatinių bažnytinių raštų
ar aktų padirbėjai ar falsifikatoriai ir tie, kurie tokius doku-
mentus žinodami vartoja, pagal nusikaltimo didumą tebūna nu-
bausti, neliečiant kan. 2406, $1 įsakymo" — kan. 2362. Bau-
smės nedeterminuotos.

3. Diecezinis Žemaičių V sinodas (1752), ses. III, c. XI, n.
III, sako: „Ut mmalitiae fabricatorum obicem ponamus, statui-
mus, guod guicungue instrumentum, ultimas voluntates, litteras
scribendo vel subscribendo seu exeguendo falso procuderit,
contfecerit aut talibus scienter usus fuerit, aut testimonium fal-
sum deposuerit: si clericus non beneficiatus fuerit, ultra poe-
nas iuris carcereę unius anni puniatur, parti nihilominus laesae
interesse et damna in duplo resarciat, beneficiatus autem be-
neficio privetur et laicus poena arbitria puniatur cum dupli re-
stitutione".

218. Neteisingas solicitacijos skundas. — 1. Jeigu kas pats
ar per kitą neteisingai praneštų Bažnyčios vyriausybei, jog
nuodėmklausis solicitavęs, nusikalstų.

Kalbamojo nusikaltimo pamatas yra tai, kad labai skau-
džiai gali būti nubaustas nekalčiausias nuodėmklausis.

2. Neteisingo solicitacijos skundo nusikaltimui reikia
štai ko:

Nr.218. Neteisybės nusikaltimai. 325

a) Pranešti, jog nuodėmklausis solicitavęs per išpažintį
„ad turpia". Atbulai, jeigu neteisingai pranešama, įog nuo-
dėmklausis solicitavęs ne per išpažintį ir be jokio ryšio
su išpažintimi, įkalbinėjęs vogti ir t. t., tai nebus kalbamojo
nusikaltimo. Tai rodo kan. 904, kur pasakyta, jog penitentas
turįs pranešti per mėnesį apie kunigą, solicitavusį per išpa-
žintį (in confessione).

b) Pranešimas turi būti neteisingas formaline ir mate-
rialine prasme. Todel jeigu pranešėjas klaidingai mano, kad
nuodėmklausis nesolicitavęs, ar pranešdamas manė, kad įis
tikrai solicitavęs, gi tikrumoj solicitacijos nebūtų buvę, tai
nenusikalstama kalbamuoju nusikaltimu.

c) Pranešta turi būti tiems Bažnyčios vyresniesiems,
kuriems apie solicitacijas yra praneština, būtent, vietos or-
dinarui ar S. C. S. Officii ar iųdviejų įgaliotiniams (plg. kan.
904). Atbulai, jeigu apie solicitaciją neteisingai pranešama vie-
nuolių vyresniesiems, tam: tikrai neįgaliotam generaliniam vi-
karui, dekanui, klebonui, valstybės teismui ir t. t., tai nenusi-
kalstama.

d) Pranešimas turi būti juridiškas. Vadinasi, praneština
raštu su skundėjo parašu ar gyvu žodžiu vyresniajam. DPa-
skutiniuoju atveju turi dalyvauti notaras, kuris skundą užrašo.
Atbulai, anonimai ar raštai be parašo — neteisinis praneši-
mas. Tas pat pasakytina apie privatinį pranešimą, kur pra-
nešama šiaip jau pasikalbant ir t. t.

3. Kalbamuoju nusikaltimu nusikalsta tas, kas praneša.
Tik nesvarbu, ar tai padaro jis pats ar per kitą, pav., įsaky-
damas, liepdamas, patardamas ir t. t. Net taip pat nusikal-
stama tada, kai paleidžiamas neteisingas gandas tam, kad kas
kitas praneštų vyresniajam, ir tai tikrumoj įvyksta. Taipogi
nesvarbu, ar pranešama, jog solicitacija jam pačiam ar kitam
atsitikusi.

4. Neteisingo solicitacijos skundo inusikaltimas įvyksta
tada, kai juridiškasis skundas priimamas. Nesvarbu, ar ap-
skųstasis šauktas tieson arba pasiaiškinti ar ne, nubaustas
ar išteisintas ir t. t.

326 1iI. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.218.

5. Bausmės: „Jeigu kas pats ar per kitą neteisingai pra-
neštų vyresniajam, jog nuodėmklausis esąs solicitavęs, tai pačiu
įvykiu įkrinta į ekskomuniką, specialiniu būdu rezervuotą
Apaštališkajam Sostui, ko jokiu atveju negalima atleisti, iki
neteisingas pranešimas bus fonmaliniu būdu atšauktas ir, kiek
galima, atlygintos skriaudos, jeigu iš to būtų kilusios, pasky-
rus, be to, dar didelę ir ilgą apgailą, neliečiant kan. 894 įsa-
kymo" — kan. 2363. Gi kan. 834 sako: „Vienintelė nuo-
dėmė tėra savaime rezervuota Šventajam Sostui, būtent, ne-
teisingas pranešimas (falsa delatio), kur nekaltas kunigas
skundžiamas bažnytiniams teisėjams solicitacijos nusikaltimu".
Tik kan. 2363 žodis „apud Superiores" ir kan. 894 žodžiai
„apud iudices ecclesiasticos" reiškia tą pat.

6. Už neteisingo solicitacijos skundo nusikaltimą eksko-
1munika atleisti, kaip matėme ką tik cit. kan. 2363, tegalima
štai kada:

a) Pirma reikia formaliniu būdu atšaukti pats neteisingas
pranešimas ar skundas. Vadinasi, reikia taip atšaukti, kad
juridiškai nebeturėtų galios. Todel jis atšauktinas žodžiu ar
raštų tam vyresniajam, kuriam buvo neteisingai pranešta ar
apskųsta.

Greitame reikale, kur ekskomunikos absoliucijos mega-
lima atidėti be nešlovės ar papiktinimo, užtenka pačiam kal-
tininkui parašyti atšaukimas, pasirašyt ir paskum nusiųsti tam
vyresniajam, kuriam buvo apskųsta. Tada kalbamasis raštas,
užlipytas voke, taipogi galimas įteikti nuodėmklausiui, kad
kuo greičiausiai nusiųstų tam tikram vyresniajam. Jeigu grei-
tame reikale nė raštu negalima atšaukti, tai padaryti užtenka
žodžiais prie dviejų liudytojų. Vien pažadėti atšaukti vis delto
neužtenka, nes kan. 2393 absoliutiniu Ibūdu reikalauja atšaukti.
Tai yra kan. 2252, $ 2 išimtis.

Mirties pavojuj neteisingas skundas atšauktinas taip, kaip
galimas. Visų pirma, atšaukti galima raštu, parašytu paties
kaltininko ar nuodėmklausio ir pasirašytu skundėjo. Toliau,
galima atšaukti net žodžiu prie dviejų liudytojų, kurių vienas
gali būti net nuodėmklausis. Liudytojai paskum praneš vyres-

Nr. 218. Neteisybės nusikaltimai. 327

niajam. Galop, įeigų nė to fiziškai nebūtų galima padaryti,
pav., labai sunkioj ligoj ir nėsant jokio liudytojo, tai, mano iš-
manymu, užtenka vien tikrai (serio) pažadėti atšaukti tada,
kai tik bus galima.

b) Taipogi pirma reikia atlyginti esamos skriaudos. Jeigu
visa tuoj atlyginti negalima, tai atlygintina tiek, kiek galima,
gi likučiai tikrai pažadėtini atlyginti tada, kai tik bus galimi.
Kalbamosios skriaudos suprantamos bet kokios — materiali-
nės, dvasinės (nešlovė) ir t. t. Tik paskutiniųjų, deja, kas visas
beatlygins! Pav., ar galimos atlyginti tos skriaudos, kurios
vyra kilusios iš mišių ar išpažinties suspensos ir t. t.

<) IPaskirtina didelė ir ilga apgaila. Didelė — kur įpra-
stai skiriama už dideles nuodėmes, pav., klausyti mišių, pas-
nikauti, kalbėti ražančius ir t. t. Ilga — 3-6 mėnesius, pav.,
kas savaitė kalbėti po dalį ražančiaus, po vieną dieną pasnikaut
ir t. t. Tik vis delto reikia kreipti akis į dvasines ir fizines
pPenitento jėgas. Kitaip užuot pakėlus iš balos jis visai gali
suklupti po nepakeliama našta.

7. Neteisingą solicitacijos skundą pirmąjį kartą nagrinėja
Benediktas XIV, konst. „Sacramentum Poenitentiae“,
1 birž. 1741 m.) Tik iki šiolei jis nebuvo nusikaltimas. Buvo
tik nuodėmė. Ji buvo specialiniu būdu rezervuota papai. Taigi
neteisingas solicitacijos skundas yra visai naujas nusikaltimas.

1) Vz. P. Gasparri, Fontes, I n. 309.

XVI SKYRIUS,

Nusikaltimai, administruojant ar einant
šventimų ir kitų sakramentų (de delictis
in administratione vel susceptione

ordinum aliorumgue sacramentorum)
(kan. 2364—2375).

219. Medžiaga. — 1. Sakramentų administravimas never-
tiams, 2. Neteisinis sutvirtinimas, 3. Išpažinties klausymas ir
rezervuotos nuodėmės atleidimas be reikiamos galios, 4. Da-
lyvio išrišimas, 5. Solicitacija, 6. Išpažinties paslapties sulau-
žymas, 7. Konsekravimas vyskupo be apaštališkojo mandato,
8. Simonija, administruojant ar einant sakramentų, 9. Šven-
tinimasis pas nevertą asmenį, 10. Neleistinas šventimas, 11. Ne-
leistinas šventinimasis ir 12. Neleistinas ėjimas mišrion mo-
terystėn.

220. Sakramentų administravimas nevertiems. — 1. Dva-
siškiai negali leistinai administruoti sakramentų tiems, ku-
riems eiti jų draudžia Dievo ir bažnytinės teisės. Jeigu tai
drįstų daryti, nusikalstų.

Dievo teisės draudžia eiti „sacramenta vivorum“ su di-
dele nuodėme ir „sacramenta mortuorum" be reikiamos dis-
pozicijos arba pasirengimo.

Asmens, kuriems bažnytinės teisės draudžia eiti sakra-
mentų, yra šie: a) įsirašę į eretikų ar atskalinų tikybą, iki,
metę klaidą, susitaikins su Bažnyčia (kan. 731, $ 2); b) eks-
komunikuotas (kan. 2260, $ 1) ir asmeniniu būdu interdik-
tuotas (kan. 2275, n. 2); c) vieši nusidėjėliai, kurie viešai ar

Nr.221-222, Nusikaltimai, administruojant sakramentus ir t.t. 329

slapta prašo sakramentų, ir slapti nusidėjėliai, kurie slapta
prašo, iki tebėra nepasitaisę (kan. 855) ir t. t.

Kalbamasis nusikaltimas turi pateisinamąjį žodelį „dristų“.

2. Bausmės: „Dvasiškis (minister), kuris drįstų admini-
struoti sakramentus Dievo ar bažnytinių teisių draudžiamiems
asmenims, tebūna suspenduotas nuo sakramentų laikui, paskir-
tam: išmintinga ordinaro nuožiūra, ir nubaustas kitomis baus-
mėmis pagal kaltės didumą, neliečiant specialinių bausmių, ku-
rias teisės yra išleidusios už tuos pat nusikaltimus"
kan. 2364.

3. Prieš Kodeksą I. C. už sakramentų administravimą ži-
nomiems eretikams ar apostatams buvo depozicija.

221. Neteisinis sutvirtinimas. — 1. Paprastas sutvirtin-
tojas yra vyskupas. Kitiems reikia tam tikro leidimo. Pačio-
mis teisėmis tai turi kardinolai (kan. 239, $ 1, n. 23), abatai ir
pralotai nullius, apaštališkieii vikarai ir prefektai savo terito-
rijoj (kan. 782, $ 3). Kartais ir šiaipjau kunigams papa leidžia
sutvirtinti.

2. „Kunigas, kurs, neturėdamas galios, duotos teisių ar
papos, drįstų administruoti sutvirtinimo sakramentą, tebūna
suspenduotas; jeigu drįstų peržengti savo galios ribas, tai pa-
čių įvykiu nustoja tos galios" — kan. 2365.

Ką tik cituotas kan. 2365, kaip matome, neliečia vyskupų.

Kalbamasis nusikaltimas turi pateisinamąjį žodelį „drįstų".

222. Išpažinties klausymas ir rezervuotos nuodėmės at-
leidimas be reikiamos galios. — 1. Nusikalstų tas kunigas,
kurs be reikiamos jurisdikcijos drįstų klausyti sakramentali-
nės išpažinties ar išrišti rezervuotą nuodėmę.

2. Čia, kaip matom, yra du nusikaltimu, būtent:

1) Išpažinties klausymas be reikiamos jurisdikcijos.

Kalbamajam. nusikaltimui užtenka vien klausyt išpažin-
ties. Nesvarbu, ar manoma išrišti ar ne, ar tikrumoj išrišama
ar ne ir t. t. Nusikalstama net tada, kai, Bažnyčiai papildant
jurisdikciją, neleistinai išrišama. Tik kalbamaisiais atvejais
išpažintis turi būti sakramentalinė, t. y. absoliucijai gauti. At-

330 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.223.

bulai, nenusikalstama tada, kai išpažinties klausoma tikrai ir
leistinai ar kai jos esama nesakramentalinės, pav., pasiguosti,
pasitarti ir t. t.

Minėjome papildomąją jurisdikciją. Bažnyčia papildo ju-
risdikciją bendroj klaidoj ir pozityvioj ir apytikrėj abejonėj
(kan. 209). Pirmuoju atveju leistinai tegalima klausyt išpa-
žinties dideliame tikinčiųjų reikale. Antruojų atveju tai ga-
lima daryti net be jokios specialinės priežasties').

2) Rezervuotos nuodėmės atleidimas be reikiamos juris-
dikcijos.

Nesvarbu, ar nuodėmė yra rezervuota papos ar ordinaro,
pati savaime (ratione sui) ar cenzūros atžvilgiu“), nes kan.
2366 kalba be restrikcijos. Tik reikia atsiminti tie atvejai,
kur pačios teisės duoda galią atleisti rezervuotas nuodėmes,
būtent, 882, 899, 900 ir t. t. Be to, jeigu kas išrištų nuodėmę,
kuri yra specialiausių ar specialiniu būdu rezervuota Apašta-
liškajam Sostui ekskomunikos atžvilgiu, tai dar nusikalstų kan.
2338, $ 1. Tai nusikaltimų susibėgimas (concursus delictorum).

3. Abu kalbamuoju nusikaltimu turi pateisinamąjį žodelį
„dristų" (praesumpserit).

4. Bausmės: „Kunigas, kurs be reikiamos jurisdikcijos
drįstų klausyti sakramentalinės išpažinties, pačiu įvykiu yra
suspenduotas a divinis; gi tas, kuris drįstų išrišti rezer-
vuotą nuodėmę, pačiu įvykiu yra suspenduotas nuo išpažinčių
klausymo" — kan. 2366.

5. Diecezinis Žemaičių V sinodas (1752), ses. I, c. V, n. I,
neaprobuotiems kunigams, klebonams, vikarams, vienuoliams
(regularis), daktarams, magistrams ar teologijos profesoriams
po ekskomunikos bausme draudžia klausyti išpažinčių ir išrišti.

223. Dalyvio išrišimas (absolutio complicis) — 1. Da-
lyvis (complex), bendrai, vadinasi tas, kuris drauge su kitu
padaro tą pat nuodėmę ar nusikaltimą, kur vienas savaime

1) „Ganytojas“, Nr. 7 (1924), 188: P. Malakauskis, Kuomet Baž-
nyčia papildo jurisdikciją.

2) Kai kurie kanonistai, pav, A. VermeerschetI. Creusen,
Epitome, III? n. 569, išskiria nuodėmes, rezervuotas cenzūros atžvilgiu.

Nr.223. Nusikaltimai, administruojant sakramentus ir t.t. 331

negali padaryti. Jis skirtinas nuo nusikaltimo ar nuodėmės
bendrininko (n. 31). Mūsų klausime dalyvis yra tas, kurs la-
bai ir išoriniu būdu nusideda VI Dievo įsakymui su nuodėm-
klausiu.

2. Nusikalsta tas, kas netikrai ar neleistinai atleidžia ar
rodo išrišąs savo dalyvio nuodėmę VI Dievo įsakymui, ar at-
leidžia ar rodo išrišąs kitas jo nuodėmes, jam meišpažįstant anos
nuodėmės, tiesiog ar metiesiog veikiant penitentą nuodėm-
klausiui.

3. Smulkiau kalbant, apie dalyvio išrišimą pasakytina
štai kas:

a) Dalyvis gali būti vyriškis ar moteriškė, suaugęs ar vai-
kas ir t. tt Neišskiriama nė to, sų kuriuo nuodėmklausis yra
nusidėjęs prieš savo kunigystę ar visai dar nebūdamas
dvasiškis.

b) Dalyvio nuodėmė suprantama bet kuri tikra ir išorinė
nuodėmė VI Dievo įsakymui. Todel čia įeina ne tik lyties
santykiai, bet taipogi dasilytėjimai, veizėjimas, kalbos ir t. t.
Tik kalbamoii nuodėmė turi būti didelė iš abiejų šalių. Bet
nereikia, kad abu veiktų, pav., dasilytėtų vienas antro ar kal-
bėtų. Ne; užtenka vienam katram daryti, by tik antroji šalis
su tuo sutinka ir tai išoriniu būdu išreiškia, kas spėjama, jeigu
išoriniu būdu nesipriešinta.

Atbulai, dalyvio išrišimas nebus nusikaltimas šiais atve-
jais: jeigu nuodėmė tėra maža; jeigu nusidėta visai vidujiniu
būdu — išoriniu būdu neišreikšta, pav., viduj sutikta su dasi-
lytėjimu, tik išoriniu būdu priešintasi; jeigu nuodėmė tėra abe-
jotina teisių ar įvykio abejojimu; jeigu nežinoma, ar abu labai
nusidėjusiu.

c) Nusikalstama tada, kai dalyvis išrišamas ar rodoma jį iš-
rišant. Pirmasis atvejis bus tada, kai norima išrišti ir kal-
bama absoliucijos formula. Antrasis atvejis yra tada, kai
nuodėmiklausis, nenorėdamas išrišti, kalba absoliuciją, kalba
bet kurias kitas maldeles ar šiaip jau lūkterėja, kur penitentas
mano, kad gaunąs absoliuciją. Atbulai, nenusikalstama tada,
kai vien klausoma dalyvį išpažinties arba, įspėjus penitentą, pa-
leidžiama be absoliucijos. Čia galima kalbėti bet kurios malde-

332 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 223.

lės, lūkterėti ar palaiminti penitentas tam, kad niekas nesiste-
bėtų ar nebūtų papiktinimo.

Išrišamoji dalyvio nuodėmė turi tebebūti stačiai (directe)
neatleista. Atbulai, jeigu ji jau yra stačiai išrišta, tai nebėra
nusikaltimo. Jeigu ji tėra mestačiai išrišta, tai laikoma tokia
pat, kai ir visai neatleista.

Jeigu penitentas pats tyčia ar užmiršęs nepasakytų daly-
vavimo nuodėmės, tai nuodėmklausis, duodamas absoliuciją,
nenusikalstų. Atbulai, jeigu ta nuodėmė nepasakyta, tiesiog ar
netiesiog veikiant penitentą nuodėmklausiui, vis delto nusikal-
sta. Tiesiog ar stačiai (directe) veikti bus tada, kai nuodėm-
klausis pozityviai ar pažymėtai įsako ar pataria nutylėti.
Nestačiai ar netiesiog (indirecte) bus, kai įkalba, jog ta nuo-
dėmė nėsanti nuodėmė ar tėsanti maža.

d) Nusikalstama, įeigu neleistinai išrišamas dalyvis.

Tikrai ir leistinai galimas išrišti dalyvis šiais atvejais:

Pinma, mirties valandoj, kai kitas kunigas, nors neapro-
buotas, negali klausyti mirštančio išpažinties be papiktinimo
ir didelio šlovės nustojimo ar kai penitentas atsisako iš-
pažinti tam, kurs gali iį klausyti, pav., genčiui ar savo priešui;
nes tada esama pavojaus paslėpti nuodėmė ir todel padaryti
šventvagystė. Jeigu būtų galimas pašalinti papiktinimas ar pa-
vojus nustoti šlovės, tai padarytina, pav., nuodėmklausiui da-
lyviui pasišalinant kur tą laiką bet kokiu pretekstu. Atbulai,
vien mirties pavojus nelėidžia išrišti dalyvio.

Antra, daugelis teologų sako, jog galimas esąs išrišti da-
lyvis didžiausiame reikale (in urgentissima necessitate), bū-
tent, kai negalima pasiekti kito nuodėmklausio ir kitaip rei-
kėtų amžinai likti be išpažinties ar nebūtų galima atidėti me-
tinės išpažinties ar velykinės komunijos be didelės negerovės
ar papiktinimo. Tai labai apytikris dalykas.

e) Jeigu penitentas nežinotų, kad nuodėmklausis yra da-
lyvis, tai galimas išrišti; nes čia nuodėmklausis neturi prie-
dermės išsiduoti. Tik tas išrišimas tėra netiesioginis (abso-
lutio indirecta). Todel paskum, penitentui sužinojus realybę,
ta nuodėmė vis delto reikia išpažinti kitam nuodėmklausiui.

Nr.223. Nusikaltimai, administruojant sakramentus ir t. t. 333

Jeigu penitentas žinotų, kad yra nusidėjęs su X, ir eitų
išpažinties pas tą pat asmenį, tik nežinotų, kad tai jis,
tai nuodėmklausis, pažindamas savo dalyvį, negali išrišti —
nusikaltimas. Kas kita, ieigu šiuo atveju nė nuodėmklausis ne-
pažintų savo dalyvio. Tik ir čia išrišimas būtų netiesioginis,
kaip augščiau.

Jeigu nuodėmklausis abejotų, ar penitentas esąs jo nuo-
dėmės dalyvis, tai išrišdamas nenusikalstų. Nes negali būti
priedermės tirti dalykas ten, kur pavojinga pačiam nustoti šlo-
vės ar apšlovinti dvasiškių luomas.

4. Bausmės: Kan. 2367 sako: „$ 1. Kas išrištų ar rodytų
išrišąs VI Dievo įsakymui nuodėmės dalyvį (complicem in
peccato turpi), tas pačiu įvykiu įkrinta į ekskomuniką, specia-
liausiu būdu rezervuotą Apaštališkajam: Sostui; taip būna net
mirties valandoi, jeigu kitas kunigas, nors neaprobuotas išpa-
žintims klausyti, be didelio kokio šlovės nustojimo ir papik-
tinimo galėtų išklausyti mirštantį išpažinties, išskyrus atvejį,
kai mirštąs atsisako kitam išpažinti.

S 2. Tokios pat ekskomunikos neišbėgtų tas, kas išrištų
ar rodytų išrišąs dalyvį, kurs neišpažįsta dalyvavimo nuo-
dėmės, niekada dar neišrištos, tik taip elgiamasi del to, kad
tai padaryti stačiai ar nestačiai įvedė dalyvis nuodėmklausis".

5. Jeigu nuodėmklausis jau tretysis kartas nusikalsta kal-
bamuoju nusikaltimu, tai turi atsisakyti nuo savo pareigų ir
tai, šiaipjau kunigas — bent per tris mėnesius, gi klebonas —
bent per šešis mėnesius. Tai įsako Šv. Penitenciarija, duodama
galią atleisti užsitrauktą ekskomuniką. Jeigu to dalyko įvyk-
dyti nebūtų galima, tai iš naujo kreiptinasi į Šv. Penitenciariją.

6. Iki XVII amžiaus vidurio visi teologai tvirtino, įog
dalyvis esąs galimas tikrai ir leistinai išrištii Benedik-
tas XIV, konst. „Sacramentum Poenitentiae“, 1 birž. 1741 m.,
pirmasis atėmė iš nuodėmklausio jurisdikciją išrišti dalyvį ir
prereformavo mūsų nusikaltimą'). Tai buvo įdėta į Pijaus IX

»NVz P. Gasparri, Fontes, I n. 309.

334 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.224.

konst. „Apostolicae Sedis", 12 spal. 1869 m., Š I, n. 10, kur
buvo įvykio ekskomunika, specialiniu būdu rezervuota papai').

224. Solicitacija. — 1. Solicitacijos nusikaltimas būna
tada, kai kunigas bet kokiu būdu stengiasi įvesti kitą į nuo-
dėmę VI Dievo įsakymui per išpažintį ar ios proga ar pre-
tekstu.

Be to, nusikalstų tas penitentas, kurs žinodamas per mėnesį
nepraneštų apie kunigą solicituotoją vietos ordinarui ar S. C.
S. Officii.

2. Pirmajam kalbamųjų nusikaltimų reikia štai ko:

a) Solicitacijos nusikaltimu tenusikalsta kunigas. Tik ne-
svarbu, ar jis yra aprobuotas ar neaprobuotas išpažintims
klausyti. Atbulai, kalbamuoju nusikaltimu nenusikalsta žemųjų
šventimų dvasiškis, pasaulininkas ir pats penitentas.

b) Nusikalstama tada, kai solicituojama. Nesvarbu, kaip
solicituojama, būtent, žodžiais, ženklais, dasilytėjimu, raštu
ir t. t. Jeigu abejojama nuodemklausio kalba, tai veizėtina į ap-
linkybes ar galą, t. y. įeigu paskum nusidėta, tai laikytina buvus
solicitacijos. Pav., jeigu nuodėmklausis pasakytų penitentui
ateit į jo namus, nes turįs reikalą, gi nuvykus nepasirodytų
jokio reikalo, tik būtų nusidėta VI Dievo įsakymui, tai anas
kvietimas — solicitacija.

Be to, solicitacija būna net tada, kai penitentas sutinka
su solicitacija ar tą pat daro ar net pirmasis pradėjo aną dalyką.

<) Solicituojama, kai kas daroma ar stengiamasi įvesti į
bet kurią nuodėmę VI Dievo įsakymui. Taigi čia įeina nepa-
dorūs veiksmai, dasilytėjimai, kalbos ir t. t.

d) Solicituojama turi būti per išpažintį ar jos proga ar
pretekstu.

Per išpažintį. Nesvarbu, ar per pačią išpažintį ar
betarpiškai po ar prieš ją.

Išpažinties proga. Vadinasi, kai išpažintis atsi-
tiktinai buvo proga solicituoti, pav., prašant klausyt išpa-
žinties.

1) Vz. P. Gasparri, Fontes, III n. 552.

Nr. 224. Nusikaltimai, administruojant sakramentus ir t. t. 335

Išpažinties pretekstu. Tai būna tada, kai kuni-
gas prisidengia išpažintimi solicituoti, pav., lankydamas ligo-
nę, sakytųsi norįs išklausyti ją išpažinties ir solicituotų.

e) Nesvarbu, kame solicituojama, būtent, konfesionale, iš-
pažintims klausyti paskirtoj ar hic et nunc jai išrinktoj vietoj.
3. Antrajam kalbamųjų nusikaltimų reikia šių dalykų:

a) Apie solicitaciją pranešti turi solicituotasis asmuo. Ne-
svarbu, kelerių jis yra metų, katros lyties, kokios būklės
ir t. t. Taipogi nesvarbu, ar solicitavimo metų suprato aną
dalyką ar ne ir tik paskum ar dabar tesuprato, by tik solici-
tavimas būtų buvęs toks, kurs savaime galimas pastebėt ir
suprasti.

Niekas kitas neturi priedermės pranešti apie solicitaciją,
nes Kodeksas I. C. tekalba apie solicituotąjį.

b) Pranešti reikia net tada, kai solicitacija buvo ar yra
visai slapta, negalima įrodyti ar labai senai yra įvykusi. Tai-
pogi reikia pranešti tada, kai solicituotojas yra jau pasitaisęs,
pats save apskundęs ar jau nubaustas. Pagaliau, nuo kalba-
mosios priedermės nepateisina jokia gėda, šiaipjau geradary-
stė (gratitudo) ir t. t. Nes Kodeksas I. C. kalba absoliutiniu
būdu.

Apie solicitaciją visai nereikia pranešti tik vienu atveju,
būtent, mirus solicituotojui. Be to, apie solicitaciją galima ne-
pranešti tada, kai solicituotojas yra didelis geradaris, iš kurio
gaunama mepaprasta ir reikalinga pašalpa, gi pranešus jos
būtų nustota. Toliau, tas pat pasakytina, kai solicituotojas yr
artimiausias draugas ar artimas gentis. Išimtis — įeigu pranešti
vis delto reikalautų visuomenės labas (bonum publicum).

c) Priedermė pranešti yra asmeninė. Todel tai padaryti
turi solicituotasis asmuo pats.

d) Pranešti reikia tam vietos ordinarui, kur solicituotasis
asmuo gyvena. Šis ordinaras skundą nusiunčia solicituotojo
vietos ordinarui. Jeigu negalima apskųsti solicituotojo as-
mens vietos ordinarui, tai galima skųsti stačiai solicituotojo
vietos ordinarui. Bet visada galima skųsti stačiai S. C. S.
Officii.

336 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.224.

e) Pranešimas turi būt juridiškas, t. y. raštu su skundėjo
parašu ar žodžiu. Paskutiniuoju atveju turi dalyvauti nota-
ras, kurs užrašo skundą. Atbulai, neužtenka anonimiško skun-
do ir t. t., kaip augščiau (n. 218, 2 d).

1) Nusikalstama tada, kai per mėnesį, sužinojus priedermę
pranešti, nepranešama. Jeigu būtų tokios aplinkybės, kur ne-
galima pranešti be apytikrio pavojaus gyvybei, turėti didelę
turtų skriaudą ar labai įžeisti savo šlovę, tai ta priedermė
sustoja. Išimtis — jeigu nepranešant būtų skriauda visuo-
menei, pav., papiktinimas. Praslinkus anam pavojui, kalba-
moji priedermė iš naujo atgyja.

g) Apie kalbamąją priedermę pranešti turi įspėti penitentą
nuodėmklausis (kan. 906). Tai padarytina net tada, kai peni-
tentas yra in bona fide ir numatoma, kad vis delto nepraneš.
Paskutiniojo dalyko išimtis — mirties atvejis, nes kitaip peni-
tentas gali prapulti.

Jeigu nuodėmklausis neįspėtų, tai vis delto nenusikalstų,
tik nusidėtų.

h) Kalbamasis nusikaltimas turi pateisinamąjį žodelį „Ži-
nodamas" (scienter).

4, Bausmės: Kan. 2368 sako: „$ 1. Kas nusikalstų soli-
citacijos nusikaltimu, apie kurį kalba kan. 906, tebūna suspen-
duotas nuo mišių laikymo ir išpažinčių klausymo ar del nusi-
kaltimo didumo taipogi paskelbtas negalingu klausyt išpažin-
čių; tebūna atimtos bet kokios beneticijos, dignitatės, aktyvus
ir pasyvus balsas ir paskelbtas negalingu gauti jų visų, gi svar-
besniais atvejais (in casibus gravioribus) tebūna taipogi de-
graduotas (Kalbamoji degradacija įsakyta, nes Kodeksas I. C.
kalba absoliutiniu būdu).

S 2. Gi tikintysis, kurs žinodamas nepraneštų apie soli-
cituotoją per mėnesį prieš kan. 906 įsakymą, pačiu įvykiu
įkrinta į ekskomuniką, niekam nerezervuotą, ko negalima iš-
rišti, iki įvykdys ar iš širdies pažadės įvykdyti kalbamają
priedermę." Paskutiniuoju atveju vis delto reikia įsitikrinti, kad
pažadėjimas bus įvykdytas. Jeigu kalbamojo pažadėiimo ne-
įvykdoma, tai ekskomunika vis delto nebeatgyja; nes apie
tai nieko nesako ką tik cituotasis kanonas.

Nr. 224. Nusikaltimai, administruojant sakramentus ir t. t. 337

I pastaba. — Solicitacijos nuodėmė nėra rezer-
vuota.

II pastaba. — Solicitacijos skunde, pasak S. C. S.
Officii, instrukc. 20 vas. 1866 m., nn. 10—11, reikia labai
atsargiai veizėt į dalyką"). Nes čia kaltinamasis asmuo
arba nuodėmklausis yra surištas išpažinties paslaptimi ir
neturi jokio liudytojo — negali, kaip reikiant, apsiginti.
Todel niekada nebaustina, pirmąjį kartą apskundus. Šian-
dien įprasta nebausti, net antrąjį kartą apskundus, tik po
pirmojo ir antrojo skundo tėviškai ar teismo būdu įspė-
jama. Taipogi nebaustina tada, kai nėsama: jokių liudy-
tojų, išskyrus atvejį, kur skundėjas yra „omni exceptione
maior". Svarbesniais atvejais vietos ordinaras turi kreip-
tis į S. C. S. Officii.

III pastaba. — Jeigu solicituotojas prieš skundą
ar, iau apskundus, prieš pirmąjį kvietimą į teismą pats
prisipažintų arba pasisakytų savo nusikaltimą vietos Or-
dinarui, tai tebaustinas minkštesnėmis bausmėmis, pata-
riant ar įsakant niekada nebeklausyti solicituotąjį asmenį
išpažinties, ir, paskum apskundus ir t. t., nebegalima bausti
kitomis bausmėmis. Taip kalba S. C. S. Officii, instr. 20
vas. 1866 m., n. 137).

5. Pirmaisiais amžiais nebuvo solicitacijos nusikaltimo.
Jis gimė tik vidurimiais amžiais. Susirinkimas Trevirense
(1227), c. 8, bene pirmasis už solicitaciją moteriškės išleido
depoziciją ir ekskomuniką“). Paskum Pijus IV, ep. „Cum
sicut nuper", 16 bal. 1561 m., išleido įstatymą kunigams solici-
tuotojams*). Tik tas įstatymas tebuvo skiriamas Ispanijai.
Grigalius XV, konst. „Universi", 30 rugp. 1622 m., jį pa-
tvirtino, paplėtė (griežčiausiai įsakė pranešti apie nuodėmklausį
solicituotoją ir t. t.) ir paskelbė visam pasauliui"). Galutinis

1) Vz. P. Gasparri, Fontes, IV n. 990.

2) Vz. P, Gasparri,t. p

3) Vz. C. I. Hefele, Conciliengesdidhte, V? 951.

+ Vz. P. Gasparri,t. p. I n. 102.

3» Vz P. Gasparri,t.p., n. 20l.

22

338 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 225.

ir plačiausias solicitacijos nusikaltimo šaltinis yra Bene-
dikto XIV ikonst. „Sacramentum Poenitentiae“, 1 birž.
1741 m.*)

225. Išpažinties paslapties sulaužymas. — 1. Didžiausia
paslaptis — išpažinties paslaptis. Į ią įeina visa tai, kas gir-
dėta per išpažintį ir pasakant arba išreiškiant padarytų pačią
išpažintį „odiosam".

Išpažinties paslapties turi laikytis visi, nes kan. 889 sako:
„$ 1. Sacramentale sigillum inviolabile est; guare diligenter
confessarius me verbo aut signo aut alio guovis modo et guavis
de causa prodat aliguatenus peccatorem. — $ 2. Obligatione
servandi sacramentale sigillum tenentur guogue interpretes
aliigue omnes ad guos notitia confessionis guoguo modo per-
venerit".

2. Nusikalstų nuodėmklausis, kuris drįstų stačiai ar ne-
stačiai sulaužyt išpažinties paslaptį, ir vertėjas ir visi kiti,
kurie bet kokiu būdu yra ką iš kito išpažinties sužinoję, jeigu
lengvavaikiškai (temere) ią sulaužytų.

iKalbamojo nusikaltimo pamatas yra tai, kad išpažinties
paslapties nesilaikymas labai įžeistų pačią išpažintį ir pada-
rytų didžiausią skriaudą penitentams (plg. kan. 890, 1757 ir
2027, $ 2).

Nuodėmklausis suprantamas tik kunigas. Tik mesvarbu,
ar jis yra aprobuotas ar neaprobuotas išpažintims klausyti.

Vertėjas suprastinas taip kunigas, taip nekunigas. Tas
pat pasakytina apie kitus išpažinties paslapties sulaužytojus.

Nuodėmklausis, kaip matėme, nusikalsta, taip stačiai, taip
nestačiai sulaužydamas išpažinties paslaptį. Pirmasis atvejis
būna tada, kai bet kokiu būdu išreiškiama išpažinta nuodėmė.
Antrasis atvejis tikrąja ir ta prasme, kurios mes bausmėse tu-
rimę laikytis, būna tada, kai bet kokiu būdu pasakoma nuo-
dėmė ir tuo patim išduodamas pats penitentas arba pasako-
mas penitentas ir tuo patim išduodama nuodėmė.

1) Vz. P. Gasparri, Fontes, I n. 309

Nr. 226. Nusikaltimai, administruojant sakramentus ir t. t. 339

Vertėjas ir kiti asmens +tenusikalsta, stačiai sulaužydami
išpažinties paslaptį. Tai rodo kan. 2369, $ 2, kur nėra pasa-
kyta, jog jie nusikalstą, nestačiai sulaužydami išpažinties pa-
slaptį, kaip tai pasakyta to paties kanono $ 1.

3. Kalbamieji nusikaltimai turi pateisinamuosius žodelius
„drįstų“ (praesumpserit) ir „temere“ (Iengvavaikiškai).

4. Bausmės: Kan. 2369 sako: „$ 1. Nuodėmklausis, ku-
ris drįstų stačiai sulaužyt išpažinties paslaptį, pasilieka įkritęs
į ekskomuniką, specialiausiu būdu rezervuotą Apaštališkajam
Sostui; gi kuris drįstų sulaužyti nestačiai, baustinas yra tomis
bausmėmis, apie kurias kalba kan. 2368, $ 1.

S 2. Kas tik lengvavaikiškai (temere) sulaužytų kan. 889,
S 2 įsakymą, tas pagal kaltės didumą tebūna nubaustas sėk-
minga (salutari) bausme, kur gali būti net ekskomunika".

Ekskomunika, apie kurią kalba kan. 2369, Š$ 1, yra įvykio.
Tai rodo jos rezervatas.

Įvykio bausmės už išpažinties paslapties sulaužymą yra
naujos.

5. Pirmaisiais amžiais nerandame bažnytinių įstatymų,
kur būtų baudžiama už išpažinties paslapties sulaužymą.
Tik Leonui I paskelbus, įog slapta esančios laikytinos nuo-
dėmės, sužinotos per slaptą išpažintį“), concilium Dovin. Ar-
menijoj (527), c. 20, pirmasis išleido ekskomuniką už kunigų
sulaužymą išpažinties paslapties“). Gratiano dekretas mini
depoziciją už išpažinties paslapties sulaužymą“). Galop, La-
terano IV susirinkimas (1215) tą bausmę patvirtino ir, be to,
nusikaltėlį liepė amžinai įdėt į vienuolyną“). Kalbamosios baus-
mės, bent teorijoj, turėjo galią iki pat Kodekso I. C.

226. Konsekravimas vyskupo be apaštališkojo mandato.
— 1. „Vyskupas, kurs konsekruoja vyskupą, ir vyskupai ar
kunigai, kurie vietoj vyskupų asistuoja, ir konsekruojamasis

1 C. 89, D. 1, de poenit.

2 Vz. C. I. Hetele, Conciliengesdichte, II? 718,

2 C. 2, D. 6, de poen.

4 C. 12, X, de poenitentiis et remissionibus, V, 38.

228

340 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.227-228.

asmuo be Apaštališkojo Sosto indulto prieš kan. 953 įsakymą
pačių teisių suspenduojami, iki Apaštališkasis Sostas dispen-
suos" — kan. 2370.

2. Iki šiolei už kalbamąiį nusikaltimą buvo išsprendžia-
moji depozicija. Baudžiami tebuvo tik tie, kurie konsekruo-
davo vyskupą, neteisiniu būdu išrinktą ar nevertą (indignum).

227. Simonija, administruojant ar einant sakramentų. —
1. „Visi, net vyskupai, kurie žinodami simoniaškai įšvęstų ar
būtų įšvęsti, ar administruotų ar eitų kitų sakramentų, yra
įtariami eretikais; dvasiškiai, be to, dar įkrinta į suspensą,
rezervuotą Apaštališkajam Sostui" — kan. 2371.

Kas yra simonija ir kaip ji skirstoma, kalba kan, 727—730.

2. Bažnyčia visada bjaurėjosi simonijos erezija, kaip se-
niau ji buvo vadinama, ir už ją jau V amžiuj išleido amžiną
depoziciją, gi pasaulininkams — ekskomuniką'). Dekretalių
teisės išleido suspensą ir ekskomuniką ir buvo baudžiama ne
tik už šventimų, bet taipogi už beneficijų simoniją. Pijus IX,
konst. „Apostolicae Sedis“, 12 spal. 1869 m., atšaukė visas
įvykio bausmes už šventimų simoniją“). Nūnai vėl turime
įvykio suspensą.

228. Šventinimasis pas nevertą asmenį. — 1. „Pačiu
įvykiu užsitraukia suspensą a divinis, rezervuotą Apaštališ-
kajam Sostui tas, kas drįsta šventintis pas ekskomunikuotą ar
interdiktuotą po paskelbiamojo ar pasmerkiamojo išsprendimo
ar pas žinomą apostatą, eretiką ar atskalūną; gi kas bona
fide anų būtų įšvęstas (ordinatus), tas negali vartoti tų šven-
timų, iki bus dispensuotas" — kan. 2372.

Šventimai čia suprantami taip augštieji, taip žemieji. Tik
tonsūra neįeina. Paskutinįjį dalyką rodo pati daiktų prigimtis,
nes suspensa a divinis suponuoja galią eiti šventas pareigas
(celebrare divina officia), ko tonsūra savaime neturi.

Kas bona fide šventinasi pas nevertus šventintojus, įvar-
dytus kan. 2372, tas nenusikalsta tikrąja prasme; nes nėsama

1 Pav., conc. Chalced (451), c. 2, vz. C. I. Hefele, Concilien-
geschichte, II? 506,
2 Vz. P. Gasparri, Fontes, III n. 552.

Nr.229-230. Nusikaltimai, administruojant sakramentus ir t. t. 341

kaltės. Todel ir draudimas eiti tie šventimai nėra bausmė
tikrąja prasme, tik vien uždraudimas arba kliūtis, kurią ga-
lime pavadinti iregularitate.

2. Kalbamasis nusikaltimas yra senas. Senovėj daugelis
tvirtino, jog tokie šventimai esą netikri. Nuo XIII amžiaus,
išrišus jų tikrumo klausimą, taip įšvęstas pačiu įvykiu buvo
suspenduojamas „ab ordine male suscepto“. Tas pat buvo
Pijaus IX konst. „Apostolicae Sedis", 12 spal. 1869 m., n. 6').

229. Neleistinas šventimas. — 1. Kan. 2373 sako: „Pa-
šių įvykiu įkrinta metams į suspensą švęsti (ab ordinum colla-
tione), rezervuotą Apaštališkajam Sostui, šie asmens:

17. Kas prieš kan. 955 įsakymą įšvęstų svetimą valdinį
be savo ordinaro litteris dimissoriis;

2". Kas prieš kan. 993 ir 994 įsakymą įšvęstų savą val-
dinį, kurs kur kitur yra gyvenęs tiek ilgai, jog ten galėjo už-
sitraukti kanonišką kliūtį;

3*. Kas bet kam suteiktų augštuosius šventimus be ka-
noniško titulo prieš kan. 974, Š 1, n. 7 įsakymą;

4'. Kas, neliečiant teisinės privilegijos, įšvęstų vienuolį,
priderantį prie vienuolijos, esančios ne jo teritorijoj, net su
savo vyresniojo litteris dimissoriis, nebent įeigu būtų teisiniu
būdu įrodyta, iog esama kan. 966 atvejo".

2. Tokios pat bausmės buvo prieš Kodeksą I. C., išskyrus
šventimą be titulo, kur įšvęstasis reikėjo išlaikyti, gi jeigu
taip įšvęsta, susitarus neprašyti išlaikymo, tai būdavo sus-
pensa „ab collatione ordinum" trejiems metams.

230. Neleistinas šventinimasis. — „Kas be litteris dimis-
soriis ar su neteisingomis įomis, ar neturėdamas kanoniško
amžiaus, ar per saltum (peršokdamas) tyčia įsišventintų, tas
pačiu įvykiu suspenduojamas nuo tų šventimų; gi kas tai pa-
darytų be litteris testimonialibus ar su kuria cenzūra, iregu-
laritate ar kita kliūtimi, tas tebūna nubaustas didelėmis baus-
mėmis pagal aplinkybes" — kan. 2374.

1) Vz. P. Gasparri, Fontes, III n. 552.

342 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 231.

231. Neleistinas ėjimas mišrion moterystėn. — 1. „Kata-
likai, kurie drįstų sueiti moterystėn, nors tikrai, be Bažnyčios
dispensos, pačiu įvykiu pašalinami nuo teisinių bažnytinių
veiksmų ir sakramentalijų, iki bus dispensuoti ordinaro" —
kan. 2375.

Mišri moterystė čia suprastina tikrąja prasme, būtent
kai tuokiasi katalikas su krikščioniu arba pakrikštytu. At-
bulai, išimtinos tos jungtuvės, kur tuokiamasi sw kulto skir-
tumo kliūtimi; nes bausmės aiškintinos suglaustai').

Kalbamasis nusikaltimas turi pateisinamąiį žodelį „drįstų“
(ausi fuerint).

2. Prieš Kodeksą I. C. kalbamieji nusikaltėliai buvo lai-
komi viešais nusidėjėliais.

I Chelodi, Ius poenale, n. 96, čia įima ir kulto skirtumą.

XVII SKYRIUS.

Nusikaltimai dvasiškių ar vienuolių luomo
priedermėms (de delictis contra obliga-
tiones proprias status clericalis vel
religiosi)

(kan. 2376—2389).

232. Medžiaga. — 1. Trimečių kvotimų nelaikymas, 2. Ne-
dalyvavimas kunigų konferencijoj, 3. Rubrikų ir apeigų nesi-
laikymas, 4. Dvasiškių drabužių nedėvėiimas, 5. Pirklyba ir
pramonė, 6. Rezidencijos priedermės nesilaikymas, 7. Klebono
nėjimas pareigų, 8. Kanauninko teologo ir nuodėmklausio nėji-
mas savo pareigų, 9. Vienuolių nusikaltimai: a) apostazija a
religione, b) išbėgimas iš vienuolijos ir c) apgaulingas išgavi-
mas profesijos netikrumo paskelbimo; 10. Celibato sulaužy-
mas ir 11. Nusikaltimas bendram vienuolių gyvenimui.

233. Trimečių kvotimų nelaikymas. — „Kunigai, kurie be
ordinaro dispensos ar teisinės kliūties atsisakytų laikyti kvo-
timus kan. 130, tebūna priversti ordinaro tam tikromis baus-
mėmis" — kan. 2376.

Kalbamosios teisinės kliūties pavyzdys — liga, neatide-
damos pareigos, negalima kelyba ir t. t.

Cituotas kan. 130 sako, jog visi kunigai, išėję teologijos
mokslus, bent per trejus metus turi laikyti teologijos mokslų
kvotimus, kurių obiektas paskirti yra vietos ordinaro daly-
kas ir t. t.

iKan. 2376 žodis „atsisakytų“ reiškia šiokį tokį užsispy-
rimą. Tai galima sužinoti įspėjant.

Kalbamasis nusikaltimas yra visai naujas.

344 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 234-236.

234. Nedalyvavimas kunigų kontierencijoj. — „Kunigus, už-
sispyrusius prieš kan. 131, $ 1 įsakymą, ordinaras išmintinga
savo nuožiūra tenubaudžia; jeigu būtų vienuoliai nuodėmklau-
siai, kurie negano sielų, tai iis tesuspenduoja nuo išpažinčių
klausymo mpasaulininkų" — kan. 2377.

Kan. 131, $ 1 įsako kartkartėmis metuose daryti kunigų
konferencijas vyskupo gyvenamojoj vietoj ir atskiruose de-
kanatuose?).

Užsispyrimui ištirti pirma reikia kanoniškai įspėti.

235. Rubrikų ir apeigų nesilaikymas. — „Augštųjų šven-
timų dvasiškiai, kurie, laikydami šventas pamaldas, labai ne-
silaikytų rubrikų ir apeigų, įsakytų Bažnyčios, ir įspėti nepa-
sitaisytų, tebūna suspenduoti pagal įvairų kaltės didumą“ —
kan. 2378.

236. Dvasiškių drabužių nedėvėjimas. — 1. „Visi dvasiš-
kiai tedėvėja padoriais bažnytiniais drabužiais, teisiniais vie-
tos jpročiais ir vietos ordinaro įsakymais, ir, nebent jeigu
krašto įpročiai būtų kiti, dvasiškių tonsūra" ... — kan. 136, $ I.

Kaip rodo ką tik cituotasis kanonas, visuotinės teisės te-
įsako dvasiškiams dėvėti padoriais, atatinkamais jų luomą ir
būklę ir bažnytiniais drabužiais. Jie turi skirtis nuo pasau-
lininkų drabužių. Sutonas Kodekso I. C. teįsakytas mišiose
(kan. 811, $ 1) ir ob paritatem rationis kitose bažnytinėse ap-
eigose. Paskutiniuoju du dalyku taipogi patvirtina S. C. Con-
sistorialis atsakas, 31 geg. 1916 m., kur pasakyta, jog „vestis
talaris communi lege in sacris functionibus unice adhibenda"“).

Dvasiškių drabužiai konkrečiau determinuoti yra dalinių
teisių dalykas. Tai teisinis vietos įprotis ir vietos ordinaro įsa-
kymai. Žemaičių vyskupijos ordinaras išleido įstatymą „De

!) Lietuvos vietos ordinarai yra išleidę tam tikras kalbamųjų kon-
terencijų instrukcijas, būtent: a) Kauno arkivyskupijos ordinaras — „Apie
dekanatines konferencijas“, 31 gruod. 1926 m., n. 4478, vz. „Tiesos kelias“
(ofic. dalis), Nr. 1 (1927) 9—14; b) Telšių ordinaras — „Dekanatinių kon-
ferencijų taisyklės“, 23 gruodžio 1926 m., ir c) Panevėžio ordinaras —
„Dekanatinių konferencijų klausimu“, 26 rugp. 1927 m., n. 3678, vz. „Tiesos
kelias“, (olic. dal.), Nr. 10 (1927) 91— 92.

2) Acta A. S., VIII (1916) 148.

Nr. 236. Nusikaltimai dvasiškių priedermėms ir t. t. 345

vestitu clericali", 6 rugs. 1919 m., n. 1617, kur dvasiškių
drabužiai yra sutanas, sutanėlė ir „collare romanum""). Tas
pat atkartota 12 liep. 1920 m.?) Įstatymas sveikintinas, nes „ha-
bitus non facit monachum" ir taip yra ne viename kultūrin-
game krašte. Kaip kame dabar yra Lietuvoj, veizėtina į at-
skiras vyskupijas.

2. Įsakymas dėvėti dvasiškių drabužiais savaime yra
griežtas. Kas ilgokai (per notabile tempus) jo nesilaikytų, tas,
bendrąja teologų nuomone, labai nusidėtų. Šiaip jau nedėvėti
dvasiškių drabužiais ilgiau už septynias dienas laikoma didele
nuodėme. Bet čia dar reikia veizėt į nieku laikymą pačių dra-
bužių, dvasiškių būklę (juo kas yra augštesnis, juo labiau turi
laikytis dvasiškių drabužių įsakymo) ir t. t. Todel ir trum-
ipesnį laiką galima kartais labai nusidėti. Be to, jeigu kas maža
tesiskiria nuo dvasiškių drabužių, tai taipogi labai nenusidėsi.
Galop, nedėvėti dvasiškių drabužiais del tam tikros teisingos
priežasties nėra jokios nuodėmės, pav., tolimoj kelionėj, labiau-
siai per kraštus „infidelium“, persekiojant dvasiškius ir t. t.
Tik paskutiniuoju atveju, įeigu tai ilgai siaustų, reikia kreiptis
į vietos ordinarą leidimo ar, geriau sakant, pateisinamajai būk-
lei konstatuoti.

3. Kame krašto įpročiais esama įsakyta dėvėti tonsūra, vei-
zėtina į atskirus kraštus. Lietuvoj, bent buv. Žemaičių vy-
skupijoj, ne lengva įrodyti visuotinis toks įprotis. Bet ir ten,
kame reikia dėvėti tonsūra, įsakymas nėra taip griežtas, kaip
dvasiškių drabužių. Ja nedėvėti šiandien, galima sakyti, nebėra
didelės nuodėmės").

4, Dalinių teisių dvasiškių drabužių ir tonsūros įsakymų
turi laikytis tie dvasiškiai, kurie ten turi buveinę (domicilium)
ar lyg buveinę (guasi domicilium). Kitais atvejais galima lai-
kytis savo vyskupijos ar vietos įstatymų arba teisių. Juo la-
biau tai pasakytina kelionės metu. Kalbamosios taisyklės ga-

1) Vz. „Ganytojas“, Nr. 16 (1919) 361— 362.

2 „Žemaičių vyskupos kronika“, Nr. 1 (1920) 22.

3 A VermeerschetlI. Creusen, Epitome, III? n. 583; A. Ver-
meersch, Theologiae moralis principia—responsa—consilia, Romae
1921, III n. 13.

346 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 236.

limos taikinti net tais atvejais, apie kuriuos kalba S. C. C., litt.
circ. (ad omnes ordinarios, de sacerdotibus valetudinis vel ru-
sticationis animigue causa extra suam dioecesim se conferen-
tibus) 1 iul. 1926').

5. Nusikalstų dvasiškis, kurs nedėvėtų dvasiškių drabu-
žiais ir tonsūra, kartu ar kartais skyrium, ir vietos ordinaro
rimtai įspėtas per mėnesį nepasitaisytų. Be to, augštųjų šven-
timų dvasiškiai dar nusikalstų, jeigu nepriderančiai dvasiškių
luomui žinomai gyventų ir, iš naujo įspėti vietos ordinaro po
suspensos už dvasiškių drabužių nedėvėjimą, taip gyventi ne-
siliautų per tris mėnesius.

6. Bausmės: „Dvasiškiai, kurie prieš kan. 136 įsakymą
nedėvėja bažnytiniais drabužiais ir dvasiškių tonsūra, tebūna
rimtai įspėti; per mėnesį nepaveikus įspėjimui, Žemųjų šven-
timų dvasiškiams tebūna pritaikintas to paties kan. 136, $ 3
įsakymas; gi augštųjų šventimų dvasiškiai, neliečiant kan. 188,
n. 7 įsakymo, tebūna suspenduoti ab ordinibus receptis, ir jeigu
jie žinomai gyvena me taip, kaip pridera jų dvasiškių luomui, ir,
iš naujo įspėti, nesiliautų, tai, praslinkus trims mėnesiams po
paskutiniojo įspėjimo, tebūna deponuoti" — kan. 2379.

Taigi:

1) „Žemųjų šventimų dvasiškiai, kurie be teisingos prie-
žasties patys mestų dėvėję bažnytiniais drabužiais ir tonsūra
ir ordinaro įspėti per mėnesį nepasitaisytų, tai pačiomis tei-
sėmis sugrąžinami į pasaulinį luomą" — kan. 136, $ 3.

2) Augštųjų šventimų dvasiškiai, kurie be teisingos prie-
žasties patys mestų dėvėję bažnytiniais drabužiais ir ordinaro
įspėti per imėnesį po įspėjimo jais neapsivilktų, tai pačiu įvykiu
nustoja bet kokių oficijų ir beneficijų ir tam dalykui nereikia
jokio paskelbimo (kan. 188, mn. 7). Tik į kalbamąsias bausmes
neįeina vien dvasiškių tonsūros nedėvėjimas, nes kan. 188, n. 7
jos nemini ir t.t. Be to, kalbamieji dvasiškiai yra suspenduo-
tini ab ordinibus receptis. Tik šia bausme bausti tegalima už
dvasiškių drabužių ir tonsūros nedėvėjimą kartu. Atbulai, kal-

1 Acta A. S., XVIII (1926) 312—316.

Nr.237. Nusikaltimai dvasiškių priedermėms ir t. t. 347

bamąja bausme negalima bausti vien už dvasiškių drabužių ar
vien už tonsūros nedėvėjimą.

3) Jeigu augštųjų šventimų dvasiškiai be teisingos prieža-
sties patys mestų dvasiškių drabužius ir nebedėvėtų tonsūra,
gi, rimtai ordinaro įspėti, per mėnesį nepasitaisytų ir suspen-
duoti gyventų žinomai nepriderančiai dvasiškių luomui, tai or-
dinaras iš naujo turi įspėti. Jeigu ir tada per tris mėnesius ne-
pasitaisytų, arba nesiliautų taip gyvenę, tai yra deponuotini.

Kalbamasis gyvenimas, kur nepridera dvasiškių Juomui,
yra, pav., kai einamos pasaulinės ar valstybės pareigos, kurių
dvasiškiai negali eiti be tam tikro leidimo: gydymas, pasauli-
ninkų turtų (prokuratorius ar administratorius, banko valdyto-
jas ir t. t. (kan. 139, 141, 142 ir t. t.).

Pastaba. — Kame neįprasta dėvėti tonsūra, tai ir
be jos vis delto nusikalstama.

7. Diecezinis Žemaičių V sinodas (1752), ses. II, c. VIII, n.l,
kreipia akį į tuos, kurie neteisiniu būdu dėvėja žiedais. Jis
liepia atimti kalbamuosius žiedus ir nubausti pinigų bauda, lai-
kantis žiedų brangumo normos.

237. Pirklyba ir pramonė (negotiatio et mercatura), —
1. Kan. 142 sako: „Prohibentur clerici per se vel per alios ne-
gotiationem aut mercaturam exercere sive in propriam sive in
aliorum utilitatem“ (Draudžiama dvasiškiams patims ar per
kitus verstis pramone ar pirklyba savo ar kitų naudai).

iKalbamojo įstatymo pamatas yra štai kas: a) anie dalykai
atitraukia dvasiškius nuo jų pareigų; b) dvasiškiai įtariami
gobšais, ir c) csama pavojaus sukti, apgaudinėt ir t. t.

Pasyvus kalbamojo įstatymo subjektas yr augštųjų ir že-
mųjų šventimų dvasiškiai su tonsūratu įimtinai.

2. „Negotiatio" ir „mercatura" maždaug reiškia tą pat. Tik
pirmosios sąvoka yra platesnė, nekaip antrosios.

„Negotiatio“ tikrąja prasme vadinasi pirkimas daiktų, ku-
rie neperdirbus parduodami brangiau. Tai taipogi vadinasi
stačiai „mercatura“ (pirklyba). „Negotiatio" platesne prasme
yr pirkimas daiktų, kurie paskum perdirbami, labiausiai sam-

248 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.237.

dytais darbininkais, ir parduodami pelnui. Čia įeina meno iš-
dirbiniai ir pramonė arba „negotiatio artificialis“.

3. „Negotiatio" ir „mercatura“ skirstoma:

a) Naminė arba ekonominė. Ji būna tada, kai daiktai per-
kami sau ar savo namų reikalams arba naudai, nors paskum
kaip nereikalinga (superfluum) ar del kitos priežasties, taip
sakant, „ob alium finem“, parduodama pigiau, už tą pat ar
brangiau.

b) Pelno (Iucrativa). Ji būna, kai daiktai perkami, per-
dirbami ar ne ir parduodami brangiau.

c) Politikinė. Ji būna tada, kai perkama visuomenei
ar kuriai bendruomenei, pav., valstybei, miestui, kariuomenei,
misijoms, draugijoms, beturčiams ir t. t.

d) „Negotiatio lucrativa", kur vadinasi „negotiatio artifi-
cialis" (meno išdirbiniai ir pramonė), skirstoma „artificialis"
tikrąja ir netikrąja prasme. Pirmoji būna tada, kai kas perka
kurį daiktą arba medžiagą, pats ar samdytais darbininkais
perdirba ir paskum brangiau parduoda. Antroji būna, kai
kas savo daiktus perdirba pats ar samdytais darbininkais ir
paskum parduoda.

e) „Negotiationis" ir „mercaturae" objektas gali būti
prekės, darbas, pinigai ir t.t. Paskutiniuoju atveju vadinasi
„cambium“. Čia įeina pinigų keitimas, persiuntimas ir kitos
operacijos.

4. Augščiau cituotas kam. 142 bendrai draudžia dvasiš-
kiams verstis pirklyba ir pramone.

In specie kalbant, čia pasakytina štai kas:

a) Leistina naminė arba ekonominė „negotiatio“ ir „„mer-
catura"; nes tai yra ne kas kita, kaip geras turtų tvarkymas,
kas yra net įsakyta, labiausiai administruojant bažnytinius
turtus. „„Administratores“, sako kan. 1523: „bonorum eccle-
siasticorum diligentia boni patrisiamilias suum mmunus implere
tenentur..."

b) Leistina „negotiatio artificialis" tikrąja prasme, kai dva-
siškis perka medžiagą, pats perdirba ir brangiau parduoda.

Nr.237. Nusikaltimai dvasiškių priedermėms ir t. t. 349

Čia tik kartais gali būti draudžiama kitu atžvilgiu, pav., kaip
„res indecora".

c) Leistina „negotiatio artificialis" metikrąja prasme. Tik
jos čia vis delto negalima per daug išplėsti, pav., turint daug
linų, išsigyti verpiamoji mašina ir t. t.

d) Leistini imti pirklybos ar pramonės turtai ar įstaigos
įpėdinystės teise ar dovanomis. Tik kuo greičiausiai reikia
likviduoti. Jeigu tai nebūtų galima be didelės skriaudos, tai
reikia kreiptis į Šventąjį Sostą. Jeigu kalbamieji daiktai būtų
gauti drauge su kitais asmenimis, tai galima pasilikti draugystėi.
Tik tada negalima pačiam aktyviai dalyvauti pirklyboj ar
pramonėj.

<) Leistinos, bendrąja nuomone, pirkti komercijos ir pra-
monės akcijos. Tik negalima aktyviai dalyvauti valdyiboj.

1) Neleistina „negotiatio artificialis" netikrąja prasme, kur
perkama medžiaga, perdirbama samdytais darbininkais ir pa-
skum brangiau parduodama. Todel neleistina nuomoti žemės
ir dirbti samdytais darbininkais pelnui, statyti fabrikų, dirb-
tuvės ir t. t.

x) Neleistina pelno „negotiatio" ir „mercatura". Išimtis —
didžiame esame reikale. Tai bus, kai neturi iš ko gyventi
dvasiškis pats ir jo namiškiai (familiares). Tik iliuzijai iš-
vengti reikia kreiptis į vietos ordinarą, kad jis patikrintų ir
deklaruotų reikalo pakankamumą. Jeigu reikalas būtų nedi-
delis ar būsimas ar būtų ne pačiam dvasiškiu ar io na-
miškiams, tai seniau Italijoj reikėdavo Apaštališkojo Sosto
leidimo, gi kitur — ordinaro. Nūnai, mano išmanymu, vi-
sada reikia Apaštališkojo Sosto leidimo, arba dispensos, nes
tai visuotinės teisės.

h) Neleistina politikinė pelno „negotiatio“ ir „mercatura".
Taipogi ji neleistina nė tada, kai daroma ne pelnui; nes susi-
rišama nereikalingomis pareigomis ir esama pinigų admini-
stracijos pavojų. Politikinė „megotiatio“ ar „mercatura" dva-
siškiams tėra leista nepaprastais atvejais, būtent, kai jos rei-
ikalauja „causa pietatis et caritatis" (labdarybės reikalas), pav.,
bado metu beturčiams aprūpinti maistu ir t. t. Tik iliuzijai iš-

350 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 238.

vengti reikia kreiptis į ordinarą, kad deklaruotų kalbamąjį
atvejį.

5. Jeigu dvasiškis ar vienuolis neleistinai verstųsi pirkly-
ba ar pramone pats ar per kitą savo ar kitų naudai, nusikalstų.

Šiam nusikaltimui reikia ne vieno kito karto, bet nuo-
lat (habitus) verstis. Be to, jam neužtenka bet kurio menk-
niekio, tik reikia didelio daikto.

6. Bausmės: ,„Dvasiškiai ar vienuoliai, kurie patys ar per
kitus verčiasi pirklyba ar pramone (mercaturam vel negotia-
tionem per se aut per alios exercentes) prieš kan. 142, tebūna
ordinaro suvaldyti (coerceantur) tam tikromis bausmėmis pa-
gal kaltės didumą" — kan. 2 380.

7. „Negotiatio“ dvasiškiams visada buvo draudžiama, iš-
skyrus reikalą. Bausmės iki šiolei buvo: a) šiaipiax dvasiškių
— išsprendžiamoji ekskomunika, suspensa ir degradacija, ir
b) misionierių — įvairios įvykio bausmės, apie kurias kalba
Urbono VIII litt. ap. „Ex debito", 22 vas. 1633 m.?), ir Kile-
menso IX konst. „Sollicitudo", 17 birž. 1669 m.)

Diecezinis Žemaičių V sinodas (1752), ses. II <. VIII, n. II, po
prekių konfiskavimo bausme draudžia sielų ganytojams vers-
tis pirklyba pelnui, kur bažnytinių teisių draudžiama.

238. Rezidencijos priedermės nesilaikymas. — 1. Reziden-
cija vadinasi priedermė nuolat gyventi pareigų vietoj joms eiti.

2. Rezidencija skirstoma:

a) Materialinė ir formalinė. Pirmoji yra ne kas
kita, kaip gyvenimas pareigų vietoj. Antroji — gyvenimas ir
ėjimas savo pareigų.

b) Tikra, kai fiziškai ir tikrai gyvenama pareigų vietoj,
ir fiktyvi, kai tik teisės laiko tenai esančiu.

c) Absoliutinė ir sąlyginė, veizint į tai, ar rei-
kalaujama asmeninės rezidencijos ar pareigos galimos eiti per
kitą už tam tikrą atlyginimą ir t. t.

3. Daug esama bažnytinių oficijų ir beneficijų, kur pačios

1 Vz. P. Gasparri, Fontes, I n. 211.
2 Vz. P. Gasparri, t. p., n. 233.

Nr. 238. Nusikaltimai dvasiškių priedermėms ir t. t. 351

teisės pažymėtai įsako reziduoti, pav., vyskupai (kan. 338),
apaštališkieji prefektai ir vikarai (kan. 301), apaštališkieji ad-
ministratoriai (kan. 315, $ 1), pralotai ir abatai nullius (plg.
323), vyskupai padėjėjai (kan. 354), pralotai ir kanauninkai
(kan. 418), dekanai (kan 448, S 2), klebonai (kan. 465), para-
piniai vikarai (kan. 476, $ 5) ir t. t.

4. Nuo įsakytos rezidencijos tegali paleisti ar pateisinti
keturios priežastys, būtent: „caritas christiana, urgens necessi-
tas, debita obedientia ct evidens Ecclesiae vel reipublicae uti-
litas". Tik ios turi būti pripažintos tam tikros bažnytinės vy-
riausybės raštu. Be to, kasmet leidžiaamos vakacijos, pav., vy-
skupui (kan. 338, $ 2) ir kapitulos kanauninkams ir pralotams
(kan. 418, $ 1) — trys mėnesiai, klebonams — du mėnesiu
(kan. 465, $ 2) ir t. t. Tik kai kuriems jų, pav., klebonui, iš-
vykstant ilgiau už savaitę, reikia vietos ordinaro leidimo raštu
ir savo vietoj palikti pavaduotojas (kan. 465, $ 4) ir t. t.

5. Kas neteisiniu būdu sulaužytų rezidencijos priedermę,
nusikalstų. Tik čia, bendrai, tenusikalstama už materialinės
rezidencijos nesilaikymą. Už formalinės rezidencijos nesilai-
kymą tenusikalstama tada, kai tai yra stačiai kalta ir Žinoma
(culpabilis ac notoria)').

6. Bausmės: Kan. 2381 sako: „Kas turi rezidencialinę
oficiją, beneficiją ar dignitatę, jeigu neteisiniu būdu nebūtų na-
mie (si illegitime absit), tai:

17. Tuo patim nustoja visų savo beneficijos ir oficijos
įplaukų, proporcingai neteisiniam nebuvimui, ir tai turi su-
grąžinti ordinarui, kurs teatiduoda bažnyčiai ar labdarybės
įstaigai (pio loco) ar beturčiams;

29. Tebūna iš jo atimta oficija, beneficija ir dignitatė kan.
2 168—2 175 norma".

Sustosime prie ką tik cituotojo kanono n. 1.

1) Visų pirma, kalbamųjų įplaukų nustojama del to, kad jų
neužsitarnaujama arba neuždirbama.

1 S. C. C, Toletana et aliarum, 10 iul. 1920, ad II, vz. Acta A. S.,
XII (1920) 364.

352 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.238.

Be to, kalbamajai bausmei nereikia įokio paskelbiamojo
išsprendimo").

Toliau, prieš Kodeksą I. C. kanonistai tvirtino, jog, bijan-
tis nustoti šlovės vyskupo akyse, galima esą pačiam atiduoti
nustotos kalbamosios įplaukos bažnyčiai, seminarijai ar betur-
čiams. To ir nūnai galima laikytis. Tik dabar vietoj semina-
rijos galima atiduoti „kuriai labdarybės įstaigai" (alicui pio
loco) — kan. 2381, n. 1.

Galop, kalbamųjų įplaukų mustojama proporcingai netei-
siniam nebuvimui arba lotyniškai „pro rata illegitimae absen-
tiae". Vadinasi, kiek ilgai neteisiniu būdu nereziduota, tiek
nustojama beneficijos ar oficijos įplaukų. Taigi, jeigu nebūta
vieną dieną, tai nustojama tos dienos įplaukų; jeigu nebūta
mėnesį, tai nustojama viso mėnesio įplaukų ir t. t.

2) Oficijų įplaukos visos pridera rezidencijai, nes čia jos
kaip tik ir duodamos vien už rezidenciją. Todel jeigu kas ne-
būtų namie kurią dieną ar mėnesį ir t. t., tai nustotų visų ofi-
cijos įplaukų proporcingai nebuvimo ilgiui — kiek pridera tai
dienai, mėnesiui ir t. t.

Kas kita beneficijos įplaukos; nes jos duodamos ne tik už
rezidenciją, bet taipogi už brevioriaus kalbėjimą — dalis už
tai, dalis už anai. Todel čia už neteisinį rezidencijos sulaužymą
nustojama me visų beneficijos to laiko įplaukų, tik tos dalies,
kuri pridera už pačią rezidenciją — visai išskiriama arba ne-
paliečiama brevioriaus dalies.

3) Apie rezidencijos įplaukų nustojimą kalba mūsų nagri-
nėjamas kan. 2381. Apie brevioriaus iplaukų nustojimą kalba
visai kitas kanonas, būtent, 1475, $ 2. Paskutinysis skamba
štai kaip: „Si (beneficiarius) nullo legitimo detentus impedi-
mento, obligationi recitandi horas canonicas non satistecerit,
fructus pro rata omissionis non facit suos,eosąue fabricae eccle-
siae aut seminario dioecesano tradat vel in pauperes eroget".

Kan. 2381 ir 1475, $ 2 turi bendra tai, kad įplaukos nusto-
jamos pačiu įvykiu ir „pro rata illegitimae respect. absentiae

S. C.C, Toletana et aliarum, 10 iul. 1920, ad VII, vz. Acta A. S.,
XII (1920) 364—365.

Nr. 238. Nusikaltimai dvasiškių priedermėms ir t. t. 353

aut omissionis (proporcingai neteisiniam nebuvimui ar resp.
neatkalbėjimui). Juodu skiriasi tuo, kad pirmasis kalba apie
beneficijos ir oficijos įplaukas; gi antrasis — tik apie benefi-
cijos įplaukas. Be to, pirmasis nustotas įplaukas liepia sugrą-
žinti ordinarui ir t. t.; antrasis — be tarpo bažnyčiai, vysku-
pijos seminarijai ar beturčiams. Nes pirmasis atveiis įprastai
vra viešas, gi antrasis slaptas įvykis.

4) Nustatant beneficijos įplaukų dalį, reikia veizėt į pa-
čios rezidencijos pareigų kiekį arba didumą, vadinasi, juo (be
brevioriaus kalbėjimo) daugiau turima priedermių, iuo daugiau
beneficijos įplaukų priskirtina rezidencijos daliai. Tai galima net
matematiškai nustatyti. Mat, brevioriaus įplaukų dalis įprasta
apskaitliuoti šiaip: a) vyskupui ir klebonui ar teisėse prilygstan-
tiems kleboną — 14-“,'), gi pasak H. Noldin'o — */10?); b) ka-
nauninkams ir pralotams — /5-14; c) kitiems beneficiatams,
jeigu jie turi kitų priedermių, pav., laikyti mišias ar pamaldas (di-
vina officia obire), Lietuvos filialistams — 1+; įeigu beneficiatas
būtų paprastas (simplex), t. y. be brevioriaus, neturėtų jokių
kitų priedermių, — visos beneficijos įplaukos. — Taigi kitos
beneficijos įplaukos, atsieit, kur mūsų apskaitliavimu liko nuo
brevioriaus įplaukų dalies, pridera rezidencijai.

Pastaba. — Pačios brevioriaus įplaukų dalies nusto-
jama yra ne visos, tik „pro rata omissionis" (proporcingai
neteisiniam neatkalbėjimui brevioriaus). Čia irgi matema-
tiškai apskaitliuojama, būtent: a) už „matutinum“ ir „Ilau-
des" — /+; b) už kitą Ibrevioriaus pusę — taipogi 14;
<) už atskirą „hora" — '/1+*), ir d) jeigu praleidžiama „levis
imateria" (maža), tai irgi nustojama proporcingos dalies.
5) Rezidencijos įplaukos sugrąžinti yra teisingumo prie-

dermė ir savaime didelė (sub gravi). Išimtis — „Ilevis materia".

Pastaba. — Atlyginti ar sugrąžinti nustotoji
brevioriaus įplaukų dalis taipogi yra teisingumo įsakymas,

1) A.Vermeerschet. Creusen, Epitome, II2 n. 800.

2) De praeceptis!, n. 759.

3 Plg. Pius V, const. „Ex proximo“, 20 sept. 1571, vz. P. Gas-
parri, Fontes, I n. 140. — A. Vermeerschet L Creusen,t. p.;
H. Noldin,t. p.

23

354 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.239-240.

nes neteisiniu būdu neatkalbėjusysis brevioriaus „fructos
non facit suos" (kan. 1475, $ 2)'). Ta priedermė taipogi
savaime yra didelė. Maža tebus šiais atvejais: a) jeigu
įplaukos tėra „„materia levis" (maža); b) jeigu neatkal-
bėtoji brevioriaus dalis būtų „„materia levis" (maža dalelė),
nors ią atatinkamoji įplaukų dalis būtų didelė, ir c) jeigu
beneficija būtų labai menkutė ir todel jau savaime neuž-
tektų atpildyti už kitas beneficijos priedenmes. Paskuti-
niuoju atveju, gal, net jokios mėsama priedermės atlyginti.
6) Bažnytiniai turtai negali būti be savininko. Todel klau-
simas, kam pridera beneficijos įplaukos, nustotosios už rezi-
dencijos nesilaikymą ar brevioriaus neatkalbėjimą. Čia pa-
sakytina štai kas: a) Prieš atidavimą bažnyčiai, labdarybės
įstaigai, resp. vyskupijos seminarijai ar beturčiams, kalbamųjų
turtų savininkas yra pati Bažnyčia. b) Po atidavimo ir galu-
tinio įvykdymo, būtent, atidavus bažnyčiai ir 4. t., tampa to
savastim, kam atiduota, pav., seminarijos, bažnyčios ir t. t.
7. Jau pirmaisiais ir visais viduriniais amžiais Bažnyčia
griežčiausiai liepia laikytis rezidencijos. Senovės teises Tri-
dento susirinkimas patvirtino, paplėtė ir išleido tam tikras baus-
mes, kas ir Kodekso I. C. substancialine prasme priimta.

239. Klebono nėjimas pareigų. — „Jeigu klebonas labai
apsileistų administruodamas sakramentus, lankydamas ligonis,
mokydamas vaikus ir žmones, sakydamas pamokslus sekma-
dieniais ir įsakytais kitais šventadieniais, saugodamas parapi-
jos bažnyčią, Šv. Sakramentą, šv. aliejus, tai tebūna nubaustas
ordinaro kan. 2 182—2 185 norma" — kan. 2382.

Be to, „Klebonas, kurs nesurašytų ar nesaugotų parapijos
knygų teisių normomis, tebūna nubaustas ordinaro pagal kal-
tės didumą" — kan. 2 383.

Kalibamosios knygos — metrikų, de statu animarum ir t. t.

240. 'Kanauninko teologo ir nuodėmklausio nėjimas savo
pareigų. — „Kanauninką teologą ir nuodėmklausį, neinančiu
savo pareigų, vyskupas tegul priverčia paeiliui, įspėdamas,

1) H.Noldin, De praeceptis!3, n. 759, sako, jog kalbamoji priedermė
nėsanti teisingumo, tik baudžiamasis bažnytinis įsakymas sugrąžinti.

Nr.241-242, Nusikaltimai dvasiškių priedermėms ir t. t. 355

grasindamas atimsiąs įplaukų dalį ir atiduosiąs tiems, kurie
vietoj jų eina pareigas; gi jeigu jie apsileistų per ištisus me-
tus, įspėjęs tenubaudžia beneficijos suspensa; tebesant apsi-
leidus per kitus šešis mėnesius, teatima pačią beneficiją" —
kan. 2384.

Apie kaunauninką teologą ir nuodėmklausį veizėk kan.
398—401.

241. Vienuolių nusikaltimai. — I. Apostazija a religione.
— „Vienuolis apostata a religione, neliečiant kan. 646, pačiu
įvykiu įkrinta į ekskomuniką, rezervuotą augštesniam savam
vyresniajam ar įeigu vienuolija būtų pasaulininkų ar neišimta
(non exempta), tai vietos ordinarui, kur gyvenama; pašalina-
mas nuo teisinių bažnytinių veiksmų, nustoja visų savo vienuo-
lijos privilegijų; jeigu sugrįžtų, amžinai neturi pasyvaus ir ak-
tyvaus balso ir, be to, dar vyresnysis turi nubausti kitomis
bausmėmis pagal kaltės didumą ir konstitucijų taisyklėmis" —
kan. 2385.

Kas yra apostata a religione, sako kan. 644, $ 1: „Apo-
stata a religione dicitur professus a. votis perpetuis sive s0l-
lemnibus sive simplicibus gui e domo religiosa illegitime egre-
ditur cum: animo mon redeundi, vel gui etsi legitime egressus,
non redit eo animo ut religiosae obedientiae sese subtrahat".
Atbulai, jeigu išbėgtų iš vienuolyno laikinųjų apžadų vienuolis,
tai ne apostata a religione.

Tam dalykui, kad kalbamojo vienuolio išbėgimas būtų apo-
stazija a religione, reikia taip paties įvykio — pabėgti, taip
„animus non redeundi" (manyti nebesugrįžti). Paskutinysis
dalykas spėjamas, „si religiosus intra mensem nec reversus
fuerit mec Superiori animum redeundi Imanifestaverit" — kan.
644, $ 2. Taipogi spėjama, kad nemanoma grįžti, jeigu kėsin-
tasi susituokti ar pamesta tikyba ir t. t.

242. II. Išbėgimas iš vienuolijos (fuga a religione). — „Vie-
nuolis pabėgėlis pačiu įvykiu nustoja oficijos, jeigu ją turėtų
vienuolijoj, ir įkrinta į suspensą, rezervuotą augštesniam: savam
vyresniajam, jeigu būtų augštųjų Šventimų; sugrįžęs tebūna
nubaustas konstitucijomis, ir jeigu apie tai konstitucijos nieko

23*

356 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 243-244.

nekalbėtų, tai augštesnis vyresnysis tenubaudžia pagal kaltės
didumą" — kan. 2336.

Kas yra vienuolis pabėgėlis, kalba kan. 644, $ 3: „Fugi-
tivus est gui, sine superiorum licentia, domum religiosam de-
serit cum animo ad religionem redeundi".

Pabėgėlis gali būti net laikinųjų apžadų vienuolis.

Be to, kalbamasis kanonas taikinamas yra taipogi dvasiškių
draugijoms, kur nariai nedaro apžadų, tik bendrai gyvena (so-
cietatibus clericalibus sine votis, guatenus sodales vitam com-
munem degant)').

243. III. Apgaulingas išgavimas profesijos netikrumo pa-
skelbimo. — „Vienuolis dvasiškis, kurio profesija būtų dekla-
ruota netikra, jam pačiam apgavus, įeigu jis būtų žemųjų
šventimų, tebūna pašalintas iš dvasiškių luomo; jeigu būtų
augštųjų šventimų, pačiu įvykiu suspenduojamas, iki Apaš-
tališkasis Sostas kitaip padarys" — kan. 2387.

Apgaulė (dolus) čia suprantama pačios deklaracijos, bū-
tent, jeigu vienuolis apgaule išgavo deklaraciją, kad jo profe-
sija esanti netikra. Atbulai, čia neįeina profesijos apgaulė, bū-
tent, kai vienuolis, negalėdamas tikrai tapti vienuoliu, apgaule
įsiskverbia į vienuoliją.

Kallbamasis kanonas taikinamas yra taipogi toms dvasiš-
kių draugijoms, kur nariai nedaro apžadų, tik bendrai gyvena,
kaip augščiau (n. 242)*).

244. Celibato sulaužymas. — 1. Augštųjų šventimų dva-
siškiai, regularūs vienuoliai, vienuolės moniales po iškilmin-
gųjų skaistybės apžadų, (paprastųjų amžinų apžadų vienuoliai
ir vienuolės ar tie, kurie su jais drįstų susituokti, nors vien
civiliniu būdu, nusikalstų.

Ši moterystė gali būti tikra ar netikra. Netikra — del
augštųjų šventimų, iškilmingųjų vienuolių apžadų ar ko kita,
pav., gentystės, artumo, įungtuvių formos trūkumo, kaip yra

1 Pontificia Commissio ad Codicls canones authentice interpretan-
dos, 2—3 iun. 1918, ad VI, vz. Acta A. S., X (1918) 347.

2) Pontificia Commissio ad Codicis canones authentice interpretan-
dos, 2—3 iun. 1918, ad VI, vz. Acta A. C., X (1918) 347.

Nr.244. Nusikaltimai dvasiškių priedermėms ir t. t. 357

paaiškinusi S. C. S. Officii, 13 saus. 1892 m.') Tikra — pav..
jeigu einama moterystėn paprastųjų apžadų vienuolių.

Be to, nesvarbu, ar kalbamoji moterystė yra bažnytinė ar
civilinė. Čia taipogi įeina tos jungtuvės, kurios sueinamos vien
prigimties įstatymu, būtent, bet kokiu būdu pareiškiant mo-
terystės sutikimą.

Ginčijamasi, ar nusikalstama tada, kai kalbamuoju atveju
veidmainingai (simulate) susituokiama. Vieni tai neigia?). Tik
jie priduria, jog moterystės sutikimo žodžiai visada atatinką
vidujinį sutikimą. Tai esąs kan. 1 088, $ 2 spėjimas. Todel iš-
orinėj srity jie visada spėja, kad esą nusikalsta. Kiti stačiai
sako, jog esą nusikalstama“).

Pirmosios nuomonės įrodymai yra šie: a) Kas veidmai-
ningai pareiškiąs moterystės sutikimą, tas nesikėsinąs tuoktis.
b) Tėsą baudžiami tik tie, kurie drįstą kėsintis susituokti.
Gi „simulantes contrahere" tokie nėsą.

Į tos nuomonės įrodymus atsakytina štai kas: Į pirmąjį
— mūsų nusikaltimui nereikia tikro moterystės sutikimo ir
baudžiama už bet kokį kėsinimąsi susituokti — visai nesvarbu,
kokiu būdu kėsinamasi. Į antrąjį — kan. 2 388 stačiai sako „kas
drįstų tuoktis", kas kan. 2229, $ 2 tėra pateisinamasis žodelis.

Antrosios nuomonės įrodymai yra: a) Čia nereikią mote-
rystei būti tikrai. Taigi, nors del moterystės sutikimo fikcijos
moterystė būtų netikra, vis delto nusikalstama. b) 'Kan. 1 086,
S 1 spėjimu vidujinis sutikimas visada atatinkąs žodžius ar
ženklus, kuriais pareiškiamas moterystės sutikimas. Todel iš-
orinėj srity visada esą spėtina, kad iš tikrųjų nusikalsta.
c) Baudžiama esą net už civilines jungtuves, kurios tikriausiai
esančios netikros. d) „Tokiame nusikaltime, kurs savo pri-
gimtimi reikalauja dalyvio, abi šalys yra tokiu pat būdu kal-
tos, mebent jeigu iš aplinkybių kas kita būtų matyti" — kan.
2209, $2. Čia kaip tik nieko kita nėsą matyti. e) Kitaip lengva

1) Vz. P. Gasparri, Fontes, IV n. 1147.

2) Pav.: F. M. Cappello, De censuris, n. 355; I. Sole, De de-
lietis et poenis, n. 448; A. Vermeersch et I. Creusen, Epitome,
12 n. 592; G. Cocchi, Commentarium, V n. 265.

3) Pav.,, Pr. Cerato, Censurae vigentes?, n. 64.

358 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus Nr.244.

būtų išvengti bausmių už kalbamąjį nusikaltimą, kas priešta-
rautų kan. 2388 prasmei ir tikslui.

Kadangi antrosios nuomonės įrodymai yra tikri, tai ta
nuomonė, mano išmanymu, yra tiesa.

2. Kalbamuoju nusikaltimu nusikalstama tada, kai suei-
nama į moterystę.

Nusikaltimas turi pateisinamąjį žodelį „drįstų" (praesu-
mentes), kurs pridera visam kan. 2388, būtent, Š$ 1—2.

3. Bausmės: Kan. 2388 sako: „$ 1. Augštųjų šventimų
dvasiškiai, regularūs vienuoliai ar vienuolės imoniales po iš-
kilmingųjų skaistybės apžadų ar tie, kurie su augščiau kalbė-
taisiais asmenimis drįstų susituokti, nors vien civiliniu būdu,
pačiu įvykiu įkrinta į ekskomuniką, paprastai rezervuotą
Apaštališkajam Sostui; be to, dvasiškiai, jeigu įspėti ordinaro
paskirtu metu pagal aplinkybių įvairumą neatvirstų (non resi-
puerint), tebūna degraduoti, neliečiant kan. 188, n. 5 įsakymo.

$ 2. Jeigu jie būtų padarę paprastuosius apžadus ordi-
nuose ar vienuolių kongregacijose, tai visi, kaip augščiau, pa-
čių įvykiu užsitraukia ekskomuniką, rezervuotą ordinarui".

Cituotas kan. 188, m. 5 sako, iog pačiu įvykiu nustojama
bet kokių oficijų ir tam dalykui nereikią jokios deklaracijos.

4, Seniausios bažnytinės teisės susituokiančius augštųjų
šventimų dvasiškius deponuodavo, gi vienuolius (monachos)
ir „virgines" (mergaites) bausdavo viešomis apgailomis ir už-
sispyrusius ekskomunikuodavo'). Klemensas V išleido
įvykio ekskomuniką“), ką Tridento susirinkimas paplėtę net
dalyviams. Pijaus IX konst. „Apostolicae Sedis", 12 spal. 1869
m., Š III, n. 1, baudžia įvykio ekskomunika, rezervuota vy-
skupui, šiuos asmens: „Cilericos in sacris constitutos vel re-
gulares aut moniales post votum solemne castitatis matrimo-
nium contrahere praesumentes, nec non omnes cum aligua

1) Plg., conc. Neocaes. (314—325), c.1, vz. C.I. Heltele, Concilien-
geschicdhte, I? 244: conc. Ancyr. (314), c. 10 et 19, vz. C. I. Hefele,
t. p., 230 ir 238.

2) C. un., de consanguinitate et affinitate, WW, in Clem.

Nr. 245. Nusikaltimai dvasiškių priedermėms ir t. t. 359

ex praedictis personis matrimonium contrahere praesu-
mentes"*).

Taigi paprastųjų apžadų vienuolių moterystės nusikaltimas
ir už jį bausmės yra nauja.

245. Nusikaltimas bendram vienuolių gyvenimui. — „Vie-
muoliai, kurie labai įžeidžia bendro gyvenimo įstatymą, kur
įsako konstitucijos, tebūna rimtai įspėti ir nepasitaisę tebūna
nubausti, net atimant aktyvų ir pasyvų balsą ir, jeigu jie būtų
vyresnieji, net oficiją" — kan. 2 389.

Bendras vienuolių gyvenimas (communis vita) vadinasi
tai, kad vienuoliai iš bendrų turtų gauna maistą, apdarą ir
visa tai, ko reikia gyventi, ir negali turėti savo pinigų, net
priklausomai vyresniojo, gi ką uždirba, tai turi atiduoti vienuo-
lynui. Tą dalyką smulkiau nustato vienuolių konstitucijos.

Kalbamasis kanonas taikinamas yra taipogi toms dvasiškių
draugijoms, kur nariai nedaro apžadų, tik bendrai gyvena,
kaip augščiau (n. 242)*).

1) Vz. P. Gasparri, Fontes, III n. 552,
2) Pontificia Commissio ad Codicis canones authentice interpretan-
dos, 2—3 iun. 1918, ad VI, vz. Acta A. S, X (1918) 347.

XVIII SKYRIUS.

Nusikaltimai, suteikiant, gaunant ar nu-
stojant bažnytinių dignitačių, oticijų ir
beneficijų (de delictis in collatione, sus-
ceptione et dimissione dignitatum, offi-

ciorum et beneficiorum ecclesiasticorum)
(kan. 2390—2403).

246. Medžiaga. — 1. Nusikaltimai bažnytinių rinkimų
laisvei, 2. Nusikaltimai, renkant beneficiatus ir t. t., 3. Bažny-
tinių oficijų, beneficijų simonija ir t. t., 4. Oficijos suteikimas
be teisinio patvirtinimo ir t. t., 5. Neteisinis paėmimas oficijos,
beneficijos ir t. t., 6. Sutikimas su paskyrimu į nevakuojančią
beneficiją ir t. t., 7. Neteisinis valdymas dviejų nesutaikomų
oficijų ar beneficijų, 8. Kardinolų atsisakymas prisiekti, 9. Pa-
skirto vyskupo nesišventinimas, 10. Neleistinas dvasiškių
metimas savo pareigų, 11. Oficijos rezignavimas pasaulinin-
kui ir t. t., 12. Neleistinas valdymas bažnytinės oficijos ir t. t.,
13. Abato ar praloto nullius nesirūpinimas gauti palaiminimo
ir 14. Dvasiškių atsisakymas prisiekti.

247. Nusikaltimai bažnytinių rinkimų laisvei. — 1. „Kas
bet kokiu būdu pats ar per kitą kliudytų bažnytinių rinkimų
laisvę ar bet kaip darytų bloga (guoguo modo gravantes)
rinkėjams ar po rinkimų išrinktajam, tebūna nubaustas pagal
kaltę" — kan. 2390, $ 1.

Kalbamieji rinkimai suprantami bet kokie bažnytiniai. To-
del į juos įeina taipogi vienuolių rinkimai. Išskiriami tik papos
rinkimai, nes jiems yra konst. „,„Vacante Sede Apostolica".

Nr. 247. Nusikaltimai, suteikiant beneficijas ir t. t. 361

Kalbamuoju nusikaltimu gali nusikalsti taip pasaulininkai,
taip dvasiškiai; nes ką tik cituotasis kanonas kalba be restrik-
cijos.

Kliudyti bažnytiniai rinkimai reiškia daryti
tai, kad ių nebūtų, ar versti, kad jie būtų, versti kas išrinkti
ar neišrinkti ir t. t.

Kliudyti ar minėtasis bloga daryti galima bet kokiu būdu,
būtent, fiziškai ar morališkai verčiant, apgaule, vyliais, pra-
šant, pažadant ir t. t.

Už kalbamąjį nusikaltimą iki konst. ,„Apostolicae Sedis“,
12 spal. 1869 m., bausmė buvo įvykio ekskomunika.

2. „Jeigu į dvasiškių ar vienuolių kolegijos rinkimus ne-
teisiniu (būdu drįstų įsikišti pasaulininkai ar pasaulinė valdžia
prieš kanonišką laisvę, tai rinkėjai, kurie solicitavo ar laisvai
leido įsikišti, pačiu įvykiu nustoja tą kartą teisės rinkti; gi kas
žinodamas sutiko su tokiu savęs išrinkimu, pačiu įvykiu pasi-
daro negalingas įgyti tų pat oficijų ar beneficijų" — kan.
2390, Š 2.

IPasaulininkai ir pasaulinė valdžia tenusikalsta, neteisiniu
būdu įsikišdama į kalbamuosius rinkimus. Atbulai, jie nenusi-
kalsta, jeigu tai daro teisiniu būdu, pav., privilegija. Be to, bet
kokiu būdu įsikišus į kalbamuosius rinkimus, patys rinkimai
yra jokie (kan. 166).

Rinkėjai solicitantai nusikalsta net prieš rinkimus, atsieit,
jau tada, kai solicituoja.

Leidėjai įsikišti tenusikalsta „effectu secuto".

Minimoji oficija suprantama suglaustąja prasme (plg. kan.
145, $ 2).

Pateisinamuosius žodelius turi šie nusikaltimai: pasauli-
ninkų ar pasaulinės valdžios įsikišimas — „drįstų (praesump-
serint), rinkėjų leidimas — „laisvai“ (sponte) ir sutikimas su
išrinkimu — „žinodamas“ (scienter).

Bausmės yra maždaug tokios pat, kaip ir seniau, būtent,
c. 43, X, de electione et electi potestate, |, 6. Tik jos suminkš-
tytos ir paplėstos solicituotojams.

362 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 248-249.

248. Nusikaltimai, renkant beneficiatus ir t. t. — 1. „Ko-
legija, kuri žinodama išrinktų nevertą (indignum), pačiu įvykiu
nustoja tą kartą teisės iš naujo rinkti" — kan. 2391, $ 1.

Vertas (dignus) moraline prasme vadinasi tas, kas yra
dorovingas; gi kanoniškai suprantamas tas, kas turi visus vi-
suotinių ir dalinių teisių su fundacijos įstatymu įimtinai sa-
vumus'). Kitaip sakant, vertas yra tas pat, kas ir „idoneus".

iKalbamasis nusikaltimas turi pateisinamąjį žodelį „žino-
dama" (scienter).

2. „Gi atskiri rinkėjai, kurie žinodami nesilaikytų sub-
stancialinės rinkimų formos, gali būti ordinaro nubausti pagal
kaltės didumą" — kan. 2391, $ 2.

Rinkimų forma vadinasi substancialinė, kur tikrumui rei-
kia laikytis, pav., pakviesti bent 14 rinkėjų (plg. kan. 162, $3),
neleisti rinkti pašaliniams asmenims (plg. kan. 165) ir t.t.

iKalbamasis nusikaltimas taipogi turi pateisinamąjį žodelį
„žinodami“ (scienter).

3. „Dvasiškiai ar pasaulininkai, kurie žinodami prezen-
tuotų ar nuominuotų nevertą, pačiu įvykiu tą kartą nustoja
teisės prezentuoti ar nuominuoti" — kan. 2391, $ 3.

Nevertas čia suprantamas taip pat, kaip augščiau (sub 1).

Kalbamasis nusikaltimas turi pateisinamąjį žodelį „Žino-
dami" (scienter).

Dekretalių teisėmis rinkėjai, kurie išrinkdavo nevertą ar
nesilaikydavo rinkimų formos, nustodavo aktyvaus ir pasy-
vaus balso ir dar būdavo baudžiami kitomis bausmėmis. To-
kios pat teisės buvo postulantaims.

249. Bažnytinių oficijų, beneficijų simonija ir t. t. — 1. Kan.
2392 sako: „Kas padarytų simonijos nusikaltimą bet kokiose
bažnytinėse oficijose, beneficijose ar dignitatėse, tas, neliečiant
kan. 729 įsakymo:

1 Ph. Maroto, Institutiones iuris canonlci, I n. 661; I. Sole,
De delictis et poenis, n. 454. — A. Vermeersch et I. Creusenį,
Epitome, III? n. 596, „indignus“ skiria nuo „non idoneus“. Tai jis daro
ne labai tiksliai.

Nr. 250. Nusikaltimai, suteikiant beneficijas ir t. t. 363

1". Pačiu įvykiu įkrinta į ekskomuniką, paprastai rezer-
vuotą Apaštališkajam Sostui;

2*. Pačiu įvykiu amžinai nustoja teisės rinkti, prezentuoti
ar nominuoti, jeigu tokią teisę turėtų;

3". Jeigu būtų dvasiškiai, tai, be to, dar tebūna suspen-
duoti".

Simonija čia suprastina taip Dievo, taip bažnytinių teisių.
Nes įiedvi abi Kodekso I. C. vadinami simonija (kan. 727),
abiejų veiksmai laikomi jokiais (kan. 729), kan. 2392 kalba be
restrikcijos ir stačiai cituoja kan. 729 ir t. t. Tai prieštarauja
senovės kanonistams, kurie sakydavo, iog čia tenusikalstama
tik už Dievo teisių simoniją. Po senovei tebekalba kai kurie
šiandienykščiai kanonistai"). Tik neturi įrodymų.

Be to, kai kurie kanonistai sako, jog kallbamosios oficijos
esančios suprastinos suglaustąja prasme“). Tai ne tiesa — jos
suprastinos plačiąja prasme. Tai rodo kan. 2392 žodžiai „in
guibuslibet officiis" (bet kokiose oficijose).

Galop, kan. 729 oficijos, beneficijos ar dignitatės paskyri-
mas yra joks, jos reikia mesti ir negalima imti jų įplaukų ir t. t.

2. Prieš konst. „Apostolicae Sedis", 12 spal. 1869 m., už
kalbamuosius nusikaltimus bausmės buvo maždaug tokios pat,
kaip ir dabar. Ką tik minėtąja konstitucija pačiu įvykiu baus-
mės tebūvo užsitraukiamos už realinę ir konfidencialinę be-
neficijų simoniją").

250. Oflcijos suteikimas be teisinio patvirtinimo Ir t. t. —
„Visi tie, kurie teisiniu būdu naudojasi rinkimų, prezentacijos
ar nominacijos teise, jeigu, nepaisydami 40 vyresniojo (neg-
lecta auctoritate), kurio yra dalykas patvirtinti ar duot insti-
tucija, drįstų suteikti bažnytinę oficiją, beneficiją ar digmitatę,
pačiu įvykiu mustoja tą kartą savo teisės" — kan. 2393. Nes
bažnytinėms oficijoms ir beneficijoms reikia kanoniškos pro-
vizijos.

1 Pav., Pr. Cerato, Censurae vigentes?, n. 87.

2 Pav.; IL Chelodi, Ius poenale, n. 104: G. Cocchi, Commen-

tarium, V n. 274.
3) S II, nn. 8—9, vz. P. Gasparri, Fontes, III n. 552,

364 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 251.

Kallbamasis nusikaltimas turi pateisinamąjį žodelį „drįstų"
(praesumpserit).

251. Neteisinis paėmimas oficijos, beneficijos Ir t. t. —
1. Nusikalstų;

1) Kas neišrinktas, neprezentuotas ar nenominuotas pats
paimtų bažnytinę oficiją, beneficiją ar dignitatę.

2) Kas išrinktas, prezentuotas ar nominuotas, negavęs pa-
tvirtinimo ar kanoniškos institucijos rašto, paimtų ar kištųsi į
bažnytinės oficijos, beneficijos ar dignitatės administravimą ar
valdymą.

3) Kas išrinktas, prezentuotas ar nominuotas paimtų ar
kištųsi į bažnytinės oficijos, beneficijos ar dignitatės admini-
straciją ar valdymą, pirma neparodęs savo patvirtinimo ar in-
stitucijos rašto tiems, kuriems teisėmis reikia parodyti. Pasku-
tinysis dalykas reikalaujamas konsistorialinėse oficijose ir be-
neficijose. Pav., rezidencialinis vyskupas paima savo vysku-
piją, parodydamas savo paskyrimo raštą kapitulai prie jos se-
kretoriaus ar kūrijos raštinės vedėjo, kurs tai pažymi aktuose
(kan. 334, $ 3).

4) Kas, turėdamas teisę priimti išrinktą, prezentuotą ar no-
minuotą, tai padarytų, dar neparodžius paskyrimo rašto, kaip
augščiau (sub 3). Tai katedros kapitulų, konventų ir t. t. nu-
sikaltimas. Atbulai, čia nenusikalsta tas, kas klauso tokių as-
menų, perduoda administravimą, atsiskaito iš administravimo
ir t. t.

2. Tais nusikaltimais, apie kuriuos kalbėjom sub 1, 1—4,
nusikalstą net vyskupai. Tai rodo istorija, kan. 2394 šaltiniai
ir tai, kad, nėsant ko kita pažymėtai pasakyta, vyskupai tėra
laisvi nuo įvykio suspensos ir interdikto. Gi čia kitokių esama
bausmių.

3. Bausmės: Kan. 2394 sako: „Kas pats paimtų bažny-
tinę oficiją, beneficiją ar dignitatę, ar į jas išrinktas, prezen-
tuotas ar nominuotas paimtų ar kištųsi į jų valdymą ar admi-
nistnavimą, negavęs reikiamo patvirtinimo ar institucijos rašto,
ar prieš parodydamas tą raštą tiems, kuriems teisėmis rei-
kia, tas:

Nr. 252. Nusikaltimai, suteikiant beneficijas ir t. t. 365

1". Pačiomis teisėmis tebūna negalingas jų gauti ir, be to,
tebūna ordinaro nubaustas pagal kaltės didumą;

2“. Tebūna, pirma įspėjus, priverstas tuoj mesti bene-
ficiją, oficiją ar dignitatę, atsisakyti nuo jų valdymo ar admi-
nistravimo, suspenduojant, atimant pirmiau gautą beneficiją,
oficiją ar dignitatę, ir reikale net depozicija;

3". Gi kapitulos, konventai ir visi kiti, kurių yra dalykas
priimti ir kurie taip išrinktus, prezentuotus ar nominuotus būtų
priėmę prieš rašto parodymą, pačiu įvykiu tebūna suspenduoti
nuo teisės rinkti, nominuoti ar prezentuoti, iki Apaštališkasis
Sostas norės".

4. Jau c. 4, 15, 21, X, de iure patronatus, |II, 38, draudžia
paimti bažnytines oficijas ar beneficijas pačiam ar įsakant, lei-
džiant ir t. t. vieniems pasaulininkams. Pijus IX, konst.
„Apostolicae Sedis", 12 spal. 1869 m., $ V, n. 1, sako: „Sus-
pensionem ipso facto incurrunt a suorum Beneficiorum percep-
tione ad beneplacitum S. Sedis Capitula et Conventus Eccle-
siarum et 'Monasteriorum, aliigue omnes, gui ad illarum seu
ilorum regimen et administrationem recipiunt Episcopos
aliosgue 'Praelatos de praedictis Ecelesiis seu Monasteriis apud
eamdem S. Sedem guovis modo provisos, anteguam ipsi ex-
hibuerint Litteras Apostolicas de sua promotione"'). Be to,
tas pat papa, konst. „Romanus Pontifex“, 28 rugp. 1873 m.,
už neteisinį paėmimą ar priėmimą bažnytinės oficijos ar bene-
ficijos baudžia specialiniu būdu rezervuota ekskomunika ir at-
ima beneficijų ir kitas bažnytines įplaukas, gi vyskupus —
pačiu įvykiu suspensa a pontificalibus ir interdiktu ab ingressu
ecclesiae, kas buvo taipogi specialiniu būdu rezervuota papai“).

252. Sutikimas su paskyrimu į nevakuojančią beneficiją
ir tt t. — 1. „Kas žinodamas sutiktų su paskyrimuų į de iure
nevakuojančią oficiją, beneficiją ar dignitatę ir sutiktų ją pa-
imti (patiatur sese in eius possessionem immitti), pačiu įvykiu
tebūna negalingas paskum jų gauti ir tebūna nubaustas kitomis
bausmėmis pagal kaltės didumą" — kan. 2395.

1) Vz. P. Gasparri, Fontes, III n. 552.
2) Vz. P. Gasparri, t. p., 565.

366 III: Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.253-256.

Čia pirmasis „ir“ imtinas coniunctive. Vadinasi, nusikalsta
tik tas, kas sutinka su kalbamuoiu paskyrimu ir paima oticiją
ir t. t. Atbulai, vienu bet katruo kalbamųjų veiksmų skyrium
menusikalstamma.

Kalbaimasis nusikaltimas turi pateisinamąjį žodelį „žinoda-
mas" (scienter).

2. Iki šiolei turėjo galią dekretalių teisės, kur už kalba-
mąjį nusikaltimą, be negalingumo (praeter inhabilitatem), buvo
baudžiama išsprendžiamąja ekskomunika').

253. Neteisinis valdymas dviejų nesutaikomų oficljų ar
beneficijų. — „Dvasiškis, kurs, paėmęs oficiją ar beneficiją
(assecutus pacificam possessionem), nesutaikomą su pirmes-
ne (cum priore incompatibilis), drįstų taipogi valdyti (re-
tinere) prieš kan. 156 ir 1439 įsakymą, pačiu įvykiu tenu-
stoja abieių" — kan. 2306.

Įspėti nereikia, nes mūsų kanonas kalba be restrikcijos“).

Kalbamasis nusikaltimas turi pateisinamąjį žodelį „drįstų"
(praesumpserit).

Tokios pat bausmės buvo ir senovės teisėse").

254. Kardinolų atsisakymas prisiekti. — „Jeigu paskirtas
kardinolas atsisakytų prisiekti prieš kan. 234 įsakymą, tai
pačiomis teisėmis nustoja kardinolystės" — kan. 2397.

255. Paskirto vyskupo nesišventinimas. — „Jeigu paskir-
tas vyskupas per tris mėnesius nepasistengtų (neglexerit) įsi-
šventinti prieš kan. 333 įsakymą, tai negauna įplaukų (iructus
mon facit suos), kas atiduotina katedros bažnyčios fabrikai, ir
jeigu paskum per tiek pat mėnesių taip pat nepasistengtų, tai
pačiomis teisėmis nustoja vyskupystės" — kan. 2 398.

256. Neleistinas dvasiškių metimas savo pareigų. —
„Augštųjų šventimų dvasiškiai, kurie drįstų mesti savo Or-
dinaro paskirtas pareigas be to paties ordinaro leidimo, te-

DC. 1,7, X, de concessione praebendae et ecclesiae non vacantis, III, 8.

2) Priešingai kalba I. Chelodi, Ius poenale, n. 106. Tik jis kalba
be įrodymų.

3) C.28, X, de praebendis et dignitatibus, WI, 5; conc.Trident., de ref., c. 5.

Nr.257-260. Nusikaltimai, suteikiant beneficijas ir t. t. 367

būna suspenduoti a divinis taikui, ordinaro paskirtam pagal
įvairius atvejus" — kan. 2399.

Nusikaltimas turi pateisinamąjį žodelį „drįstų“ (prae-
sumentes).

257. Oficijos rezignavimas pasaulininkui ir t. t. — „Dva-
siškis, kuris drįstų rezignuoti pasaulininkui bažnytinę oficiją,
beneficiją ar dignitatę, pačiu įvykiu įkrinta į suspensą a divi-
nis" — kan. 2400. Nes į bažnytines oficijas, beneficijas ir dig-
nitates skiria bažnytinė valdžia. Todel jos taipogi yra dalykas
priimti jų atsisakymą.

Nusikaltimas turi pateisinamąjį žodelį „drįstų“ (prae-
sumpserit).

258. Neleistinas valdymas bažnytinės oficijos ir t. t. —
„Jeigu kas, nepaisydamas teisinio atėmimo ar pašalinimo, te-
bevaldytų oficiją, beneficiją ar dignitatę ar ių nemestų, netei-
siniu būdu vilkintų kalbamąjį dalyką, tai, pirma įspėtas, tebūna
priverstas ias mesti suspensa a divinis ir kitomis bausmėmis,
neišskiriant reikale depozicijos" — kan. 2401.

259. Abato ar praloto nullius nesirūpinimas gauti palai-
minimo. — „Abatas ar pralotas nullius, kurs prieš kan. 322,
S 2 įsakymą, nebūtų palaimintas (benedictionem mon rece-
perit), pačiu įvykiu suspenduojamas a iurisdictione" — kam.
2402.

260. Dvasiškių atsisakymas prisiekti. — „Kas prieš kan.
1406 įsakymą be teisingos kliūties nesirūpintų prisiekti, te-
būna įspėtas, paskiriant taipogi tam tikrą terminą; jam pra-
slinkus, užsispyrėlis tebūna nubaustas net, atimant oficiją, be-
neficiją, dignitatę ar pareigas, ir tuo metu negauna benetficijos,
oficijos, dignitatės ar pareigų įplaukų" — kam. 2 403.

Cituotas kan, 1406 įvardijamos dvasiškių pareigos, kur
reikia prisiekti tam tikra formula, pav., kardinolai, rezidencia-
tiniai vyskupai, pralotai ir kanauninkai, klebonai, nuodėmklau-
siai, pamokslininkai ir t. t.

XIX SKYRIUS.

Bažnytinės valdžios savivaliavimas (de

abusu potestatis vel officii ecclesiastici)
(kan. 2404—2414).

261. Medžiaga. — 1. Bažnytinės valdžios savivaliavimas,
2. Vyskupijos kūrijos nusikaltimai „sede vacante"“, 3. Bažny-
tinių kūrijų nusikaltimai, 4. Papirkimas bažnytinės kūrijos na-
rių, 5. Nesilaikymas taksų, 6. Neteisinis davimas „litterae di-
missoriae", 7. Neleistinas priėmimas į vienuolija, 8. Neteisinis
palietimas vienuolių dalies ir kai kurie nepranešimai, 9. Klių-
dymas kanoniškai vizituoti vienuolynas ir 10. Kliudymas vie-
nuolių moteriškių laisvai eiti išpažinties.

262. Bažnytinės valdžios savivaliavimas. — „Už bažny-
tinės valdžios savivaliavimą tebūna nubausta išmintinga vy-
resniojo nuožiūra pagal kaltės didumą, neliečiant įsakymo tų
kanonų, kurie paskiria pažymėtą bausmę už kai kuriuos savi-
valiavimus" — kan. 2404.

Valdžios savivaliavimas (abusus postestatis) būna tada,
kai valdžia vartojama ne tam, kuriam dalykui turima, labiau-
siai kai tai daroma savo naudai ir skriaudžiant ar apsun-
kinant kitus ir t. t. Taipogi ji bus tada, kai peržengiamos tei-
singumo ribos.

Tam tikros bausmės už savivaliavimą — kan. 2405—2 414
ir k.

263. Vyskupijos kūrijos nusikaltimai „sede vacante“. —
1. Nusikalsta ,„„Kapitularinis vikaras ir visi kiti, taip priderą
prie kapitulos, taip pašaliniai asmens, kurie patys ar per kitą
paimtų (subtraxerint), sunaikintų, paslėptų ar substancialiniu

Nr. 263. Bažnytinės valdžios savivaliavimas ir t, t, 369

būdu pakeistų (substancialiter immutaverint) bet kokį doku-
mentą, priderantį vyskupijos kūrijai..." — kan. 2 405.

Kalbamojo įstatymo pamatas yra tai, kad norimi apsau-
goti vyskupijos kūrijos dokumentai nenormaliniu metu, būtent,
„Sede vacante".

2. Čia pasakytina štai kas:

a) Nusikalstama tik tada, kai vakuoja vyskupo sostas, apie
ką kalba kan. 427—430. Tai rodo: Viena, kan. 2405 minimas
kapitularinis vikaras. Jis kaip tik teskiriamas „sede vacante".
Antra, kan. 2405 žodis „poterunt“ (galės) yra būsimojo laiko.
Tai rodo, kad nusikaltėlis tuoj negali būti galutinai nubaustas.
tik lauktina naujo ordinaro, kuriam teks vyskupo sostas — kai
nebevakuos ar nebebus sukliudytas (nebebus sedes impedita).
Trečia, ieigų kalbamasis nusikaltimas turėtų galią taip „sede
vacante", taip „sede plena", tai nebereikėtų kan. 2406 ir t. t.
Todel nieku būdu negalima sutikti su tais kanonistais, kurie
čia jima taipogi „sedem plenam“. Tik jų labai maža?).

b) Nusikalsti gali bet kas, k. a. kapitularinis vikaras, ka-
pitulos nariai ir kiti, net pašaliniai asmens, taip dvasiškiai,
taip pasaulininkai ir t. t.

c) Nusikalstama vienu šių veiksmų: kas paimtų, sunai-
kintų, paslėptų ar substancialiniu būdu pakeistų.

Paimtų — paimtų iš savo vietos ir nuneštų į kitą vietą,
kur išneštų iš kūrijos ir t. t.

Sunaikintų — suplėšytų (sudraskytų), sudegintų, su-
teptų ir t. tt Tai padarytų taip, iog nebebūtų galima išskai-
tyt ir t. t.

Paslėptų — padėtų tokioj vietoj, kur negalima ar sun-
ku rasti.

Substancialiniu būdu pakeistų — sugadintų
substancialine prasme. Atbulai, nesubstancialinis pakeitimas
nėra nusikaltimas. Tas pat pasakytina apie materialinį pa-
keitimą, t. y. kai dokumentas autentiškai perrašomas ir pa-
liekamas vietoj pirmesnio ekzemplioriaus.

1) Pav, G. Cocchi, Commentarium, V n. 290.
24

370 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 263.

d) Dokumentas turi priderėti vyskupijos kūrijai, būtent,
vyskupijos įstaigoms, pav., raštinei, tribunolui, archyvui ir t. t.
Tai visuomeniniai ir privatiniai raštai, kurie pridera prie vysku-
pijos reikalų. Nesvarbu, ar jie yra dvasiniai ar pasauliniai,
teismo ar administratyviniai ir t. t., pav., paskyrimai, išspren-
dimai, dispensos, skundai, pranešimai ir t. t.

Jeigu kas pirma viena padarytų, pav., paslėptų, paskum
kita, pav., sunaikintų, tai padarytų du nusikaltimu ir t. t.

Kai kurie kanonistai sako, iog iš kalbamojo dalyko tu-
rinti kilti tam tikra skriauda'). Tai, mano išmanymu, ne tiesa.
Nes kan. 2405 kalba be restrikcijos ir kitaip dokumentų dup-
likatų paėmimas ir t. t. nebūtų nusikaltimas, kas tvirtinti būtų
per drąsu.

3. Bausmės: „Kapitularinis vikaras ir visi, taip priderą
prie kapitulos, taip pašaliniai asmens, kurie patys ar per kitą
paimtų, sunaikintų, paslėptų ar substancialiniu būdu pakeistų
kokį dokumentą, priderantį vyskupijos kūrijai, pačiu įvykiu
įkrinta į ekskomuniką, paprastai rezervuotą Apaštališkajam
Sostui, ir ordinaras galės nubausti, net atimdamas oficiją ar
beneficiją" — kan. 2 405.

Kalbamoji visuotinių teisių įvykio ekskomunika — nauja
bausmė.

4. Diecezinis Žemaičių V sinodas (1752), ses. III, c. XIV,
n. I, sako: „Si guis guacumgue de causa etiam sine temeritatis
nota in Nostra Cancellaria, Archivo Episcopali, Cathedrali vel
Dioecesano scripturas guascungue repositas subtraxit et abstulit
aut in posterum subtrahere vel guocungue modo retinere prae-
sumpserit, licet absgue dolo, sed guidem legitime ad se perve-
nerint, nisi infra terminum unius mensis, guem hic vim trinae
monitionis canonicae habere decernimus, re ipsa restituent, ex-
communicationem ipso facto incurrat: scientes vero subrac-

) Pav.: F. M Cappello, De censuris?, n. 366, reikalauja didelės
skriaudos; I. Chelodit, Ius poenale, n. 109, sako, jog reikią bet kokios
skriaudos; A. Vermeerschet I. Creusen, Epitome, III2 n. 611, ir
G. Cocchi, Commentarium, V n. 290, išskiria slaptus dokumentus.

Nr.264-265, Bažnytinės valdžios savivaliavimas ir t. t. 371

tiones huiusmodi, inisi infra eundem terminum revelaverint,
eadem censura sese noverint irretitos“.

264. Bažnytinių kūrijų nusikaltimai. — Kan. 2406 sako:
„Š 1. Tas, kieno tik yra dalykas padaryti, rašyti ar saugoti baž-
nytinių kūrijų aktai, dokumentai ar knygos ar parapijos kny-
gos, jeigu tai drįstų sufalsifikuoti, substancialiniu būdu pakeisti
(adulterare), sunaikinti ar paslėpti, tebūna iš įo atimta oficija
ir tebūna ordinaro nubaustas kitomis didelėmis bausmėmis pa-
gal kaltės didumą.

$ 2. Gi tas, kas tuos aktus, dokumentus ar knygas, tei-
siniu būdu prašomas, tyčia (dolose) atsisakytų nukopijuoti (ex-
scribere), išsiųsti (transmittere) ar išduoti (exhibere), bet ko-
kiu būdu nusikalstų savo pareigoms (guovis modo officium
suum prodiderit), gali būti nubaustas ordinaro nuožiūra pagal
atvejo didumą, atimant oficiją, ar jos suspensa ir pinigų bauda".

Bažnytinės kūrijos čia suprastinos taip Apaštališkojo So-
sto, taip vyskupijų, taip išimtųjų vienuolių kunigų.

Asimiens, kurie čia nusikalsta, yra, pav., ordinarai (kan.
375), raštinės vedėjai (kan. 377), notarai (374), aktuarai (kan.
1645), klebonai (kan. 470), bažnytinių turtų administratoriai
(kan. 1522) ir t. t.

Kalbamieji nusikaltimai turi pateisinamuosius žodelius
„dristų" (praesumpserit — kan. 2406, $ 1) ir „tyčia“ (dolose
= kan. 2406, $ 2).

265. Papirkimas bažnytinės kiūrijos narių. — „Kas bet
kurį bažnytinės kūrijos narį (officiales) ar administratorių, tei-
sėjus, advokatus ar prokuratorius kėsintųsi dovanomis ar pa-
žadėjimais (donis aut pollicitationibus) įvesti į tai, kad jie po-
zityviai ar negatyviai sulaužytų savo pareigas (ad actionem
vel omissionem officio suo contrariam inducere tentaverit), tas
tebūna nubaustas tam tikromis bausmėmis ir priverstas at-
lyginti skriaudas, ieigu tokių būtų" — kan. 2407.

Kalbamųjų pareigų sulaužymo pavyzdžiai: sulaužymas pa-
slapties, neteisingas išsprendimas, pakeitimas dokumentų ir t. t.
Tai pozityvus sulaužyimas. Negatyvaus sulaužymo pavyzdžiai:
išsprendimo nevykdymas, ieškinio nekėlimas ex officio ir t. t.

24*

372 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr. 266-267.

Nusikalstama vien kėsinantis — ar pasiekta tikslas ar ne,
nesvarbu.

Pagaliau, nusikalsta ir patys teisėjai, tribunolo nariai, pro-
kuratoriai ir advokatai, kurie papirkti ar del kitos kokios prie-
žasties labai apsilenktų su savo pareigomis, ir baudžiami ki-
tais kanonais, būtent, 1625 ir 1666 ir t. tt — pašalinami nuo
pareigų, turi atlyginti skriaudas, baudžiami pinigų bauda ir t. t.

266. Taksų nesilaikymas. — „Kas užkeltų įprastas ir tei-
siniu būdu patvirtintas taksas kan. 1 507 ar reikalautų daugiau
už jas, tebūna nubaustas didele pinigų bauda ir atkritėliai te-
būna suspenduoti nuo oficijos ar nuo jos pašalinti pagal kaltės
didumą, nekalbant apie priedermę sugrąžinti tai, kas neteisiniu
būdu užkelta" — kan. 2408.

Bažnytinės taksos yra keturių rūšių, būtent: a) Šiaipiau
jurisdikcijos veiksmų, Apaštališkojo Sosto reskriptų įvykdymo,
sakramentų ir sakramentalijų. Jos paskirti visai bažnytinei
provincijai yra provincialinio susirinkimo ar provincijos VySs-
kupų saneigos dalykas. Patvirtinamos Apaštališkojo Sosto
(kan. 1507). Nuo moterystės įstatymų dispensuotina veltui.
Išskiriamas mažutis mokesnis raštinės išlaidų titulu ir tam tik-
rai leidus Šv. Sostui. Jeigu didesnis mokesnis reikalairte būtų iš-
reikalautas, tai reikia sugrąžinti — kan. 1056. b) Laidotuvių.
Šios taksos paskirti yra vietos ordinaro dalykas, atsiklausus
katedros kapitulą ir, jeigu laikytų atatinkama, dekanų ir vysku-
po rezidencijos klebonų, atsižiūrint į teisinius įpročius ir as-
menų ir vietos aplinkybes (kan. 1234). c) Teismo. Jos pa-
skirti yra provincialinio susirinkimo ar vyskupų saneigos da-
lykas (kan. 1909). d) Mišių stipendijos. Jas paskiria vietos
ordinaras, įeigu galima, dieceziniame sinode'). Jeigu nebūtų to-
kio dekreto, tai laikytinasi vyskupijos įpročio (kan. 831).

267. Neteisinis davimas „litterae dimissoriae". — 1. „Jeigu
kapitularinis vikaras duotų litteras dimissorias švęsti prieš kan.
958, S 1, n. 3, tai pačiu įvykiu įkrinta į suspensą a divinis" —
kan. 2409.

1) Dr. P. Malakauskis, Diecezinis sinodas, Kaunas 1926, 7.

Nr.268-269. Bažnytinės valdžios savivaliavimas ir t. t. 373

Kan. 958, $ 1, n. 3 sako, jog kapitularinis vikaras tegalįs
duoti titteras dimissorias švęsti tik, sutinkant kapitulai ir po
metų nuo sosto užvakavimo; gi ankščiau tegali tam tikrame
reikale.

Jau Tridento susirinkimas buvo apribavęs kalbamąją ka-
pitulos ir kapitularinio vikaro galią, kur nusikaltėlius bausdavo
interdiktu?).

2. „Vienuolių vyresnieji, kurie prieš kan. 965 ir 967 savo
valdinius drįstų siųsti švęsti pas svetimą vyskupą, pačiu įvykiu
suspenduojami a missae celebratione" — kan. 2410.

Kalbamasis kanonas taikinamas taipogi toms dvasiškių
draugijoms, kur nariai nedaro apžadų, tik bendrai gyvena, jei-
gu turi privilegiją duoti „litteras dimissorias" savo valdiniams
švęsti (guatenus societas privilegio gaudeat dimissorias con-
cedendi ad Ordines suis subditis)*).

Nusikaltimas turi pateisinamąjį žodelį „drįstų“.

Regularūs vienuolių vyresnieii Benedikto XIV konst. „Im-
positi Nobis", 27 vas. 1747 m., buvo baudžiami, atimant oficiją
ir aktyvų ir pasyvų balsą“).

268. Neleistinas priėmimas į vienuoliją. — „Vienuolių vy-
resnieji, kurie priimtų nevertą (non idoneum) kandidatą į no-
viciatą prieš kan. 542 ar be litterae testimoniales prieš kan.
544 ar padaryti profesiją prieš kan. 571, $ 2, tebūna nubausti
pagal kaltės didumą, neišskiriant oficijos atėmimo" — kan. 2411.

Pirmoji kalbamojo kanono dalis taikinama taipogi toms
dvasiškių draugijoms, kur nariai nedaro apžadų, tik bendrai
gyvena. Kitais to kanono atvejais taikinamos jų konstitu-
cijos“).

269. Neteisinis palietimas vienuolių dalies ir kai kurie ne-
pranešimai. — Kan. 2412 sako: „Vienuolių moteriškių, net iš-

) Sess. VII, de ref., c. 10.

2 Pontificia Commissio ad Codicis canones authentice interpretan-
dos, 2—3 iun. 1918, ad VI, vz. Acta A. S., X (1918) 347.

3 Vz. P. Gasparri, II n. 376.

+) Pontilicia Commissio ad Codicis canones authentice interpretan-
dos, 2—3 iun, 1918, ad VI, vz. Acta A. S., X (1918) 347.

374 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus. Nr.270-271.

imtųjų, antistitos pagal kaltės didumą, neišskiriant reikale oti-
cijos atėmimo, tebūna nubaustos vietos ordinaro.

1". Jeigu iš mergaičių paimtą dalį drįstų bet kokiu būdu
išleisti prieš kan. 549, neliečiant priedermės, apie kurią kalba
kan. 551;

2". Jeigu prieš kan. 552 įsakymą nepraneštų vietos ordi-
narui, kas bus priimta į noviciatą ar leista profesijos".

270. Kliudymas kanoniškai vizituoti vienuolynas. — Kan.
2413 sako: „$ 1. Antistita, kuri, užsakius vizitaciją, perkeltų
vienuolę į kitą namą be vizitatoriaus sutikimo, taipogi bet ku-
rios vienuolės, taip antistitos, taip valdinės, kurios pačios ar
per kitą, stačiai ar nestačiai padarytų, kad vizitatoriaus klau-
siamos vienuolės tylėtų ar bet kokiu būdu disimiliuotų tiesą
ar neatvirai išdėstytų, ar jas del vizitatoriui duotų atsakų
skriaustų (molestiam attulerint) bet kokiu pretekstu, tebūna
vizitatoriaus paskelbtos negalingomis gauti pareigų, kur esama
valdžios ant kitų, ir iš antistitų tebūna atimtos einamosios
pareigos.

S 2. Kas įsakyta augščiau $ I, tebūna taipogi taikinama
vienuoliams".

Pagaliau, kalbamasis kanonas taikinamas yra taipogi
toms dvasiškių draugijoms, kur nariai nedaro apžadų, tik ben-
drai gyvena, kaip augščiau (n. 242)').

271. Kliudymas vienuolių moteriškių laisvai eiti išpažin-
ties. — „Antistita, kuri eitų prieš kan. 521, $ 3, 522 ir 523 įsa-
kymą, tebūna įspėta vietos ordinaro; jeigu ji iš naujo nusikal-
stų, tai tas pat ordinaras teatima iš jos pareigas, tuoj pranešus
vienuolių Kongregacijai" — kan. 2414.

1) Pontilicia Commissio ad Codicis canones authentice interpretan-
dos, 2—3 iun. 1918, ad VI, vz. Acta A. S., X (1918) 347.

XX SKYRIUS.

Dar kai kurie nusikaltimai.

272. Medžiaga. — 1. Neteisinis dvasiškių išvykimas į kai
kuriuos kraštus ir 2. Nesilaikymas Sakramentų Kongregacijos
instrukcijos „Iterum", 4 liep. 1921.

273. Neteisinis dvasiškių išvykimas į kai kuriuos kraštus.
— 1. Konsistorialinė Kongregacija, dekr. 30 gruod. 1918 m.,
yra išleidusi tam tikras taisykles, kurių turi Aaikytis kunigai,
vykdami iš Europos į Ameriką, Filipinų salas ir t. t.?)

Ir tai:

1) Jeigu į kalbamuosius kraštus vykstama amžinai ar ne-
pažymėtam metui ar ilgiau už šešis mėnesius, tai reikia štai ko:

a) Išleisti tegali vyskupas. Atbulai, to padaryti negali ge-
neralinis ir kapitularinis vikaras.

b) Išleisti tegalimi pasauliniai savi kunigai (sacerdotes cleri
saecularis ex canonico titulo proprii).

c) Kunigas turi būti jau tarnavęs bent keletą metų išlei-
džiamojoj vyskupijoj.

d) Išleidžiamasis kunigas turi būti dorovingas ir pakanka-
mai imokytas.

e) Turi būti teisinga priežastis (iusta causa).

1) Reikia gauti savo vyskupo leidimas ir vadinamosios
„litterae discessoriales". Tai vyskupas tegali duoti, pirma sta-
čiai (directe) kreipęsis į vyskupą 44 guem ir gavęs jo sutikimą
priimti ir t. t.

1) Acta A. S., XI (1919) 39—43. „Ganytojas“, Nr. 3 (1922) 75—77;

P. Malakauskis, Kokių formalybių reikia laikytis kunigams, vykstant
į Ameriką.

376 III. Bausmės už atskirus nusikaltimus, Nr. 273.

g) Vyskupas ad guem kalbamąji kunigą tegali priimti del
teisingos ir protingos priežasties (iusta et rationabilis causa).

2) Jeigu į kallbamuosius kraštus vykstama ne ilgiau už še-
šis mėnesius, tai reikia šių dalykų:

a) Turi būti teisinga ir padori priežastis (iusta honestave
causa).

b) Reikia gauti savo ordinaro „litterae discessoriales".

c) Reikia gauti Šv. Sosto sutikimas (beneplacitum), kurį
duoda Konsistorialinė Kongregacija ar Apaštališkojo Sosto le-
gatas (nuncijus, internuncijus ar apaštališkasis delegatas). Iš-
imtis — jeigu būtų greita kokia priežastis tuoj vykti (urgens
aligua causa). Tada pats dalykas pažymėtinas „in litteris dis-
cessorialibus".

d) Reikia pakankamai turėti pinigų nuvykti ir sugrįžti.

Atbulai, nereikia vietos ordinaro 44 guem sutikimo.

Kalbamąsias „litteras discessoriales" duoti gali vietos or-
dinaras.

2. Kalbamojo Konsistorialinės Kongregacijos dekreto turi
laikytis šie kunigai:

a) Kurie vyksta iš Europos į Aimeriką ar Filipinų salas.

ib) Kurie eina pareigas ūkininkams (agricolis) ar kitiems
darbininkams (aliisgue operariis), emigruojantiems ar jau iš-
emigravusiems iš savo krašto kur kitur, neišskiriant nė Euro-
pos (Europa minime excepta).

Atbulai, kalbamasis dekretas nesaisto tų vienuolių, kurie,
leidžiami savo vyriausybės, vyksta į Ammerikoj esančius savo
namus.

3. Kas, nesilaikydamas kalbamųjų įstatymų, lengvavaikiš-
kai ir arogantiškai išemigruotų, tas nusikalstų.

Nusikaltimas turi pateisinamuosius žodelius „Ilengvavaikiš-
kai" ir „arogantiškai" (temere arrogantergue).

4. Bausmės: „Kunigai, kurie, nesilaikydami tų įstatymų,
lengvavaikiškai ir arogantiškai išemigruotų, tebūna pačiu
įvykiu suspenduoti a divinis; jeigu jie vis delto drįstų eiti šven-
tas pareigas (sacris — guod Deus avertat — operari audeant),

Nr.274. Dar kai kurie nusikaltimai. 371

tai teįkrinta į iregularitatę, nuo kurių bausmių paleisti tegali ši
Šv. Kongregacija (Konsistorialinė)“" — S. C. Consist., decr.
30 gruod. 1918 m., c. III, n. 16.

274. Nesilaikymas Sakramentų Kongregacijos instrukcijos
„Iterum“, 4 liep. 1921 m. — 1. Sakramentų Kongregacija, in-
strukcija „Iterum“, 4 liep. 1921 m., įsako štai ką'):

a) Priminama, jog niekada negalima jungti moterystėn,
pirma nesužinojus „de libero statu contrahentium" kan. 1020
ir 1097, Š 1, n. 1 ir be šalių krikšto metrikų kan. 1 021.

b) Apie jungtuves sutuokus greitai reikia pranešti kan.
1 103, $ 2 krikšto klebonui.

c) Liudijimas „de statu libero" ir jungtuvių pranešimas pra-
šyti ir siųsti reikia per vietos ordinaro raštinę.

d) Perėjūnų jungti negalima be vietos ordinaro leidi-
mo ir t. t.

e) Krikšto klebonas, iš jungtuvių pranešimo ir krikšto me-
trikų sužinojęs, kad šalys antrąjį kartą esančios susituokusios,
apie tai kuo greičiausiai turi pranešti per ordinaro raštinę jung-
tuvių klebonui.

2. Ordinarai turi uoliai veizėti, kad kalbamųjų įsakymų
būtų šventai laikomasi ir jų laužytojus (violatores) sugrąžinti
į tikrąjį kelią. Tam galui jie reikale gali net bausti.

1) Acta A. S., XIII (1921) 348—349. „Ganytojas“, Nr. 12 (1921) 360 —363
P. Malakauskis, Sakramentų Kongregacijos instrukcijos „Iterum“,
4 liep. 1921 m., paaiškinimas; P. Malakauskis, Moterystės teisės,
I t nn. 52, 60ir 77; Moterystės teisės, Kaunas 1926, II n. 432.

Ketvirtoji dalis.

PRIEDAI.

I. Prašymų ir liudijimų pavyzdžiai.

275. Medžiaga. — 1. Prašymai atleisti bausmės išorinėj
srity: a) prašymas Apaštališkajam Sostui ir b) prašymas vie-
tos ondinarui; 2. Prašymai atleisti bausmės sąžinės srity:
a) prašymas Šv. Penitenciarijai ir b) prašymas vietos ordi-
narui, ir 3. Liudijimai: a) bausmės atleidimo liudijimas ir b) iš-
pažinties ėjimo liudijimas.

276. Prašymai atleisti bausmės išorinėį srity: — I. Pra-
šymas Apaštališkaiam Sostui. —

Beatissimę Pater,

N. N., dominus officinae typographicae, motorie censura
Sedi Apostolicae reservata speciali modo irretitus est, guia
suis expensis suogue nomine publici iuris fecit libros guorun-
dam auctorum protestantium haeresim propugmantes. Nunc
facti poenitens, enixe rogat ut a publica censura, de gua supra,
rite absolvi gueat.

(Vieta ir data).

N. N.,
parochus ir t. t.

Atsako adresas.

Vokas adresuojamas, pav., Šv. Oficijos Kongregacijai —
All" Eminentissimo Cardinale Segretario del S. Officio, Pa-
lazzo del S. Officio, Roma, arba paprastai: Sacra Congrega-
zione del S. Officio, Palazzo del S. Officio, Roma; S. C. Con-

380 IV. Priedai. Nr. 277.

cilii — All! Eminentissimo Cardinale Prefetto della S. Con-
gregatione del Concilio, Palazzo della Cancelleria, Roma, arba
paprastai: Sacra Congregazione del Concilio, Palazzo della
Cancelleria, Roma.
277. II. Prašymas vietos ordinarui. —
1 pavyzdys:
Illustrissime ac Reverendissime Domine,

N. N. violentas manus in clericum iniecit. Delictum est
publice notum et guidem in talibus adiunctis comimissum, ut
rulla tergiversatione celari nullogue iuris suffragio excusari
gueat. Cum igitur excommunicatio, gua hoc delictum coerce-
tur, sit publica sive notoria, N. N. facti poenitens, scandalo
reparato atgąue exhibita parti laesae congrua satisfactione,
enixe petit absolutionem a censura in foro externo.

(Vieta ir data).

N. N.

2 pavyzdys:

N. N. matrimonium iniit coram ministro acatholico contra
praescriptum can. 1063, $ 1, atgue ideo excommunicationem
ordinario reservatam ipso facto contraxit, de gua in can. 2319,
S 1,n. 1. Ouae excommunicatio ab Excellentia Vestra fuit no-
minatim declarata, ob pravam delinguentis voluntatem. Nunc
N. N. facti poenitens, humillimę petit absolutionem a prae-
dicta censura, serio promittens guodvis mandatum se demisse
accepturum fidelitergue impleturum.

(Vieta ir data).
N. N.,

parochus ect.

3 pavyzdys:

N. N. fuit suspensus (vel excommunicatus aut interdictus)
per sententiam (aut particulare praeceptum), guia gravissimo
mandato Excellentiae Vestrae parere detrectavit. Sincere
N. N. nunc dolet de tanto crimine admisso, et humillime petit
absolutioneam a praefacta censura, guaevis mandata Excellen-
tiae Vestrae demisse accepturus atgue fideliter impleturus.

(Vieta ir data).

N. N,

Nr.278. Prašymų ir liudijimų pavyzdžiai. 381

278. Prašymas atleisti bausmės sąžinės srity: — I. Pra-
šymas Šv. Penitenciarijai. —

1 pavyzdys:

Eminentissime Domine,

Titius contraxit censuram simpliciter (speciali vel specia-
lissimo modo) reservatam S. Sedi ob delictum ... Delicti sui
sincere poenitens, absolutus est per me, infrascriptum con-
fessarium, a praedicta censura et peccatis ad normam can.
2254, $ 1. Nunc, ad pedes S. V. humiliter provolutus, profi-
tetur se omnino paratum ad guaecungue mandata exseguenda,
guae Sanctitati Vestrae placuerit iniungere et per me trans-
mittere. Et Deus, ect.

(Vieta ir data).

N. N.,
confessarius.

(Atsako adresas).

2 pavyzdys:

Petrus sectae massonicae addictus, divina opitulante gra-
tia, ad bonam frugem reversus est. Urgente mecessitate, de
gua in can. 2254, Š$ 1, fuit ab infrascripto confessario abso-
lutus, iniunctis de iure iniungendis. Ad hanc S. Poenitentia-
riam nunc recurrit ut mandata recipiat, guae se religiose ex-
secuturum fore promittit.

Faveat Eminentia Vestra rescriptum remittere ad...

(Vieta ir data). .

N. N.,
confessarius.

(Atsako adresas).

3 pavyzdys:

Antonius species consecratas abiecit (vel ad malum fi-
nem abduxit aut retinuit), atgue ideo in excommunicationem
latae sententiac specialissimo modo Sedi Apostolicae reser-
vatam incurrit, de gia in can. 2320. Nunc facti poenitens, hu-
millimę supplicat Eminentiae Vestrae ut absolutionem ab oc-
culta censura, de gua supra, concedere dignetur.

382 1V. Priedai. Nr. 279.

Responsio dirigatur ad me subscriptum.
Datum..., die... mensis... anni...
N. N.,
confessarius.
(Atsako adresas).

Vokas adresuojamas šiaip: AIl' Eminentissimo Cardinale
Penitenziere Maggiore, Palazzo del S. Officio, Roma, arba pa-
prastai: Sacra Penitenziera, Palazzo dei S. Officio, Roma.

279. II. Prašymas vietos ordinarui. —

1 pavyzdys:

Iustrissime ac Reverendissime Domine,

Anna procuravit abortum, atgue idcirco, effectu secuto,
excommunicationem ipso facto contraxit ordinario reservatam,
de gua in can. 2350, $ 1. Nunc de.dicto delicto plurimum dolet.
Ouare humile rogo: Illustrissimam Dominationem Vestram (jeigu
ordinaras yra vyskupas, galima rašyti Excellentiam Vestram)
ut mihi, infrascripto coniessario, tribuere dignetur facultatem
absolvendi a censura, de gua supra.

(Vieta ir data).

N. N.,
coniessarius.

2 pavyzdys:

Paulus procuravit abortum, atgue idcirco, effectu secuto
et mnulla excusante causa, incurrit in excommunicationem latae
sententiae ordinario reservatam, de gua in can. 2350, $ 1.
Cum valde durum ipsi esset in statu peccati manere, rite dis-
positus absolutionem recepit ad normam can. 2254, $ 1. Ob-
ligationi recurrendi intra mensem ad Superiorem per has litte-
ras satisfacit.

(Vieta ir data).

N. N.,
confessarius.

(Atsako adresas).

Nr.280-281. Prašymų ir liudijimų pavyzdžiai. 383

280. Liudijimai: — I. Bausmės atleidimo liudijimas. —

Testimonium.
Testor ego infrascrintus potestate (seu facultate aut aid
nonmam can...) absolvisse N. N. dioecesis ..., paroeciae...,

ab excommunicatione publica (vel declarata), guam contraxerat
ob delictum ...

Ouorum: in fidem ect.

Datum..., die... memsis... anni...

281. II. Išpažinties ėjimo liudijimas. —
Testimonium.
Ego N. N. testor sacramentalem confessionem N. N. audi-
visse.
Ouorum in fidem ect.
Datum..., die... mensis... anni...

N. N.,
confessarius.

II. Pius IX, const. Apostolicae Sedis,
12 oct. 1869.

Apostolicae Sedis moderationi convenit, gua salubriter ve-
terum canonum auctoritate constituta sunt, sic retinere, ut, si
temporum rerumgue mutatio guidpiam esse temperandum pru-
denti dispensatione suadeat, eadem Apostolica Sedes congruum
supremae suae potestatis remedium ac providentiam impen-
dent. Ouamobrem cum animo Nostro iampridem revolvere-
mus, ecclesiasticas censuras, guae per modum latae sententiae,
ipsogue facto incurrendae ad incolumitatem ac disciplinam ip-
sius Ecclesiae tutandam, effraenemgue improborum licentiam
coercendam et emendandam sancte per singulas aetates in-
dictae ac promulgatae sunt, magnum ad numerum sensim ex-
crevisse; guasdam etiam, temporibus moribusąue mutatis, a
fine atgueę causis, ob guas impositae fuerant, vel a pristina uti-
litate, atgue opportunitate excidisse: eamgue ob rem non in-
freguentes oriri sive in iis, guibus animarum cura commissa
est, sive in ipsis fidelibus dubietates, anxietates, angoresąue
conscientiae; Nos eiusmodi incommodis occurrere volentes, ple-
nam earumdem recensionem fieri, Nobisąue proponi iussimus,
ut, diligenti adhibita consideratione, statueremus, guasnam ex
illis servare ac retinere oporteret, guas vero moderari, aut
abrogare congrueret. Ea igitur recensione peracta, ac Vene-
rabilibus Fratibus Nostris S. R. E. Cardinalibus in negotiis Fidei
Generalibus Inguisitoribus per universam Christianam Rem-
publicam deputatis in consilium adscitiš, regue diu ac mature
perpensa, motu proprio, certa scientia, matura deliberatione
Nostra, degue Apostolicae Nostrae potestatis plenitudine hac
perpetuo valitura Constitutione decernimus, ut ex guibuscumgue

Const, „Apostolicae Sedis“. 385

censuris sive excommunicationis, sive suspensionis, sive inter-
dicti, guae per modum latae sententiae, ipsogue facto incurrendae
hactenus impositae sunt, nonnisi illae, guas in hac ipsa Con-
stitutione inserimus, eogue modo, guo inserimus, robur exinde
bhabeant; simul declarantes, easdem non modo ex veterum ca-
nonum auctoritate, guatenus cum hac Nostra Constitutione con-
veniunt, verum etiam ex hac ipsa Constitutione Nostra, non
secus ac si primum editae ab ea fuerint, vim suam prorsus
acciperę debere.

S I. Excommunicationes latae sententiae
speciali modo Romano Pontifici reservatae.

Itague excommunicationi latae sententiae speciali modo
Romano Pontifici reservatae subiacere declaramus:

1. Omnes a christiana fide apostatas, et omnes ac singulos
haereticos, guocumgąue nomine censeantur, et cuiuscumgue
sectae existant, eisąue credentes, eorumgue receptores, fau-
tores, ac generaliter guoslibet illorum defensores.

2. Omnes et singulos scienter legentes sine auctoritate Se-
dis Apostolicae libros eorumdem apostatarum et haereticorum
haeresim mpropugnantes, nec non libros cuiusvis auctoris per
Ampostolicas litteras nominatim prohibitos, eosdemgue libros
retinentes, imprimentes et guomodolibet deiendentes.

3. Schismaticos et e0s gui a Romani Pontificis pro tem-
pore existentis obedientia pertinaciter se subtrahunt, vel
recedunt.

4. Omnes et singulos, cuiuscumgue status, gradus seu con-
ditionis fuerint, ab ordinationibus seu mandatis Romanorum
Pontificum pro temipore existentium ad universale futurum Con-
cilium appellantes, nec non eos, guorum auxilio, consilio vel
favore appellatum fuerit.

5. Ormes interficientes, mutilantes, percutientes, capientes,
carcerantes, detinentes, vel hostiliter inseguentes S. R. E. Car-
dinales, Patriarchas, Archiepiscopos, Episcopos, Sedisgue Apo-
stolicae Legatos, vel Nuncios, aut eos a suis Dioecesibus, Terri-

toriis, Terris, seu Dominiis eiicientes, mec non ea mandantes,
25

386 | IV. Priedai.

vel rata habentes, seu praestantes in eis auxilium, consilium
vel favorem.

6. Impedientes directe vel indirecte exercitium iurisdic-
tionis ecclesiasticae sive interni sive externi fori, et ad hoc
recurrentes ad forum saeculare eiusgąue mandata procurantes,
edentes, aut auxilium, consilium vel favorem praestantes.

7. Cogentes sive directe, sive indirecte iudices laicos ad
trahendum ad suum bribunal personas ecclesiasticas praeter
canonicas dispositiones: item, edentes leges vel decreta contra
libertatem aut iura Ecclesiae.

8. Recurrentes ad laicam potestatem. ad impediendas Nt-
teras vel acta guaelibet a Sede Apostolica, vel ab eiusdem Le-
gatis aut Delegatis guisbuscumgue profecta eorumgue promul-
gationem vel executionem directe vel indirecte prohibentes,
aut eorum causa sive ipsas partes, sive alios laedentes, vel
perterrefacientes.

9. Oimnes falsarios litterarum Apostolicarum, etiam in for-
ma Brevis, ac supplicationum gratiam vel iustitiam concernen-
tium per Romanum Pontificem, vel S. R. E. Vice-Cancellarios
seu Gerentes vices eorum aut de mandato eiusdem Romani
Pontificis signatarum: nec non falso publicantes Litteras Apo-
stolicas, etiam in forma Brevis, et etiam falso signantes sup-
plicationes huiusmodi sub nomine Romani Pontificis, seu Vice-
Cancellarii aut Gerentis vices praedictorum.

10. Absolventes complicem in peccato turpi etiam in mor-
tis articulo, si alius Sacerdos licet non approbatus ad con-
fessiones, sine gravi aligua exoritura infamia et scandalo,
possit excipere morientis coniessionem. |

11. Usurpantes aut seguestrantes iurisdictionem, bona, re-
ditus ad personas ecclesiasticas ratione suarum Eccelesiarum
aut beneficiorum pertinentes.

12. Invadentes, destruentes, detinentes per se vel per alios
Civitates, Terras, loca aut iura ad Ecclesiam Romanam per-
tinentia; vel usurpantes, perturbantes, retinentes supremam
iurisdictionem in eis nec mon ad singula praedicta auxilium,
consilium, favorem praebentes.

Const. „Apostolicae Sedis“ 387

A guibus omnibus excommunicationibus huc usgue recen-
sitis absolutionem Romano Pontifici pro tempore speciali modo
reservatam esse et reservari; et pro ea generalem conces-
sionem abbsolvendi a casibus et censuris, sive excommunicatio-
nibus Romano Pontifici reservatis nullo pacto sufficere decla-
ramus, revocatis insuper earumdem respectųu guibuscumgue
indultis concessis sub guavis forma et guibusvis personis etiam
Regularibus cuiiscumgue Ordinis, Congregationis, Societatis
et Instituti, etiam speciali mentione dignis et in guavis dignitate
constitutis. Albsolvere autem praesumentes sine debita facul-
tate, etiam guovis praetextu, excomimunicationis vinculo Ro-
mano Pontifici reservatae innodatos se sciant, dummodo non
agatur de mortis articulo, in guo tamen firma sit guoad abso-
lutos obligatio standi mandatis Ecclesiae, si convaluerint.

S II. Excommunicationes latae sententiae Romano Pontifici
reservaltae.

Excommunicationi latae sententiae Romano Pontifici re-
servatae subiacere declaramus:

1. Docentes vel defendentes sive publice, sive privatim
propositiones ab Apostolica Sede damnatas sub excommuni-
cationis poena latae sententiae; item docentes vel defendentės
tanguam licitam praxim inguirendi a poenitente nomen com-
plicis, prouti dammata est a Benedicto XIV, in Const. Suprema,
7 Iulii 1745, Ubi primum, 2 Iunii 1746, Ad eradicandum,
28 Septembris 1746.

2. Violentas manus, suadente diabolo, iniicientes in Cleri-
COS, vel utriusąue sexus Monacos, exceptis guoad reservationem
casibus ct personis, de guibus iure vet privilegio permittitur,
ut Episcopus aut alius absolvat.

3. Duellum iperpetrantes, aut simpliciter ad illud provo-
cantes, vel ipsum acceptantes, et guoslibet complices, vel
gualemcumgue operam aut favorem praebentes, nec non de
industria spectantes, illudgue permittentes, vel guantum in
illis est, non prohibentes, cuiuscumgue dignitatis sint, etiam re-
galis vel imperialis.

25*

388 IV. Priedai.

4, Nomen dantes Sectae Massonicae aut Carbonariae, aut
aliis eiusdem generis sectis, guae contra Ecclesiam vel legitimas
potestates seu palam, seu clandestine machinantur, nec non
iisdem sectis favorem gualemcumąue praestantes; earumve
cccultos coriphaeos ac duces non denunciantes, donec non
denunciaverint.

5. Immunitatem asyli ecclesiastici violare iubentes, aut
ausu temerario violantes. L

6. Violantes clausuram Monialium, cuiuscumgue generis
aut conditionis, sexus vel aetatis fuerint, in earum monasteria
absgue legitima licentia ingrediendo; paritergue e0s introdu-
centes vel aldmittentes; itemgue Moniales ab illa exeuntes extra
causas ac formam a S. Pio V in Constit. Decori praescriptam

7. Mulieres violantes Regularium virorum clausuram, et
Superiores aliosve eas admittentes.

8. Reos simoniae realis in beneficiis guibuscumgue,
eorumgue complices.

9. Reos simoniae confidentialis in beneficiis guibuslibet,
cuiuscumgue sint dignitatis.

10. Reos simoniae realis ob ingressum in Religionem.

11. Omnes gui guaestum facientes ex indulgentiis aliisąue
gratiis spiritualibus excommunicationis censura plectuntur Con-
stitutione S. Pii V, Ovam plenum, 2 lanuarii 1570.

12. Colligentes eleemosynas maioris pretii pro missis, et
ex iis lucrum captantes, faciendo eas celebrari in locis ubi
Missarum stipendia minoris pretii esse solent.

13. Omnes gui excommunicatione mulctantur in Constitu-
tionibus S. Pii V, Admonet nos, guarto Kalendas Aprilis 1567,
Innocentii IX, Ouae ab hac Sede, pridie nonas Novembris 1591,
Clementis VIII, Ad Romani Pontificis curam, 26 lunii 1592 et
Atexandri VII, /mter ceteras, nono Kalendas Novembris 1660,
alienationem et infeudationem Civitatum et Locorum S. R. E.
respicientibus.

14. Religiosos praesumentes clericis aut laicis extra casum
necessitatis Sacramentum: extremae unctionis aut Fucharistiae
per viaticum ministrare absąue Parochi licentia.

Const. „Apostolicae Sedis“. 389

15. Extrahentes absgue legitima venia religuias ex sacris
Coemeteriis sive Catacumbis Urbis Romae eiusgue territorii,
eisgue auxilium, vel favorem praebentes.

16. Communicantes cum excommunicato nominatim a Papa
in crimine criminoso, ei scilicet impendendo auxilium vel
favorem. |

17. Clericos scienter et sponte communicantes in divinis
cum personis a Romano Pontifice nominatim excommunicatis
et ipsos in officiis recipientes.

S III. Excommunicationes latae sententiae Episcopis sive Ordinariis
reservatae.

Excommunicationi latae sententiae Episcopis sive Ordi-
nariis reservatae subiacere declaramus:

1. Clericos in Sacris constitutos vel Regulares aut Mo-
niales post votum solemne castitatis matrimonium contrahere
praesumentes: nec non omnes cum aligua ex praedictis per-
sonis matrimonium contrahere praesumentes.

2. Procurantes abortum, effectu seguuto.

3. Litteris Apostolicis ialsis scienter utentes, vel crimini
ea in re cooperantes.

S IV. Excommunicationes latae sententiae nemini reservatae.

Excommunicationi latae sententiae nemini reservatae sub-
iacere declaramus:

1. Mandantes seu cogentes tradi Ecolesiasticae Sepulturae
haereticos notorios, aut nominatim excommunicatos vel inter-
dictos.

2. Laedentes aut perterrefacientes Inguisitores, denun-
tiantes, testes, aliosve ministros S. Officii, eiusve Sacri Tri-
bunalis scripturas diripientes, aut comburentes, vel praedictis
guibuslibet auxilium, consilium, favorem praestantes.

3. Alienantes et recipere praesumentes bona ecclesiastica
absgue Beneplacito Apostolico, ad formam Extravagantis
Ambitiosae, De Reb. Ecc. non alienandis.

4. Negligentes sive culpabiliter omittentes denunciare infra
mensem Confessarios sive Sacerdotes a guibus sollicitati fuerint
ad turpia in guibuslibet casibus expressis a Praedecess. Nostris

390 IV. Priedai.

Gregorio XV, Constit. Universi 30 Augusti 1622, et Bene-
dicto XIV, Constit. Sacramentum poenitentiae, 1 lunii 1741.

Praeter hos hactenus recensitos, e0s guogue guos Sacro-
sanctum Concilium Tridentinum, sive reservata summo Ponti-
fici aut Ordinariis absolutione, sive absąue ulla reservatione
excoommiwmnicavit, Nos pariter ita excomimunicatos esse decla-
ramus: excepta anathematis poena in Decreto Sess. IV,
De editione et usu Sacrorum Librorum constituta, cui illos tan-
tum subiacere volumus, gui libros de rebus Sacris tractantes
sine Ordinarii approbatione imprimunt, aut imprimi faciunt.

S V. Sušpensiones latae sententiae Summo Pontifici reservatae.

1. Suspensionem ipso facto incurrunt a suorum Benefici-
orum perceptione ad beneplacitum S. Sedis Capitula et Con-
ventus Ecclesiarum et Monasteriorum, aliigue omnes, gui ad
illarum seu illorum regimen et administrationem recipiunt Epis-
copos aliosve Praelatos de praedictis Ecclesiis seu Monasteriis
apud eamdem S. Sedem guovis modo provisos, anteguam ipsi
exhibuerint Litteras apostolicas de sua promotione.

2. Suspensionem per triennium a collatione Ordinum ipso
iurę incurrunt aliguem Ordinantes absgue titulo beneficii, vel
patrimonii cum pacto ut ordinatus non petat ab ipsis alimenta.

3. Suspensionem per annum ab ordinum administratione
ipso iure incurrunt Ordinantes alienum subditum etiam sub
praetextu beneficii statim conferendi, aut iam collati, sed mi-
nime sufficientis, absgue eius Episcopi litteris dimissorialibus,
vel etiam subditum proprium, gui alibi tanto tempore moratus
sit, ut canonicum impedimentum contrahere ibi potuerit, absgue
Ordinarii eius loci litteris testimonialibus.

4. Suspensionem per annum a collatione ordinum ipso
iure incurrit, gui excepto casu legitimi privilegii, Ordinem Sac-
rum contulerit absgue titulo beneficii vel patrimonii clerico in
aligua Congregatione viventi, in gua solemnis professio non
emittitur, vel etiam religioso nondum professo.

5. Suspensionem perpetuam ab exercitio Ordinum ipso
iure incurrunt Religiosi eiecti, extra Religionem degentes.

Const. „Apostolicae Sedis“. 391

6. Suspensionem ab Ordine suscepto ipso iure incurrunt,
gui eumdem Ordinem repicere praesumpserunt ab excomimuni-
cato, vel suspenso, vel interdicto nominatim denunciatis, aut
ab haeretico vel schismatico notorio: eum vero gui bona fide
A guopiam eorum est ordinatus, exercitium mon habere Ordinis
sic suscepti, donec dispensetur, declaramus.

7. Clerici saeculares exteri ultra guatuor menses in Urbe
comimorantes ordinati ab alio auam ab ipso suo Ordinario
absgue licentia Card. Urbis Vicarii, vel abbsgue praevio examine
coram eodem peracto, vel etiam a proprio Ordinario postąuam
in praedicto examine reiecti fuerint; nec non clerici pertinentes
ad aliąuem e sex Episcopatibus suburbicariis, si ordinentur
extra suam dioecesim, dimissorialibus sui Ordinarii ad alium
directis guam ad Card. Urbis Vicarium; vel non praemissis
ante Ordinem Sacrum suscipiendum exercitiis spiritualibus de-
cem dies in domo urbana Sacerdotum a Missione nuncupa-
torum, suspensionem ab Ordinibus sic susceptis ad benepla-
citum S. Sedis ipso iure incurrunt: Episcopi vero ordinantes
ab usu Pontificalium per annum.

S VI. Interdicta latae sententiae reservata.

1. Interdictum Romano Pontifici speciali modo reservatum
ipso iure incurrunt Universitates, Collegia et Capitula,
guocumgue nomine nuncupentur, ab ordinationibus seu man-
datis eiusdem Romani Pontificis pro tempore existentis ad
universale futurum Concilium apellantia.

2. Scienter celebrantes vel celebrari facientes divina in
locis ab Ordinario, vel delegato Iudice, vel a iure interdictis,
aut nominatim excommunicatos ad divina ofiicia, seu eccle-
siastica Sacramenta, vel ecclesiasticam sepulturam admitten-
tes, interdictum. ab ingressu Ecclesiae ipso iure incurrunt, donec
ad arbitrium eius, cuius sententiam contempserunt, comipeten-
ter satisfecerint.

Denigue guoscumgue alios Sacrosanctum Concilium Tri-
dentinum suspensos aut interdictos ipso iure esse decrevit, Nos
pari modo suspensioni vel interdicto eosdem obnoxios esse
volumus et declaramus.

392 IV. Priedai.

Ouae vero censurae sive excommunicationis, sive suspen-
sionis, sive interdicti Nostris, aut Praedecessorum Nostroriumn
Constitutionibus, aut sacris canonibus praeter eas, guas recen-
suimus, latae sunt, atgąue hactenus in suo vigore perstiterunt,
sive pro Romani Pontificis electione, sive pro interno regimine
guorumcumgue Ordinum et Institutorum Regularium, nec non
guorumcumgie Collegiorum, Congregationum, coetuum loco-
rumgue piorum cuiuscumgue nominis, aut generis sint, eas
omnes finmas esse, et in suo robore permanere volumus et
declaramus.

Caeterum decernimus, in novis guibuscumgue concessio-
nibus ac privilegiis, guae ab Apostolica Sede concedi cuivis
contigerit, mullo modo ac ratione intelligi unguam debere, aut
posse comprehendi facultatem absolvendi a casibus, et cen-
suris guibuslibet Romano Pontifici reservatis, nisi de iis for-
malis, explicita, ac individua mentio facta fuerit: guae vero
privilegia aut facultates, sive a Praedecessoribus Nostris, sive
etiam a Nobis cuilibet Coetui, Ordini, Congregationi, Societati,
et Instituto, etiam regulari cuiusvis speciei, etsi titulo peculiari
ipraedito, atgue etiam speciali mentione digno a guovis unguam
tempore huc husgue concessae fuerint, ea odmnia, easąue omnes
Nostra hac Constitutione revocatas, suppressas, et abolitas
esse volumus, prout reapse revocamus, supprimimus, et abo-
lemus, minime refragantibus aut obstantibus privilegiis guibus-
cumgue, etiam specialibus comprehensis, vel mon in corpore
iuris, aut Apostolicis Constitutionibus, et guavis confirmatione
Apostolica, vel immemorabili etiam consuetudine, aut alia
guacumgue firmitate roboratis, guibuslibet etiam tormis ac te-
noribus, et cum guibusvis derogatoriarum derogatoriis, aliisąue
efficacioribus et insolitis clausulis, guibus omnibus, guatenus
opus Sit, derogare intendimus et derogamus.

Firmam tamen esse volumus absolvendi facultatem a Tri-
dentina Synodo Episcopis concessam. Se55. XXIV, cap. VI, de
reform. in guibuscumgue censuris Apostolicae Sedi hac Nostra
Constitutione reservatis, iis tantum exceptis, guas Eidem Apo-
stolicae Sedi speciali modo reservatas declaravimus.

Const. „Apostolicae Sedis“. 393

Decemnentes has Litteras, atgue omnia et singula, guae in
eis constituta ac decreta sunt, omnesgue et singulas, guae in
eisdem factae sunt ex anterioribus Constitutionibus (Praedeces-
sorum Nostrorum, atgue etiam Nostris, aut ex aliis sacris Ca-
nonibus guibuscumgue, etiam Conciliorumi Generatium, et ipsius
Tridentini mutationes, derogationes, suppressiones, atgue abro-
gationes ratas et firmas, ac respective rata atgue firma esse
et fore, suosgue plenarios et integros effectus obtinere debere,
ac reapse obtinere; sicgue et non aliter in praemissis per guos-
cumgue Iudices Ordinarios et Delegatos, etiam Causarum Pa-
latii Apostolici Auditores, ac S. R. E. Cardinales, etiam de
Latere Legatos, ac Apostolicae Sedis Nuntios, ac guosvis alios
guacumgue praeeminentia, ac potestate fungentes, et functuros,
sublata eis, et eorum cuilibet guavis aliter iudicandi et inter-
pretandi facultate, et auctoritate, iudicari, ac definiri debere;
et irritum atgue inane esse ac fore guidguid super his a
guoguam guavis auctoritate, etiam praetextu cuiuslibet pri-
vilegii, aut consuetudinis inductae vel inducendae, guam abu-
sum esse declaramus, scienter vel ignoranter contigerit
attentari.

Non obstantibus praemissis, aliisgue guibuslibet ordinatio-
nibus, constitutionibus, privilegiis, etiam speciali et individua
mentione dignis, nec non consuetudinibus guibusvis, etiam im-
imemorabilibus, ceterisgue contrariis guibuscumgue.

Nulli ergo omnino hominum liceat hanc paginam Nostrae
Constitutionis, Ordinationis, limitationis, suppressionis, dero-
gationis, voluntatis infringere, vel ei ausu temerario contraire.
Si guis autem hoc attentare ipraesumpserit, indignationem Om-
nipotentis Dei et Beatorum Petri et Pauli Apostolorum. eius,
se noverit incursurum.

394

IV. Priedai.

Kan.

Num.

Kan.

7 2222
2196| 8 2223
2197) 9 2224
2198| 9 2225
2199! 12,15 | 2226
2200| 13 2221
2201) 16,17, | 2228

18,19 |2229
2202|20,21 | 2230
2203| 22,23 |2231
2204| 24 2232
2205| 25,26, | 2233

21 2234
2206| 28 2235
2207) 29 2236
2208 30 2231
2209 | 31 2238
2210 32 2239
2211| 33 2240
2212) 35 2241
2213| 37 2242
2214|39,42 | 2243
2215| 44 2244
2216! 46 2245
2217| 46 2246
2218|47 2241
2219) 48 2248
2220| 50 2249
2221) 50 2250

Num.

52
53
54
56
51
58
59
59
60
61
62
62
62
65
66
67
67
68
70
12,73
14
15
16
16
16
TI
TI
TI

| Kan.

2252
2253
2254
2255
2256
2257
2258
2259
2260
2261
2262
2263
2264
2265
2266
2267
2268
2269
2210
2211
2212
2203
2214
2215
2216
2211
22718
2219

Num.

TI
18
79
80
82, 83
84
86
89
90
91
92
93
94
95
96
97
98
100
103,104
105,106
107
108
109
110
111
112
113
115,118
119,120

III. Generalinė kanonų rodyklė.

2281
2282
2283
2284
2285
2286
2287
2288
2289
2 290
2291
2292
2293
2294
2295
2296
2297
2298
2299
2300
2301
2302
2303
2304
2305
2306
2307

2308

122
122
123
123
124
126
129
130
131
131
133
134
135
135
135
136
137
139
140
141
142
142
143
144
145
148
150
150

2310
2311
2312

2314
2315
2316
2317
2318
2319
2320
2321
2322
2323
2324
2325
2326
2327
2328
2329
2330
2331
2332
2333
2334
2335
2336
2337
2338

2339

2313;

Num.

150
131
152
157
158
160
161
162
163
164
165
167
168
169
170
171
172
173
174
175
176
178
179,180
181

182

183

184

184

185

186,187,
188, 189
190

191

Generalinė kanonų rodyklė.

2341
2342
2343
2344
2345
2346
2347
2348
2349
2350
2351
2352
2353
2354
2355
2356
2351
2358
2359
2360
2361
2362
2363
2364
2365
2366
2367
2368
2369
2310
231
2312
2303

Kan. |

Num.

192
193
194
195
196
197
198
199
200
202,203
204
205
206
207
208
209
210
211
212
215
216
217
218
220
221
222
223
224
225
226
227
228
229

Kan.

2314
2315
2316
2371
2378
2319
2380
2381
2382
2383
2384
2385
2386

2387!

2388
2389
2390
2391
2392
2393
2394
2395
2396
2397
2398
2399
2400
2401
2402
2403
2404
2405
2406

230
231
233
234
235
236
237
238
239
239
240
241
242
243
244
245
241
248
249
250
251
252
253
254
255
256
257
258
259
260
262
263
264

395

2408
2409
2410
2411
2412
2413
2414

266
267
267
268
269
210
211

IV. Alfabetinė rodyklė

(skaitlinės reiškia nn.).

Abatas, nesirūpinimas gauti palai-
minimo 259,

Abejojimas, tikėjimo 160.

Abortas 202.

Absoliucija, generalinė 77; forma
71; sąlyginė ad reincidentiam
Tl; paprastais atvejais 79;
mirties pavojuj 78; greitame
reikale 80; nepaprastu atveju
80; apostatų, eretikų ir atska-
lūnų 160; atvejų, rezervuotų
Apaštališkajam Sostui 186.

Administravimas, sakramentų ir
sakramentalijų 92; beneticijos
turtų 119; mere ex officio
competens 119; sakramentų
nevertiems 220.

Advokatas, nusikaltimai 214.

Agitacija 180.

Aistros 28.

Aiškinimas, baudžiamųjų teisių 3.

Auklėjimas, nekatalikiškas 165.

Alienacija, bažnytinių turtų 198.

Amžius, atsakingumas 24.

Amžinas, atėmimas teisės dėvėti
dvasiškių drabužiais 144.

Anafema 67, 86.

Anarchistai 184.

Antraeilis, bendrininkas 31.

Apaštališkojo Sosto raštų padir-
bimas, sufalsifikavimas ir tokių
jų vartojimas 215.

Apeigos, šventos 84; nesilaiky-
mas 235.

Apelacija, del cenzūrų 74; del
baudžiamųjų bausmių 129; del
papos 181.

Apgaila, apibrėžimas 154; padala
155; istorija 156; vartojimas
157; įvardijimas 158.

Apgaulingas išgavimas profesijos
netikrumo paskelbimo 243.

Aplinkybės, padidinančios atsa-
kingumą 29.

Apostazija, a fide 160; ab ordine
160; a religione 160, 241.

Ateistai 160.

Atėmimas, teisės rinkti, nuomi-
nuoti ar prezentuoti 96; ofi-
cijos, beneficijos 140; teisės
dėvėti dvasiškių drabužiais
141, 144.

Atkrytis 30.

Atlaidai, pelnymasis 174.

Atleidėjas, bausmės 65, 66.

Atleidimas, bausmės 65; rezer-
vuotos nuodėmės be reikia-
mos galios 222.

Alfabetinė rodyklė.

Atlyginimas, skriaudos 33; išlai-
dų 33.

Atsakingumas 12—14; padidi-
nančiosios ir sumažinančio-
sios priežastys 15 ir t. t.

Atsisakymas mokėti tam tikri
mokesniai 200; dvasiškių pri-
siekti 260.

Atsitiktinumas 23.

Atskala 160.

Atvejis, greitas 80; nepaprastas 80.

Baimė 26.

Baudimas, sąlyginis 130.

Baudžiamosios teisės, apibrėži-
mas ir padala 2; šaltiniai 3;
literatūra 4.

Baudžiamosios bausmės, api-
brėžimas 126; istorija 127;
padala 128; apelacija 129;
sąlyginis nuteisimas 130; ka-
dencija 131; bendrųjų baudž.
b. įvardijimas 133; vyskupo
ar parapijos rezidencijos pa-
naikinimas ir perkėlimas 134;
nešlovė 135; negalingumas
136; pinigų bauda 137; tam
tikrų baudž. b. įvardijimas
139; oficijos ir beneficijos
atėmimas 140; laikinis atėmi-
mas teisės dėvėti dvasiškių
drabužiais 141; įsakymas gy-
venti tam tikroj vietoj 142;
depozicija 143; amžinas atė-
mimas teisės dėvėti dvasiškių
drabužiais 144; degradacija 145.

Baudžiamosios priemonės, api-'

brėžimas 147; įvardijimas 148;

397

istorija 149; įspėjimas ir pa-
peikimas 150; įsakymas 151;
priežiūra 152.

Bausmė, apibrėžimas 44; tikslas
45; sistėma 45; padala 46;
aktyvus subjektas 50, 51, 52;
kiekybė 53; paskelbimas 54;
paskelbimo padariniai 61;
baudimas 62; pritaikinimas
41; aiškinimas 48; paskyri-
mas 54, 56, 57; užsitrauki-
mas 58; pasibaigimas 65;
atleidimas 65; mirties 40;
bendrininkų 59; dvasiškių 139;
pasyvus subjektas 56, 57;
atleidėjas 65, 66.

Bažnyčia, šiaipjau galia bausti
39; ar gali bausti mirti 40;
Bažnyčios valstybės turtų ir
teisių uzurpavimas 196; lais-
vės ir teisių varžymas 183.

Bažnyčios suteršimas (violatio)
176.

Bažnytinių kūrijų nusikaltimai
264; papirkimas bažn. kūrijų
narių 265; turtų uzurpavimas
197; turtų pasisavinimas 197;
kliudymas imti turtų vaisiai
197; neteisinė bažn. turtų alie-
nacija 198; valdžios saviva-
liavimas 262; nusikaltimai rin-
kimų laisvei 247.

Bendravimas, pašalinimas nuo
Bažnyčios bendr. 86; su veng-
tiniu ekskomunikuotu šven-
tose pamaldose 187.

Bendrininkavimas31;bausmės60.

398

Beneficija, suteikimas be teisinio
patvirtinimo 250; neteisinis
paėmimas 251; nesutaikomos
b. valdymas 253; rezignacija
pasaulininkui 257; neleistinas
valdymas 258; atėmimas 140.

Beprotystė 17.

Bestialitatė 212.

Bigamija 209.

Brangenybės 198.

Burtai 172.

Būdas bausmėms paskelbti 54;
bausmėms atleisti 67.

Būrimas 172.

Celibatas, sulaužymas 244.

Cenzūra, apibrėžimas 70; isto-
rija 71; objektas 72; apelacija
74; dauginimasis 75; rezer-
vatai 76; absoliucija bendrai
TT; absoliucija mirties pavo-
juj 78; abs. paprastais atve-
jais 79; abs. greitame reikale
80; abs. nepaprastu atveju 80;
skirtumas 83.

Dalis, vienuolių d. palietimas 269

Dalyvavimas (complicitas), šven-
tose apeigose 90; in divinis
162; neleistinas dal. nekata-
likų tikyboj 165.

Dalyvis (complex) 31;
mas 223.

Degradacija 145.

Depozicija 143.

Dėmesio neatkreipimas 21.

Dignitatė, padidinančioji prie-
žastis 29; suteikimas be tei-

išriši-

IV. Priedai.

sinio patvirtinimo 250; netei-
sinis paėmimas 251; rezigna-
cija pasaulininkui 257; nelei-
stinas valdymas 258.

Dispensa, nuo bausmių 64.

Drabužiai, dvasiškių nedėvėjimas
236; atėmimas teisės dėvėti
dvasiškių drab. 141, 144.

Draudimas gyventi tam tikroj
vietoj 139.

Draudžiamųjų knygų skaitymas,
laikymas ir t.t. 164.

Dvasiškiai, žemųjų šventimų nu-
sikaltimai VI Dievo įsakymui
211; augštųjų šventimų nusi-
kaltimai VI Dievo įsakymui
212; susituokimas 224; netei-
sinis išvykimas į kai kuriuos
kraštus 273; drabužių nedė-
vėjimas 236.

Dvikova arba duelius 204.

Ekskomunika, apibrėžimas 86;
kilimas 88; padala 89; pada-
riniai 90—98.

Erezija, nusikaltimas 160; įtari-
mas 161; padėjimas platinti 162.

Eucharistija, išniekinimas 167.

Fiziška prievarta 25.

Garbės įžeidimas 208.

Gynimas, pasmerkto mokslo 163;
pasmerktų knygų 164.

Gynimasis 27.

Gyvenimas, įsakymas ir draudi-
mas gyv. tam tikroj vietoj 142.

Hipnotizmas 18.

Alfabetinė rodyklė.

Ieškinys, kriminalis ir civilinis 32;
iškėlimas 32; įsisenėjimas 68.
Indiferentai 160, 169,
Interdiktas, apibrėžimas 100; pa-
dala 101; istorija 102; aktyvus
subjektas 103; pasyvus subjek-
tas 104; padariniai 105—112.
Intervallun lucidum 17.
Iregularitatė 158.
Isterikai 19.
Išbėgimas iš vienuolijos 242.
Išniekinimas, Šv. Sakramento
167; lavono ir kapo 175.
Išorinės sritis, absoliucija 77.
Išpažintis, nekunigo simulavimas
169; klausymas be reikiamos
galios 222; paslapties sulau-
žymas 225.

Išrišimas, dalyvio 223.
Išvykimas, neteisinis dvasiškių į
kai kuriuos kraštus 273.

Išžaginimas 210, 211, 212.

Įsakymas 151; gyventi tam tikroj
vietoj 139, 141, 142.

Įsisenėjimas, kriminalinio ieški-
nio ir nusikaltimo 68.

Įspėjimas 150.

Įtarimas, erezijos 161.

Įžeidimas, žodžių 195; garbės
ir šlovės 208.

Jungtuvės, prie nekatalikų dva-
siškio 165; susitarus nekata-
likiškai auklėti vaikus 165;
su mišrios tikybos kliūtimi
231; augštųjų šventimų dva-
siškių irkai kurių vienuolių 244.

399

Kalėjimas 142.

Kaltė 14.

Kaltininkas, interdikto 189.

Kanauninkas, teologo nėjimas
pareigų 240; nuodėmklausio
nėjimas pareigų 240.

Kanono privilegijos sulaužymas
194

Kapai, suteršimas (violatio) 176.

Kapas, išniekinimas 175.

Kardinolų atsisakymas prisiekti
254.

Kėsinimasis, nusikalsti 35 —— 37;
nusižudyti 203.

Klaida 21; vartojimas apaštališ-
kos galios 182.

Klausymas, išpažinties be rei-
kiamos galios 222.

Klauzūra, sulaužymas 193.

Klebonas, nėjimas pareigų 239.

Kliudymas, klebono ir kunigo
kliud. vartoti jurisdikcija 185;
kanoniškai vizituoti vienuo-
lynas 270; vienuolių moteriš-
kių laisvai eiti išpažinties 271,

Knygos, neteisinis išleidimas 164;
draudimas skaityti, laikyti ir
išleisti 164; parapijos kn. nera-
šymas ir nesaugojimas 239.

Konferencija, kunigų konf. neda-
lyvavimas 234.

Konkubinatas, pasaulininkų 210;
žemųjų Šventimų dvasiškių
211; augštųjų šv. dvasiškių 212.

Konsekravimas, vyskupo be
apaštališkojo mandato 226.

400

Konst. „Apostolicae Sedis“ 384
— 393 psl.

Kreipimasis į vyresnįjį 74; į
pasaulinę valdžią bažnytinei
jurisdikcijai sukliudyti 183.

Kriminalinis ieškinys 32.

Krikštydinimas vaikų pas neka-
talikų krikštytoją 165.

Kunigas, mišių, išpažinties ir kitų
pareigų simulavimas 169; šven-
timų uzurpavimas 169.

Kurčiai nebyliai 19.

Kūrija, vyskupo kūr. nusikalti-
mai 263; bažnytinių kūr. nusi-
kaltimai 264; papirkimas baž-
nytinių kūr. narių 265.

Kvailiuotas 19.

Kvotimai, trimečių kv. nelaiky-
mas 233.

Laikraščiai, draudimas 164.

Laikymas, draudžiamųjų knygų
164.

Laikymas šventų pamaldų inter-
diktuotoj vietoj 188.

Laisvamanis 160.

Laisvė, Bažnyčios laisvės varžy-
mas 183.

Laužas 161.

Lavonas, išniekinimas 175.

Liberalai 160.

Litterae dimissoriae, neteisinis
davimas 267.

Liudijimų pavyzdžiai 280—281.

Liunatizmas 18.

Lyg nusikaltimas 22.

Lytis, atsakingumas 47.
Lucida intervalia 17. |

IV. Priedai.

Magija 172.

Magnetizmas 160, 172.

Malonė, Dievo 86; papos 97.

Maranatha 87.

Masonai 184.

Materialistai 160.

Mažametis 24.

Medicinalinės bausmės 46.

Metimas, neleistinas m. oficijos
ar beneficijos 256.

Miegas, atsakingumas 18.

Mirties pavojus 78.

Mišios, binacija 168; laikymas
valgius ar gėrus 168; simula-
vimas 169.

Mišrūs nusikaltimai 9.

Mišri moterystė, neleistinas su-
situokimas 231.

Moderamen inculpatae tutelae 27.

Modernistai 160.

Mokesniai, atsisakymas
kėti 200.

Mokymas, pasmerkto mokslo 163.

Moteriškė, atsakingumas 47.

Mušimas, dvasiškio 174.

Neatkreipimas, dėmesio 21.

Neatsargumas 22.

Negalėjimas, gauti atlaidų, vėlinių
ir viešų Bažnyčios maldų 93;
vartoti bažnytinės įjurisdikci-
jos 95; rinkti, prezentuoti ar
nominuoti ir gauti dignitačių,
beneficijų, oficijų, pensijų, būti
įšvęstas 97.

Negalingumas 136.

Nedalyvavimas, kunigų konfe-
rencijoj 234.

mo-

Alfabetinė rodyklė.

401

Nelaikymas,trimečių kvotimų233. | Nevakuojančios oficijos, bene-

Neleistinas, dalyvavimas nekata-
likų tikyboj 165; mišių bina-
cija ir laikymas 168; palaido-

ficijos ar dignitatės suteiki-
mas ir paėmimas 252.
Nežinojimas 20.

jimas 190; užtūrėjimas daikto, į Nihilistai 184.
palikto labdarybės reikalams | Nuodėmė, rezervuotos n. atlei-

199; šventinimasis 229; ėji-
mas mišrion moterystėn 231;
dvasiškių metimas savo pa-
reigų 256; priėmimas į vie-
nuoliją 268.

Nepasisekęs nusikaltimas 35-37.

dimas be reikiamos galios 222.

Nusikaltimas, apibrėžimas 7; ko-
kybė ir didumas 8; padala 9;
subjektas 11; susibėgimas 53;
tęsiantysis, kolektyvus ir įpra-
stas 53.

Nepaisymas, ekskomunikos ir|Nusikaltimai, Bažnyčios vieny-

interdikto 186.
Nepaklusnumas 179.
Nepranešimas, vienuolių 269.
Nesilaikymas, rubrikų ir ap-

eigų 235; rezidencijos prie-

dermės 238; Sakramentų Kon-

gregacijos instr. „Iterum“ 274.
Nesirūpinimas gauti cenzūros

absoliucijos 191.

Nešlovė 135.

Neteisinis, kai kurių knygų iš-
leidimas 164; bažnytinių turtų
alienacija 198; valdymas dviejų
nesutaikomų oticijų ir bene-
ficijų 253; davimas „litterae
dimissoriae“ 267; palietimas
vienuolių dalies 269; dvasiš-

bei 159-165; tikybai 166-176;
bažnytinei valdžiai, asmenims
ir daiktams 177-200; gyvybei,
laisvei, nuosavybei, šlovei ir
dorovei 201—212; neteisybės
213—218; administruojant ar
einant sakramentų 219—231;
dvasiškių ir vienuolių luomo
priedermėms 232—246; su-
teikiant, gaunant ar nustojant
bažnytinių dignitačių, oficijų ir
beneficijų 246—260; bažny-
tinės valdžios savivaliavimas
261—271; vyskupo kūrijos
263; nesilaikymas taksų 266.
Nusižudymas 203.

Obrepcija 216.

kių išvykimas į kai kuriuos | Oficija, atėmimas 140; suteiki-

kraštus 273.

Neteisybės nusikaltimai 213-218.

Neteisingas, priesaika 170; relik-
vijos 173; solicitacijos skun-
das 218.

Neteisingumas, realinis 207.

mas be teisinio patvirtinimo
250; neteisinis paėmimas 251;
nesutaikomos oficijos valdy-
mas 253; rezignavimas pa-
saulininkui 257; neleistinas
valdymas 258.

26

402

IV. Priedai.

Ordinaras, galia atleisti baus-
mės 66.
Ostija, išniekinimas 167.

Padarinys, bausmės paskelbi-

mo 61.

Padegimas 207.

Padėjimas, nusikalsti 31; veng-
tiniam ekskomunikuotam 187.

Padidinančios aplinkybės 29.

Padirbimas, Apaštališkojo Sosto
raštų 215; šiaipjau bažnytinių
dokumentų 217.

Pagrobimas 206.

Pagyrimas 31.

Palaidojimas, neleistinas 190.

Paleistuvystė 210—212.

Palietimas, neteisinis vienuolių
dalies 269.

Pamokslas, klausymas 90.

Panaikinimas, vyskupo sosto 134.

Panteistas 160.

Papa, rinkimai 178; apelacija del
papos 181.

Papeikimas 150.

Papirkimas, bažnytinės kūrijos
narių 265.

Pasaulininkų nusikaltimai
Dievo įsakymui 210.

Pasidalinimas 31.

Pasigėrimas 18.

Paskirto vyskupo nesišventini-
mas 255.

Paslėpimas, daiktų 31.

Pasmerkto mokslo gynimas 163.

Pavyzdžiai, prašymų 276—279;
liudijimų 280—281.

Pelnymasis, atlaidų 174.

VI

Periurium 170.

Perkėlimas vyskupo sosto 134.

Piktžodžiavimas 170.

Pilnametis, atsakingumas 24.

Pinigų bauda 137.

Pirklyba ir pramonė 237.

Pozityvistas 160.

Pralotas nullius, nesirūpinimas
gauti palaiminimas 258.

Prašymų pavyzdžiai 276—279.

Pribrendęs, atsakingumas 24.

Priemonės, baudžiamosios 147.

Priesaika, sulaužymas 170; ne-
teisinga 170; dvasiškių atsisaky-
mas prisiekti 260; kardinolų
atsisakymas prisiekti 254.

Prietarai 172.

Prievarta 25;
liją 205.

Priežastys, padidinančiosios, su-
mažinančiosios ir išteisinan-
čiosios 15; pateisinančios nuo
bausmės 59.

Priežiūra 152.

Priėmimas, daiktų 31; vengtinio
ekskomunikuoto šventose ap-
eigose 187; neleistinas pr. į
vienuoliją 268.

Pritaikinimas, bausmių 47.

Privilegija, teismo pr. sulaužy-
mas 192; kanono privil. su-
laužymas 194.

Procuratio abortus 202.

Proto trūkumas 16.

Provokacija 27.

Psichostenikai 19.

Racionalistai 160.

stot į vienuo-

Alfabetinė rodyklė.

403

Raganos 172.

Realinis įžeidimas 194; neteisin-
gumas 207.

Reikalas 26.

Relikvijos, neteisingos 173.

Rezervatai 76; rez nuodė-
mės atleidimas be reikiamos
galios 222.

Rezidencija, nesilaikymas 258.

Rezignacija oficijos, beneficijos
ar dignitatės pasaulininkui 257.

Rinkimai, papos rink. nusikal-
timai 178; nusikaltimai baž-
nytinių rink. laisvei 247; sub-
stancialinės r. formos nesilai-
kymas 248; nevertų 248.

Rubrikų nesilaikymas 235.

Sakramentai, neleistinas admini-
stravimas 92; ėjimas 92; ad-
ministravimas nevertiems 220.

Sakramentalijos, teikimas 92.

Sakramentų Kongregacijos instr.
„Iterum“ nesilaikymas 274.

Savivaliavimas, bažnytinės val-
džios 262.

Sąlyginis, nuteisimas 130; abso-
liucija 77.

Sąmokslas 180.

Senatvė 24.

Silpnaprotystė 19.

Simonija 227, 249.

Simulavimas, mišių 169.

Skriauda 26, bendrininkų atlygi-
nimas 33.

Skundas, neteisingas solicitaci-
jos 218.

Sodomija, pasaulininkų 210;

žemųjų šventimų dvasiškių 211;
augštųjų. šventimų dvasiš-
kių 212. Ž

Socialistai 160, 184.

Solicitacija 224; neteisingas skun-
das 218.

Spiritizmas 160, 172.

Stabmeldystė 160.

Stipendijų nusikaltimai 171.

Subjektas,pasyvusbausmių 56,57.

Subrepcija 216.

Sufalsifikavimas, Apaštališkojo
Sosto raštų 215; bažnytinių
dokumentų 217.

Sulaužymas, klauzūros 193;
kanono privilegijos 194; teismo
privilegijos 192; išpažinties
paslapties 225.

Suspensa, apibrėžimas 115; pa-
dala 116; istorija 117; pada-
riniai 118 ir t. t.

Sutartis nekatalikiškai
vaikai 165.

Suteršimas (violatio), bažnyčios
ir kapų 176.

Sutikimas, su paskyrimu į neva-
kuojančią beneficiją, oficiją ar
dignitatę 252.

Sutvirtinimas, neteisinis 222.

Svetimoterystė, pasaulininkų
210; dvasiškių 211, 212.

Šlovė, įžeidimas 208.
Šv.Sakramento išniekinimas 167,
Šv. Raštas, neteisinis išspausdi-
nimas 164.
Šventimai, uzurpavimas 169.
Šventimas, neleistinas 229.
26*

auklėti

404

Šventinimasis, pas nevertą as-
menį 228; neleistinas 230.

Šventos apeigos 84.

Šventvagystė 172.

Taksos nesilaikymas 266.
Teisės, uzurpavimas Bažnyčios
valstybės 196.
Teismo privilegijos

mas 192.
Teosofija 160.
Tikslas, bausmių 45.
Tyčiapadarymas 12.
Tonsūra, nedėvėjimas 236.
Trimečių kvotimų nelaikymas

233.

Turtai, Bažnyčios valstybės t.
uzurpavimas 196; bažnytinių

turtų uzurpavimas 197.

sulaužy-

Uzurpavimas, Bažnyčios valsty-
bės turtų 196; bažnytinių
turtų 197; šventimų 169.

Užpuolikas, neteisingas 27.

Užsispyrimas 73.

Užtūrėjimas daikto, palikto lab-
darybės reikalams 199.

Vagystė 207.

IV. Priedai.

Vaikas, atsakingumas 24.

Valdymas nesutaikomos oficijos
ir beneficijos 253.

Vartojimas, Apaštališkojo Sosto
padirbtų ir sufalsifikuotų raštų
215; bažnytinių padirbtų ir
sufalsifikuotu raštų 217.

Varžymas Bažnyčios laisvės ir
teisių 183.

Veiksmai, parengiamieji 35; tei-
siniai bažnytiniai 84.

Vienuoliai, neteisinis palietimas
v. dalies 269; nepranešimai
269; kliudymas kanoniškai
vizituoti vienuolynas 270;
kliudymas vienuolių moteriš-
kių laisvai eiti išpažinties 271.

Vienuolija, neleistinas priėmi-
mas 268.

Vietos ordinaro galia atleisti
bausmės 66.

Viešas, nusikaltimas 9; maldos 93.

Vynas, konsekruoto v. išlieji-
mas 167.

Vyskupas, nesišventinimas 255;
kūrijos nusikaltimai 263.

Žinomas nusikaltimas 9.